Jennifer Saint. „Ariadnė“
– Vilnius: Alma littera, 2023. – p. 396.
Sveiki, skaitytojai,
Netikėtas ankstyvojo šio pavasario mano skaitinys –
britų rašytojos Jennifer Saint romanas Ariadnė (angl. Ariadne),
kurį į lietuvių kalbą išvertė Egidijus Zaikauskas, o išleido Alma littera.
Romano neplanavau skaityti, tačiau teko dėl tam tikrų priežasčių, bet
galiausiai užvertęs knygą nesigailėjau šios skaitymo patirties. Pastaruoju metu
stebiu didelį moterų rašytojų madą rašyti dėl vienos ir tos pačios priežasties,
t. y. troškimas prisiimti kažin kokią istorinės prarastos tiesos ieškotojų
vaidmenį ir rekonstruoti mituose bei istorijoje nutildytus moterų balsus. Pasaulis
pastaruoju metu pakvaišęs dėl Antikos moterų, o lietuvių leidyklas imasi versti
jų kūrinius. Štai kitos britų rašytojos Pat Baker lietuvių kalba pasirodę
kūriniai Mergelių tyla (Baltos lankos, 2022), Trojos moterys
(Baltos lankos, 2023) bei amerikiečių Madeline Miller Kirkė (Baltos
lankos, 2023) ir kiek LGBTQ temomis susieta Achilo giesmė (Baltos
lankos, 2021) tik ir liudija, jog moterys solidarizuojasi su Antikos
personažėmis ir pasinaudodamos Homero, graikų mitų pasakojimais sukuria savas
interpretacijas ir kiek feministines perspektyvas.
Pati Jennifer Saint taip pat laikosi šio diskurso ir
jau per penkerius metus sukūrė ne tik Ariadnę, bet ir Elektra (Alma
littera, 2023), Atlanta, Hera (tikriausiai laukia ir jų vertimai į
lietuvių kalbą). Panašią tendenciją galima matyti ir tarp lietuvių moterų
rašytojų, kurios taip pat žvelgia į moterų istorinius paveikslus ir pastaruoju
metu solidarizuodamos kuria panašia inspiracija, pvz., Ilona Skujaitė Karo
nuotaka (Alma littera, 2024), Sonata Dirsytė Išdidumo kalinė.
Nesantuokinės Žygimanto Senojo dukros istorija (Alma littera, 2024), Dalia
Staponkutė Vivat Regina! (Apostrofa, 2024) ir, atrodo, jog tai toli
gražu ne pabaiga. Šios knygos paprastai būna labai populiarios arba bent jau vidutiniškai
populiarios, kad leidyklos imtųsi jas leisti, tačiau jų meninė vertė ir kokybė
toli gražu nėra vienodi.
Jennifer Saint Ariadnė pasakoja apie daug kam
žinomą mitą apie Kretos Labirinte, kurį suprojektavo genijus Dedalas, kalinamą
karaliaus Minojo ir Helijo dukters Pasifajos sūnų Minotaurą. Tais laikais Kreta
buvo iškili dėl Minojo, Dzeuso ir Europos sūnaus, galybės, pastarasis buvo
užkariavęs pačius Atėnus ir iš ten kasmet plukdydavosi jaunuolių, kuriuos
suleisdavo į Minotauro labirintą, kad jis juos suėstų. Paprastai žinome šioje
istorijoje didvyrį Tesėją, kuris padedamas Ariadnės, Minojo dukters, kuri
įduoda jam siūlą, kad nepaklystų Labirinte, ir jo pergalę prieš pabaisą, tačiau
romano autorė visgi susitelkia į Ariadnę ir jos jaunėlę sesę Fedrą. Romane pasakojama
būtent šių seserų balsais. Abi stebi despoto tėvo viešpatavimą ir motinos depresiją
dėl mylimo Minotauro baisumo, tačiau subrendusios, bet vis dar labai jaunos,
jos palieka Kretą dėl sudrebinusių dviejų tragedijų: Dedalas su Ikaru pabėga iš
Kretos, Minotaurą nužudo Egėjo sūnus Tesėjas, su pastaruoju pasprunka Ariadnė,
o vėliau ir jaunėlė Fedra.
Jennifer Saint viską perteikia Ariadnės ir Fedros
perspektyvomis, todėl romanas pavyko gana patetiškas. Akivaizdu, kad autorė
neturėjo didelės išeities, tik pavaizduoti mituose vaizduojamas moteris kaip gudrias,
įžvalgias ir kur kas labiau perprantančias vyrus, nei vyrai moteris. Tai šiek
tiek keista, turint galvoje, kur ir kaip Ariadnė ir Fedra atsiduria,
neturėdamos išsilavinimo (nors rašyti visgi mokėjo, tą liudija Fedros paliktas
raštelis), augusios baisingojo ir nemylimo tėvo šešėlyje, jos stebuklingai
išsisuka iš mirtingųjų vyrų sudarytų situacijų. Dar geriau – autorė projektuoja
leitmotyvą, jeigu ne Ariadnės siūlas, tas Tesėjas tikriausiai būtų gavęs galą
ir iš jo nebūtų jokio didvyrio. „Kai rytoj įžengsi į Labirintą, pririšk jo
galą prie durų, vos jos užsivers tau už nugaros. Eidamas tvirtai laikyk siūlą,
nes be jo niekada nerasi kelio atgal. Patikėk, antraip tikrai neįmanomą. Bus tamsu,
taip tamsu, kad neįžiūrėsi nė savo nosies galiuko. Tavo vėzdą paliksiu prie
durų, nes rytoj galėsi ten įeiti. Vidun tavęs nelydės nė vienas sargybinis, nė
vienas kretietis nekels ten kojos, tad nėra pavojus, kad jį kas ras. Jei kas iš
įkaitų spruks gilyn į Labirintą, ten ir mirs. Liepk jiems likti vietoje, leisti
tau eiti pirmam. Eik tiesiai. Nesigręžiok (p. 99).“
Apskritai J. Saint kuria tartiufišką Tesėjo
didvyrio asmenybės tipą, kuriam nesvetimas egoizmas, narciziškumas ir perdėtas
savo žygių sureikšminimas ir pagražinimas. Pirmieji 100 puslapių žada lyg ir
akivaizdžią Fedros, Ariadnės ir Tesėjo meilės trikampį, tačiau netrukus
sužinome, kad Tesėjui labiausiai rūpi tik jo atėniečių ir aplinkinių polių
pripažinimas, jis šoumenas, siekiantis nustebinti, apstulbinti ir, tiesą
sakant, nelabai turi sąsajų su Antikos Tesėjo įvaizdžiu, kurių pasakojimuose
nebuvo perteikta Tesėjo galima tamsioji pusė. Autorė instinktyviai, regis,
naudojasi feministine schema – visi didvyriai vyrai, kurie Antikoje buvo
šlovinami ir sulaukė dramaturgų, dainių dėmesio, yra niekšai, garbėtroškos ir
despotai. Tokį galimą apibūdinti melagių melagį Tesėją ir Minoją.
Iš teigiamų vyrų personažų žmogiškiausias pasirodo
vyndarystės ir ekstazės dievas Dionisas, kuriam rūpi žmonės, nes pats buvo
atstumtas dievų, patyrė Heros prakeiksmą, jo motina buvo sudeginta Dzeusui
pasirodžius tikruoju pavidalu. Savotiškas našlaitis jis klajojo po žemę, kol
galiausiai sutinka Ariadnę. „Dievai tiek daug nepastebi, kai į žemę
leidžiasi su žaibais ar šuoliuoja pasivertę kilniais žvėrimis. Man patinka
pažinti šalį, pajusti skirtumus. Jei mane užrištomis akimis nuleistų į tuziną
vietų žemėje, galėčiau pasakyti, kur esu, vien iš to, kaip vėjas glosto mano
odą (p. 367).“ Romantizuotas ir sužmogintas Dioniso paveikslas su menadėmis
iš esmės skiriasi nuo chaotiško ir laukinio dievo įvaizdžio, kokį galime
paprastai matyti antikiniuose pasakojimuose, o nuo vyno apkvaitusios menadės
tampa draskytojos ir kraujo aukotojos.
Ariadnė kaip literatūros
kūrinys nepaprastai enciklopedinis, priešingai nei M. Miller romanuose, čia
nemažai autorė apjungia kitų mitinių pasakojimų, kurie sudaro nemenką dalį
graikų mitologinį pasaulį. Čia sužinome ir apie Hado karalystę, ir apie
Heraklį, ir apie Persėją, ir Dioniso gimimo istoriją, ir apie jūrų pabaisą
Scilę, Kretos ir Minotauro pasakojimą, apie Atėnų šventyklas, pasirodo Medėja
ir kt. Sakyčiau, romanas neblogas būdas pasitikrinti šiuos besijungiančius
mitologinius fragmentus į vientisą pasaulį, kurį gana neblogai sukuria J. Saint.
Visgi romanas itin lengvai skaitomas, nes parašytas
populiariosios literatūros stiliumi, neapsunkinant skaitytoją neaiškumais ar
aliuzijomis. Rašytoja kruopščiai linkusi viską pažodžiui paaiškinti, atskleisti
lyg rašytų vidurinės mokyklos gimnazistams, kur nuolat reikia priminti jau
išmoktas Antikos mitologijos pamokas, akcentuoti moterų emocinius patyrimus,
juos aiškinti. Toks stilius patetiškas, šiek tiek infantilus, nepaliekantis
neaiškumų ar kokių nors interpretavimo galimybių. Tiesa, kai kurie stiliaus
viražai skamba itin šiuolaikiškai ir, atrodo, iškrentantys iš vientiso stiliaus
kontekstų (o gal tai dėl vertimo į lietuvių kalbą?), pvz. „Tuo metu vyną
gurkšnojęs Kiniras, išgirdęs Tesėjo žodžius, net paspringo. Raudoni lašai ištiško
ant jo drabužių ir virto ekstravagantiškomis violetinėmis dėmėmis (p. 56).“ Ekstravagantiškos dėmės gal Juozo
Statkevičiaus naujojoje kolekcijoje ir bus, nežinau. Romane viskas ir taip
akivaizdu: kas yra geri veikėjai, kas yra blogi. Norėjosi sakyti, kad moterys
visais atžvilgiais yra aukos, tačiau autorė meta tūzą ir sukuria pikčiurnos
raganos Medėjos paveikslą taip išbalansuodama vyrų – moterų kaip juodųjų ir
baltųjų ringą, tačiau toji užguitų moterų situacija visame romane pernelyg
akivaizdi.
Ariadnė palieka kaip
romanas Antikos nuotykių įspūdį, kuriame galima patirti ir išgyventi tuos
pačius pasakojimus iš kiek kitokios perspektyvos. Tokie pažirę populiarūs
kūriniai tampa ir mados reikalu, ypač po #metoo skandalų, tas moterų
autorių troškimas pasinaudoti istorinių moterų balsais tampa pamažu laikmečio
literatūros tendencija, o tendencija šablonu ir literatūros schema. Matyt, šiuo
laikmečiu mums to reikia ir leidyba smarkiai tuo naudojasi. Kokia Ariadnės atmetimo
grėsmė? Visgi žiūrint į tą srautą sunku išskirti, kuo Jennifer Saint romanas
yra unikalus ir originalus. Kūrinys skirtas populiarinti Antikos kultūrą dėka
feminizmo, romanas kaip patetiškas nuotykis, atliekantis edukacinę ir pramoginę
funkciją, tačiau tikriausiai ne daugiau. Menine teksto prasme jis nelabai
skiriasi nuo kitų panašių romanų, todėl paskaitę vieną kitą panašų kūrinį, galima
prarasti susidomėjimą šiomis istorijomis dėl dviejų priežasčių: veikėjai
kuriami pagal vyro ir moters amžiną priešpriešą, todėl jų rekonstrukcija iš
esmės negalima, tik pratęsiama toji pati kova per labai schematiškus veikėjų
portretus, o antra – pats kūrinys irgi labai schematiškas, nuspėjamas,
elementarus. Jeigu reiktų ieškoti tikrai įdomios literatūrinės mitų
interpretacijos tiek pačia istorija, tiek pasakojimo forma, nė nemirkteldamas
siūlyčiau novatorišką kanadiečių autorės Anne Carson Raudonos autobiografija
(Rara, 2021).
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą