Knyga: Jennifer Saint "Ariadnė"

 

Jennifer Saint. „Ariadnė“ – Vilnius: Alma littera, 2023. – p. 396.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Netikėtas ankstyvojo šio pavasario mano skaitinys – britų rašytojos Jennifer Saint romanas Ariadnė (angl. Ariadne), kurį į lietuvių kalbą išvertė Egidijus Zaikauskas, o išleido Alma littera. Romano neplanavau skaityti, tačiau teko dėl tam tikrų priežasčių, bet galiausiai užvertęs knygą nesigailėjau šios skaitymo patirties. Pastaruoju metu stebiu didelį moterų rašytojų madą rašyti dėl vienos ir tos pačios priežasties, t. y. troškimas prisiimti kažin kokią istorinės prarastos tiesos ieškotojų vaidmenį ir rekonstruoti mituose bei istorijoje nutildytus moterų balsus. Pasaulis pastaruoju metu pakvaišęs dėl Antikos moterų, o lietuvių leidyklas imasi versti jų kūrinius. Štai kitos britų rašytojos Pat Baker lietuvių kalba pasirodę kūriniai Mergelių tyla (Baltos lankos, 2022), Trojos moterys (Baltos lankos, 2023) bei amerikiečių Madeline Miller Kirkė (Baltos lankos, 2023) ir kiek LGBTQ temomis susieta Achilo giesmė (Baltos lankos, 2021) tik ir liudija, jog moterys solidarizuojasi su Antikos personažėmis ir pasinaudodamos Homero, graikų mitų pasakojimais sukuria savas interpretacijas ir kiek feministines perspektyvas.

 

Pati Jennifer Saint taip pat laikosi šio diskurso ir jau per penkerius metus sukūrė ne tik Ariadnę, bet ir Elektra (Alma littera, 2023), Atlanta, Hera (tikriausiai laukia ir jų vertimai į lietuvių kalbą). Panašią tendenciją galima matyti ir tarp lietuvių moterų rašytojų, kurios taip pat žvelgia į moterų istorinius paveikslus ir pastaruoju metu solidarizuodamos kuria panašia inspiracija, pvz., Ilona Skujaitė Karo nuotaka (Alma littera, 2024), Sonata Dirsytė Išdidumo kalinė. Nesantuokinės Žygimanto Senojo dukros istorija (Alma littera, 2024), Dalia Staponkutė Vivat Regina! (Apostrofa, 2024) ir, atrodo, jog tai toli gražu ne pabaiga. Šios knygos paprastai būna labai populiarios arba bent jau vidutiniškai populiarios, kad leidyklos imtųsi jas leisti, tačiau jų meninė vertė ir kokybė toli gražu nėra vienodi.

 

Jennifer Saint Ariadnė pasakoja apie daug kam žinomą mitą apie Kretos Labirinte, kurį suprojektavo genijus Dedalas, kalinamą karaliaus Minojo ir Helijo dukters Pasifajos sūnų Minotaurą. Tais laikais Kreta buvo iškili dėl Minojo, Dzeuso ir Europos sūnaus, galybės, pastarasis buvo užkariavęs pačius Atėnus ir iš ten kasmet plukdydavosi jaunuolių, kuriuos suleisdavo į Minotauro labirintą, kad jis juos suėstų. Paprastai žinome šioje istorijoje didvyrį Tesėją, kuris padedamas Ariadnės, Minojo dukters, kuri įduoda jam siūlą, kad nepaklystų Labirinte, ir jo pergalę prieš pabaisą, tačiau romano autorė visgi susitelkia į Ariadnę ir jos jaunėlę sesę Fedrą. Romane pasakojama būtent šių seserų balsais. Abi stebi despoto tėvo viešpatavimą ir motinos depresiją dėl mylimo Minotauro baisumo, tačiau subrendusios, bet vis dar labai jaunos, jos palieka Kretą dėl sudrebinusių dviejų tragedijų: Dedalas su Ikaru pabėga iš Kretos, Minotaurą nužudo Egėjo sūnus Tesėjas, su pastaruoju pasprunka Ariadnė, o vėliau ir jaunėlė Fedra.

 

Jennifer Saint viską perteikia Ariadnės ir Fedros perspektyvomis, todėl romanas pavyko gana patetiškas. Akivaizdu, kad autorė neturėjo didelės išeities, tik pavaizduoti mituose vaizduojamas moteris kaip gudrias, įžvalgias ir kur kas labiau perprantančias vyrus, nei vyrai moteris. Tai šiek tiek keista, turint galvoje, kur ir kaip Ariadnė ir Fedra atsiduria, neturėdamos išsilavinimo (nors rašyti visgi mokėjo, tą liudija Fedros paliktas raštelis), augusios baisingojo ir nemylimo tėvo šešėlyje, jos stebuklingai išsisuka iš mirtingųjų vyrų sudarytų situacijų. Dar geriau – autorė projektuoja leitmotyvą, jeigu ne Ariadnės siūlas, tas Tesėjas tikriausiai būtų gavęs galą ir iš jo nebūtų jokio didvyrio. „Kai rytoj įžengsi į Labirintą, pririšk jo galą prie durų, vos jos užsivers tau už nugaros. Eidamas tvirtai laikyk siūlą, nes be jo niekada nerasi kelio atgal. Patikėk, antraip tikrai neįmanomą. Bus tamsu, taip tamsu, kad neįžiūrėsi nė savo nosies galiuko. Tavo vėzdą paliksiu prie durų, nes rytoj galėsi ten įeiti. Vidun tavęs nelydės nė vienas sargybinis, nė vienas kretietis nekels ten kojos, tad nėra pavojus, kad jį kas ras. Jei kas iš įkaitų spruks gilyn į Labirintą, ten ir mirs. Liepk jiems likti vietoje, leisti tau eiti pirmam. Eik tiesiai. Nesigręžiok (p. 99).“

 

Apskritai J. Saint kuria tartiufišką Tesėjo didvyrio asmenybės tipą, kuriam nesvetimas egoizmas, narciziškumas ir perdėtas savo žygių sureikšminimas ir pagražinimas. Pirmieji 100 puslapių žada lyg ir akivaizdžią Fedros, Ariadnės ir Tesėjo meilės trikampį, tačiau netrukus sužinome, kad Tesėjui labiausiai rūpi tik jo atėniečių ir aplinkinių polių pripažinimas, jis šoumenas, siekiantis nustebinti, apstulbinti ir, tiesą sakant, nelabai turi sąsajų su Antikos Tesėjo įvaizdžiu, kurių pasakojimuose nebuvo perteikta Tesėjo galima tamsioji pusė. Autorė instinktyviai, regis, naudojasi feministine schema – visi didvyriai vyrai, kurie Antikoje buvo šlovinami ir sulaukė dramaturgų, dainių dėmesio, yra niekšai, garbėtroškos ir despotai. Tokį galimą apibūdinti melagių melagį Tesėją ir Minoją.

 

Iš teigiamų vyrų personažų žmogiškiausias pasirodo vyndarystės ir ekstazės dievas Dionisas, kuriam rūpi žmonės, nes pats buvo atstumtas dievų, patyrė Heros prakeiksmą, jo motina buvo sudeginta Dzeusui pasirodžius tikruoju pavidalu. Savotiškas našlaitis jis klajojo po žemę, kol galiausiai sutinka Ariadnę. „Dievai tiek daug nepastebi, kai į žemę leidžiasi su žaibais ar šuoliuoja pasivertę kilniais žvėrimis. Man patinka pažinti šalį, pajusti skirtumus. Jei mane užrištomis akimis nuleistų į tuziną vietų žemėje, galėčiau pasakyti, kur esu, vien iš to, kaip vėjas glosto mano odą (p. 367).“ Romantizuotas ir sužmogintas Dioniso paveikslas su menadėmis iš esmės skiriasi nuo chaotiško ir laukinio dievo įvaizdžio, kokį galime paprastai matyti antikiniuose pasakojimuose, o nuo vyno apkvaitusios menadės tampa draskytojos ir kraujo aukotojos.

Jennifer Saint

 

Ariadnė kaip literatūros kūrinys nepaprastai enciklopedinis, priešingai nei M. Miller romanuose, čia nemažai autorė apjungia kitų mitinių pasakojimų, kurie sudaro nemenką dalį graikų mitologinį pasaulį. Čia sužinome ir apie Hado karalystę, ir apie Heraklį, ir apie Persėją, ir Dioniso gimimo istoriją, ir apie jūrų pabaisą Scilę, Kretos ir Minotauro pasakojimą, apie Atėnų šventyklas, pasirodo Medėja ir kt. Sakyčiau, romanas neblogas būdas pasitikrinti šiuos besijungiančius mitologinius fragmentus į vientisą pasaulį, kurį gana neblogai sukuria J. Saint.

 

Visgi romanas itin lengvai skaitomas, nes parašytas populiariosios literatūros stiliumi, neapsunkinant skaitytoją neaiškumais ar aliuzijomis. Rašytoja kruopščiai linkusi viską pažodžiui paaiškinti, atskleisti lyg rašytų vidurinės mokyklos gimnazistams, kur nuolat reikia priminti jau išmoktas Antikos mitologijos pamokas, akcentuoti moterų emocinius patyrimus, juos aiškinti. Toks stilius patetiškas, šiek tiek infantilus, nepaliekantis neaiškumų ar kokių nors interpretavimo galimybių. Tiesa, kai kurie stiliaus viražai skamba itin šiuolaikiškai ir, atrodo, iškrentantys iš vientiso stiliaus kontekstų (o gal tai dėl vertimo į lietuvių kalbą?), pvz. „Tuo metu vyną gurkšnojęs Kiniras, išgirdęs Tesėjo žodžius, net paspringo. Raudoni lašai ištiško ant jo drabužių ir virto ekstravagantiškomis violetinėmis dėmėmis (p. 56).“  Ekstravagantiškos dėmės gal Juozo Statkevičiaus naujojoje kolekcijoje ir bus, nežinau. Romane viskas ir taip akivaizdu: kas yra geri veikėjai, kas yra blogi. Norėjosi sakyti, kad moterys visais atžvilgiais yra aukos, tačiau autorė meta tūzą ir sukuria pikčiurnos raganos Medėjos paveikslą taip išbalansuodama vyrų – moterų kaip juodųjų ir baltųjų ringą, tačiau toji užguitų moterų situacija visame romane pernelyg akivaizdi.

 

Ariadnė palieka kaip romanas Antikos nuotykių įspūdį, kuriame galima patirti ir išgyventi tuos pačius pasakojimus iš kiek kitokios perspektyvos. Tokie pažirę populiarūs kūriniai tampa ir mados reikalu, ypač po #metoo skandalų, tas moterų autorių troškimas pasinaudoti istorinių moterų balsais tampa pamažu laikmečio literatūros tendencija, o tendencija šablonu ir literatūros schema. Matyt, šiuo laikmečiu mums to reikia ir leidyba smarkiai tuo naudojasi. Kokia Ariadnės atmetimo grėsmė? Visgi žiūrint į tą srautą sunku išskirti, kuo Jennifer Saint romanas yra unikalus ir originalus. Kūrinys skirtas populiarinti Antikos kultūrą dėka feminizmo, romanas kaip patetiškas nuotykis, atliekantis edukacinę ir pramoginę funkciją, tačiau tikriausiai ne daugiau. Menine teksto prasme jis nelabai skiriasi nuo kitų panašių romanų, todėl paskaitę vieną kitą panašų kūrinį, galima prarasti susidomėjimą šiomis istorijomis dėl dviejų priežasčių: veikėjai kuriami pagal vyro ir moters amžiną priešpriešą, todėl jų rekonstrukcija iš esmės negalima, tik pratęsiama toji pati kova per labai schematiškus veikėjų portretus, o antra – pats kūrinys irgi labai schematiškas, nuspėjamas, elementarus. Jeigu reiktų ieškoti tikrai įdomios literatūrinės mitų interpretacijos tiek pačia istorija, tiek pasakojimo forma, nė nemirkteldamas siūlyčiau novatorišką kanadiečių autorės Anne Carson Raudonos autobiografija (Rara, 2021).

 

Jūsų Maištinga Siela