Sveiki,
Kino pavasaryje visada laukiu spalvingų ir provokuojančių
Pietų Amerikos filmų. Ko čia slėpti – ypač Argentinos! Režisierius Luis Ortega
man taip pat nėra naujiena, prieš penkerius metus matyta jo muzikali
biografinės dramos interpretacija „Angelas“ (2018) įsiminė ilgam! Neseniai vėl
perklausiau to filmo garso takelį, todėl nutariau, kad nieko pernelyg
nesidomėsiu apie naujausią jo darbą „Žokėjus“ (ispan. El Jockey)
(2024) ir galbūt patirsiu tą patį, ką anuomet žiūrėdamas „Angelą“.
Žokėjus – tai sportinių
lenktynių žirgų jojikas ir šįkart toks nepamainomas veikėjas Remo, išgyvenantis
kaip žokėjus legenda ne pačius geriausius laikus. Remo narkomanas ir
alkoholikas, kad užliptų ant žirgo ir būtų bebaimiu, jis vartoja viską, kas jam
paduodama. Jo mylimoji Abrilė taip pat sportinė jojikė, tik filme ji laukiasi
nuo Remo kūdikio. Po lemtingo atsitiktinumo Remo vos nemiršta, jo smegenys
tampa pažeistos, tačiau atsigavęs ligoninėje ir persirengęs moteriškai jis
bastosi po Buenos Aires ir slepiasi nuo savo vadybininko ir jo pakalikų,
praradęs Remo tapatybę. Galiausiai Remo pamažu iš tikrųjų tampa kaip moteris,
jis suimamas ir patenka į naują kalėjimo sistemą, kur vėl jo talentas
išnaudojamas už privilegijas kalėjime...
Dievaži, filmui Kino pavasaris
skiria LGBT indeksą ir suprantu dėl ko, nes jame Remo keistas virsmas iš vyro į
moterį man, tiesą sakant, labai sunkiai paaiškinamas. Iki šiol nelabai suvokiu
šio filmo galutinės prasmes. Pirmasis pusvalandis man išvis nepatiko, nes labai
nemėgstu to teatralizuoto momentalaus stiliaus, kada pasitelkus negyvąjį
absurdą scenos komponuojamos tokiu būdu kaip tai kartais daro, pvz., suomių
režisierius Aki Kaurismäki, švedų Roy Anderssonas ar prancūzas Quentino Dupieux.
Nežinau visų šių režisierių darbų, bet tuos, kuriuos man teko matyti, ne visus
ištvėriau iki galo: tokie šalti, negyvi, sustingusio teatro sceniniai maketai,
į kuriuos žiūrėdamas žiūrovas turėtų kažin kokiu būdu mąstyti ir permąstyti
karikatūras į filosofinį lygmenį. Labai nemėgstu jų kino, bet tenka pripažinti,
kad Lietuvoje tarp gurmanų netrūksta juos mylinčių, o Luis Ortego „Žokėjus“
turi nemažai šių režisierių braižo. Tiesa, turėjo kažkiek ir jo „Angelas“, tačiau
„Žokėjus“ dar labiau.
Filme vaizduojamą liūdną
absurdą dengia makabriškos ir iš pažiūros tyčia nebrandžios, nelogiškos scenos,
išreikšti žokėjo didybės pabaigai. Veikėjai karikatūriniai, čia mes neturime
charakterio, turime tik išnaras, kitaip sakant, schemas ir kaukes, kurias
režisierius dėlioja iš dalies pomirtinę, iš dalies lyg ir tikrą Remo atgimimo
istoriją. Veikėjas keliskart po traumos lipa ant svarstyklių ir vis mato, kad
sveria 0, kaip kokia siela, o filmo pabaigoje pasveriamas Remo kūdikis, galima
jo paties reinkarnacija, staiga įgauna svorio ir ciklas tęsiasi jau filmui
pasibaigus. Tiesą sakant, šitas „užveržtas“ užbaigtumas man labiausiai ir
patiko, filmo kompozicija, bet filmo turinys man pernelyg, kaip čia pasakius,
psichodelinis? Kitaip sakant, filmo idėja gal ir daug paprastesnė: žokėjus Remo
turėjo visiškai žlugti kaip legenda, kad atrastų naują savo tapatybės dalį,
kurios nemanė turėjęs, nes jo gyvenimą kontroliavo narkotikai, alkoholis ir
kitiems uždirbamos pergalės bei pinigai. Tik praradęs seną kalėjimą žmogus gali
kurti save iš naujo. Filmas spalvingas, makabriškas, pilnas geros senos
ispaniškos-argentinietiškos muzikos klasikos, bet man jis toli gražu nebus šio
sezono favoritas.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 6.5
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą