Filmas: "Žokėjus" / "El jockey" / "Kill the Jockey"

 

Sveiki,

 

Kino pavasaryje visada laukiu spalvingų ir provokuojančių Pietų Amerikos filmų. Ko čia slėpti – ypač Argentinos! Režisierius Luis Ortega man taip pat nėra naujiena, prieš penkerius metus matyta jo muzikali biografinės dramos interpretacija „Angelas“ (2018) įsiminė ilgam! Neseniai vėl perklausiau to filmo garso takelį, todėl nutariau, kad nieko pernelyg nesidomėsiu apie naujausią jo darbą „Žokėjus“ (ispan. El Jockey) (2024) ir galbūt patirsiu tą patį, ką anuomet žiūrėdamas „Angelą“.

 

Žokėjus – tai sportinių lenktynių žirgų jojikas ir šįkart toks nepamainomas veikėjas Remo, išgyvenantis kaip žokėjus legenda ne pačius geriausius laikus. Remo narkomanas ir alkoholikas, kad užliptų ant žirgo ir būtų bebaimiu, jis vartoja viską, kas jam paduodama. Jo mylimoji Abrilė taip pat sportinė jojikė, tik filme ji laukiasi nuo Remo kūdikio. Po lemtingo atsitiktinumo Remo vos nemiršta, jo smegenys tampa pažeistos, tačiau atsigavęs ligoninėje ir persirengęs moteriškai jis bastosi po Buenos Aires ir slepiasi nuo savo vadybininko ir jo pakalikų, praradęs Remo tapatybę. Galiausiai Remo pamažu iš tikrųjų tampa kaip moteris, jis suimamas ir patenka į naują kalėjimo sistemą, kur vėl jo talentas išnaudojamas už privilegijas kalėjime...

Dievaži, filmui Kino pavasaris skiria LGBT indeksą ir suprantu dėl ko, nes jame Remo keistas virsmas iš vyro į moterį man, tiesą sakant, labai sunkiai paaiškinamas. Iki šiol nelabai suvokiu šio filmo galutinės prasmes. Pirmasis pusvalandis man išvis nepatiko, nes labai nemėgstu to teatralizuoto momentalaus stiliaus, kada pasitelkus negyvąjį absurdą scenos komponuojamos tokiu būdu kaip tai kartais daro, pvz., suomių režisierius Aki Kaurismäki, švedų Roy Anderssonas ar prancūzas Quentino Dupieux. Nežinau visų šių režisierių darbų, bet tuos, kuriuos man teko matyti, ne visus ištvėriau iki galo: tokie šalti, negyvi, sustingusio teatro sceniniai maketai, į kuriuos žiūrėdamas žiūrovas turėtų kažin kokiu būdu mąstyti ir permąstyti karikatūras į filosofinį lygmenį. Labai nemėgstu jų kino, bet tenka pripažinti, kad Lietuvoje tarp gurmanų netrūksta juos mylinčių, o Luis Ortego „Žokėjus“ turi nemažai šių režisierių braižo. Tiesa, turėjo kažkiek ir jo „Angelas“, tačiau „Žokėjus“ dar labiau.

Filme vaizduojamą liūdną absurdą dengia makabriškos ir iš pažiūros tyčia nebrandžios, nelogiškos scenos, išreikšti žokėjo didybės pabaigai. Veikėjai karikatūriniai, čia mes neturime charakterio, turime tik išnaras, kitaip sakant, schemas ir kaukes, kurias režisierius dėlioja iš dalies pomirtinę, iš dalies lyg ir tikrą Remo atgimimo istoriją. Veikėjas keliskart po traumos lipa ant svarstyklių ir vis mato, kad sveria 0, kaip kokia siela, o filmo pabaigoje pasveriamas Remo kūdikis, galima jo paties reinkarnacija, staiga įgauna svorio ir ciklas tęsiasi jau filmui pasibaigus. Tiesą sakant, šitas „užveržtas“ užbaigtumas man labiausiai ir patiko, filmo kompozicija, bet filmo turinys man pernelyg, kaip čia pasakius, psichodelinis? Kitaip sakant, filmo idėja gal ir daug paprastesnė: žokėjus Remo turėjo visiškai žlugti kaip legenda, kad atrastų naują savo tapatybės dalį, kurios nemanė turėjęs, nes jo gyvenimą kontroliavo narkotikai, alkoholis ir kitiems uždirbamos pergalės bei pinigai. Tik praradęs seną kalėjimą žmogus gali kurti save iš naujo. Filmas spalvingas, makabriškas, pilnas geros senos ispaniškos-argentinietiškos muzikos klasikos, bet man jis toli gražu nebus šio sezono favoritas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Atsiminimai" / "Memoria"

 Sveiki,

 

Auksinės palmės šakelės savininkas, režisierius iš Tailando Apichatpong Weerasethakul Lietuvoje taip pat turi savo kino gurmanų gerbėjų būrį. Pamenu kilusias diskusijas dėl jo „Kino pavasaryje“ filmo „Didybės kapinės“, nes vieni pasisakė, kad filmas labai subtilus ir įdomus, o kiti, kad pernelyg lėtas ir monotoniškas. Iš tikrųjų Apichatpong Weerasethakul kuria savitą filmą ir tą galime įsitikinti žiūrėdami jo naujausia darbą „Atsiminimai“ (pačiame „Kino pavasaryje“ paliktas originalusis pavadinimas „Memoria“)  (ispan. Memoria) (2021).

 

Jeigu ir nesate lėto ir mąslaus, kone meditacinio kino mėgėjais, jūs tikriausiai žiūrėsi šį kūrinį dėl Tildos Swinton pasirodymo. „Atsiminimai“ nufilmuoti Kolumbijoje, dalis Bogotoje. Bogota savita sostinė, nes palyginus su kitomis sostinėmis yra ganėtinai aukštai kalnuose, todėl visai nenustebau, kai pagrindinė veikėja Džesika kreipdamasi į vieną iš gydytojų dėl pagalbos užmigti psichotropinių vaistų gauna gydytojos atsakymą: „Šiame mieste daug kas patiria haliucinacijas.“

 

Pačią istoriją galima apibrėžti, jog tai apie veikėją, kuri viešnagės dienomis lanko sunkiai sergančią seserį. Džesika gana neblogai kalba ispaniškai, tačiau filme ji tarsi pasimetusi ir išsiblaškiusi, nuolat girdi keistą ir ją gąsdinantį garsą. Galiausiai ji lankosi pas jauną specialistą, kuris bando nustatyti šio garso kilmę. Džesika vaikštinėja po Bogatą, baidosi šunų ir apžiūrinėja draugės archeologės prieš 6000 metų mirusių žmonių palaikus, ypač vienos mergaitės, kurios galvoje didžiulė skylė. Nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog tas garsas, kurį girdi Džesika, turi tiesioginių sąsajų su skyle galvoje. Trečiajame reikšmingame epizode Džesika sutinka ant upės kranto vietinį gyventoją asketą, kuris darinėja žuvį, su juo leidžiasi į pokalbį, kol galiausiai ji ima suprasti visų šios keistos kelionės simbolių, garsų ir pojūčių prasmę... 

 

Filmas tarp mokslinės fantastikos ir meditacijos, tarp aiškių fizinių ir metafizinių patirčių. Tiesą sakant, neretai šioje lėtai vykstančioje istorijos eigoje jutau A. Tarkovskio kino ištarmes ir raiškos būdus. Režisierius aiškiai linkęs į misticizmą, tą rodo ne tik šis filmas, bet ir ankstesnieji darbai. Puiki ir subtili Tildos Swinton vaidyba, pastaroji perteikė sutrikusios, pasimetusios, dažnai tiek savo jausmų ir būsenų nesuvaldančios bei svetimos kultūros terpėje besiblaškančios ir beveik visada nepatogiai besijaučiančios veikėjos disharmoniją. Švykių ne kažin kiek čia rasite, tačiau istorijos gylis ir visuma vis tiek nustebina, kiek per mažai galima papasakoti daug. Tyčia nutylimi beveik visi Džesikos socialinio statuso įvardijimai: ar ji ištekėjusi, ar turi vaikų, šeimą, kokia tikroji jos profesija – viskas eliminuojama, lieka tik veikėja, bandanti savo juslėmis ir galimai šeštuoju pojūčiu suvokti, kas su ja darosi.

 

Filams yra tarsi vienas ilgas ėjimas veikėjos vidinio su(si)vokimo link, tai, sakyčiau, genialiai puiku, nes retai kinas kalba apie abstrakcijas šitokiais jusliniais būdais, nes, kaip žinia, kinas daugeliu atveju linkęs provokuoti, demonstruoti ekspresiją masėms, spręsti sudėtingas problemas ir kelti klausimus. Režisierius išnaudoja aktorę, leidžiasi į egzotiškos kultūros didmiestį ir kine išnaudoja garsus, o tuos garsus apjungdamas su veikėjos būsenomis sukuria Džesikos asmenybės fugą. Dideliame ekrane, pasinėrus į „Atsiminimų“ subtilų pasaulį, galima išgyventi tai, ką pavadintume tikra kino patirtimi žiūrovui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Blogas auklėjimas" / "La Mala Educacion" / "Bad Education"

Sveiki visi,

„Blogas auklėjimas“ (La Mala Educacion) (2004) tikriausiai yra vienas tamsiausių ir baugiausių Pedro Almodovaro kino filmų, kuriuos man teko regėti. Sakoma, kad režisierius prie šio filmo scenarijaus dirbo daugiau nei dešimt metų. Na, po dviejų itin sėkmingų paskutiniųjų kino juostų, kurie gavo „Oskarus“ ir kitus apdovanojimus, „Blogas auklėjimas“ nebeprisikasė prie šio apdovanojimo, nors, mano akimis, ši Pedro juosta yra vienas stipriausių jo darbų. „Blogam auklėjimui“ buvo suteikta galimybė atidaryti tarptautinį Kanų kino festivalį, o kino kritikai negailėjo liaupsių, teigdami, kad ši juosta yra viena geriausių Pedro Almodovaro darbų, kuris pareikalavo 5 milijonų, o pasaulyje uždirbo per 40 milijonų JAV dolerių, - skirtumą pajaučiat?

Negana visko, „Blogas auklėjimas“ yra vienas asmeniškiausių Almodovaro filmų, sakytum, beveik autobiografinis. Mat, pats režisierius vaikystėje mokinosi griežtoje katalikų mokykloje, kur laisvė ir seksualumas buvo ribojamas, o už šydo rasdavosi kunigų išnaudojami mokiniai. Tai režisieriaus susipriešinimas su katalikų religijos pasauliu, todėl filmas sulaukė iš šios organizacijos žaibiško pasmerkimo, - o ar galėjo būti kitaip?

Man asmeniškai labiausiai žavėjo du dalykai: scenarijaus voratinklis ir superinis aktorių pasirodymas. Neįtikėtinai patrauklus, bauginantis, painus ir įdomus scenarijus, apimantis tokias žmonių tapatybių pokyčius ir realybių žaismus, kad vargiai bau rasčiau kažką panašaus. Mano akimis, tai neabejotinai stipriausias Almodovaro sukurtas scenarijus, pranokstantis net „Oskaro“ darbus. Na, ir žinoma, pedofilijos tema ir dar katalikų regulos rūbuose visada patrauks labiau dėmesį, nes tikriausiai tokie mes esame silpni šiame konflikte. Net transvestitų šou, kurio pilna šiame filme nebaugina tiek, kaip berniukų susitikimas su aistrai neatsispiriančiu kunigu... Pagrindinį vaidmenį sukūrė meksikiečių dievaitis Gael Gracia Bernal‘is, kuriam teko suvaidinti net tris tapatybes – Ignacijaus brolį Chuaną, Anchelį bei transvestitą Zaharą, pastarasis vaidmuo ypatingai spalvingas ir įdomus, tikęs Bernaliui. Jokių priekaištų neturiu ir kitiems ispanų aktoriams. Tai vienas iš tų Almodovaro filmų, kur pagaliau nedominuoja jokia moteris, viskas vyksta „vyrijoje“, tačiau netrūksta moteriško dvelksmo, kurį sukuria transvestitai ir transeksualai.

Kriminalinio pobūdžio filmas laviruoja tarp kuriamo filmo „Vizitas“ ir tikrų filmo herojų. Talentingai ir meistriškai sukurtas filmas filme, apsuptas persipynusių personažų, retrospektyvų ir kriminalinio skonio. Bauginančiai talentingas ir įtaigiai susmūgiuojantis filmas, kuris neturėtų palikti abejingo kino gurmano.

P.S. Artimiausiu metu filmas turėtų pasirodyti torrent‘uose titruotas lietuviškai. Pasirūpinau vertimu. Jau šiuo metu galite ten rasti ką tik mano išverstą Pedro Almodovaro filmą „Viskas apie mano mamą“ (1999).

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stebuklų alėja" / "El Callejon de los Milagros" / "Midaq Alley"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pristatyti ir trumpai pakomentuoti meksikiečių dramą „Stebuklų alėja“ (El Callejon de los Milagros / Midaq Alley) (1995 m.). Na, šią Lietuvoje niekam nežinomą dramą pasiryžau pažiūrėti dėl to, kad kažkur visai netyčia užtikau įdomų straipsnį apie 1995 metais geriausią Meksikos filmą, kuriame vaidina Salma Hayek. Tikriausiai ši savaitė – tai jos savaitė, tad nedelsiant pažiūrėjau juostą ir likau maloniai nustebintas, kad senstelėjęs kinas visgi pasirodė intriguojantis, įdomus ir savitas. 

Meksikiečiai moka kurti rimtą filmą, tik šis vis tiek man pasirodė šiek tiek pamuiluotas, kai kurios peripetijos priminė serialus – turtingieji ir skurstantieji, pinigų klausimai, būrimas kortomis ir t.t. Rodos, idėjos surinktos į vientisą turėjo išpūsti bet kokį niekalą, tačiau visgi taip nenutiko. Patiko stipri ir įtaigi režisūra, ispanų aktoriai kartais slidinėjo ant banano, atrodė, kad vaidina atsargiai, neatsidavę šimtu procentų, tačiau pats pasakojimo tempas, mokėjimas sudominti istorija žiūrovą ir jį išlaikyti iki pat pabaigos, buvo geras. Pagaliau pamačiau kitokią Meksiką, ne vien tik narkotikų ir skurstančių žmonių kvartalus, tačiau paprastą ir įdomų vidutinio miestelėno gyvenimą, gražias Meksikos sostinės gatves, skverus, skirtumą tarp socialinių statusų ir paties žmogaus pasirinkimo galimybes. 

Daug, tikrai daug idėjų įdėta į šią dramą, pradedant žmogaus tapatybės ir susitaikymo klausimais ir baigiant tikėjimu kortų likimais. Filmas yra visko ir naivumo, ir rimtumo, ir juoko ,ir grožio, ir skurdo, ir prabangos... Žinot, kuriant tokį filmą labai lengva pripūsti visokių niekalų, džiaugiuosi, kad režisieriui pavyko išlaikyti balansą tarp visko ir nepamesti pačių herojų. Kažkuo labai naujoviško ar originalaus nepamatysite, tačiau galima tiesiog pasimėgauti „Stebuklų alėjos“ gyventojų džiaugsmais ir vargais. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 7.6 


 

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Nekalti balsai" / "Voces inocentes"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Nekalti balsai“ (Voces inocentes) (2004 m.). Meksikiečių režisierius Luis Mandoki, sukūręs tokius filmus kaip „Žinutė butelyje“ ir „24 valandos“ šįkart mus nukelia į egzotišką Salvadorą – Pietų Amerikos šalį, į 1980 – uosius, kada vyksta baisus pilietinis karas, kuris trunka 12 metų. Sunku apsakyti šį filmą žodžiais. Paskutiniuoju metu žiūriu filmus tik įvertintus tarptautiniais festivalių apdovanojimais ir dažniausiai tai pasitvirtina. Tikrai puikus siužetas – nukreiptas žvilgsnis į Salvadoro šalies gyventojus, o tiksliau – į vieną iš kaimų, kur kasnakt apšaudomi trobesiai, o vieniša motina su trim mažais vaikais vos galą su galu suduria, kad tik išsilaikytų.

Chevai vos 11 metų, bet tik kai jam sukaks 12, ateis ir vėl kareiviai ir per prievartą išsives jį į karą. Iš tikro tai žiaurus filmas, vaikai dar su šautuvais apmokomi šaudyti į bėgančius civilius, draugas gali nušauti draugą ir t.t. Fonas – skurdus ir karų nualintas kaimas beveik be vyrų, nes visi susemti nuo 12 metų į karą, miškuose glūdi pabėgėliai partizanai. Galiausiai ateina metas, kada visi berniukai, kad ir 6 metų yra per prievartą atimami iš šeimų ir išvežami, o kas pasipriešina – tas nušaunamas.

Čeva patenka būtent į šį laikotarpį ir tai, kas vyksta karo fone – šeimų ardymas ir t.t. yra puikus reliktas, įrodantis siaubingus karo ir nesutarimų padarinius. Šiuo metu Salvadore nevyksta jokie kartai, o filmas „Nekalti balsai“ yra tarsi paminklas toms aukoms atminti, o ypač nekaltiems vaikams, kiek net nežinojo už ką ir kodėl kovojama, nes jiems buvo pasakyta – šauti ir žudyti. 

Taip, patiko man šis filmas. Paskutiniuoju metu visai sekasi man su neblogais filmais. Rekomenduoju pasižiūrėti tiems, kurie galbūt nori kažko pritrenkiančio, sukrečiančio, egzotiško, istorinio ir nesaldaus gaivalo. Filmas, manau, tikrai nenuvils. Buvo smagu išgirsti ir gražių garso takelių, ispanų dainininkę Bebe su daina „Racones“, kuri labai tiko filmui...

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela