Filmas: "Atsiminimai" / "Memoria"

 Sveiki,

 

Auksinės palmės šakelės savininkas, režisierius iš Tailando Apichatpong Weerasethakul Lietuvoje taip pat turi savo kino gurmanų gerbėjų būrį. Pamenu kilusias diskusijas dėl jo „Kino pavasaryje“ filmo „Didybės kapinės“, nes vieni pasisakė, kad filmas labai subtilus ir įdomus, o kiti, kad pernelyg lėtas ir monotoniškas. Iš tikrųjų Apichatpong Weerasethakul kuria savitą filmą ir tą galime įsitikinti žiūrėdami jo naujausia darbą „Atsiminimai“ (pačiame „Kino pavasaryje“ paliktas originalusis pavadinimas „Memoria“)  (ispan. Memoria) (2021).

 

Jeigu ir nesate lėto ir mąslaus, kone meditacinio kino mėgėjais, jūs tikriausiai žiūrėsi šį kūrinį dėl Tildos Swinton pasirodymo. „Atsiminimai“ nufilmuoti Kolumbijoje, dalis Bogotoje. Bogota savita sostinė, nes palyginus su kitomis sostinėmis yra ganėtinai aukštai kalnuose, todėl visai nenustebau, kai pagrindinė veikėja Džesika kreipdamasi į vieną iš gydytojų dėl pagalbos užmigti psichotropinių vaistų gauna gydytojos atsakymą: „Šiame mieste daug kas patiria haliucinacijas.“

 

Pačią istoriją galima apibrėžti, jog tai apie veikėją, kuri viešnagės dienomis lanko sunkiai sergančią seserį. Džesika gana neblogai kalba ispaniškai, tačiau filme ji tarsi pasimetusi ir išsiblaškiusi, nuolat girdi keistą ir ją gąsdinantį garsą. Galiausiai ji lankosi pas jauną specialistą, kuris bando nustatyti šio garso kilmę. Džesika vaikštinėja po Bogatą, baidosi šunų ir apžiūrinėja draugės archeologės prieš 6000 metų mirusių žmonių palaikus, ypač vienos mergaitės, kurios galvoje didžiulė skylė. Nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog tas garsas, kurį girdi Džesika, turi tiesioginių sąsajų su skyle galvoje. Trečiajame reikšmingame epizode Džesika sutinka ant upės kranto vietinį gyventoją asketą, kuris darinėja žuvį, su juo leidžiasi į pokalbį, kol galiausiai ji ima suprasti visų šios keistos kelionės simbolių, garsų ir pojūčių prasmę... 

 

Filmas tarp mokslinės fantastikos ir meditacijos, tarp aiškių fizinių ir metafizinių patirčių. Tiesą sakant, neretai šioje lėtai vykstančioje istorijos eigoje jutau A. Tarkovskio kino ištarmes ir raiškos būdus. Režisierius aiškiai linkęs į misticizmą, tą rodo ne tik šis filmas, bet ir ankstesnieji darbai. Puiki ir subtili Tildos Swinton vaidyba, pastaroji perteikė sutrikusios, pasimetusios, dažnai tiek savo jausmų ir būsenų nesuvaldančios bei svetimos kultūros terpėje besiblaškančios ir beveik visada nepatogiai besijaučiančios veikėjos disharmoniją. Švykių ne kažin kiek čia rasite, tačiau istorijos gylis ir visuma vis tiek nustebina, kiek per mažai galima papasakoti daug. Tyčia nutylimi beveik visi Džesikos socialinio statuso įvardijimai: ar ji ištekėjusi, ar turi vaikų, šeimą, kokia tikroji jos profesija – viskas eliminuojama, lieka tik veikėja, bandanti savo juslėmis ir galimai šeštuoju pojūčiu suvokti, kas su ja darosi.

 

Filams yra tarsi vienas ilgas ėjimas veikėjos vidinio su(si)vokimo link, tai, sakyčiau, genialiai puiku, nes retai kinas kalba apie abstrakcijas šitokiais jusliniais būdais, nes, kaip žinia, kinas daugeliu atveju linkęs provokuoti, demonstruoti ekspresiją masėms, spręsti sudėtingas problemas ir kelti klausimus. Režisierius išnaudoja aktorę, leidžiasi į egzotiškos kultūros didmiestį ir kine išnaudoja garsus, o tuos garsus apjungdamas su veikėjos būsenomis sukuria Džesikos asmenybės fugą. Dideliame ekrane, pasinėrus į „Atsiminimų“ subtilų pasaulį, galima išgyventi tai, ką pavadintume tikra kino patirtimi žiūrovui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Vargdieniai" / "Les misérables"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai daugelis iš jūsų girdėjote prancūzų klasiko romanisto Viktorą Hugo, vieną garsiausių kūrinių „Vargdieniai“ pavadinimą, galbūt matėte spektaklį ar vieną kitą ekranizaciją. Prancūzų režisierius Ladj Ly perfrazuodamas Viktoro Hugo kūrinio eilutes pertransformuoja ir perteikia šiuolaikinio problemiško Prancūzijos didmiesčio pavojingo rajono gyvenimą. Tuokart žymus rašytojas vaizdavo Prancūzijos kruvinąją revoliuciją, kuri amžiams pakeitė ne tik Prancūzijos, bet ir pasaulio politinę areną, o Ladj Ly tai daro atokiame rajone, kuriame pagal savo nerašytus įstatymus gyvena čigonai, musulmonai ir juodaodžiai atvykėliai iš Afrikos, kurių gyvenimo realijos iš esmės atkartoja V. Hugo kūrinio maišto ir revoliucijos algoritmą.

Ladj Ly „Vargdieniai“ (pranc. Les miserables) (2019) perkūrė po sėkmingo trumpametražio tuo pačiu pavadinimo filmo (2017) ir adaptavo idėją ilgametražiam variantui su tais pačiais aktoriais. Trys policininkai važinėja po pavojingus nusikalstamus kvartalus, stebi jų gyventojus, palaiko tvarką, tačiau retsykiais (o gal net pernelyg dažnai) šie patruliuojantys policininkai perlenkia lazdą ir manosi esą įstatymų dievai. Kaip žinia, įstatymas ir teisingumas neretai būna priešingoje barikadų pusėse, o šie policininkai neretai jaučiasi be ribų. Kuriozas prasideda tada, kai iš cirke dirbančio čigono barono pavagiamas mažas liūtukas, o kad tarp juodaodžių ir čigonų neprasidėtų skerdynės, policininkai imasi ieškoti liūtuko, kurį pagrobė vienas iš juodaodžių berniukų... Galiausiai žiaurumas gimdo žiaurumą, policininkai netyčia pašauna mažąjį veikėją, elgiasi su juo nežmoniškai, tad pabaigoje policininkai sulaukia savo atsako, taip, kaip nebaudžiami karaliaus pakalikai anuomet sulaukė prancūzų revoliucionierių keršto.

Filmas sodrus, brutalus ir dinamiškas. Čia vaizduojamas tikras etninis katilas, nusikalstomo pasaulio užkulisiai, o šis nusikalstamo pasaulio modelis pradeda formuotis dar nuo vaikų žaidimo aikštelės, kiekviena etninė grandis stengiasi vadovautis tam tikromis geto taisyklėmis ir įstatymais, kurie skiriasi nuo bendrų valstybės įstatymų. Tai tarsi atskyros valstybės gyvavimas valstybės viduje, kur apstu brutalumo, nesusikalbėjimo, interesų kovų... Iš tikrųjų filmo idėja gera, nes ji kritikuoja ir atskleidžia susiskaldžiusio ir besitrinančio skirtingų religijų ir įsitikinimų bendruomenių trintį. Filmas priminė europietišką „Lūšnynų milijonieriaus“ versiją, tik čia mes neturime nei herojaus, nei laimingų atsitiktinumų, nei sėkmės istorijos, nes realybė vaizduojama kur kas niūresnė ir depresyvesnė. Visgi žiūrėdamas juostą galvojau: kiek jų ten daug, tokių susiskaldžiusių, nelaimingų ir brutaliai gyvenančių smurto pasaulyje, kurie vieną dieną ateis ir pasiims mus visus, kaip tai nutiko „Vargdienių“ knygoje. Filmo pabaiga, kai vaikai daro perversmą, šiek tiek metaforiška ir pranašiška, tačiau kuo didesnis žiaurumas, tuo didesnė kartų atsakomoji jėga, nepriklausomai nuo amžiaus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šaltasis karas" / "Cold War" / "Zimna wojna"

Sveiki,

Nusprendžiau metus užbaigti su išties geru filmu, nes paskutiniu metu niekaip nerandu jokios geros juostos tarp tų išliaupsintų filmų – matyt, tokia jau dalia, kad su metais vis sunkiau aptikti ką nors ypatingo, nes tampu tiesiog pernelyg reiklus. Lenkų filmas, kurį jau laiko šedevru, pavadinimu „Šaltasis karas“ (lenk. Zimna wojna) (2018) ką tik pelnė daug svarbių Europos kino akademijos apdovanojimų ir yra rimtas pretendentas laimėti „Oskarą“ 2019 metų kino sezonuose.

Kalbant apie patį filmą, nuo pat pirmųjų kadrų traukia savo sakralia ir unikalia raiška. Juodai baltame filme viskas daugiau ar mažiau labai skoninga ir estetiška ir, žinoma, mums, lietuviams, filmas dvelkia laikmečio nostalgija, nors mano karta negyveno ir nepatyrė sovietmečio ir Šaltojo karo, tačiau dėl tautinių motyvų, ideologijos, kažin, ar rasime labiau artimesnę tautą už lenkus...

Visgi filmas ne apie Šaltąjį karą, veikiau tai tik istorinis kontekstas, nusidriekęs per du dešimtmečius, tikrasis šaltasis karas yra dviejų įsimylėjėlių muzikantų tarp Varšuvos ir Paryžiaus širdyse, kurie kaip du ožiai vis susibėga, kad patirtų meilę, bet po to vėl išsiskiria... Iš esmės juk paviršutiniškai siužetas yra super banalus: myliu-noriu-negaliu. Visais atžvilgiais tokios meilės peripetijos tampa klasikiniu absurdu, tačiau P. Pawlikowskis randa būdų ir formų, kaip klasikinį siužetą paversti spindinčiu melancholišku brangakmeniu. Pasakojimo forma, maniera, susitelkimas į natūralias detales, gyvus charakterius išties stebina ir priverčia ne kartą kilstelėti antakį ir pasakyti: kaip paprasta, bet kaip tai puikiai veikia!

Nuostabus lenkų aktorių duetas Joanna Kulig (man jau žinoma iš ankstesnių filmų) bei Tomasz Kot buvo tokie organiški, kad nejučia prisiminiau iš tikrųjų seną gerą Holivudą, kada tokie gražuoliai įsimylėdavo tokias gražuoles ir būdavo tokie nutrūktgalviški... Sąsajų su senuoju nespalvotu kinu ypač daug. Galiu pasakyti, kad lyginant su šio režisieriaus ankstesniu daug kam stogą nunešusiu tyliuoju filmu „Ida“ (2013), man „Šaltasis karas“ įtikinamesnis, jaukesnis ir tikresnis visomis prasmėmis. „Ida“ man buvo pernelyg tylus, pernelyg pauzuojantis, reikalaujantis pauzėse žiūrovui susikurti prasmes, perdėm, tokiu atveju man vėrėsi tiesiog negyvumas, bet „Šaltajame kare“ viso to nebelieka, todėl man jis paliko išties labai gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švari" / "Clean"

Sveiki visi,

Prancūzų režisierius Olivier Assayas Kanų kino festivaliui  pristatė kino filmą „Švari“ (Clean) (2004 m.), kuriame iš Hong Kong‘o kilusi aktorė Maggie Cheung gavo Auksinę Palmės šakelę kaip geriausia metų aktorė. Nutariau nedelsiant pasižiūrėti šį filmą ir esu patenkintas po seanso išlikusiomis nuotaikomis. Filmas „Švari“ – tai pakankamai lėta drama apie roko žvaigždės sugyventinę, kuri išėjusi iš kalėjimo stengiasi atsikratyti narkotikų, kad galėtų tapt švari ir susigrąžinti pas senelius augantį sūnelį ir pradėti gyvenimą iš naujo. Pradžia moteriai ypatingai sunki ir kančia liejasi per kraštus – priklausomybės, lengvabūdžiai draugai, alkoholis, atleidimai iš darbo... Nepaisant visko, filmas man priminė kitą prancūzų-belgų filmą „Aš taip ilgai tave mylėjau“, kada motina išėjusi iš kalėjimo bando pradėti gyvenimą iš naujo.

Tai vienas iš tų filmų, kuris ir tamsus, ir skaudus, bet tai būtinas apsivalymas, kad būtų rasta išeitis į šviesą ir kitokią gyvenimo kokybę. Filmas demonstruoja neįtikėtiną moters valią, kuri viena, be psichologų pagalbos sugeba per skausmą ir muzikinę kūrybą atsitiesti gyvenimui. Režisierius sukūrė pakankamai gyvenimišką, realistišką scenarijų ir su juo daug, mano galva, pasiekė pakankamai daug, nes filmas tikrai vertas kinomano akies. Gal filmas ne iš tų, kuris turėtų sukrėsti, priversti manipuliuoti žiūrovų jausmais, jo tikslas visai kitoks – juodžiausiose gyvenimo vilko valandose ieškoti ne užmaršties, bet žiburio, nesvarbu, ar tai tik įsivaizduojamas žiburys, ar tikrai pilnas vilčių švytintys korys.

Labai nustebino pagrindinė vaidmens aktorė Maggie Cheung, su kuria, tikriausiai, susidūriau pirmą kartą, bet šis susidūrimas buvo ypatingai malonus, nes aktorė pasirodė superinė, tad nutariau ateityje pažiūrėti dar vieną jos darbą, kuris sukasi mano sąrašuose ir niekaip neprieina prie mano akių, bet nuo šiol ketinu tai padaryti. Tai ypatingo grožio, energetikos ir temperamento aktorė. Šiame filme ji vaidino net trejomis kalbomis – anglų, kinų ir prancūzų su labai gera tarsena, o ir išskirtinis balso tembras, išvaizda, neleidžia abejoti jos visapusiškomis galimybėmis.

Filmą rekomenduoju rimtesnių ir rimtų dramų gerbėjams, kurie tiki, kad žmogus gyvenime gali pasikeisti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.9



 

Jūsų Maištinga Siela