„Aš esu didelė chaoso draugė. Tai viskas,
ką mes turime... gyvenimas yra rizika, gyvenimas yra atsitiktinumas, gyvenimas
yra atvirumas netikėtumams. Geriausi dalykai mano gyvenime atsirado tiesiog
leidžiant vėjui mus nupūsti nuo kurso.“
„Jei paklaustumėte, ko mane išmokė mano šunys,
atsakyčiau: kantrybės, džiaugsmo, lojalumo ir jų džiaugsmo paprastumo. Kai
nutinka kas nors blogo, tiesiog vedu juos į paplūdimį ir galvoju; „Gerai, dabar
aš matau pasaulį.“
Tilda Swinton
Tilda Swinton yra visame pasaulyje pripažinta škotų
aktorė, garsėjanti savo nežemiška, androginiška išvaizda bei gebėjimu
meistriškai įsikūnyti į pačius įvairiausius, dažnai avangardinius personažus. Bandau
prisiminti, kada ją pirmąkart išvydau kine, bet negaliu. Gal tai buvo filme „Konstantinas“
(2005)? Ar „Narnijos kronikos“? Per daugiau nei tris karjeros dešimtmečius ji
pelnė „Oskaro“ apdovanojimą bei tapo viena iškiliausių nepriklausomo ir
autorinio kino figūrų, sėkmingai balansuojanti tarp eksperimentinių meno
projektų ir didelio biudžeto Holivudo produkcijų. Jos kūrybinis braižas
pasižymi drąsa kvestionuoti nusistovėjusias socialines normas, o ekrane
demonstruojamas chameleoniškumas leidžia jai tapti neatsiejama daugelio kritikų
pripažintų filmų dalimi.
Ispanų kino legenda Pedro Almodovarą galimą drąsiai
vadinti chameleonu-režisieriumi, kuris daugmaž kas dešimtmetį daro kokį nors
esminį savo kūrybos lūžį. Šįkart jam įdomu kurti anglosaksišką kiną, dirbti su britų-amerikiečių
aktoriais. Tą rodo keli trumpo metro kino filmai ir vienas gal kam netikėtas, o
kitiems visai tikėtas kino projektas „Už gretimų durų“ (angl. The
Room Next Door) (2024), kurį tikriausiai įkvėpė ilgi dešimtmečiai
stebėto anglosaksiškojo kino. Nereikia sakyti, kad Almodovarui svarbūs moterų
portretai, todėl jis kruopščiai atsirenka pagrindines aktores, turi aiškią
viziją, kas galėtų jau iš anksto atlikti vieną ar kitą vaidmenį, todėl
režisierius pagarsėjęs savosiomis mūzomis ir pasijomis. Šįkart jis renkasi iš
brandžių Holivudo kino žvaigždžių Julianne Moore ir Tilda Swinton, aktores,
kurias seniai myli kamera ir su jomis galima labai daug ką nuveikti. Bet ar
tai, ką režisierius puikiai daro savo ispaniškojo kino versijose, pavyks ir
angliškosios kino kūrimo priemonėmis?
Filmas, mačiau iš atsiliepimų, nemažai kam labai
patiko. Tikrieji ir senieji Almodovaro kino gerbėjai ir toliau giria
režisieriaus savitumą ir kino kalbą, tačiau tarp nuomonių blyksteli ir viena
kita kino kritikos strėlė. Apskritai „Už gretimų durų“ tikrieji kino kritikai
filmą pasitiko palankiai, todėl neslėpsiu, kad šiokių tokių lūkesčių turėjau ir
vyliausi, jog kūrinys prikaustys prie ekrano, bet nutiko šiek tiek kitaip.
Manau, kad Almodovarui trūksta įdomesnio ir
sudėtingesnio, pavojingesnio ir ne tokio patogaus ir paprasto, sakytum,
masiniam žiūrovui pritaikyto scenarijaus. Istorija pasakoja apie dvi senas buvusias
meilužes. Marta (Tilda Swinton) serga vėžiu, o ją aplankiusi Ingrida (Julianne
Moore), nors ir nelabai noriai, tačiau dėl sentimentų, senos geros draugystės
visgi sutinka palydėti Martą paskutiniąją gyvenimo dieną. Marta suvokusi, jog
neįveiks išplitusio vėžio, ryžtasi gyvenimą nutraukti nelegaliai įsigyta
tablete, ji tik prašo, kad Ingrida tądien būtų kitame kambaryje ir aptikusi jos
kūną praneštų viešai apie josios mirtį. Žodžiu, toliau ne kažin kas vyksta.
Marta ir Ingrida prisimena savo darbus, vyrus meilužius, savo senas dienas,
sėdi tai ant ryškiai žalio fotelio, tai ant akvamarino spalvos sofos,
šnekučiuojasi ir žiūri kino filmus, kol galiausiai, neatskleidžiant daugiau
siužetinių detalių, daugiau ar mažiau istorija užsibaigia pagal jau numatytą
programą. O kur intriga? Tą, kurios žiūrovas dar viliasi antrojoje filmo dalyje,
jau praranda bet kokius lūkesčius, netgi sulaukti kokių nors dar netikėtų
paslapčių ar netikėtų siužetinių posūkių, kokių dar Almodovaras paruošdavo savo
tamsiausiuose ir labiausiai provokuojančiuose filmuose „Blogas auklėjimas“, „Pasikalbėk
su ja“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“, kurie pasiūlydavo dar
ir mistikos, detektyvinių elementų ir netikėtumą, bet „Už uždarų durų“ to
nesitikėkite.
Režisierius lyg ir laikosi savo tamsiųjų kino filmų rimtesnės
nuotaikos, tačiau intrigos nebesukuria, priešingai – siužetas atrodo
paprastutis, vienplanis ir be galimybės ką nors interpretuoti, spręsti ir galų
gale stebėtis. Visgi režisierius net ir kurdamas angliakalbinį filmą yra
ištikimas savo erotikai ir stilistikai. Scenos komponuojamos kaip paveikslai,
tiksliai pagal Amodovaro interjero ir rūbų spalvas, todėl filmas labai
spalvingas, ryškus. Veikėjos biseksualios, turėjusios savo gyvenime viena kitą
ir vyrų, todėl net seksualumas šioje istorijoje nėra probleminis klausimas,
viskas susitelkta į dabarties sentimentų akimirką. Priešingai nei „Sugrįžimas“
ar „Šalti apkabinimai“, Almodovaras pradeda atsisakyti hiperbolizuoti kičą,
nors dirbtinokų scenų yra, tačiau jos praradusios Lotynų Amerikos serialams
būdingos gestikuliacijos, lengvumo, naivumo, ironijos. Moterų paveikslai lyg ir
spalvingi, jautrūs, tačiau atrodo iki galo neišskleisti, tokie ir likę egzistenciniame
sąstingyje, todėl atrodo, jog filmas dvelkia stilinga senatve ir
atsisveikinimais, kartos, o galgi net tam tikra prasme ištisos Almodovaro kino
kartos nostalgija.
Tai koks tas dabar Almodovaras žiūrint „Už gretimų
durų“? Vis dar patetiškas ir estetiškas, vis dar teatrališkas, bet sušvelnėjęs,
įgavęs liūdnos melancholijos ir atsisakęs staigių pavojų, tapęs labiau poetiškas.
Veikėja Marta pacituoja Džeimso Džoiso, airių rašytojo, paskutinį „Dubliniečiai“
apsakymo sakinį, kuriame visą miestą, gyvuosius ir mirusiuosius užkloja
pradėjęs snigti sniegas. Po to Ingrida perfrazuoja šį sakinį ir iš tikrųjų
pradeda snigti ir šis sniegas, sąsajos su meno pasauliu ir literatūra tampa
liūdnoku, nors ir ryškiu tapybišku Almodovaro intertekstualumu byloti apie
gyvenimą ir mirtį, kuriame nebelieka jokios mistikos, intrigos, detektyvų, nes
mirtis mus visus suvienodina, vienodai apsninga tiek gyvųjų namus, tiek mirusiųjų
kapus. Visgi filmas man pasirodė švelniai poetiškas, tačiau Pedro Almodovaro kūrybos
lauke toli gražu ne esminis ir net ne vienas iš geriausių. Laukai, kai LGBTQ+
temos kine dar buvo šiokia tokia naujiena ir Almodovaro mokėjo iš to padaryti
pasakojimą ir dar šiaip ne taip nustebinti, manau, baigėsi ir jie nebegrįš,
tačiau galvoju, kad labiausiai režisierių ateityje turėtų gelbėti atidumas
renkantis ir kuriant įdomesnį scenarijų, nes šiaip ar taip kino kalbą jis moka
ir režisuoti geba, tačiau ar užtenka šiandien tik tokios 1000 karų kine
perpasakotos istorijos?
Būna, kada režisieriai atsisako
sunkaus draminio tono kalbėti ypač aktualiomis ir skausmingomis socialinėmis
temomis, todėl vieni randa būda iš skaudulių parodijuodami pasišaipyti, o dar
kiti, kaip režisierius Julio Torres, modifikuoja tikrovę ir kuria
fantasmagorišką pasakų ir psichodelinių spalvų pritirštintą pasakojimą apie
jauną imigrantą iš Lotynų Amerikos (Salvadoro) į JAV filme „Bėdų sukėlėjas“
(angl. Problemista) (2023). Įdomu tai, kad pats režisierius yra
ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, pastarasis iš tikrųjų yra kilęs iš Salvadoro
ir nuėjęs nelengvą kelią Amerikoje, kol gavo pripažinimą kino industrijoje,
todėl iš dalies savo ir artimųjų patirtis perteikia komedijoje, nes, kaip
žinia, JAV visuomenei Lotynų Amerikos imigrantai neretai yra tie, kurie sukelia
problemas.
Priešingai nei filmo
pavadinimas, atrodo, kad pagrindinis veikėjas Alejandro kaip tik padeda
amerikiečiams spręsti jų problemas. Vedinas keistos svajonės tapti žaislų
dizaineriu, jis pirmiausia susiduria su sudėtingais darbais, pradedant nuo
ateičiai sušaldytų amerikiečių kompanijos prižiūrėtojo iki valytojo-prostituto.
Visgi Alejandrui pasiseka, nes jis iš dalies įsidarbina menininkės Elizabetos
padėjėju, kurią suvaidina puikioji Tilda Swinton. Visgi Elizabeta yra šaržuotas
personažas, kaip ir visi šiame filme, bet pasižymi itin erzinančiomis,
nebrandžiomis ir manipuliatyviomis savybėmis, kurios tampa vienu pagrindiniu
šio filmo komedijos elementu.
Nors Alejandro problemos
sudėtingos ir jo laikas senka iki deportacijos, jis visomis išgalėmis kaip
pasakų riteris stengiasi nugalėti hidrą ir įsitvirtinti šiurkščiame ir
neteisingame pasaulyje. Nekalbėsiu daug apie siužetą, jis pakankamai
suprantamas, jeigu nutrinsime tą grimą ir pasakojimo fantastines formas. Visgi būtent
dėl šių akcentų, formų ir pasakojimo būdų filmas ir yra įdomus, tai savitas
humoras, savitas protestas, gyvenimo filosofija, primenanti dokichotizmą. Jeigu
reiktų rasti analogiškų raiškos prasme filmų, pirmiausia į galvą šauna
amerikiečių režisierius Spike Jonze, sukūręs tokius beprotiško stiliaus filmus
kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013), „Adaptacija“ (2002). Taip pat
Richard Ayoade „Aš – Oliveris Teitas“
(2010) bei Michel Gondry darbai „Gėlėti sapnai“ (2013), „Jausmų galia“ (2004), „Miego
mokslas“ (2006). Jeigu šie filmai ką nors Jums sako, drįsčiau parekomenduoti ir
„Bėdų sukėlėją“, nes tam tikrų viražų režisierius pasitelkia, pavyzdžiui, absurdo
fantaziją, juodąjį humorą, paradoksaliai dekonstruojančią tikrovę,
išryškinančią karnavališką veikėjo grūmimąsi su absurdišku pasauliu.
David Fincher per savo
kino karjerą sukūrė ne vieną filmą, už kurį bus dėkingi žiūrovai: „Zodiakas“
(2007) „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Socialinis tinklapis“
(2010), „Dingusi“ (2014), o kur dar tokie serialai kaip „Kortų namelis“ bei
vaizdo klipai Madonnai. Tikriausiai nemažai kas tikėjosi įtraukos ir intrigos
naujausiame darbe „Žudikas“ (angl. The Killer) (2023), kuriame
nusifilmavo Michael Fassbender ir Tilda Swinton.
Jau nuo pat pradžių
filmas pasitinka žiūrovą savitai mąsliu ir lėtu ritmu. Pagrindinis veikėjas –
bevardis ir daugiaveidis žudikas, kuris kiekviename žingsnyje keičia tapatybę. Jis
ruošiasi kitapus gatvės nušauti turtingą ir įtakingą magnatą ir jam, deja,
nepavyksta. Jo lėtus dzenbudistinius veiksmus apibrėžia vidinis ritmingas
monologas, savita žudiko disciplina, kas jį iš dalies ir padaro antžmogį.
Galiausiai jis grįžta į Dominikos Respubliką pas mylimąją, tačiau aptinka
išlaužtus namus ir vos likusią gyvą merginą. Taigi likęs filmas yra keršto
istorija, į kurią leidžiasi žudikas nuosekliai atsekdamas merginos skriaudėjus.
Siužetas iš tikrųjų nėra
jokia intriga. Kaip tyčia šiam filmui pritrūksta tam tikro rokenrolo, dinamikos
ir aistros, bet labiausiai – sudėtingesnio galvosūkio, kad ir žiūrovas galėtų
įsitraukti į spėliones. Kitą vertas, galbūt tai būtų pernelyg tradiciška, todėl
kino kūrėjai apsisprendė kurti prislopintą klasikinį variantą, telkdami jėgas
pagrindinio veikėjo filosofijai, švariam ir skaidriam susidorojimui, pateikiant
pagrindinio veikėjo apgalvojimus, analitinį mąstymą ir pasirinkimus nuo A iki Z
kaip ant lėkštelės.
Visgi filme būta labai vykusių
scenų, kurios įtraukė, leido tapatintis su situacija, o ir muštynių sceną, kuri
priminė „Nužudyti Bilą“ dalis, taip pat atrodė jau kitame kosmoso lygmenyje,
nebetikroviška. Kitą vertus, filme atsivėrė ir tam tikrų nuobodžių beveiksmių
duobių, kai veikėjas jau per daug įkyriai slampinėdamas kartoja tas pačias
frazes ir nieko įdomaus nevyksta. Aš vis galvojau, ar būtina filmuoti ir scenas
užkaišioti tomis mašinų pasistatymo aikštelėse mizanscenomis, kurios iš tikrųjų
nepasako nieko? Jų filme čia bus ne viena ir ne dvi. Visgi veikėjas man priminė
vaikystėje žiūrėtą tokį serialą „Pretendentas“, kada unikalaus gebėjimo ir
mąstymo žmogus, slėpdamas savo tapatybę, bėga nuo slaptos organizacijos. Galima
sakyti, kad „Žudiko“ intriga galbūt už to ir laikosi, t. y. ypatingo veikėjo
mąstymo. Visgi filmas išėjo vidutiniškas, labiau žiūrėti atsipūtus, nei tikėtis
kokio nors netikėto ir intelektualesnio cirko.
Garsus Pietų Korėjos kino
režisierius Bong Joon Ho daugelio akylesnio kino žiūrėtojams tikrai žinomas ir
pastebėtas. Vienas labiausiai aptariamų filmų tapo „Parazitas“ (2019), atnešęs
režisieriui Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje, taip pat didelio
populiarumo sulaukė novatoriška mokslinės fantastikos drama „Sniego traukinys“
(2013), pagal kurį jis neseniai sukūrė 30 serijų atskirą serialą. Gal kiek
nepelnytai praėjo Lietuvoje mažiau pastebėtas irgi mokslinės fantastikos su
nuotykių elementais filmas „Okja“ (angl. Okja) (2017),
kurio trumpais įspūdžiais ir pasidalysiu šiandien.
Istorija pasakoja apie novatorišką
pasaulį, iš pažiūros primenantį mūsiškį, kuriame valdo stambios ir pažangios
mokslo korporacijos, sumaniai aplenkdamos įstatymus kuria modifikuoto maisto
rinką. Vieną tokią įmonę įkuria turtingo tėvo dukra Miranda, kuri savo laboratorijoje
išveda gigantiškų, šiek tiek hipopotamus primenančią kiaulių veislę. Norėdama,
kad žmonės pirktų jos produkciją, ji sukuria dešimties metų planą ir išdalija
26 kiaules po visą pasaulį, o viena iš tokių atitenka Azijos kalnuose
gyvenančiai Mijai ir jos seneliui. Mija nepaprastai prisirišusi prie Okjos, savo
kiaulės patelės, tačiau praeina dešimt metų ir korporacijos atstovai pasiima
Okją atgal į Ameriką. Paauglė Mija susiruošia
į ilgą ir varginančią kelionę, kad išgelbėtų nuo skerdyklos savo mylimą
kiaulę...
Filmas stengiasi
jautriais potėpiais perteikti Okjos ir mergaitės draugystę. Čia netrūksta to,
kas šiuo metu pasaulyje gan populiaru t. y. dėl humanizmo atsisakoma vartoti
mėsą, nes šioji pramonė žiauriai išnaudoja gyvulius, nualina žemės, o ir
kasdienis mėsos vartojimas nėra sveikatai itin geras dalykas. Filme švysteli ir
gyvūnų gelbėjimo brigada, kuri padeda Mijai atsikovoti Okją. Kompiuterine grafika
sukurta Okja primena iš vienos pusės naminį didžiulį šunelį dinozaurą, kuris
turi savo logiką ir jausmus, netgi išmaniai išgelbėja Miją kalnuose. Nesunku
pastebėti, kad protinga kiaulė labai sužmoginta, režisierius iš vienos pusės
manipuliuoja žiūrovų jausmais, o iš kitos pabrėžia gyvybės svarbą ir atjautą
kitoms būtybės – nelygu, kaip pažiūrėsite.
Šiame nuotykių pilname
filme veikėjai visgi vienkrypčiai. Cholerikas ir isterikas kampanijos veidas Džonis
(aktor. Jake Gyllenhaal) ir Miranda (aktor. Tilda Swinton) yra vienkrypčiai, be
sudėtingesnio psichologinio pagrindo, todėl vietomis filmas primena komiksą,
įkūnijantį idėjas. Klasikinis geriečių ir blogiečių pasiskirstymas, tačiau
filmas, kaip ir anuomet „Sniego traukinys“, visgi veikia idėjiškai, jį žiūrėti
gera ir lengva, nes čia viskas suprantama ir aišku. Okjos, kiaulių masinės
fermos ir Mirandos bei jos sesers dvynės Nensės ambicijos tipiškos kine vaizduojančių
turtuolių antžmogiškiems tikslams, tad žemės resursus ir išteklius, kol valdo
antžmogiai ir tik sau naudos besigviešiantys žmonės, gražiai besišypsantys ir
meluojantys, tol turėsime tai, ką turime. Mūsų kultūroje jau labai seniai įskiepyta,
kad gyvulio skerdimas ir jo audinių bei ištisų organų valgymas yra ne tik
priimtinas, bet ir būtinas, tai netgi laikoma tradicija, tačiau kiek prastų mes
tradicijų pavyzdžių turime, kurių kratomės, pvz., kad moterys negali vairuoti
automobilio, nes jų smegenys tam per mažos? Tradicija? O taip! Mėsos valgymas
tėra tik vienas iš šio filmo kvestionuojamų dalykų, nes visų pirma pamirštame,
kad veršiuko ar viščiuko lavoniuką dedami į burnas su sultingais padažais,
prieš tai šis gyvas sutvėrimas turėjo savo jausmus, psichologiją ir prieraišumą
prie savo gentainių, taip kaip ir mes, žmonės. Filmą rekomenduočiau pažiūrėti
su vaikais nuo dešimties metų.
Retas,
kuris gali atsispirti šiuolaikinio kino ikonai Tildai Swinton, tad žiūrėdamas
su naujausius darbus vis neprarandu kantrybės ir tikėjimo šios aktoriaus
universaliomis kūrybinėmis galiomis. Britų režisierė Joanna Hogg daug ką
pakerėjo savo dviejų dalių filmais „Suvenyras“, kuriame pasirodo ir pati Tilda
Swinton. Naujausias režisierės darbas „Amžina dukra“ (angl. The
Eternal Daugther) (2022) iš vienos pusės labai minimalus, o iš kitos –
aktorei Tildai Swinton iššūkis sukurti du pagrindinius (dukters ir motinos)
vaidmenis.
Pasakojimas
pasakoja apie senutę Rozalindą, kuri kartu su dukra Džiuli atvyksta į dvare
įsikūrusį viešbutį. Čia jos apsistoja, Džiuli bando kurti filmo scenarijų apie
savo motiną, todėl iš visų jėgų stengiasi ja rūpintis ir viską iškamantinėti:
iš vienos pusės reikia medžiagos filmui, o iš kitos ji supranta, jog galbūt tai
paskutinė jos kelionė su mama, todėl tai tarsi savotiškas atsisveikinimas. Džiuli
nepatenkinta viešbučiu, čia ji naktimis girdi keistus garsus, naktimis vedžioja
po sodą šunį ir ją kamuoja tiek kūrybinė krizė, tiek nejaukus, kone vaiduokliška
nuojauta, jog jai pamažu krinka nervai. Priešingai viskas su Rozalinda, kuri
atrodo rami, stabili ir dėl nieko neišgyvena, nebent dėl dukters neurozės.
Filme
iš esmės nieko įdomaus neįvyksta, tačiau režisierė sukūrė ištisą netaisyklingų ir
filmams šiaip jau keistų dialogų simfoniją. Veikėjos nuolat kalbasi ir, atrodo,
niekada nesusikalba arba susikalba iš pusės žodžio, niekada niekas neįvardijama
ir nepasakoma iki galo, kad ir žiūrovas suprastų tikrąją šių moterų padėtį. Ką
mes iš tikrųjų regime be Džiuli psichikos sutrikimo? Ogi milžiniškas jos
pastangas būti gera dukra ir įtikti motinai. Ji rengia gimtadienio vakarienę,
tačiau Rozalinda pernelyg nuvargusi, kad mėgautųsi dukters surengta pompastika.
Džiuli tokia subtili, tokia atsargi, kad kiekviename žingsnyje bijo įžeisti
motiną, tačiau pretenzingai ją savo jauduliu vargina tiek žiūrovą, tiek senutę.
Bendriausia
prasme filmas yra apie dukters pastangas išlikti tobula dukra. Tai išties kiek
neįprasta, nes dažniausiai filmuose esame linkę matyti šią problemą iš motinos
perspektyvos, kad mamoms nepavyksta būti gerais tėvais. Iš kitos pusės šis
mistinis filmas pasakoja apie bandymą analizuoti motinos gyvenimą, išlaikyti ją
savo atmintyje ir sudurstyti sutrūkinėjusius ryšius per atmintį. Filme viskas
hiperbolizuotai mistifikuojama (garso takelis, gotikinė nuolatinė tamsa, rūkas,
dingstantis šuo, senės veidas už stiklo), tačiau visą filmą nieko tragiško
neįvyksta, vien tik mistinės detalės, aštrinančios Džiuli sutrikimą. Pokalbių
scenos primena kaip čiuožinėjimą ant ledo pirmąkart, veikėjai su žodžiais
elgiasi tarsi su stikliniais indais, bijo sudaužyti venas kitą. Tai nekantresnį
žiūrovą gali erzinti, tačiau tenka pripažinti, kad režisierė rado savo kiek
teatralizuotą būdą perteikti kažin kokį amžiną bendravimo nepatogumą ir dukters
kaltės išraišką. Dialogai tampa tokie saviti ir taip gerai organizuoti lyg
žaidimas, tačiau visumoje tiek istorija, tiek vystomos atskiros scenos su
dialogais iš žiūrovo pareikalauja kantrybės, lyg žiūrėtum kokį monotoniškai
subtilų spektaklį su siaubo filmo „Kiti“ gotikiniais vaizdiniais.
Auksinės palmės šakelės
savininkas, režisierius iš Tailando Apichatpong Weerasethakul Lietuvoje taip
pat turi savo kino gurmanų gerbėjų būrį. Pamenu kilusias diskusijas dėl jo „Kino
pavasaryje“ filmo „Didybės kapinės“, nes vieni pasisakė, kad filmas labai
subtilus ir įdomus, o kiti, kad pernelyg lėtas ir monotoniškas. Iš tikrųjų Apichatpong
Weerasethakul kuria savitą filmą ir tą galime įsitikinti žiūrėdami jo naujausia
darbą „Atsiminimai“ (pačiame „Kino pavasaryje“ paliktas originalusis
pavadinimas „Memoria“) (ispan. Memoria)
(2021).
Jeigu ir nesate lėto ir
mąslaus, kone meditacinio kino mėgėjais, jūs tikriausiai žiūrėsi šį kūrinį dėl
Tildos Swinton pasirodymo. „Atsiminimai“ nufilmuoti Kolumbijoje, dalis
Bogotoje. Bogota savita sostinė, nes palyginus su kitomis sostinėmis yra
ganėtinai aukštai kalnuose, todėl visai nenustebau, kai pagrindinė veikėja Džesika
kreipdamasi į vieną iš gydytojų dėl pagalbos užmigti psichotropinių vaistų
gauna gydytojos atsakymą: „Šiame mieste daug kas patiria haliucinacijas.“
Pačią istoriją galima
apibrėžti, jog tai apie veikėją, kuri viešnagės dienomis lanko sunkiai sergančią
seserį. Džesika gana neblogai kalba ispaniškai, tačiau filme ji tarsi pasimetusi
ir išsiblaškiusi, nuolat girdi keistą ir ją gąsdinantį garsą. Galiausiai ji
lankosi pas jauną specialistą, kuris bando nustatyti šio garso kilmę. Džesika
vaikštinėja po Bogatą, baidosi šunų ir apžiūrinėja draugės archeologės prieš
6000 metų mirusių žmonių palaikus, ypač vienos mergaitės, kurios galvoje
didžiulė skylė. Nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog tas garsas, kurį
girdi Džesika, turi tiesioginių sąsajų su skyle galvoje. Trečiajame
reikšmingame epizode Džesika sutinka ant upės kranto vietinį gyventoją asketą,
kuris darinėja žuvį, su juo leidžiasi į pokalbį, kol galiausiai ji ima suprasti
visų šios keistos kelionės simbolių, garsų ir pojūčių prasmę...
Filmas tarp mokslinės
fantastikos ir meditacijos, tarp aiškių fizinių ir metafizinių patirčių. Tiesą
sakant, neretai šioje lėtai vykstančioje istorijos eigoje jutau A. Tarkovskio
kino ištarmes ir raiškos būdus. Režisierius aiškiai linkęs į misticizmą, tą
rodo ne tik šis filmas, bet ir ankstesnieji darbai. Puiki ir subtili Tildos
Swinton vaidyba, pastaroji perteikė sutrikusios, pasimetusios, dažnai tiek savo
jausmų ir būsenų nesuvaldančios bei svetimos kultūros terpėje besiblaškančios
ir beveik visada nepatogiai besijaučiančios veikėjos disharmoniją. Švykių ne
kažin kiek čia rasite, tačiau istorijos gylis ir visuma vis tiek nustebina, kiek
per mažai galima papasakoti daug. Tyčia nutylimi beveik visi Džesikos
socialinio statuso įvardijimai: ar ji ištekėjusi, ar turi vaikų, šeimą, kokia
tikroji jos profesija – viskas eliminuojama, lieka tik veikėja, bandanti savo
juslėmis ir galimai šeštuoju pojūčiu suvokti, kas su ja darosi.
Filams yra tarsi vienas
ilgas ėjimas veikėjos vidinio su(si)vokimo link, tai, sakyčiau, genialiai
puiku, nes retai kinas kalba apie abstrakcijas šitokiais jusliniais būdais, nes,
kaip žinia, kinas daugeliu atveju linkęs provokuoti, demonstruoti ekspresiją
masėms, spręsti sudėtingas problemas ir kelti klausimus. Režisierius išnaudoja
aktorę, leidžiasi į egzotiškos kultūros didmiestį ir kine išnaudoja garsus, o tuos
garsus apjungdamas su veikėjos būsenomis sukuria Džesikos asmenybės fugą. Dideliame
ekrane, pasinėrus į „Atsiminimų“ subtilų pasaulį, galima išgyventi tai, ką pavadintume
tikra kino patirtimi žiūrovui.
Šį rudenį vienas
laukiamiausių didžiojo ekrano reginių buvo „Pašėlusio Makso“ dalių režisieriaus
George Miller naujausias fantastinis romantinis filmas „Trys tūkstančiai
metų troškimų“ (angl. Three Thousand Years of Longing) (2022), kurį,
jeigu ne dėl spalvingo ir dinamiško reginio, kurį žadėjo anonsas, buvo verta
pamatyti bent jau dėl Tildos Swinton ir Idrio Ellbos aktuarinio dueto.
Visgi pernai matytas filmas
su Williu Smithu apie Aladiną buvo, nors ir linksmas, tačiau ekrane be
naujesnių vaizdo efektų nieko naujo iš pačios istorijos neišspausta, todėl „Trys
tūkstančiai metų troškimų“ lyg ir žadėjo naują bei netikėtą mirtingosios
šiuolaikinės mokslininkės ir jos rankon atsidūrusio stebuklingo buteliuko su
džinu kiek kitokią perspektyvą. Nors filmas ir apdailintas, visgi tikėjausi šio
bei to įdomesnio ir sudėtingesnio. Didžioji pagrindinės veikėjos Alitės ir
džino pokalbio dalis vyksta vien viešbučio erdvėje, džinui dalijantis tūkstantmečiais
prisiminimais apie senuosius Rytų kraštus dar prieš mūsų erą iki renesansinio
laikotarpio. Džinas įpratęs, jogvisi
žmonės yra kamuojami kokių nors troškimų, bando atskleisti savo naujai
šeimininkei ilgametes žmonių aistrų ir troškimų paslaptis, kitaip sakant,
sugundyti, kad jis galėtų išpildyti tam tikrus norus ir tapti laisvu, tačiau
jau nebe pirmos jaunystės Alitė, gyvenime daug ko mačiusi ir patyrusi, nežino,
ko norėtų, todėl įdėmiai klausosi istorijų, kol galiausiai ištaria savo
netikėtą norą...
Gerai, pradėkime nuo to,
kad filmas prisodrintas pasakiškų arabiškų ir šiaip jau rytų kraštų spalvomis,
nes didžioji atsiminimų dalis vyksta būtent tuose kraštuose prieš daugel metų. Istorijas,
kurias išgyveno džinas, primena Aladino atmosferą, jos pagrįstos pasakų
motyvais, tačiau įvilktos į chronologinį istorinį laiką, kurį nesunku sekti.
Filmo kūrėjai stengėsi nagrinėti troškimų ir jų išsipildymų bei atsakomybės
svertus. Kas yra žmogus, kuris vergauja savo troškimams ir kas yra tas, kuris
suvokia savo norų padarinių mastą? Naratyvas gan paprastas, o nagrinėjimo
laukas pasakiškai tiesmukas, todėl filmo energetika fokusuojasi ne į temos
sudėtingumą, tarkim, į Getės faustišką filosofinį naratyvą (pažink visatą!),
kiek į spalvingą pramoginį reginį.
Žodžiu, didžioji fantastikos
artilerija visgi pritaikyta masiniam žiūrovui. Patiko man toji standartiškai raminanti
filmo pabaiga, sužmogintas džinas leidžiasi į kitokius santykius, o aplinkinių
kuoktelėjusi literatūros mokslininkė leidžia gražiausias ir ramiausias savo
gyvenimo dienas taip ir neapskriejusi Visatos, tačiau suvokusi laikinumo grožį.
Filme džinas užsimena apie žmogaus nepažinumo stebuklą, apie jo progresyvumą,
gebėjimą didžiuliame chaose rasti schemas ir trajektorijas keisti savo likimą
ir kartu susitaikyti su savo ribotumu – tai gražiausia man šios istorijos
mintis. Visgi tai filmas tinkantis ne tik jaunimui, bet ir brandiems žmonėms,
svajingai ir lengvai tarsi pasakoje permąstyti, o ką keistumėte savo gyvenime,
jeigu jums būtų suteikta galimybė rinktis čia ir dabar.
Naujausias Weso Andersono
filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio,
sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro
saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis
nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti
stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus
(o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai
susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q.
Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.
Naujausiame savo filme
režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros
istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir
Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai
teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos
skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių
komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį),
jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių
trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį
menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu
ryškiausių modernistinio meno atstovu.
Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad
vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta
ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir
šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima
kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas
įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia
animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką
režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus?
O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius
procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais
pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku
vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis
filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis
avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip
veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui,
tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.
Tiesą
sakant, negalvojau žiūrėti šio filmo, nes apie „Keršytojus“ nieko gero
negalėjau pasakyti nuo... Kada toji pirmoji dalis pasirodė? Nebepamenu! Pamenu
tik tai, kad viduryje filmo tiesiog išjungiau, nes nebegalėjau žiūrėti iki galo
to komiksine logika grįsto žaidimo, kuriame nė vieno „gyvo“ veikėjo, dėl kurio galėčiau
jaudintis, tačiau šįkart susigundžiau peršokti visas dalis ir pasižiūrėti šiemet
daugiausiai uždirbusio kino projektą „Keršytojai: Pabaiga“ (angl. Avengers:
Endgame) (2019). Truputį nerimavau, kad neištversiu tų trijų valandų ir
teks tiesiog nuo šio reginio atsitraukti, bet visgi slapta tikėjausi, kad bus
kaip su „Iksmenais“, kai tiesiog reikia mano asmeninio nusiteikimo tokiam
kinui, tada viskas atrodo kur kas geriau...
Tad neklydau
dėl filmo didingumo, nes reginio išties būta gero! Kiek nerimavau dėl to, kad
nežinojau paskutiniųjų įvykių ir tingėjau pasiskaityti internete, dėl ko tie
herojai tiek baiminasi vėlei susidurti su priešu ir šiaip daug pesimistinių, laidotuves
primenančių nuotaikų per pirmąjį seanso valandą, kol galiausiai viskas
išryškėja ir nemačius paskutinės dalies... Šioje dalyje surinkti daugelio šios visatos
super didvyrių per paskutiniuosius dešimt metų. Tokių filmų apie super
didvyrius išaugo masiškai ir kiekvienas herojus jau turi savo pasakojimų
frančizę, tad visai suprantu kai kurių pamišimą dėl tokių filmų, nors pats
asmeniškai nelabai esu didelis gerbėjas...
Visgi
kalbant vėl apie patį filmą, tenka pripažinti, kad visada gelbsti filmo
struktūra ir vadinamosios laiko kilpos. Prisiminiau „Iksmenai: Apokalipsę“,
kada žaidžiama tais pačiais laiko šuolio dėsniais, kad būtų atitaisyta tai, kas
buvo padaryta. Panašiu principu, kuris pamažu įsigali kaip industrinio kino
kliše, „pažaisti“ laiko šuoliais. Neslėpsiu, kad kol dar neatsibodo, vis dar
įdomu tai žiūrėti ir „Keršytojuose“, todėl tai laikyčiau vienu stipriausiu šio
filmo struktūriniu elementu – filmas kaip laiko rebusas. Herojų charakteriai
kaip visada šiek tiek šmaikštūs, šabloniški ir netgi didvyrio pateikimas –
nieko naujo nuo... Kada pirmąkart sukurtas „Supermenas“? Žodžiu, filmas išlaiko
senąsias tradicijas ir didvyrių sąskrydyje lyg ir nieko pernelyg originalaus,
tačiau ir žiūrėti tikrai nenuobodu, ar tai būtų pilvą prisiauginęs girtuoklis
Toras, ar tai būtų savo amerikietiška šikna besidžiaugiantis Kapitonas
Amerika... Visi jie saikingai šmaikštūs, kaip herojai labai tikslūs, organizuotai
bendradarbiaujantys, to, ko ir galima tikėtis visatoje, kurioje veikia komikso žanro
logika. Filmas – absoliučiai pramoga, skleidžianti didybę, prabangaus kino
projekto skonį ir kokybę, tai filmas – žaidimas ir toks visada trauks ir vilios
mases.
Jau nebežinau,
kelintas mano matytas italų režisieriaus Luca Guardagnino filmas „Suspirija“ (angl. Suspiria) (2018), kuris net man iš šio režisieriaus po stulbinamai
populiaraus LGBT tematikos filmo „Vadink mane savo vardu“ tapo itin netikėtas. Mistinis
siaubo filmas! Pats režisierius prisipažino, kad visada svajojo režisuoti
siaubo filmą, tad pasirinko tautiečio Dario Argento 1977 metais pristačiusio
pirmosios „Suspirija“ versiją, kuri ir tapo jam perdirbtos istorijos medžiaga.
L. Guardagnino nesistengia kopijuoti ar kaip nors kitaip pataikauti pirminiam
variantui, bet ieško savo žiūros taško ir savitų sprendimų, juolab kad
dabartinis filmas visa valanda ilgesnis už pirmtaką – visa trukmė net
pustrečios valandos!
Tiesą
sakant, bijojau, kad filmas labai prailgs, tačiau ryžausi, nes tai šiuo metu mano
mėgstamiausias šiuolaikinis italų režisierius, kurį pamėgau nuo pirmojo
pamatyto jo filmo „Meilė“ (2009), kuriame fantastiškai pasirodė aktorė Tilda
Swinton. Vėliau „Didesni purslai“ – filmas iš Kino pavasario repertuaro. Nieko
nuostabaus, kad ir šįkart režisierius pasikvietė savo mūzą, kuri „Suspirijoje“
atliko net tris skirtingus vaidmenis – du iš jų vargiai dėl grimo beatpažįstami.
Filmas
apie raganas, kurios įkūrusios šokių studiją bando atlikti ritualą, kuriam
reikia be proto didelio atsidavimo, kruopštumo ir tikslingumo. Visas filmas yra
tarsi ilga iliuzinė skraistė, prisodrinta nuojautų, išraiškingų meno detalių,
aštrių žvilgsnių... Siaubas kuriamas panašiu principu kaip R. Polanskio „Rozmari
kūdikis“ ir jis atrodo kur kas efektyvesnis už, tarkim, vidutinius
amerikietiško stiliaus siaubo filmus. Būtent sukelta ekspresija per nuojautas
yra šios filmo visas grožis ir stiprybė, dėl ko žiūrėjau taip susijaudinęs ir
paveiktas dinamiškų vaizdų, garsų, detalių ir net nelabai gilinausi į paties
filmo turinį, kuris liko tarsi antrame plane. Kai ekspresija turi tokią didelę
galią įtraukti ir nesulaukti ant kiekvieno kampo tykančio šabloniškai „sukramtyto“
paaiškinimo, filmas tampa kaip raganiška hipnozė, perauganti į ilgą ritualo
stebėjimą. Neapleido jausmas, kad iš tikrųjų žiūriu kažin kokias uždraustas
satanistines apeigas – ir tai, sakau, yra jėga! To iš filmo ir laukiu! Paskutinįkart,
pamaniau, pasibaigus filmui, jaučiausi taip nejaukiai tikriausiai per filmą „Paveldėtas“,
kuriame vėlgi nestandartinėmis, bet kiek jau įprastesnėmis formomis nei „Suspirija“,
pasakojama bauginantis velnio atėjimas.
„Suspirija“
palieka dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – tai grakštus nuojautomis grįstas
stilingas pasakojimo montažas, kuo visada ir gali pasigirti režisierius, iš
kitos pusės, tai lyg ir kažkas nedoro, daug nedoresnio, nei, pavyzdžiui, „Pjūklo“
serijoje, kai veikėjas nusipjauna kokią nors savo kūno dalį vardan išlikimo.
Nors yra nemažai žmonių, kurie kritikuoja „Suspiriją“, bent man, tai vienas
geriausių ir stilingiausių siaubo filmų, matytų paskutiniuoju metu.
Amerikiečių
režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos,
pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis
Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus.
Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas,
skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja
apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir
atliekų salą...
Išties,
ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties
režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta,
kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio
skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat
tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra
savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo
gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys
kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui
susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys.
Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų
bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi,
kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės
iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios
ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.
Tiesa,
filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės
sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną
su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie
regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko
detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.
Jeigu
ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai –
saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį
filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams
sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi
jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su
geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru,
neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju
tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia
gyvybė yra brangi.
Retai
kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos
noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš
tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation)
(2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad
ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius
Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu
Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš
tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.
Filmas
„Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves,
ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš
knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada
prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir
knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės
gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad
kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna
adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas,
kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant
veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia
įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties
raiškos įvairove.
Puikius
vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį
vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška,
ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos
poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame
užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė –
staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas
staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio
pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip
viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje
galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas
pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.
P.
S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir
įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?
