Filmas: "XX amžiaus moterys" / "20th Century Women"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Mike Mills savo sukurtų filmų kraityje turi ne vieną pavykusią kino juostą. Užpernai matytas filmas „Drąsiau drąsiau“ (2021) ir seniau „Pradedantieji“ (2010) buvo puikūs kino darbai, kurie atskleidė režisieriaus jautrumą intymioms temoms. Vienas iš tokių filmų yra ir „XX amžiaus moterys“ (angl. 20th Century Women) (2016), kuris, savaime aišku, pasakoja apie moterų gyvenimą XX amžiuje.

 

Mike Mills šiam filmui pats parašė scenarijų ir jį įgyvendino. Istorija mus nukelia į 1979 metus, roko ir pankų amžiaus pakylimą. Pasakojimo centre – 54 metų vieniša motina Dorotėja, auginanti paauglį sūnų ir nuomojanti kambarį fotografei Ebei. Filmas vaizduoja vienišą motiną ir sūnų, kuriam reikia tėviško užnugario ir vyriško sektino pavyzdžio, tačiau Dorotėja, užuot ieškojusi tėvo alternatyvos, prašo nuomininkės ir kaimynų mergaitės Džiulės pamokyti sūnų gyvenimiškų vertybių, kad šis žinotų, kaip elgtis su moterimis, kad užaugtų geru žmogumi. Tačiau pati Dorotėja toli gražu nėra laiminga motina ir žmogus, ji tetrokšta slapta, kad sūnus būtų laimingesnis už ją, tačiau negali to pasakyti garsiai, nes tai reikštų pripažinti, kad jos pačios gyvenimas nebuvo sėkmingas.

 

Šiame filme išskleidžiamos ir Seksualinės revoliucijos, roko ir pankroko amžiaus išsilaisvinimas, feminizmas ir moterų prasidėjęs visuotinis savarankiškumas. Dorotėja bando susivokti, kaip smarkiai, kol ji tvarkė namus, augino sūnų ir išgyveno depresiją po skyrybų, pasikeitė pasaulis. Ji lankosi pankroko klubuose, bando susitaikyti su sūnaus maištingumu... Apskritai, nors filmas apie aštunto dešimtmečio pradžios moterį, kuri bando susitaikyti su kartų skirtumais ir visuomeniniais pokyčiais, tačiau filmas gan universalus ir tinkantis šiandien, kadangi tai ir auklėjimo, nesusikalbėjimo su paaugliais problemos, bet mane labiausiai tikriausiai jaudino senėjimo tema, kuri šiame filme ne ką svarbesnė. Kaip priimti, kad tavo gyvenimas pamažu eina vakarop link saulėlydžio ir kad daug ką praleidi pro gyvenimą net nepastebėdamas. Kaip susitaikyti, kad esi antraplanis aktyviame socialiniame gyvenime ir galbūt jau daugiau niekada nebebūsi pastebėtas. Dorotėja viena po kito rūko savo baisias cigaretes ir aiškina jaunimui, kaip žalinga rūkyti – tipinis auklėjimo pavyzdys, kuris labai būdingas ir šių dienų lietuvių šeimoms.

 

Filmo visuma, sakyčiau, pavykusi. Režisierius Mills atidus ir jautrus savo veikėjams, o aktorė Annette Bening buvo kaip ir daugelyje savo kino projektų labai atidi ir išraiškinga. Nors filmas turi didaktinio prieskonio, tačiau jis šįkart (kaip ir filme „Drąsiau drąsiau“) nė kiek neerzino, nes filme nėra didvyrių, o suvargusi ir emociškai nusikamavusi motina toli gražu nėra tobula, kaip ir paauglio pasirinkimai. Šeiminis pasakojimas su šiokiais tokiais lengvo humoro štrichais filmą pagyvina ir jam suteikia balanso tarp liūdesio ir džiaugsmo. Šiaip labai pavykusi juosta ir toli gražu ne apie feminizmą, nors ir apie moterų gyvenimus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Barbė" / "Barbie"

 

Sveiki,

Nežinau labiau rožinės vasaros nei šios. Nei per pirmuosius šaltibarščių festivalius, nei Laisvės partijos rinkimus. Viską nustelbė Gretos Gerwig filmas „Barbė“ (angl. Barbie) (2023), kuris tapo pelningiausiu savo kampanijos filmu, aplenkęs net Hario Poterio dalis. Gerwig puiki režisierė, jos filmai „Boružėlė“ ir „Mažosios moterys“ prasimušė į populiarumo viršūnę, o „Barbė“ nuo šiol dar ir moters režisierės rekordas. Keista, kai vis dar kalbame apie tai, kad moteris gali, nes tai kartu ir filmo turinys. Žinoma, filmo komercinę sėkmę nulėmė didžiulė reklaminė kampanija bei specialiai vyresni ir jau karjeras sukūrę pagrindiniai aktoriai Margot Robbie ir Ryan Gosling bei specialių žvaigždžių garso takeliai.

Sunku kalbėti apie „Barbę“, nes ji išanalizuotą profesionalų ir mėgėjų nuo A iki Z feministiniais, socialiniais, ekonominiais ir kitais aspektais. Gal iš tikrųjų filmo pradžioje nuskambėjusi frazė, kad Barbė pakeitė viską, yra tiesa, o ne lozungas. Nes ji darė poveikį madai, grožio ir seksualumo standartams, moterims, kurios ne tik striptizo šokėjos ir namų šeimininkės, bet ir gydytojos, mokytojos, kosmonautės ir t. t. Iš tikrųjų filmo siužetas juk nėra įmantrus. Jis vaizduoja klasikinę blondinę Barbę, kuri gyvena žaisliniame plastiko pasaulyje, tačiau patenka į realų pasaulį, kuriame ima jausti jausmus, suprasti žmones, tačiau Gerwig dar panaudoja ir lyčių stereotipus, kuriuos sieja su galia dominuoti ir nustatyti pasaulio standartus. Barbės kampanijos viršūnėje sėdi ne kūrėja (ji tik kukli senutė sandėliuke), bet savininkas VYRAS. Stipriausioji filmo korta tampa išvirkštinio lyčių galios pasaulis: Barbės pasaulyje dominuoja moterys, o tikrovėje – vyrai. Kenas pabuvojęs tikrovėje atneša į moterišką pasaulį vyrų stereotipus ir sukuria chaosą. Moterys barbės greitai randa klasikinius būdus (susietus su manipuliacija ir apgaule) pasitvarkyti sau reikalus, taigi tie patys stereotipai tampa ir kovos priemone.

Iš vienos pusės filmas neanalizuojantiems gali būti plokščias ir nelabai vykusiai komiškas, neturintis parako, bet taip nėra. Kiekviena dirbtina scena turi savas potekstes, sukonstruotas iš lėlių namelio ir pasaulio principų, atliepiančius šio pasaulio seksistinius, nelygiateisiškumo ir grožio standarto stereotipus. Filmą galima vadinti ir lyčių karais. Visgi po filmo galvojau, jog gera būti ta Barbe, bet kartu tai yra ir prakeiksmas, nes tampi vyro pasaulio ir savo įsitikinimų, kurį tau primetė, verge. Iš kitos pusės tas plastikinis standartų pasaulis tampa akstinu pačioms moterims pabėgti nuo patriarchato į savo pasaulėlį. Barbė staiga tampa socialinės ekonomikos galios simboliu, kuri įkūnija dviprasmybes: džiaugsmą ir vargą; tobulumą ir kančią, ir t. t.

Manau, filmas yra pavykęs, primityvokos klišės šįkart veikia žaidybiniu principu apmąstyti, o kas slypi už lyčių soc. standarto, elgsenos ir vertinimo kriterijų. Retai kada juokiausi, stebėjausi, kad filmas nejuokingas, o rožinė spalva – karo spalva. Keno perspektyva irgi įdomi, bet, tiesa, neišplėtota, jis tik priemonė paryškinti moters padėtį patriarchate. Kaip gyventi vyrams su užmesta dirbtinoka džentelmeno perspektyva? Gal kas dar sukurs panašų filmą. Visgi po filmo kirbėjo tik viena simbiozinė mintis: Dieve mano, juk gyvename tik kartą, negi mes iš tikrųjų murgdomės tokiuose kvailuose stereotipuose ir vienas kitam primetinėjame standartus, o neatitikę jų vis dar piktinamės ir jaučiamės kalti? Gyvename būtent taip, patikėkite. Barbė sudeda daug svarbių akcentų, nors žiūrėti ir nebuvo pro komercines klišes lengva ir surikiuoti visas mintis. Filmas, kai klišės pasitarnauja!

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios moterys" / "Little Women"

Sveiki,

Jau nebežinau, kiek kartų per visą XX amžių buvo ekranizuotas Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“ (angl. Little Women) (2019). Viena įsimenamų ekranizacijų tikriausiai būta su Winona Ryder 1994 metų versija, todėl kiek netikėtas pasauliniu mastu pripažintos režisierės Gretos Gerwing sprendimas ekranizuoti dar kartą ir taip jau kultinėmis klasikomis tapusias ankstesnes filmo versijas. Kitą vertus jaučiu, kad paskutiniu metu pasaulis ilsisi nuo kostiuminių Viktorijos epochą vaizduojančių dramų – juostų pasirodo kasmet vos viena kita ir ne visada patenka į aktyvų žiūrovų kino lauką. Prieš kelerius metus G. Gerwing labai išpopuliarėjo pristačiusi „Oskarui“ nominuotą dramą „Boružėlė“ (Ladybird), kuri absoliučiai, nors ir gerai pastatyta, man nepadarė labai įsimenamo filmo įspūdžio. Iki šiol šio filmo sėkmė man tebėra paslaptis...

Na, o „Mažosios moterys“ išties turi kuo pasigirti. Ištisa galybė kino žvaigždžių, pradedant Saoirse Ronan, kuri, mano akimis, viena geriausių didžiojo kino savos kartos aktorių, ir baigiant kino legenda Meryl Streep... Matyt, kiekvienai kartai reikia turėti savo „Mažosios moters“ versiją, kuri nepasakyčiau, kad itin daug kuo režisūra skiriasi nuo 1994 metų versijos, gal tik tiek, kad čia daugiau interjero ir aplinkos apgalvotų detalių, labiau išryškinamas prabangus ir skurdus Anglijos gyvenimas, moters troškimas lygiaverčiai veržtis į rašytojų pasaulį, kuris labiau priklauso vyrams... Visgi šioji ekranizacija pasirodė kaip pasakų namelis, kur itin spalvinga, dinamiška, jauku ir suteikiama pozityvumo. Nesunku pasinerti į Viktorijos epochos nuotaiką, pajusti netgi šiokią tokią nostalgiją pozityvioms romantinėms kostiumų dramoms.

Nors siužetiškai režisierė išlaiko knygoje aprašomus įvykius ir nieko novatoriško nepateikia kaip režisierė, tačiau stipriausia šio filmo pusė yra mokėjimas perteikti seserų bendravimo niuansus, chronologiškai šokinėjančius per laiką įvykius ir skirtingas nuotaikas perteikiančias pasakojimo struktūrines gijas, iš kurių gebama nuausti margą pasakojimo kilimą. Paprastai kostiuminės dramos gana niūrios, jos labiau akcentuoja moters suvaržymą, tamsiąsias epochos tendencijas, o šiame filme daug mergaitiško, jauno ir naivaus žavesio, kuriame stiprus koziris yra išgautas nestabdomas, ne dirbtinai stacionariai teatralizuotos mizanscenos, o paprastas gyvumas. Laisvumas, kuris sklinda iš kai kurių scenų, atrodo, kad režisierė leido tiesiog jaunosioms aktorėms valiūkiškai išdykauti; to, tiesa, esama ir 1994 versijoje. Visgi šis gaivus, spalvingas ir šviesus filmas leido atsitokėti nuo tų kartais pernelyg tamsių juostų virtinės apie politinius skandalus, beprotiškas asmenybių biografines interpretacijas ir truputį pasijausti kaip pasakoje be specialiųjų užgriozdintų efektų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šunų sala" / "Isle of Dogs"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos, pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus. Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas, skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir atliekų salą...

Išties, ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta, kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys. Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi, kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.

Tiesa, filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.

Jeigu ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai – saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru, neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia gyvybė yra brangi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Boružėlė" / "Lady Bird"

Sveiki,

Kritikų išliaupsinta amerikiečių drama „Boružėlė“ (angl. Lady Bird) (2017) pretendavo į ne vieną „Oskarą“, tad lakiau progos, kada galėsiu pažiūrėti šią juostą. Pasakojimas apie katalikų mokyklą baigiančią mokinę ir besirenkančią savo kelią pasirodė vietomis nuobodoka. Kodėl? Visų pirma, kad ir tas lietuviams sunkiai suprantamas faktas, meluoti dėl savo socialinio statuso – kas per įprotis dėtis turtingesniu nei esi? Paimta kaip iš kokio prasto serialo paaugliams. Arba tie keisti katalikų mokyklos reglamentai, kaip sovietiniais lakais, matuotų mergaičių sijonus.

Taip, šiame filme daug tiesiog paaugliškai jaunatviško probleminio lauko, kuris tikriausiai įdomus nebent to laikotarpio žiūrovui. Savaime aišku, tai nėra blogai. Tačiau neapleidžia jausmas, jog visą tokios naujam gyvenimui besirenkančios merginos jauseną jau esu kažkur ir skaitęs, ir matęs kituose filmuose... Kitą vertus, šio filmo stiprioji pusė yra Saorse Ronan kuriamas pagrindinės veikėjos Christinos, kuri nori vadintis Lady Bird (Boružėle), charakteris. Kartais jis atrodo paaugliškai motyvuotas ir nuobodus, o kartais jis blyksteli keistas spontaniškais subtiliais poelgiais, dėl ko tampa išties įdomu „klijuoti“ veikėjai keistuolės etiketę.

Tiesą sakant, iš filmo tikėjausi šio bei to daugiau siužetiškai. Paviršutiniškai žvelgiant, juk tai paprasta istorija apie maištaujančią ir ambicingą mergiotę, kuriai gyvenimas aplamdys sparnus. Iš kitos pusės tai kartu ir skaudi istorija apie motinos lūkesčius, motinos ir dukters santykius, jų išsiskyrimą, naujų vertybių atradimą ir daugelį svarbių jaunam žmogui dalykų, tad manau, pirmiausia filmas aktualiausias bus šiam ieškančiam žiūrovui. Na, o aš jau jaučiuosi per visa tai perėjęs, todėl žvelgiant, kad ir kaip keistai nuskambėtų, „iš aukšto“, filmas atrodo šiek tiek pervertintas, nors ir neblogas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Megės planas" / "Maggie's Plan"

Sveiki,

Daug tikėjausi iš „rimtosios“ komedijos „Megės planas“ (angl. Maggie‘s Plan) (2015), kurioje pasirodė aktorė Greta Gerwig, paskutiniu metu labai išgarsėjusi kaip režisierė, nusikasusi iki „Oskaro“ su filmu „Lady Bird“ (Boružėlė). Filme pasirodo ir pirmo ryškumo aktoriai, jau seniai kino pasaulyje turintys savo vardą – Julianne Moore ir Ethan Hawke. Ko galima tikėtis iš filmo, kuris pristatomas kaip rimta komedija su šitokiomis pavardėmis? Žinoma, tik pačios geriausios komedijos.

Bet... Filmas apie Megę, kuri nori susilaukti vaiko be lytinio akto, nes myli vaikus, pasirodė tiesiog nuobodus. Žiūri, atrodo, supranti ir scenarijų, ir dialogus ir net priimi tai kaip liūdną humorą, kur gyvenimas su prošvaistėmis padovanoja ir juodų, ir šviesių dienų. Bet nu kas per velnias – žiūri į laikrodį ir lauki, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų! Visgi filmas neįtraukiantis, nors kino kritikai negailėjo pagyrų scenarijui ir aktoriams, tačiau filmas lėkštokas, scenarijus jau vienokiu ar kitokiu rakursu matytas. Iš esmės Greta Gerwig yra puiki aktorė – juslinga, šilta, natūraliai neperspaudžianti Megės vaidmens, tarsi savaime greitai viską perprantanti. Kalbėti apie likusių veteranų vaidybą pagirtinai neskubu, nes akivaizdu, kad šie vaidmenys tėra tik tarpinė stotelė tarp kur kas geresnių ir vertesnių vaidmenų.

Iš esmės filmas nėra prastas, bet kažko gero ir rekomenduotino apie jį taip pat negaliu pasakyti. Taip, filmas su gerais aktoriais, bet paskutiniu metu net aš nebesivaikau aktorių iš filmo į filmą, nes pernelyg po to nusiviliu. Tiesiog „Megės planas“ man pasirodė pernelyg nuobodus.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaklina" / "Jackie"

Sveiki,

Su šiuo unikaliu režisieriumi reikia atsargiai, nes jis tiesiog bombarduoja tiesiai į širdį. Niekaip negalėjau atsigauti „Kino pavasaryje“ Pablo Larrain filmo „Klubas“ (2015), kad jo režisūrine galia nė neabejojau, kaip ir neabejojau, kad susitvarkys su „Žaklina“ (angl. Jackie) (2016) ir, regis, įnoringus biografinių ir istorinių filmų kritikus šis jo darbas patenkino su kaupu, bet ar jis patenkina eilinį žiūrovą?

Kiek filmų sukurta apie lemtingą šūvį į prezidentą Kenedį? Taip, begalės ir kaskart jis vis kitoks. Filmas iš Žaklinos, Kenedžio žmonos pozicijos, tačiau istorija vis tiek liko ne apie Jackie, o apie tą patį prezidentą Kenedį – toli režisieriui pabėgti nepavyko. Kad ir kaip jis stengtųsi nevaizduoti Kenedžio, visos emocijos per Žakliną pasakoja daugiau apie patį prezidentą, o ne moters istoriją ir daryk tu ką nori. Kas tam turi įtakos? Pasirinktas vienas centrinis įvykis – prezidento mirtis, apie kurį ir sukasi visas byrantis Žaklinos pasaulis, kad žiūrovui nuolat kyla klausimas: kiek pačioje Žaklinoje yra pačios Žaklinos, o kiek to Pirmosios Ponios ir prezidento sukurto šešėlio? Aš bent pats klausiau: kiek mane jaudina šiame filme subyrėjusios moters tragedija? O tai ne taip jau ir gerai, turint galvoje, kad turėjau pamiršti bet kokius klausimus.

Pats filmas, tiesą sakant, žiūrisi vidutiniškai, visa jo esmė yra genialioji Natalie Portman vaidyba, ant kurios ir laikosi visas filmas. Daug emocijų ir energijos įdėjusi į filmą aktorė sulaukė daug dėmesio įvairiuose kino festivaliuose, ko nepasakysi apie paskutiniųjų metų veteranių mėginimus įsikūnyti, pvz., Nicole Kidman į Grace Kelly ar Naomi Watts į princesę Dianą. Tai kur N. Portman sėkmės priežastis? Tikriausiai režisieriuje, kuris strategiškai surėdė įtikinamą moters portretą, kuris iš esmės patenkino amerikiečių nacionalistų širdis: moteris, kuri drąsiai „atstovėjo“ tragedijos akivaizdoje, slėpdama po baldakimais ašaras. Tipiška. Ir tai amerikiečiai itin mėgsta kine – neslėpkime. Iš esmės visumoje filmas pasirodė vidutiniškas ir vertas žiūrovo dėl emocionaliosios Natalie Portman.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela