Filmas: "Drambliažmogis" / "The Elephant Man"

 Sveiki,

Tikra istorija paremta David Lyncho sukurta kino juosta „Drambliažmogis“ (angl. The Elephant Man) (1980) jau yra tapusi kino klasika. Tiesa, apie deformuotus žmones, išstumtus iš visuomenės akiračio į cirko ar visiškų valkatų soc. periferiją, yra ne vienas. Pirmiausia į galvą šauna filmą su dainininke Cher „Kaukė“ (1985), kai kurie serialai, kurie vaizduoja cirko artistus arba visiškus freak žmones. Vienas švelniausių pastarojo adaptacijų yra panašią diagnozę turintis berniukas, apie kurį susuktas filmas „Stebuklas“ (2017) su Julia Roberts, pastarasis jau kalba apie šių žmonių sudėtingą integravimąsi į normalią visuomenę.

Visgi D. Lynch remiasi senesne biografine istorija (XIX a. pab. – XX a. pradž.), tad filmas kartu ir šiek tiek kostiuminis, tačiau kalba apie cirke pristatomą neapsakomo baisumo monstrą Džoną Meriką, kuris paprastai net neparodomas, nes pernelyg šlykštus ir drąsiausiems iš drąsiausių yra pristatomas kaip dramblio ir žmonių hibridas. Galiausiai tariamu monstru susidomi vienos klinikos medikas Frederikas, kuris ima rūpintis Meriku, kol galiausiai klinikos savininkams įrodo, kad monstras ne tik ne silpnaprotis, bet ir turi jaurų emocinį intelektą ir geba ištisai cituoti Šekspyro tekstus. Kol visuomenėje Džekas pristatomas kaip sensacija ir su juo nori susitikti garsiausios ir gražiausios miesto moterys, naktimis jį lanko piktavalis sargas ir atveda lėbautojus girtuoklius, kurie tyčiojasi iš dramblį primenančių deformacijų.

Filme iš esmės brėžiama provokatyvūs dvigubi standartai. Iš vienos pusės drambliažmogiui cirke suteikiamos itin prastos sąlygos, veikėjo patologija tampa pramoga už grašius, tačiau patekęs į aristokratų pasaulį drambliažogis tampa tik dar viena parodomąja beždžionėle, su kuria stengiasi susipažinti aplinkiniai. Kur yra toji riba tarp tariamo žmogiškumo ir slepiamo pasibaisėjimo? Drambliažmogis jautriai atskleidžia anglų kultūros dvilypumą ir normatyviojo pasaulio agresiją, kuris ir šiandien, ypač Lietuvoje, kur vyrauja seno sovietizmo įdiegti įsitikinimai, kad normalumas yra geriausias bilietas į laimę, paaukojant savo unikalumą ir išskirtinumą. Nors mūsų visuomenė sparčiai progresuoja ir jame jau gali funkcionuoti individas su savo „keistenybėmis“, tačiau dar daug tokių žmonių lieka socialinėse periferijose. Žinoma, šį filmą galima žiūrėti ir kaip biografinę istoriją ir kaip metaforą.

Filme pasirodo tokios žvaigždės kaip Anthony Hopkins ir monstrą suvaidinęs John Hurt, kurie šiame filme žiūrisi įtikinamai, ypač Hopkinsas. Visgi žiūrėdamas filmą atgaminau, jog gilioje vaikystėje būsiu matęs šią juostą, ir neįtikėtina, kad kai kurie kadrai taip ryškiai iškilo, jog nustėrau, jog beveik negirdėtas filmas rezonavo su tuo siaubu, kurį patyriau žiūrėdamas „Drambliažmogį“, kai buvau vaikas. Visgi didžiausias siaubas ne drambliažmogio išvaizda, bet tai, ką normatyvi visuomenė padaro su tais, kurie neatitinka standartų (reikėjo ištiso Šekspyro, kad tave imtų laikyti žmogumi!). Geras, išlaikytas filmas, kuriam iki šiol netrūksta dvasios. Įdomu, kad cirko berniuko-pasiuntinuko vaidmenį atliko Dalios Ibelhauptaitės vyras Dexter Fletcher – mirk, bet niekaip nebūčiau atpažinęs.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Žaklina" / "Jackie"

Sveiki,

Su šiuo unikaliu režisieriumi reikia atsargiai, nes jis tiesiog bombarduoja tiesiai į širdį. Niekaip negalėjau atsigauti „Kino pavasaryje“ Pablo Larrain filmo „Klubas“ (2015), kad jo režisūrine galia nė neabejojau, kaip ir neabejojau, kad susitvarkys su „Žaklina“ (angl. Jackie) (2016) ir, regis, įnoringus biografinių ir istorinių filmų kritikus šis jo darbas patenkino su kaupu, bet ar jis patenkina eilinį žiūrovą?

Kiek filmų sukurta apie lemtingą šūvį į prezidentą Kenedį? Taip, begalės ir kaskart jis vis kitoks. Filmas iš Žaklinos, Kenedžio žmonos pozicijos, tačiau istorija vis tiek liko ne apie Jackie, o apie tą patį prezidentą Kenedį – toli režisieriui pabėgti nepavyko. Kad ir kaip jis stengtųsi nevaizduoti Kenedžio, visos emocijos per Žakliną pasakoja daugiau apie patį prezidentą, o ne moters istoriją ir daryk tu ką nori. Kas tam turi įtakos? Pasirinktas vienas centrinis įvykis – prezidento mirtis, apie kurį ir sukasi visas byrantis Žaklinos pasaulis, kad žiūrovui nuolat kyla klausimas: kiek pačioje Žaklinoje yra pačios Žaklinos, o kiek to Pirmosios Ponios ir prezidento sukurto šešėlio? Aš bent pats klausiau: kiek mane jaudina šiame filme subyrėjusios moters tragedija? O tai ne taip jau ir gerai, turint galvoje, kad turėjau pamiršti bet kokius klausimus.

Pats filmas, tiesą sakant, žiūrisi vidutiniškai, visa jo esmė yra genialioji Natalie Portman vaidyba, ant kurios ir laikosi visas filmas. Daug emocijų ir energijos įdėjusi į filmą aktorė sulaukė daug dėmesio įvairiuose kino festivaliuose, ko nepasakysi apie paskutiniųjų metų veteranių mėginimus įsikūnyti, pvz., Nicole Kidman į Grace Kelly ar Naomi Watts į princesę Dianą. Tai kur N. Portman sėkmės priežastis? Tikriausiai režisieriuje, kuris strategiškai surėdė įtikinamą moters portretą, kuris iš esmės patenkino amerikiečių nacionalistų širdis: moteris, kuri drąsiai „atstovėjo“ tragedijos akivaizdoje, slėpdama po baldakimais ašaras. Tipiška. Ir tai amerikiečiai itin mėgsta kine – neslėpkime. Iš esmės visumoje filmas pasirodė vidutiniškas ir vertas žiūrovo dėl emocionaliosios Natalie Portman.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vidurnakčio ekspresas" / "Midnight Express"

Sveiki, kino maniakai, 

Kalėjimo žmogų atpažinsi iš jo slengo – specifinių kalbos žodelių, kurie vis ką nors reiškia, ko mes negalime nė įtarti. Filmo „Vidurnakčio ekspresas“ (angl. Midnight Express) (1978) pavadinimas yra būtent iš to kalėjimo slengo, reiškiantis pabėgimą iš kalėjimo.

Tikriausiai kinomanai neleis sumeluoti to jausmo suvokimo, kai pažiūri seną labai gerą filmą ir norisi aplėkti visus pažįstamus kinomanus su šauksmu: Ar matėte?! Ne? Būtina pamatyti! Ir iš tikrųjų ši biografinė istorija nutiko turkų krašte, kai jaunas ir „nesugadintas“ studentas pasodinimas už narkotinių medžiagų pervežimą į turkų kalėjimą. Per ateinančius kalėjimo metus iš šio jauno ir gero žmogaus atimama viltis ir jis praranda žmogiškumą. Vienas pažįstamas pažiūrėjęs filmą paviršutiniškai nuteisė pagrindinį herojų, sakydamas, kad tokį vyrą reikėjo iškart už narkotikus sušaudyti, o ne į kalėjimą įmesti. Tai jo pozicija, tačiau filmas ne apie narkotikų pervežėją, o apie beprotišką 8 dešimtmečio turkų politiką ir teisėsaugą, nesigilinant į žmogiškumo ir teisingumo kriterijus. 

Filmas, tiesą sakant, mane labai nustebino ir paveikė. Nuostabiai išgaubta vilties praradimo istorija, istorinis ir politinis kontekstas, visa kalėjimo politika ir pagrindinio veikėjo kančios. Režisierius šį filmą statė pagal pagrindinio veikėjo memuarus, tačiau leido padaryti tam tikrų nekrypimų, vaizduojant kalėjimą, už kuriuos buvo kritikuotas. Nuostabiai pritrenkianti 1991 metais nuo ŽIV ir savižudybės mirusio aktoriaus Brad Davis vaidyba, tačiau „Oskarams“ buvo nominuotas ne jis, o antro plano aktorius John Hurt, atlikęs akiniuotą kalėjimo narkomaną. Tiesiog, ką čia ir besakyti apie šį filmą – tiesiog gera ir puikiai užsilaikiusi klasika, kurią drąsiai galima žiūrėti nūdienos žiūrovams ir mėgautis pačia istorija. Filmas prieš miegą palikęs itin ryškius įspūdžius, rekomenduoju kino gurmanams ir ne tik.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemirtingieji" / "Immortals"

Sveiki,

Dar viena kažkada šiaip sau pražiopsota drama, pasakojanti apie antikinius mitus, buvo „Nemirtingieji“ (angl. Immortals) (2011). Kažkada filmą visgi stengiausi žiūrėti, bet po pusvalandžio išjungiau – nebegalėjau suvirškinti tos turinio tuštumos, kurią anuomet jaučiau. Gražūs kadrai, kur turinys gilus kaip Tartaro bedugnė. Visgi šiandien filmą pažiūrėjau iš naujo ir vertinu jau ne taip ir blogai. Visų pirma, manau, reikia suvokti žanrą ir pačių mitų pasakojimus, juose nėra kažin ko itin stulbinančio, dažniausiai koks nors Dzeuso sūnus kažkur apsilanko ir pelno tėvo prielankumą ir viskas. Ne išimtis ir pasakojimas apie Tesėją. 

Visgi filmas vietomis nuobodokas, norėjosi didesnės įtampos ir nepatogumo, daugiau ryžto eksperimentuoti su turiniu. Šįkart režisierius puikiai sužaidė vizualizacija, nes filmas estetiškas, prisodrintas Antikos didybės kadrų ir prabangos, kurios net šiais laikais reta, tačiau kartu žiūrovas supranta, kad tai nėra realybę atspindintis Antikos tikrovę. Netgi žemė, sukelti potvyniai yra išgalvoti, kaip ir pati mitologija, aiškinanti tam tikrus gamtos ir pasaulio sutvėrimo reiškinius. Šiaip didinga vizualinė pusė man labai patiko, bet ir vėlgi finalas šiek tiek nuviliantis, kažkaip tikėjausi daugiau iš įkalintų titanų ir grumtynių su dievais. Tai kokie gi tie Olimpo dievai, jeigu jie yra mirtingi? Labiau priminė man herojus su super galiomis, nors kostiumai buvo šaunūs.

Visgi filmą vertinu gana neblogai. Atsižvelgiant į turinį, režisieriui pavyko papasakoti graikų mitologijos pasakojimą, kažin ko itin neatskleisdamas herojų charakteriuose, tačiau skirdamas dideles kūrybines galias Antikos didybės proporcijoms perteikti, išėjo gana neprastas filmas su puikiai žinomais aktoriais, tokiais kaip Henry Cavill ir Mickey Rourke.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis:  46/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela