Filmas: "Taurių riteris" / "Knight of Cups"

Sveika, 

Daugelis tikriausiai buvo nusivylę pažiūrėję Terrence Malick filmą „Taurių riteris“ (angl. Knight of Cups) (2015), kurį gan drungnai pasitiko tiek kino kritikai, tiek žiūrovai. Su „Gyvenimo medis“ pasisekimu naujasis filmas tikriausiai reikalavo arba tokio pat aukšto istorijos išdėstymo lygio arba dar geresnio darbo. Režisierius visgi nesistengė žengti tuo pačiu keliu, bet labiau išplėsti savo vaizduojamas erdves ir taip išskaidyti istoriją į fragmentus, kad filmas tampa kone vientisas meditacinis asociacijų su metaforomis ir simboliais koliažas. Nepratusiems prie tokio kino, gali kilti netgi pasipiktinimas, ką tokios mega žvaigždės kaip Christian Bale, Natalie Portman ir Cate Blanchett veikia tokioje neaiškioje juostoje.

Visgi nedrįsčiau smerkti paties filmo, nes jis man tiko ir patiko. Apskritai esu linkęs vengti meditatyvaus kino, nes retai juose randu tai, kas mane sudrebintų ir sukrėstų, o švelnūs paviršiai manęs kine nevilioja. „Taurių riteris“ filmas, pavadintas viena iš Taro kortos pavadinimu, mums sufleruoja apie gyvenimo taurės pripildymo paieškas, kurias per moteris renka Christian Bale kuriamas personažas. Apskritai temos gana aštrios ir gilios – beprasmybėje prasmės paieškos toli gražu nelabai tinka meditatyvaus pobūdžio kinui, bet tai ir nėra meditacinis kinas. Visų pirma, režisierius kuria pasivaikščiojimą po žmogaus pasąmonę, nors daug kas skundėsi, kad nėra nuoseklios linijos, tačiau yra reikšmių tvarka ir juntami ryškūs gyvenimo etapai, kurias žymi skirtingos moterys. Labiausiai sukrečia vengiama kine tema – vyriškumas per tėvystės paieškas. Pagrindinis veikėjas kalbasi su savo negimusiu sūnumi, kuris tyvuliuoja jo sąmonėje kaip projekcija ir visas sutiktas moteris pasakotojas tempiasi į vandenį – gyvybės įsčias, bet nė viena negali padovanoti jam sūnaus, o nuolat skrendantis lėktuvas, reikšmingas kadras nuolat asocijuojasi, – Froidai, atleisk, – su pasiklydusiu spermatozoidu, nauja gyvenimo kelio pradžia, tačiau tuo pačiu veikėjas atsisveikina su senu savo paties tėvu. Apskritai tai vyriškas subtilus kinas apie vyro sąmonę, jo ligas, potraukį, neišsemiamą vienatvę, kuri atskleidžiama simboliais, metaforomis, bet labiausiai stebina netikėta intuityvi režisieriaus parinktas garsų ir kadrų dermės judesys, būdingas ankstesniems jo darbams.

Visgi filmas nepralenkė „Gyvenimo medžio“, kuris, tiesą sakant, mane prieš ketvertą maždaug metų kone skausmingai sukrėtė. „Taurių riteris“ siūlo kiek kitokią įstoriją, tačiau taip pat impulsyviai užkabina mano mėgiamas temas, o režisieriaus genialumas koliažiškai konstruoti pasąmoninį ne tik kameros ir garso dermės judesį, bet ir nuolat kadruose įžvelgti ir su veikėjo išgyvenimais bei įvykiais susieti sunkiai įvardijamas būsenas ir nuojautas. Iš esmės daug neužbaigtų meilės istorijų, tik jų išimti fragmentai veikia kaip veikėjo mąstymo-prisiminimo forma, leidžianti žiūrovo sąmonėje prasitęsti įvykiams. Kitaip sakant, T. Malick yra pasąmonės architektas kine, kuris savo filmais duoda impulsą žiūrovui, sukurdamas aplinkybes ir jausmą, o jau įvykių tęsinius susikuria pats žiūrovas. Žinoma, toks filmas ne komercinis, aiškumo ir tikslumo trokštantys žiūrovai turėtų nusivilti, bet... Mane asmeniškai labai nudžiugino.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemirtingieji" / "Immortals"

Sveiki,

Dar viena kažkada šiaip sau pražiopsota drama, pasakojanti apie antikinius mitus, buvo „Nemirtingieji“ (angl. Immortals) (2011). Kažkada filmą visgi stengiausi žiūrėti, bet po pusvalandžio išjungiau – nebegalėjau suvirškinti tos turinio tuštumos, kurią anuomet jaučiau. Gražūs kadrai, kur turinys gilus kaip Tartaro bedugnė. Visgi šiandien filmą pažiūrėjau iš naujo ir vertinu jau ne taip ir blogai. Visų pirma, manau, reikia suvokti žanrą ir pačių mitų pasakojimus, juose nėra kažin ko itin stulbinančio, dažniausiai koks nors Dzeuso sūnus kažkur apsilanko ir pelno tėvo prielankumą ir viskas. Ne išimtis ir pasakojimas apie Tesėją. 

Visgi filmas vietomis nuobodokas, norėjosi didesnės įtampos ir nepatogumo, daugiau ryžto eksperimentuoti su turiniu. Šįkart režisierius puikiai sužaidė vizualizacija, nes filmas estetiškas, prisodrintas Antikos didybės kadrų ir prabangos, kurios net šiais laikais reta, tačiau kartu žiūrovas supranta, kad tai nėra realybę atspindintis Antikos tikrovę. Netgi žemė, sukelti potvyniai yra išgalvoti, kaip ir pati mitologija, aiškinanti tam tikrus gamtos ir pasaulio sutvėrimo reiškinius. Šiaip didinga vizualinė pusė man labai patiko, bet ir vėlgi finalas šiek tiek nuviliantis, kažkaip tikėjausi daugiau iš įkalintų titanų ir grumtynių su dievais. Tai kokie gi tie Olimpo dievai, jeigu jie yra mirtingi? Labiau priminė man herojus su super galiomis, nors kostiumai buvo šaunūs.

Visgi filmą vertinu gana neblogai. Atsižvelgiant į turinį, režisieriui pavyko papasakoti graikų mitologijos pasakojimą, kažin ko itin neatskleisdamas herojų charakteriuose, tačiau skirdamas dideles kūrybines galias Antikos didybės proporcijoms perteikti, išėjo gana neprastas filmas su puikiai žinomais aktoriais, tokiais kaip Henry Cavill ir Mickey Rourke.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis:  46/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Beždžionių planetos sukilimas" / "Rise of the Planet of the Apes"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti jau daugeliui kam matytą kino filmą „Beždžionių planetos sukilimą“ (Rise of the planet of the apes) (2011 m.), pastarasis vertinamas kaip vienu sėkmingiausiu ir geriausiu komerciniu filmu praėjusiais metais. Na, man pasitaikė proga pažiūrėti visai neseniai ir galiu pasakyti, kad naktinis seansas praėjo gan įdomiai ir pakankamai įtemptai. Tiesa, nesu matęs ankstesnių filmo dalių ir versijų, tad negaliu lyginti, kuo šis filmas originalesnis ir įdomesnis, tačiau iš to, ką mačiau, man paliko ganėtinai neblogą įspūdį.

Na, šis filmas visų pirma skirtas plačiajai auditorijai ir iš jo tikėjausi didelių specialiųjų efektų ir didelių reginių, bet pasirodo, kad filmas visgi labiau susitelkia į pačią istorijos esmę ir pasakojimą – kiek toli gali nueiti neatsakingi žmonių eksperimentai su gyvūnais? Filmas pateikia mums visai nežinomą mokslininkų pusę, juk ir dabar negalime įsivaizduoti, kiek visokiausiuose laboratorijose yra uždaryta gyvūnų, kaip jie kankinasi nuo visokiausių vaistų... Filmo esmė labai paprasta – pakankamai holivudiškai „perbėgti per žmogaus širdį“, sukelti jam gailestį dėl gyvūnų. Tokių filmų Holivudas yra pažėręs begalės, jau vien tokių kaip „Palikti sniegynuose“, „Gimusi laisva“, „Hačiko“ ir kitos istorijos. Kuo ši skiriasi? Tik tuo, sakyčiau, kad filmas prisodrintas specialiųjų efektų, ypač filmui persiritus į antrąją pusę. Nepaisant paprastų ir akivaizdžių kūrėjų „kabliukų“, man filmas patiko, nes užkibau, išlaikė įdomumą ir įtampą, norėjosi sekti iki pabaigos ir sužinoti, kuo viskas pasibaigs. 

Šiaip manau, kad filmas pakankamai įtaigus ir vykęs, turint galvoje, kad juosta neatrodo pigaus biudžeto, o juk su pilnomis kišenėmis galima nusiristi labai žemai. Aišku, kai kurie dalykai atrodė, švelniai tariant, pavalkioti – tyrimo bazės, meilės istorija vos ne „copie paste“ iš „101 Dalmantinas“ ir kitų filmų šablonai ir t.t. Įvairių klišių lipdinys su neblogai ištransliuotu pasakojimu, manau, vis tiek nepaliks daugelių abejingų. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com