Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daina po dainos" / "Song to song"

Sveiki, skaitytojai,

Po Terrencijaus Malicko filmo „Paslėptas gyvenimas“ (2019) taip ilgai negalėjau atsigauti ir supratau, kad buvau velniškai pasiilgęs jo jautrios kino pasakojimo manieros, kad nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą jo darbą „Daina po dainos“ (angl. Song to song) (2017). Istorijos centre – aktorės Rooney Maros suvaidinta Faye, kuri nepaliaujamai ir destruktyviai per santykius ieško gyvenimo pojūčių, o per pojūčius savęs pačios. Kaip dažnai ir būna ieškančioms personoms, tas karštligiškas noras pažinti ir paragauti visokį gyvenimą, kaip pati pasakotoja sako, „geriau visoks patyrimas, negu joks“, nuveda destruktyviais ir pavojingais keliais, dažniausiai į dar didesnę aklavietę.

Nuo pat pirmojo sakinio ir banguojančių kadrų mane filmas panardino į lėtą meditaciją. Ir nors vaizdai gražūs, ir nors novelių, keturių veikėjų istorijos, persipynusios šiuolaikiniame pasaulyje su itin skirtingais socialiniais vaidmenimis, jie vis vien labai mane asmeniškai jaudino. Daugelis dalykų vienai ar kitaip patirta mano paties. Tai ilgas kelias nuo 18 iki 30 metų, kuris dažnai paženklintas skaudžiais kritimais, kurie būtent ir akcentuojami filme kaip asmenybės brandos tapsmo, susitupėjimo procesu.

Kaip ir visi T. Malick filmai, taip ir šis yra juslingas, spalvingas, labiau reiškiasi kaip būvis, procesas, juslinga emocija, todėl ir istorija sąlygiškai juslingai išgryninta, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta realaus elgesio logika, kai kurie kadrai tiesiog svaigina žmogaus laimės arba liūdesio, aktyvumo ar pasyvumo potyriais ir leidžia į mūsų gyvenimą pažvelgti filosofiškai kaip nuolatos kintantį emocijų ir etapų, potyrių ir jausmų banguojantį vandenyną. Mane tai labai ramina, paveikia ir sujaudina. Žinau, ne visiems šio režisieriaus filmai, oi, toli gražu ne visiems. Kurie ieško aštrios minties, aiškiai išsakytomis, kine seniai nusibodusiomis priemonėmis, manau, kad filmas gali ir visai nepatikti. Juolab, kad režisierius eksperimentuoja su aktoriais ir liepia jiems tiesiog scenose žaisti. Čia mes sutinkame visą žvaigždyną: Ryan Gosling, Rooney Mara, Natalie Portman, Micheal Fassbender, Cate Blanchett ir net knygos „Tiesiog vaikai“ bei dainų atlikėją Patti Smith, kurios gyvenimo istorija atspindi šių jaunų žmonių gyvenimus. Tai nuostabus metafizinis katalizatorius, kurio vaivorykštinė nepastovi spalva yra pačių veikėjų pasirinkimai, dažnai vedami tos pasaulio ir savęs pažinimo inercijos. Tai taip atpažįstama, ir tai taip skausmingai gražu, kad vienu metu atvipo žiaunos...

Visgi šiame filme režisierius labai kartojasi. Scenografija, ta pati filmavimo maniera, tos pačios būsenos, jausenos kaip ir ankstesniuose vienas paskui kitą prieš šį filmą einančiuose kūriniuose „Į stebuklą“ (2012), „Taurių riteris“ (2015) ir galiausiai „Daina po dainos“, mano galvoje, sudaro trilogijos grandį, kurią vienija bendras laikmetis, bendros jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dažniausiai dangoraižiuose, problemos. Dažniausiai tai išdavysčių, savęs mėginimo suimti į rankas ir pajausti laimę, tačiau tai vyksta su kardinaliais emociniais ir blogų pasirinkimų nuopuoliais.

„Daina po dainos“, nepaisant atsikartojimų, tikriausiai buvo tai, ko man šiomis dienomis reikėjo. Permąstyti savo paties paskutinio dešimtmečio būsenas, pajusti jų skausmą ir grožį. Ir nesvarbu, kaip filmas nepatiktų kitiems ir jeigu jis nevertas dešimtuko, man jis vakar naktį suteikė viską, ko aš noriu iš gero filmo. Dabar belieka pasiruošti „Plona raudona linija“ (1998) seansui.  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėptas gyvenimas" / "A Hidden Life"

Sveiki,

Režisierius Terrence Malick yra puikus. Per savo ilgą karjerą sukūrė ne vieną šedevrą, kuriuo galėsime žavėtis net ir 100 metų praėjus. Iki tol man didžiausią įspūdį padaręs filmas „Gyvenimo medis“ (2011) tikriausiai buvo vienas mėgstamiausių tų metų filmų ir geriausias, bent man, režisieriaus filmas. Po to sekė kur kas kuklesni filmai ir štai, kai jau galėjome pagalvoti, kad režisierius tiesiog sulaukė savo kūrybinio saulėlydžio ir tikriausiai nieko stipraus ir įtaigaus nebesukurs, kas pranoktų daugelį jo darbų, pernai ėmė ir abstulbino pristatydamas Alpių kalnuose nufilmuotą dramą „Paslėptas gyvenimas“ (angl. A Hidden Life) (2019). Pastarąjį kūrinį galėjote pamatyti Scanoramos kino festivalyje.

Istorija pasakoja apie jauną šeimą, kuri gyvena Austrijos Alpių papėdėje įsikūrusiame atokiame kaime. Čia bendruomenė primena komuną: vieni apie kitus viską žino, lauko darbai nudirbami kartu ir t. t. Vieną dieną šeimos vyras iškviečiamas į karo tarnybą ir prasideda didžioji šeimos tragedija. Tiesą sakant, tai vienas iš tų režisierių, kuris gali iš jau senų ir šabloniškai įsigalėjusių temų kaip antai Antrasis pasaulinis karas rasti naują tų įvykių atskleidimo būdų. Malick kino kalba juslinga, metaforiška ir perteikta simboliais, jis kuria eksperimentines scenas, leidžia aktoriams improvizuoti, o po to sulipdo gerą juslėmis išreikštą nuotaiką. Nedaug tokių režisierių, kurie geba prasimušti būtent tokia filmavimo ir montavimo maniera į didįjį kiną.

Šįkart filmas anglų kalba, bet su vokiečių aktoriais. Paskutiniu metu režisierius dirbo su Holivudo žvaigždėmis, o filmai, nors ir pavykdavo raiškos būdu labai juslingi, tačiau jie neturėjo stiprių išorinių aplinkybių, kurias padeda sukurti tam tikra laikotarpio problema. Kad ir pavyzdžiui jo tikriausiai neįvertintas filmas „Naujasis pasaulis“ (2005). Būtent grįžimas prie istorinio konteksto režisieriui leido sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Iš pažiūros tai meilės, šiurpios ir negailestingai laikmečio išdraskytos šeimos istorija, bet filosofiniame lygmenyje, kur nemažai religinių poteksčių, tai yra filmas apie gėrio ir blogio grumtynes, paties blogio prigimtį. Ilgą laiką žiūrėdamas filmą virpėjau, nes šitaip taikliai ir pagaviai perteiktos mizanscenos leido šiurpti nuo lėto, meditatyvaus žiūrovo žudymo. Tai lėtas pasakojimas, kuriame dvasingumas, trapumas ir gyvenimo gražumas subtiliai „suliejamas“ su Antrojo pasaulinio karo žiaurumu. Karas vokiečius ir austrus privertė paklusti, juos fiziškai ir protiškai žagino, primesdami sukurtas Tėvynės prievolės ir pareigos idėjas. Iš esmės dabar ta pati retorika kalbama ir Lietuvoje, kai šauktiniams iš lūpų į lūpas kiek kitokia intonacija persakomos tos pačios nacionalistinės idėjos...

Filmas, bent man, leido permąstyti, kokį kolektyvinį traumos poveikį šie įvykiai turėjo žmonijai ir kiek mes šiandien esame pažengę, kad to nepasikartotų. Nors gyvename tos pačios lėtai besikeičiančios brutalios sistemos rėmuose. Tai baisu, kai pareigos tėvynei idėja spekuliuojami žmonių protai ir jie sava laisva valia yra paskatinami rinktis labai prastus sprendimus. Tuos juslingus kadrus, ypač ilgus kankinimus kalėjime lydi didinga choro muzika, kuri sustiprina gyvenimo šventumo ir to šventumo išniekinimo priešpriešas. Tai metaforų orkestras, išreiškiantis gyvenimo grožio ir kančios, meilės ir beprotybės paradoksais.

Galiausiai galima kartu palūžti su veikėjais, kai kažkurioje iš scenų paklausiama vidinio naratyvo balsu paties gyvenimo ir Dievo: „Kodėl mus sutvėrei?“ Ir tikrai, kodėl žmogus sutvertas be pasirinkimo laikytis tos jį naikinančios sistemos? Tam tikras pagrindinio veikėjo Franco maištas, nesutikti su Hitlerio politika ir karu, nepasirašyti dokumento netgi žinant, kad dėl vieno parašo, galbūt jis galės grįžti pas savo dukras ir žmoną, jis vis tiek renkasi kažką tikriau ir giliau už idilę. Kas tai? Nuolat klausiau ir bandžiau perprasti Franco apsisprendimą ir iki šiol dar nesuvokiu. Galbūt jis įkūnija paties režisieriaus pareiškimą, kad tik tokiu būdu gali būti atstatomas šio pasaulio teisingumas, paaukojant viską, kas geriausia ir gražiausia, nes būtent už tai kovojama. Franco gyvenimas ir sprendimas tampa simboliu neatstatyto teisingumo ir kartu jo pasirinkimas atrodo kaip neteisingumas, turinti ambivalentiškumo šiame dualistiniame – gėrio ir blogio – pasaulyje. Tai yra ypač sakralu ir slapta, beveik neįžiūrima proto lygmenyje, bet taip jaučiama širdimi, kad visa tai ir tegali būti pavadinta... paslėptu gyvenimu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Į stebuklą" / "To the Wonder"

Sveiki,

Režisieriaus T. Malick paskutinieji filmai kaip ilgi eilėraščiai – kadrai poetiški, pilni sakralumo, metafizinių simbolių. Štai filmas „Į stebuklą“ (angl. To the Wonder) (2012) labai panašus į pernai matytą „Taurių riteris“, galima sakyti, netgi savotiška „Į stebuklą“ tąsa, antroji paveikslo dalis. Filmas iš pažiūros pasakoja banalią ir mėgėjišką, didelių iššūkių nereikalaujančą meilės istoriją: 27 metų moteris smarkiai prisiriša prie vyro, atiduoda savo dukrelę buvusiam vyrui, tačiau jos meilės ryšys smarkiai trūkinėja, todėl ji tai grįžta, tai bėga nuo savo antrojo vyro... Kone buitinė meilės istorija, tačiau kai tokios istorijos imasi T. Malick, kažin, ar beverta šnekėti apie buitiškumą.

Filmas kaip ir „Taurių riteris“ bei ankstesnieji jo darbai, įskaitant ir labiausiai man patikusį šio režisieriaus filmą „Gyvenimo medis“, vibruoja nepaaiškinama metafizine energija. Aišku, tai susiję su tuo, kad režisierius kuria improvizacinį filmą: sukviečia aktorius, duoda jiems siužetą ir jie improvizuoja, režisierius filmuoja ir lipdo iš jų improvizacijų istoriją... Aktoriai buvo apstulbę, kad jie kartais neturėdavo net scenarijaus ir aikštelėje tiesiog žaisdavo. Netipinis režisierius ir netipiniai filmai žavi savo laisvumu, pripildyta meilės, gyvenimo ir kažin kokios pakylėtos poezijos, kuri tampa filosofiška gyvenimo išraiška, todėl jo filmas  atrodo labai abstraktūs, kone eksperimentinis, todėl kas mėgsta logiškai struktūruotus ir klišėmis virtusius filmus, tam šis filmas gali visai nepatikti, arba priešingai – išlaisvinti, pripildyti neregėtų simbolių prasmės. Filmas išties gražus, jame juslių visata, todėl žiūrovas priverstas jį pajusti visai kitomis savo proto galiomis.

Iš esmės man filmas patiko ir netgi labai. Jaučiu su šiuo režisieriumi kažin kokį ryšį, tačiau „Taurių riteris“ pernelyg panašus į „Į stebuklą“, o gal režisierius bando sukurti filmų ciklą, vienijančias temas, garsius Holivudo aktorius, nepabūgusius dirbti kiek kitaip nei paprastai. Šįkart Olga Kurylenko tiesiog pranoko pati save: šitoks laisvumas ir atsidavimas, kad net galvoju, kad ji itin potenciali aktorė, kažkodėl „nuėjusi“ į brutalius veiksmo filmus. Filosofinis juslių filmas, peržengiantis įprastines filmo logikos zonas. Gurmaniškas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujasis pasaulis" / "The New World"

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai daugelis nenuginčys, kad režisierius Terrence Malick yra unikalus režisierius. Po jo gana nemenką įspūdį palikusio filmo „Taurių riteris“ (2015), suskubau pažiūrėti kažkada pradėtą, bet taip niekada ir neįpusėtą filmą „Naujasis pasaulis“ (angl. The New World) (2005), kuris pasakoja apie 1609 metais vykdomą ekspediciją į Šiaurės Amerikos žemyną. Ten naujieji kolonistai bando įsikurti ir primesti savas taisykles vietiniams gyventojams... 

Tiesą sakant, šioje juostoje būtent ir pasigedau to emocinio gylio, kurį režisierius išgavo filmuose „Taurių riteris“ ir „Gyvenimo medis“. Plokštumoje istorija atrodo gan banali: naujasis kolonistas įsimyli vietos princesę, jie užmezga ryšius, tačiau jiems nelemta būti drauge. Ir viskas. Apie skirtingų kultūrų atstovų meilės problemas ne itin įdomu žiūrėti, tačiau, kai to imasi T. Malick, galima tikėtis kažko tikrai daugiau. Ir iš tiesų, papasakota nepaprastai dvasingai, su užsidegimu atskleisti jausmus kone šamaniška kino kameros maniera. Šis jo filmas kur kas labiau siužetiškas, tačiau jau „Naujajame pasaulyje“ jaučiamas ryškus polinkis mistifikuoti, suteikti pasakotojui filosofinio pasakojimo ritmo, kada žodžiais poetiškai svarstoma apie žmogaus gerumą, meilę, priklausomybę. Iš esmės tai ir didaktinio patoso turintis filmas, kuris atskleidžia civilizuoto žmogaus nedorybes ir dorybių troškulį. Graži, nebanaliai perteikta istorija turi įdomių istorinių, kultūrinių kontekstų, bet kartu, nežinau, ar įtikina herojų pasaulio matymas ir mentalitetas, siejant jį su 17 amžiaus pradžios žmonėmis, tačiau daug ką atperka kostiumai, siužetinė linija ir kiti dalykai.

Pagrindinį vaidmenį sukuria airių aktorius Colin Farrell, kuris turi talentą būti kadre, be didesnių pastangų perteikti režisieriaus sumanymus. Čia taip pat pasirodo ir Christian Bale, vaidinęs ir kituose režisieriaus kūriniuose... „Naujasis pasaulis“ tikriausiai tai toks filmas, kurį galėtume pavadinti gyvenimo filosofiją pasakojantis ir jausmus atveriantis, kuriame justi intuicijos ir šviesumo jėga. Nesu tikras, ar vietinė indėnė per tiek nedaug metų galėjo perprasti anglų kalbą ir papročius, tačiau visada norisi tikėti, kad asimiliuoti į kitą kultūrą yra kur kas lengviau nei būtų galima numanyti. Beje, tai geras filmas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Taurių riteris" / "Knight of Cups"

Sveika, 

Daugelis tikriausiai buvo nusivylę pažiūrėję Terrence Malick filmą „Taurių riteris“ (angl. Knight of Cups) (2015), kurį gan drungnai pasitiko tiek kino kritikai, tiek žiūrovai. Su „Gyvenimo medis“ pasisekimu naujasis filmas tikriausiai reikalavo arba tokio pat aukšto istorijos išdėstymo lygio arba dar geresnio darbo. Režisierius visgi nesistengė žengti tuo pačiu keliu, bet labiau išplėsti savo vaizduojamas erdves ir taip išskaidyti istoriją į fragmentus, kad filmas tampa kone vientisas meditacinis asociacijų su metaforomis ir simboliais koliažas. Nepratusiems prie tokio kino, gali kilti netgi pasipiktinimas, ką tokios mega žvaigždės kaip Christian Bale, Natalie Portman ir Cate Blanchett veikia tokioje neaiškioje juostoje.

Visgi nedrįsčiau smerkti paties filmo, nes jis man tiko ir patiko. Apskritai esu linkęs vengti meditatyvaus kino, nes retai juose randu tai, kas mane sudrebintų ir sukrėstų, o švelnūs paviršiai manęs kine nevilioja. „Taurių riteris“ filmas, pavadintas viena iš Taro kortos pavadinimu, mums sufleruoja apie gyvenimo taurės pripildymo paieškas, kurias per moteris renka Christian Bale kuriamas personažas. Apskritai temos gana aštrios ir gilios – beprasmybėje prasmės paieškos toli gražu nelabai tinka meditatyvaus pobūdžio kinui, bet tai ir nėra meditacinis kinas. Visų pirma, režisierius kuria pasivaikščiojimą po žmogaus pasąmonę, nors daug kas skundėsi, kad nėra nuoseklios linijos, tačiau yra reikšmių tvarka ir juntami ryškūs gyvenimo etapai, kurias žymi skirtingos moterys. Labiausiai sukrečia vengiama kine tema – vyriškumas per tėvystės paieškas. Pagrindinis veikėjas kalbasi su savo negimusiu sūnumi, kuris tyvuliuoja jo sąmonėje kaip projekcija ir visas sutiktas moteris pasakotojas tempiasi į vandenį – gyvybės įsčias, bet nė viena negali padovanoti jam sūnaus, o nuolat skrendantis lėktuvas, reikšmingas kadras nuolat asocijuojasi, – Froidai, atleisk, – su pasiklydusiu spermatozoidu, nauja gyvenimo kelio pradžia, tačiau tuo pačiu veikėjas atsisveikina su senu savo paties tėvu. Apskritai tai vyriškas subtilus kinas apie vyro sąmonę, jo ligas, potraukį, neišsemiamą vienatvę, kuri atskleidžiama simboliais, metaforomis, bet labiausiai stebina netikėta intuityvi režisieriaus parinktas garsų ir kadrų dermės judesys, būdingas ankstesniems jo darbams.

Visgi filmas nepralenkė „Gyvenimo medžio“, kuris, tiesą sakant, mane prieš ketvertą maždaug metų kone skausmingai sukrėtė. „Taurių riteris“ siūlo kiek kitokią įstoriją, tačiau taip pat impulsyviai užkabina mano mėgiamas temas, o režisieriaus genialumas koliažiškai konstruoti pasąmoninį ne tik kameros ir garso dermės judesį, bet ir nuolat kadruose įžvelgti ir su veikėjo išgyvenimais bei įvykiais susieti sunkiai įvardijamas būsenas ir nuojautas. Iš esmės daug neužbaigtų meilės istorijų, tik jų išimti fragmentai veikia kaip veikėjo mąstymo-prisiminimo forma, leidžianti žiūrovo sąmonėje prasitęsti įvykiams. Kitaip sakant, T. Malick yra pasąmonės architektas kine, kuris savo filmais duoda impulsą žiūrovui, sukurdamas aplinkybes ir jausmą, o jau įvykių tęsinius susikuria pats žiūrovas. Žinoma, toks filmas ne komercinis, aiškumo ir tikslumo trokštantys žiūrovai turėtų nusivilti, bet... Mane asmeniškai labai nudžiugino.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela