Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė ir malonė" / "Love & Mercy"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant visiškai „Kino pavasariui“ link pabaigos, teko dar išvysti daugelį ką sužavėjusią kino juostą „Meilė ir malonė“ (angl. Love and Mercy) (2014). Tai biografinė juosta, pasakojanti apie grupės „The Beach Boys“ karjeros pakylimus ir nuosmukius, bent jau taip turėtų atrodyti iš pradžių, vėliau išaiškėja, jog istorija koncentruojasi tik į vieną iš brolių – Brian Wilson, kuris būdamas dar visai jaunas užsidaro studijoje ir bando sukurti albumą šedevrą, kol galiausiai susiduria su savo paties demonais, na, kaip dažniausiai talentingiems kūrėjams, kurie pradeda girdėti balsus, ir nutinka.

„Meilė ir malonė“ pagal grupės dainą pavadintas filmas iš tikrųjų atspindi visą pasakojimo esmę, nuo tamsių bedugnių iki meilės. 7-8 dešimtmetyje Amerikoje apskritai buvo labai populiaru atstatyti savo šeimos vaikus ir iš jų formuoti grupes, tokie tėvai dažniausiai būdavo itin reiklūs savo vaikams, prisiminkime Michael Jackson gyvenimo istoriją... Smurtas iš tėvo, sužalojimai, galvoje nuolat skambanti muzika, kuri neatitinka laikmečio reikalavimų varo iš proto ir tokioje terpėje pasakojama Briano istorija, kurį atlieka talentingasis aktorius Paul Dano. Paraleliai pasakojama Briano istorija jau po daugel metų, kai jis serga įvairiomis psichologinėmis ligomis, tačiau netikėtai susižavi blondine, kuri parduoda automobilius. Daugelį metų šeima manipuliavo Briano, slopino jį vaistais, kad ir toliau kurtų ir neštų pelną, tiesą sakant, sunki ir reali istorija, kuri pasibaigia tik 1992 metais, kai Brianui pavyksta išsivaduoti dėka savo būsimos žmonos.

Gal pernelyg daug atskleidžiau detalių, tačiau filmas išties geras. Kalbant apie atmosferą, hipių laikus, Rytų pakrantės saulėtą bohemišką kultūrą, muzikos poreikį – režisierius tiesiog negailėjo nei laiko nei noro akcentuoti kiekvieną detalę, kad žiūrovas iš tikrųjų pasijustų grįžęs į tuos laikus. Sunku pasakyti, ką mums, lietuviams, kurie gyveno pagal visai kitokios epochos standartus, reiškia šio filmo rekonstrukcijos ir kokios jos atrodo sodrios ir gilios amerikiečių akims. Labai patiko aktorių pasirodymas, apskritai bendra filmo atmosfera, nors ir buvo keista, kodėl žavi blondinė šitaip prisirišo prie smarkiai bauginančio Briano ir jo nepaleido, ką jame įžvelgė ir kaip jį išgelbėjo, tuo atžvilgiu žmonės yra keisti ir įdomūs, juos traukia nebūtinai tai, kas standartizuotai gražu. Pasirodo, gražūs gali būti ir suluošinti žmonės. Tiesiog geras biografinis filmas „su siela“ ir noru papasakoti žmogaus kūrėjo nelengvą gyvenimo kelią.

P. S. The Beach Boys daina „God Only Knows“ tapo šio „Kino pavasario“ festivalio reklamine muzikėle. Taikliai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvaigždžių žemėlapiai" / "Kelias į žvaigždes" / "Maps to the Stars"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Žvaigždžių žemėlapiai“ dar kitur verčiama tiesiog kvailai ir banaliai „Kelias į žvaigždes“ (angl. Maps to the Stars) (2014). Iškart pasakysiu, kad tai su realiomis žvaigždėmis, dangaus kūnais, neturi nieko bendro. Tai įžymybių gyvenimas Holivude, kur sudarinėjami specialūs gyvenamųjų vietų žemėlapiai, kad turistai keliaudami po Holivudą, galėtų šalia įžymybės pirkios pastovėti ir nusifotografuoti. Apie tokį žemėlapį reikėtų kalbėti, o ne apie kelius į žvaigždes... 

Na, pradėsiu nuo to, kad tai tikriausiai trečiasis režisieriaus David Cronenberg filmas, kurį man tenka matyti. „Rytietiški pažadai“ buvo įdomus filmas, o štai „Kosmopolis“ buvo vienas iš tų, kurių neįstengiau pabaigti žiūrėti iki galo – scenarijus pasibaisėtinai monotoniškas, filmas statiškas, viskas pilka, neįdomu, na, kur tau bus įdomu žiūrėti, kaip milijonierius trankosi limuzino gale su moterimis, visą laiką važinėdamas po miestą... O štai „Žvaigždžių žemėlapiai“ kaip ir toliau tęsia pradėtą temą, kaip šlovė ir pinigai sumaišo žmogui protelį, kaip jį nužmogina, tačiau scenarijus kur kas įdomesnis, kur kas įdomesnės vaidmenų ir charakterių rolės, o ir akivaizdžiai išplėtos veikėjų biografijos nuspalvina, desakralizuoja Holivudo žvaigždžių gyvenimus. 

Kadras iš filmo "Žvaigždžių žemėlapiai".

Nesitikėjau, kad filmas taip patiks. Tikėjausi išvysti tik gerus aktorius, nuostabų Julianne Moore darbą, už kurį šiame filme ji buvo įvertinta Kanuose „Auksine palmės šakele“ kaip geriausia aktorė. Ir ji šiame filme buvo pritrenkianti, gal šiek tiek savo būdu priminė „Ką žinojo Meizė?“ vaidmeniu, bet iš esmės buvo kažkas naujo ir įdomaus, o ir jos blondinės šukuosena išskyrė jos vaidmenį iš daugelį puikių vaidmenų karjeroje. Mia Wasikowska jau atranda tendenciją, kad išlieka jos vaidmenys kažkokie vieno braižo – rimti, santūrūs, bet reikia manyti, kad gaus ateityje žaismingesnių vaidmenų, nes šitas suluošintos mergaitės charakteris vėl priminė „Stokeriai“ povyzą. Filme dar pasirodo daugybę puikių Holivudinių aktorių, kurie sukuria išties neprastus antraplanius vaidmenis, tarp jų ir tas pats R. Pattinson‘as, kuris išdulkina J. Moore personažą ant galinės sėdynės.

Vietomis scenos išties neįtikėtinai nepatogios, atviros, bet to filmas tampa tik dar įdomesnis, netikėtas, žaismingas. Sužaista vaizduote, fantazijomis, tabletėmis, aplenkiant tas banalias komedijose atsibodusias scenas su „žolytės“ rūkymu. Įdomios biografijos, dialogai, susitikimai šeimos problemos, karjeros siekimo aršumas, konkurencija. Šiame filme rasite viską, ką esate blogo girdėję apie Holivudo pasaulio negandas ir prastą reputaciją. Tik klausimas, o kur viso šio pasaulio gėris? Ar jis vis dar yra Holivude?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liokajus" / "The Butler"

Sveiki, kino žiūrovai, 

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Liokajus“ (angl. The Butler) (2013). Tai amerikiečių filmas, kuris mus nukelia į XX amžiaus pradžią ir pasakoja Amerikos afroamerikiečių išsilaisvinimą ne tik iš vergijos, bet ir sulyginant jų teises su baltaodžiais. Tai sudėtingas laikotarpis, kuris Amerikai labai svarbus, jame vaizduojami šalies vidaus įvykiai, istorinės asmenybės... Iš esmės filmas savo tematika panašus į „12 vergovės metų“, kuris buvo apipiltas apdovanotas, bet šis kažkodėl taip ir praslinko be didesnių aikčiojimų, nors, sakyčiau, filmas prilygsta ir savo „broliui“.

Žinote, man patiko ši filmo juosta. Kažkodėl žiūrėjau labai lengvai, atsipūtęs, žinodamas, ko daugmaž tikėtis, gal dėl to jis man šiek tiek šiltesnis už „12 metų vergovės“, kuris gal kiek pasirodė ištęstas. „Liokajus“ – tai didelis laiko šuoliavimas per ypatingus juodaodžiams istorinius dešimtmečius. Patiko filmo aranžuotė, dėlionė, atskleisti dešimtmečiai ir, žinoma, jau gerai pažįstami aktoriai. Didelių pagyrų galiu pasakyti aktoriui Forest Whitaker, kuris atliko pagrindinį senstančio liokajaus vaidmenį. Jis šiame filme atrodė toks šiltas, susirūpinęs ir visada atsargus, ką būtent ir reikalavo iš juodaodžių šie sunkūs dešimtmečiai. Aišku, Oprah Winfrey kaip ir filme pasirodžiusi diva laikoma Mariah Carey nėra naujiena, nes režisierius Lee Daniels jau buvo pasikvietęs jas filmuodamas savo tikriausiai stipriausiame darbe – filmą „Meilutė“. Regis režisieriui socialinės problemos ir rasių sumaištis yra kertiniai akmenys – svarbiausia pasiųsti filmu žinią į visuomenę.

Tai filmas nėra pramoga, veikiau tai įdomi istorinė medžiaga, aukštinanti laisvės ir lygybės bei šeimos vertybes. Tai kartu jautri drama, žiauri ir negailestinga, bet tai kartu ir meninė istorinių įvykių rekonstrukcija. Tokius filmus aš mėgstu ir palaikau, tokius filmus aš rekomenduoju visokio kino žiūrovams. Šis – tai, dėl ko nenusivilsite.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiškanešys" (Popierinis berniukas) / "The Paperboy"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pakomentuoti Kanų kino festivalio filmą „Laiškanešys“ (The Paperboy) (2012 m.), o kai kur dar galite rasti vertimą „Popierinis berniukas“. „Meilutės“ režisierius Lee Daniels Kanų kino festivalyje pristatė vieną naujausių savo darbų, kuris buvo nedelsiant sumaitotas kino kritikų. Ir iš tikrųjų, tai žinodamas kinomaniakų nuomonę apie juostą, ryžausi su kartėliu ir nusivylimu pažiūrėti, ir gavau vėl su kuoka per galvą. Nes filmas toli gražu nėra nevykęs, aišku, iki geros kriminalinės dramos su humoro pabarstukais pritrūko, pritrūko, bet iš esmės filmas mane labai įtraukė ir po jo kažkaip net kelias dienas plaukiojau, ieškodamas kažkokio jame atsakymo.

Scenarijumi filmas pasirodė silpnokas, nes būtent scenarijus atrodė toks nesuveržtas, palaidas, trūko pagrindinės ryškios linijos – anei čia kriminalas, anei meilės istorija, nors būta jame visko! Bet po to pagalvojau, kad šunys matė, būtent todėl tas filmas savo palaidais galais ir patiko. Pakankamai gerai atkurtas septintas dešimtmetis, labiausiai per Nicole Kidman makiažą ir aprangą, pastaroji – jokia paslaptis, talentų talentas, o šis amplua jos karjeroje man pasirodė vienas iš iššūkių, kuriais vis dar nustebina žiūrovą. Būtent šiame filme Kidman buvo kaip niekad kitoniška ir jai nebūdingas amplua – keturiasdešimtmetė laisvo elgesio mergina, kuri pametė galvą dėl brutalaus galvijo. Šiame filme netrūksta pakankamai intymių ir kartu šmaikščių scenų – garsioji scena, kai Kidman šlapinasi ant medūzos nudeginto perpus jaunesnio aktoriaus Zac Efron ar jai ši ima plėšyti pėdkelnes, kad galėtų išskiesti kojeles aistrų kamuojamam kaliniui. Super! O ir Zac Efron atrodė šįkart įdomiai, neerzinančiai ir toli gražu šokoladu, mėtom, ar dar velniai žino kuo, nekvepėjo. 

Sakau, tokių daug bereikalingų, pašalinių linijų, kurios nebuvo išplėtotos – tarnaitės juodaodės gyvenimas ir septinto dešimtmečio požiūris į spalvotuosius, homoseksualaus brolio gyvenimas, neaiškiai įtempta ir beveik pamesta kriminalinė linija, kuri pernelyg nesudomino, bet kartu visa palaida laukinių gėlių puokšte sutvisko septinto dešimtmečio dvasia, garso takeliu bei pakankamai makabriška filmo pabaiga. Nežinau, kaip kitiems, bet šis filmas man visgi šiokį tokį įspūdį paliko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/10

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela