Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Niurnbergas" / "Nuremberg"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Apie nacių karo nusikaltėlių teismą, pavadintą Niurnbergo procesus, esu beveik įsitikinęs, kad sužinojau mokykliniame suole per istorijos pamokas, tačiau apie šį teismą asmeniškai pernelyg niekada atskirai nesidomėjau ir dokumentinių juostų nežiūrėjau, nors būta tam tikrų vaidybinių filmų, kuriuose šis sudėtingas procesas pasirodydavo kaip kontekstinės kitų istorijų scenos. Režisierius James Vanderbilt vėlei prikėlė šią istoriją mūsų politiškai neromiais laikais, lyg ir primindamas, kas būna, kai nepažįsti blogio ir dėl valios, ryžto stokos atidėlioji uždėti jam apynasrį. Filmas „Niurnbergas“ (angl. Niurmberg) (2025) tik iš pažiūros apie karo nusikaltėlių teismą, daugiau jis fokusuojasi į šių nusikaltėlių psichiatrą, realiai egzistavusį Douglas Kelley (1912-1958), istoriją.

 

Filmas – pustrečios valandos, lėtas, estetiškai apgalvotas. Sukviesti ryškūs ir garsūs Holivudo aktoriai. Pirmu smuikeliu groja veteranas Russell Crow, atlikęs Hermann Göring vaidmenį, antrojo po Hitlerio tuomet svarbiausio Trečiojo Reicho žmogų ir, aišku, psichiatras D. Kelley, kurį suvaidina Rami Malek. Neatskleisiu detaliai siužeto, manau, jį patys puikiai pasižiūrėsite ir suprasite. Filmas turi edukacinio-dokumentinio iliustracinio polėkio, viskas atidengiama labai plačiai ir aiškiai. Aktoriai „pozuoja“ kamerai taip, kad išties sudirgintų ir sujaudintų žiūrovą, todėl čia daug mąslumo, tylos pauzių, teatralizuotų kompozicijų iš esmės neatitinkančių tikrovės dinamikos ir slogumo, bet visgi net ir nušlifuotame, ir pablizgintame šiame variante švysteli gerai parašytas scenarijus. Man labiausiai patiko Douglo Kelley naivumas ir atsirandantis suvokimas: būdamas savimi pasitikintis psichiatras, jis manosi perprasiąs didįjį nacį Hermaną, su juo susidraugauja, moko jo magijos triukų, pastebi jo taurumą, orumą, nuvažiuoja aplankyti žmoną ir dukrytės... Ir atrodo, kad Hermanas išties puikus ir žmogiškas germanas, joks ten kraugerys nacis, tačiau stoja toks kraupios akimirkos, kai prasilenkdami kaliniai negali neiškelti nacistiškai rankų ir nesušukti savo įskiepytų nacistinių pasisveikinimų, tada žiūrovas supranta, koks Hermanas yra puikus apgavikas, kad galbūt net apgavęs save patį.

 

Nors filmas apie istorinius procesus, bet jis kreipia žvilgsnį į abejonės temą. Teismo metu pirmąkart taip viešai parodomi nacių koncentracijos stovyklos vaizdai, kurie dažno nepalieka abejingo. Pasaulis ima suvokti, jog nušluoti 6 milijonai gyvybių, ištisa nacija ir niekas po karo jų dar nėra pradėjęs suvokti. Europa net nesuvokusi, kad ji yra ištuštėjusi. Emocionalus teismo procesas demaskuoja karo nusikaltėlius, kurie geba išsisukti įvairiais klausimais, bet (ar gali būti banaliau?) negali naciai viešai pasakyti, kad grįžę į praeitį išsižadėtų Hitlerio ir jo idėjų, žinodami, ką jie padarė. Vadinasi, politika, fašistiniai įsitikinimai gali būti kur kas aukščiau nei Hermano žmona ir dukra, vadinasi, mes susiduriame su aklu kulto įtikėjimu, atmiežtu radikaliu nacionalizmu, asmenybės kulto garbinimu.

 

Neseniai perskaičiau Viktorijos Daujotytės interviu, kuriame ji sako, jog vienas baisiausių dalykų yra šimtaprocentinis žmogaus įtikėjimas, kad viską žino teisingai ir tiesiai. Taip, nes tada būdamas įsitikinęs gali tapti baisiu budeliu, nė nesusivokęs, kad esi tik instrumentas, kurį išnaudojus būsi išmestas. Visgi Hermano cianido kapsulės triuką po to pakartos ir pats psichiatras 1958-aisiais. Kai toks protas prisiliečia prie absoliutaus ir intelektualaus blogio, nebeįmanoma tiesiog gyventi, kad ir kaip pranašiškai norėtum visus knygomis, interviu ar straipsniais perspėti. Ar ne ta pati įtikėjusiojo jėga pražudė Douglą kaip anuomet Hermaną ir visą šutvę nacių vadeivų? Įtikėjimas savo misija. Visgi filmas, nors ir holivudinio pozuojančio sukirpimo, tačiau geba pakurstyti mąstymą apie gėrį ir blogį, priminė neseniai matytą filmą apie Argentinos karo nusikaltėlių teismo procesą „Argentina, 1985-ieji“ (2022) (ten filmas dar geresnis!), kurį režisavo Santiago Mitre.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mergina su adata" / "Pigen med nålen" / "The Girl with the Needle"

 

Sveiki,

 

Visai neseniai pagalvojau, kada paskutinįkart mačiau gerą danų filmą, nes šiaip danų kinas man labai patinka ir – šast! – kaip tyčia pasitaikė proga pamatyti švedų kilmės režisieriaus Magnus von Horn filmą „Mergina su adata“ (dan. Pigen med nålen) (2024) su danų žymiaisiais šiuolaikiniais kino aktoriais. Apie filmą jau buvau girdėjęs labai puikių atsiliepimų, kai jį rodė dar „Scanoramos“ festivalyje, bet anuomet nepavyko pamatyti. Šiaip režisierių puikiai pamenu iš 2020 metais pristatyto jo sėkmingo ilgametražio filmo su lenkų kino aktoriais „Prakaituok!“ – beje, kas dar ano filmo nematė ar pagalvojo, kad neaktualus, siūlyčiau visgi pažiūrėti, tikrai vertas ir laiko, ir pamąstymų. Naujausias jo kino projektas „Mergina su adata“ labai skiriasi tiek režisūra, tiek pasakojimo atmosfera ir tonu. Ir taip... filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

 

„Mergina su adata“ yra paremta tikra 1918-ųjų metų (taigi Pirmojo pasaulinio karo pabaiga) tikra įvykusia Danijoje istorija. Jauna moteris Karolina (aktorė Vic Carmen Sonne) visus karo metus laukė iš karo grįžtančio savo vyro, kęsdama nepriteklių ir sunkiai dirbdama siuvimo fabrike. Skurdo kamuojame mieste ir visoje Danijoje visi stengiasi kaip nors išlikti ir prasimaitinti, tačiau Karolina jau nebetiki, kad jos vyras kada nors grįš, todėl susižavi fabriko valdytoju, kuris rėžia apie ją sparną. Netrukus ji pasijunta nėščia ir tiki, kad galbūt ištekės už šio turtuolio, tačiau nutinka taip, kaip turėjo nutikti: aikštingos ir valdingos baronienės ji išmetama į gatvę nėščia, jai uždrausta grįžti dirbti į fabriką ir matytis su mylimuoju. Benamė, alkana ji pagimdo kūdikį, sulaukia savo suluošinto iš karo vyro, tačiau gyvenimo išbandymai čia tik prasideda...

 

Iš tikrųjų tai neišsipildžiusios Pelenės istorija, apgaubta itin niūrių ir tamsių metų. Šiek tiek man priminė Fantinos atvejį iš „Vargdienių“ (Tom Hooper, 2012). Karo, skurdo ir sunkius moralinius sprendimus priimantys žmonės iš tikrųjų retsykiais tokie iliustratyvūs, kad kaip tyčia atrodo hiperbolizuotai karikatūriški, teatrališki, tačiau šiam filmui tai, regis, netrukdo. Pasirinktas bespalvis juodai-baltas kino vaizdinys tik dar labiau paryškina šį slogumą. Priešingai nei „Prakaituok!“, šiame filme režisierius pasireiškia kaip literatūrinio pasakojimo filmo kūrėjas, kuriam svarbūs estetiniai kadrų sprendimai, apšvietimas, rakursas (geras operatoriaus darbas), nuoseklumas. Istorija jautri, įtraukianti, bet neskubi, nesistengiama holivudiškai mus nustebinti dinamiškais siužeto posūkiais, visgi tai europietiškoji kino tradicija, bet su aiškiai išlaikytu naratyviniu „sunkaus gyvenimo pasakos“ polėkiu. Filme žiūrovui viskas aišku, nepaliekama interpretacijų ar neaiškumų, matyt, kitaip nelabai ir galėjo būti, kadangi filmas remiasi tikra istorija. Kaip stipriausius dalykus išskirčiau filmo sukurtą estetiką ir atmosferą bei aktorių Vic Carmen Sonne bei Trine Dyrholm pasirodymus.

 

Jeigu filme viskas aišku nuo A iki Z, kur šios istorijos prasmės svarbiausias momentas? Manyčiau, kad būtent veikėjų moraliniuose sprendimuose. Karolina pradeda gyventi kūdikius iš nepasiturinčių motinų priiminėjančią depresyvią narkomanę ir saldainių pardavėją Dagmarą (aktorė Trine Dyrholm), tačiau netrukus Karolina sužino, kad „padėti“ nuskriaustosioms reiškia iš tikrųjų „naikinti“. Ir staiga Dagmaros iliuzinis suvokimas apie gerumą, apipintas savo pačios traumuojančiais motiniškais patyrimais, tampa tikrąją moraline dilema: ar galima sunkmečiu pateisinti vaikžudės iliuzijas? Abortus jaukinamės šiandien ir dalis visuomenės jau toleruoja, o kaip su jau šiam pasauliui prasimerkusiais kūdikiais? Galiausiai moralas tampa, nors ir šiurpus, bet iš esmės universalus: gerais norais pragaro kelias grįstas. Po filmo pagalvojau: tikriausiai visos šalys turi „tą istoriją“ ir tą „motiną“, apie kurią pasakojama iš kartos į kartą kaip didžiausią monstrą. Ką gi, danai papasakojo savo.

P. S. Filmą legaliai galite pamatyti LRT Epikos platformoje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Argentina, 1985" / "Argentina, 1985"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrovai,

 

„Niekada daugiau!“ (isp. „Nunca Más!“)

 

Ką iš tikrųjų žinome apie tolimąją ir spalvingąją Argentiną? Ogi beveik nieko. Tik tai, kad ten yra pasilikusios didelės lietuvių imigrantų bendruomenės po Antrojo pasaulinio karo, taip pat žinome, kad šalis garsėja pampos lygumomis, vynu, jautiena ir, tiesą sakant, nuolat ištinkamomis politinėmis bei ekonominėmis krizėmis. Argentinos režisierius Santiago Mitre sukūrė vaidybinį filmą apie sudėtingus savo šalies persitvarkymo ir teisingumo vykdymo procesus „Argentina, 1985“ (isp. Argentina, 1985) (2022), filmas beregint sulaukė palankių kino kritikų vertinimų, pelnė „Goyos“ apdovanojimą, Auksinį gaublį ir buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio kino filmas.

 

Taigi, apie ką šis istorinis kriminalinis filmas? Manau, svarbu šiek tiek pasidomėti prieš žiūrint istoriniais-kultūriniais kontekstais. O pasirodo, kad XX a. antroje pusėje Argentina patyrė keletą karinių diktatūrų, tačiau labiausiai žinoma ir kruviniausia buvo 1976–1983 m. karinė chunta, oficialiai vadinama „Nacionaliniu reorganizacijos procesu“. Ši diktatūra įsigalėjo po karinio perversmo, nuvertusio prezidentę Isabel Perón, ir buvo valdoma generolų chuntos. Jos pagrindinis tikslas buvo „kovoti su komunizmu ir terorizmu“, tačiau iš tiesų ji vykdė valstybinį terorą prieš visus, kurie buvo įtariami opozicija, kairiaisiais ar tiesiog „nepageidaujamais“ asmenimis. Šis laikotarpis žinomas kaip „Purvinasis karas“ (isp. Guerra Sucia), kurio metu tūkstančiai žmonių – studentų, profesinių sąjungų aktyvistų, žurnalistų, intelektualų, tiesiog piliečių – buvo grobiama, kankinama ir „pradingo“ be žinios (vadinami desaparecidos). Apie 30 000 žmonių, kaip manoma, tapo šio valstybinio teroro aukomis. Diktatūra veikė slaptumo ir baimės atmosferoje, pažeisdama visas žmogaus teises.

 

Filme vaizduojamas savotiškas Argentinos Niurnbergo teismas, kuriame teisiami būtent tos sukarintos ir galingos chuntos nariai. Po 1983 metų Argentinos sudemokratinimo niekas taip ir nesiryžo oficialiai nuteisti šalį kažkada užvaldžiusių kraugerių, tad to imasi garsus Buenos Airių prokuroras Julio César Strassera, kuris pirmasis patraukė atsakomybėn nusikaltėlius. Šalis dar nesuvokusi traumuojančių padarinių pamažu įsitraukia į teisingumo įvykdymą, tačiau filme stebina Strasseros tvirtybė. Turint galvoje, kad visuomenė buvo pripratusi prie teroro, persekiojimų ir kankinimų, prokuroras nepasiduoda bauginimams (taip veikia imunitetas?), nors baimė tvyro visur. Julio ir jo pavaduotojas prokuroras persekiojami grasinimais, skambučiais ir t. t. susidorojimu. Julio nepalieka savo idėjos nuteisti buvusių diktatorių netgi tada, kai akivaizdžiai jo vaikams gresia pavojus, tad veikėjas tampa dar ir šalies didvyriu, svarbiu Argentinai.

 

Režisierius pasirinko šiuolaikinio Argentinos kino legendą – aktorių Ricardo Darín, kuris, galima sakyti, suvaidino svarbiausiuose šios šalies pastarųjų 3 dešimtmečių kino filmuose. Apskritai kalbant apie „Argentina, 1985“ – tai filmas užpildantis (bent jau man) istorines Argentinos spragas, apie kurias labai mažai ką žinojau. Galiu tik įsivaizduoti, ką šis filmas reiškia patiems argentiniečiams, nors ir nemėgstu filmų apie politinio teisingumo didvyrius, tačiau šis, manyčiau, ne toks jau dirbtinis, juolab kad iš tikrųjų taip ir vyko. Filmas rekonstruoja išlikusią filmuotą medžiagą iš teismo salės, iš archyvų ir prisiminimų, tad kai kurie tesime dalyvavusių nukentėjusių liudijimai išties labai sukrečia. Ypač besilaukiančios moters, kuriai buvo užrištos akys ir rankos, gimdymas mašinoje...

 

Filmas, manau, pavyko labiau kaip parodomasis, pastatytas Argentinos žmonėms. Ar tai aukšto meninio kino pavyzdys? Kažkiek galbūt, bet jis akivaizdžiai dar ir politinis, nes su politiniu kontekstu. Kas galbūt labiausiai pavyko, tai atskleisti nužmogėjimo ir žmogiškumo priešpriešą, diktatūros ir demokratinės santvarkos sankirtas, kurios ir mums, lietuviams, taip pat pažįstamos. Ar tai filmas, kurį būtina visiems pamatyti? Nemanau, tačiau filmas neprailgo, manau, jis gerai pastatytas ir kažkiek priminė brazilų neseniai matytą filmą „Aš vis dar čia“ (2024), tad jeigu jums patinka tokie filmai, manau, nepraleiskite „Argentina, 1985“.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš vis dar čia" / "I'm Still Here" / "Ainda Estou Aqui"

 

Sveiki, skaitytojai,

Brazilų režisierių Walter Salles prisimenu iš jo gero filmo „Motociklininko dienoraštis“ (2004), tad nekantravau pasižiūrėti vieno labiausiai jo gyvenimo įvertintų kino darbų „Aš vis dar čia“ (angl. I‘m Still Here) (2024), o pastarasis buvo rodomas 2025 metų sezono Kino pavasaryje. Daugelyje kino festivalių pastebėtas ir įvertintas „Aš vis dar čia“, kaip matau iš įvertinimų bei atsiliepimų, žiūrovams ir kino kritikams patiko.

Bandau prisiminti, ką paskutinį sykį tokio įspūdingo mačiau iš Brazilijos? Į galvą ateina tik Karim Aïnouz filmas „Nematomas gyvenimas“ (2019), kurio atmosfera, braziliškos spalvos ir koloritas išties kažkiek turi panašumų su „Aš vis dar čia“, nors ir pasakoja apie skirtingus dalykus ir istorijos akcentus. „Aš vis dar čia“ biografinis vaidybinis filmas apie 1998 metais mirusią tikrąją Eunice Paiva, kuri 1971-aisiais sudėtingais Brazilijai politiniais metais turėjo pasitraukti su dukromis iš Rio į San Paulą. Iki perversmo kartu šeima gyvenusi gana pasiturintį gyvenimą, mat, vyras kongreso narys, vieną dieną kaistant mieste karinei atmosferai jos vyrą išsiveda diktatoriaus pakalikai. Netrukus išsiveda ir ją pačią su vyresniąja dukra. Po ilgų tardymo dienų galiausiai Eunice paleidžiama ir jį grįžta namo, randa visus savo vaikus, tačiau vyro nebe. Likęs nerimo laikas yra vyro laukimas ir bandymas vaikų akivaizdoje susitaikyti su tuo, kad jo daugiau niekada ir nebepamatys...

Tai tirštokas psichologizuotas filmas su istoriniais ir suasmenintais liudijimais. Laiminga šeima tampa politinio smurto išdarkyta ir suluošinta šeima, kuriai tenka bėgti iš miesto. Filmas kažkiek man priminė Kino pavasaryje tame pačiame sezone rodytą Irano filmą „Šventosios figos sėkla“ (2024), tačiau aname kažkiek buvo daugiau įtampos. Neskubrus „Aš vis dar čia“ leidžia pajusti, kaip karinė brutali jėga besiskverbdama į visuomenę perima tikrovės galios svertus, kaip muštru įbaugina žmones. Kaip žinia, iš Rio pasitraukusi Eunice skyrė likusį gyvenimą čiabuvių tyrinėjimams, paskutinius 15 metų kovojo su Alzhaimeriu, tačiau Brazilijoje ji vis tiek tapo žymia kovotoja už savo šeimą ir vyro palaikų reabilitaciją, aršiai pasisakė už kompensaciją nukentėjusioms šeimos.

Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė brazilų aktorė Fernanda Torres, kuri galiausiai „Oskarų“ apdovanojimuose pelnė geriausios aktorės įvertinimą ir nušluostė daugeliui konkurenčių nosį. Išties filme jos vaidmuo emocionalus, įsimintinas ir ganėtinai sudėtingas, reikalaujantis vidinės įtampos ir dramatizmo. Pats filmas visumoje geras, toli gražu nėra šedevras, tačiau režisieriaus dėmesys pagrindinei veikėjai ir politinėms aplinkybėms atidus ir nuoširdus. Po filmo galvojau, ar tikrai brazilų šeimos tokios linksmos? Iki perversmo ir tragedijos tiek vaikų, moterų ir vyrų pilni namai šokdavo pagal vinilinės plokštelės muziką ir ne kokie įkaušę, o dėl to, kad norisi šokti ir džiaugtis gyvenimu. Pagalvojau: ar tai koks išskirtinis to meto brazilų šeimos bendravimo būdas ar tiesiog režisieriaus kontrasto kūrimas, nes nemačiau nė vienos lietuvių šeimos, kurioje visi staiga išgirdę dainą su svečiais ir kaimynais imtų tiesiog šokti namuose vidudienį. Ką noriu pasakyti? Filmas, nepaisant ateinančių baisių įvykių herojams, akcentuoja ir laisvės, meilės ir džiaugsmo atmosferą, kurioje žmogus prigimtinai jaučiasi puikiai, o politika visada viską ima ir suknisa, ar ne?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mokinys" / "The Apprentice"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie tai, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi būti už savo iškilimą dėkingas gėjui, dar neteko girdėti, todėl norėjau pažiūrėti biografinę dramą „Mokinys“ (angl. The Apprentice) (2024), kurią režisavo Ali Abbasi ir pristatė Kanų kino festivalyje. Režisierių pažįstu iš serialo „Paskutinieji iš mūsų“ ir jo autorinio filmo „Šventasis voras“. Tikriausiai tik ne europietis ir ne amerikietis gali imtis meninio filmo apie D. Trumpą, pastarasis pasirodė prieš JAV prezidento rinkimus ir mūsų lietuviai iškart (kažkaip įprasta?) apkaltinto kaip rinkiminės agitacijos dalį. Kažin, galvoju po seanso, ar pačiam Donaldui Trumpui filmas patiktų, nors jis pasakoja apie jo atėjimą į valdžią ir įtakos augimą, bet tam tikros detalės, pavyzdžiui, kad jam talkino AIDS sergantis įtakingas advokatas, manau, būtų nutylėjęs. Kaip bežiūrėsi, respublikonui tai nėra pats geriausias filmas, todėl vertinkime geriau filmo turinį.

 

Istorija istoriškai įdomi, įsitraukiau, deja, tik nuo maždaug filmo vidurio, kai pagrindinis aktorius Sabastian Stan iš tikrųjų pamažu ėmė įgauti dabartinių Donaldo Trumpo savybių, t. y. atkišti lūpas į priekį ir choleriškai taškytis nacionalistinėmis frazėmis. Filmas nukelia į aštunto dešimtmečio pabaigą, kada jaunasis Donaldas perėmęs tėvo viešbučių verslą bando įsilieti į elitą, tik elitas iš pradžių nelabai jo pripažįsta. Galiausiai susipažinęs su įtakingu advokatu Roy Cohn, jis dėl viešbučių plėtojimo kartu laimi svarbių teisminių pergalių. Galiausiai gausios ir rizikingos investicijos devinto dešimtmečio pradžioje leidžia jam statyti didžiulius ir prabangius viešbučius. Maždaug nuo tada jo visi pradeda juokais klausinėti, ar jis nenorėtų balotiruoti į prezidentus.

 

Scenarijus sukaltas gan manipuliatyviai žiūrovui primenant, jog jis pranašiškas. Užuominos apie prezidento kėdę, jo nacionalistiniai pasisakymai apie JAV orumą ir garbę, žavėjimasis sovietinės valdžios tvarka leidžia žiūrėti kaip ši kapitalistinė persona iš tikrųjų dėl iškreiptų patriotinių įsitikinimų lipdoma kaip brutali imperialistinė asmenybė, kokią esame įpratę matyti televizijos ekranuose pastaruosius 10 metų. Nesmerkiu, kaip daugelis, Trumpo, jis daro savo ir darys, tai yra JAV politinio gyvenimo tikrovė, jie jį išsirinko ir negaliu pasakyti, kad jis kažkuo blogesnis už parsidavėlius JAV demokratus, kurie remia karą ant kiekvieno kampo. Visgi kalbant apie filmą, jis apima ir pirmosios Ivankos žmonos istoriją, kuri filme atrodo tipiška ir holivudinė istorija: mylėjau-pažadėjau-pamylėjau-nusibodo-pamečiau. Stebina tai, kad Trumpas visgi sutiko su Cohnu ir pasirašė su Ivanka priešvedybinę turto sutartį, matyt, žinojo, kad santuoka irgi verslas, o versle būna visaip.

 

Kaip jau minėjau, Trumpas mokosi iš homoseksualaus savo draugužio politinės diplomatijos, tiksliau – grubios antidiplomatijos. Nors niekur filme nematome, kad Trumpas duotų kokį kyšį ar dulkintųsi su vyrais, visgi kontekstas, kuriame jis sukosi, labai pikantiškas ir įdomus. Turint galvoje, kad Donaldas savaip po to suvarys sergančiam AIDS Roy peilį į nugarą ir savo tiesmukumu pranoks mokytoją. Filmas apgalvotas, čia yra ir įdomus scenarijus, praėjusio amžiaus koloritas, kostiumai, aktoriai valdo besikeičiančių veikėjų evoliuciją ir per dvi valandas mums pateikiama asmenybės tapsmo istorija, kuria iš tikrųjų nesunku patikėti. Didelį darbą padarė aktorius Sabastian Stan, suvaidinęs Trumpą, bet noriu pagirti ir aktorių Jeremy Strong, kuris suvaidino Roy Cohn. Pastarąjį mačiau visai neseniai puikiame draminiame seriale „Palikimas“, jeigu nebūčiau matęs, gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesį, kaip skirtingai, pasitelkęs tik mikro vidinius vaidybinius parametrus, gali įtikinamai veikti, atrodo, šis aktorius be išskirtinių fizinių bruožų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blitz" / "Blitz"

 Sveiki,

 

Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“ (2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz) (2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.

 

Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.

 

Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose, krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...

 

Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko, krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.

 

Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys, aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti, nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo). „Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti, kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesos kadras" / "Lee"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę, buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977). Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti, kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių naikinimo mastas.

 

Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka, kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota 1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais. Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?  

 

Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių, sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste apie karo moteris taip pat „išsilydo“.

 

Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys, nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“ sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sniego draugija" / "La sociedad de la nieve" / "Society of the Snow"

 

Sveiki,

 

Nemėgstu filmų apie katastrofas ir sudėtingas situacijas, kuriose pademonstruojamas visas žmogaus ryžtas ir tikėjimas, kad išgyventų. Man sunkoka, nes greitai susitapatinu. Beveik visada filme tai pasiteisina, todėl man kaskart sudėtinga tai priimti ir patikėti, ar tai būtų iliustratyvus ir disnėjiškas „Pi gyvenimas“, ar Angelinos Jolie režisuotas „Nepalaužiamas“ – visi jie man arti tokio parodomojo didvyriškojo melo, pažodžiui perfrazuoto kiek naiviam žiūrovui, kuris mėgsta tik tokius filmus, kuriuose kas nors nuspėjamas nuo pat pradžių tampa pabaigoje didvyriu. Dažnai dar ir principingai vertybiniu aspektu, nes neišdavė savęs, nepaliko kitų bėdoje, todėl likimas, dievas ar kas nors kitas už tai jam atseikėjo.

 

Nesakau, kad toks kinas meluoja ir kad kinas turėtų mums teigti vien tik žmones, kurie yra blogi ir ydingi, tiesiog gal per daug tokių filmų prisimenu, tad baidausi šablonų? Visgi „Oskarui“ nominuota naujoji istorinių įvykių ekranizacijos versija „Sniego draugija“ (ispan. La sociedad de la nieve) (2023) pagal 2009 metais pasirodžiusį romaną tuo pačiu pavadinimu leido apie didvyriškumą pamiršti. Tiesa, kai kas teigė, kad tai 1993 metų „Išlikę gyvi“ versija, bet, deja, senesnysis filmas statytas ne pagal romaną, o pagal surinktus kitus liudijimus, nors panašumų gali turėti itin daug.

 

Istorija autentiška ir bando rekonstruoti tikrus 1972-ųjų metų įvykius, kada urugvajiečių jaunuolių regbio komanda spalio mėnesį (Lotynų Amerikoje tai pavasario metas) išskrenda į Čilę, tačiau nutinka aviacijos avarija ir lėktuvas nukrenta į Andų kalnų snieguotas viršūnes. Iš pradžių liko 27 gyvieji, bet pamažu, niekieno neaptinkamiems žmonėms tenka prasimanyti, kaip išgyventi, todėl prasideda atranka. Dažnu atveju, atrodo, kad vyrukai gyvi vien vilties ir tikėjimo dėka. Tai išties neįtikėtina istorija, bet galiu pasidžiaugti, kad scenografiškai pavykusi, nes filmas įtraukus, jausmingas, kiek, žinoma, gali būti katastrofos jausmingos, tad pradedi tiesiog užjausti tuos jaunus vyrukus, kurie taip išmoningai išgyvena šaltį, badą ir aplinkinių mirtis. Dar baisiau – imi šlykštėtis, nes jie ima ėsti mirusiųjų mėsą, kad išgyventų, todėl aplink nuolaužas ima mėtytis atviri ir nugraužti griaučiai, dažnu atveju mirusiųjų draugų. Po to imi pateisinti, nes pats nežinia, ką darytum jų vietoje, bet kokiu atveju kai kuriems iš jų tai padėjo išgyventi.

 

Man patiko, kad pagrindinis šio filmo veikėjas numiršta ne finale, o tada, kai kančios ir išbandymai dar tik laukia išlikusiųjų. Geras režisieriaus fokusas (galgi net romano autoriaus) persimesti nuo pasakotojo prie kitų veikėjų, kurie tam tikra prasme pademonstruoja neįtikėtiną žmogaus ištvermę kovojant už išlikimą ir savo gyvybę, peržengiant visas moralines ribas.

 

Kuo man patiko šis filmas? Beveik viskuo, bet labiausiai, kad jis įtikinamai perteikė mintį, jog moralė, vertybės, socialiniai statusai ir visas tas dirbtinis ir išgalvotas civilizacijos burbulas iš esmės ekstremaliose sąlygose nebegalioja, žmogus nunulinamas, jis tampa instinktyvus ir nuogas, pasiryžęs paneigti visus savo suinstaliuotus įsitikinimus, kad išliktų gyvas. Kitą vertus, filmas taip pat sudeda ir vertybinius kriterijus, nes išlikusieji tikriausiai be vienas kito palaikymo nebūtų išgyvenę, todėl filme išryškėja pamatinė žmogiškųjų ryšių vertybė – tik gaujoje, bandoje žmonės kaip vilkai, remdamiesi draugyste, teikdami ir priimdami pagalbą, gali išgyventi. Po filmo, kuris pilnas veiksmo ir emocinės įtampos, kurį rekomenduočiau daugeliui, manding, norėjosi sužinoti, ar po visko beįmanoma kaip nors integruotis tiems veikėjams į visuomenę kaip normaliems žmonėms? Juk tikrieji išgyvenusieji turėjo tą padaryti ir kažkaip tą padarė. Čia panašiai kaip tie žydai, kurie grįžo iš koncentracijos stovyklos, jie niekada nebebuvo tokiais, todėl šioji istorija iš tikrųjų, manau, dar tęsiasi.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maestro" / "Maestro"

 

Sveiki,

Po šiemet pamatyto įspūdingo muzikinio konteksto filmo „Tar“, vyliausi, kad pamatysiu dar vieną puikų filmą „Maestro“ (angl. Maestro) (2023), kurį režisavo Bradley Cooper, o pastarasis dar ir atliko pagrindinį vaidmenį. Aktorius ir režisierius jau turi patirties su muzikinio turinio filmais, jo filmas „Taip gimė žvaigždė“ su garsiąja Lady Gaga tapo fenomenu. Tikriausiai nebe reikalo, kadangi Bradley Cooperis kelia aukštus reikalavimus savo kuriamam filmui ir tas tikrai pasimato per pirmąsias 10 minučių, žiūrint „Maestro“.

Istorija biografinė. B. Cooperis gerai išsistudijavo legendinio amerikiečių pianisto, dirigento ir kompozitoriaus Leonard Bernstein (1918-1990) ir jo žmonos Felicijos gyvenimą. Žiūrėdamas šį filmą, kaip ir daugelį amerikiečių biografinių vaidybinių apie menininkus, vis nepaliauju galvoti, kad neduok tu, Dieve, gimti menininku. Gyvenimas tada toks komplikuotas ir sudėtingas, kad baisu ne tik dėl pačių menininkų, bet ir šalia esančių žmonių. O jeigu dar turi šeimą? Tada viskas. Tą patį pagalvojau žiūrėdamas į Leonardo ir Felicijos santykius, kurie iš vienos pusės vaizduojami kaip miuzikle, dinamiškai perteikiant momentines scenas su muzikos takeliais, romantizuojant ir idealizuojant jųdviejų santykius. Pasirinkti skirtingi filmo dešimtmečių dekadų tonai. Draugystės pradžia septintame dešimtmetyje perteikta daugmaž to laikmečio kino spalvomis ir sugestija, vėliau einama į spalvotą versiją, hipių laikus ir, aišku, jau dramatiškėjant veikėjų santykiams pasiekiame ir 9 dešimtmetį... Šiaip tas epochų kaleidoskopas pasitvirtino, nors ir nėra kokia nors kino naujovė.

Nors filmas turėjo būti apie Bernsteino muziką, tiesa, jos ir yra, o tos ilgos dirigavimo scenos varo iš proto savo intensyvumu, nes lauki, kol pagrindinis veikėjas pakris dėl įtampos sukelto kokio nors insulto, bet taip, ačiū Dievui, nenutinka. Cooperis, remdamasis išlikusiais dokumentiniais ir koncertų įrašais atkuria tam tikras Leonardo meninio pasaulio dalis, tačiau didžiausias prasminis krūvis visgi tenka sudėtingam Leonardo šeiminiam gyvenimui. Leonardas biseksualus, galbūt net labiau gėjus, nes labai jau tuos vyrus myli, kad net akys man ant kaktos iššoko, kaip jis drąsiai tuo metu, kai homoseksualumas buvo laikomas kriminaliniu, leidžia sau bučiuoti ir grabalioti viešai partnerius, meilužius. Dar labiau stebino žmonos tolerancija, kuri pamažu perauga į kartėlį, o labiausiai stebino vyresnėlės dukters aklumas (tu ką, nematai, kaip tėvas namuose apgyvendinęs savo meilužį?). Sudėtinga tautinė žydiška ir seksualinė menininko tapatybė nulėmė jo išskirtinumą, tačiau ir uždėjo gyvenimo sunkumus, išbandymus, kurie filme atrodo pernelyg gal lengvi, suromantizuoti, dekoratyviniai, kad atrodo, jog veikėjų gyvenimas truputį butaforinis, persaldintas, o tikrovėje būta kur kas aštresnių dramų.

Filmas man patiko, jo karnavalinė struktūra įtraukia kaip į kokį pusiau miuziklą, kuriame išryškinama sudėtingi menininko pasirinkimai ir gyvenimas. Filmas apgalvotas detalėmis, tarsi subalansuotas tarp pramogos ir prasmingo turinio, bet visgi juntama, jog išskleista teatralizuota asmenybės perspektyva, todėl didelio gyvumo ar tikroviškumo nesitikėkite, nes filmas palaiko ir pramoginį toną. Nepaisant visko, tai pavykęs filmas, kuriame pasirodo ir mano pamėgtas Matt Bomer bei puikioji Carey Mulligan.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesos galia" / "Ji pasakė" / "She Said"

 Sveiki,

Tikriausiai visi prisimena netolimus laikus, kada JAV ir pasaulį sudrebino netikėtas moterų judėjimas #metoo prieš vyrų seksualinį priekabiavimą darbo aplinkoje. Buvo sukurtas ir filmas „Skandalas“, kuriame nusifilmavo tokios žvaigždės kaip Nicole Kidman ir Charlize Theron, bet, pasirodo, tikrąjį #metoo proveržį padarė dvi žurnalistės iš tiriamosios žurnalistikos skyriaus New York Times dienraščio – Jodi Kantor ir Megan Twohey. Apie jų darbą prie šio tyrimo režisierė Maria Schrader sukūrė filmą, kuris lietuviškai pristatomas pavadinimu „Tiesos galia“, tačiau tikriausiai turėtume versti „Ji pasakė“ (angl. She Said) (2022).

Filmas nukreiptas prieš 23 metams po šio skandalo išaiškinimo nuteistą kino kampanijos magnatą Harvey Weinstein, kuris, kaip filme teigiama, priekabiavo prie daug garsių aktorių, kurios vaidino jo kampanijos kuriamuose filmuose. Nors filme atskleidžiama, jog nuo 8 iki 12 metų pasirašė sutartį su magnatu, kad šios tylėsiančios ir niekada neprabilsiančios apie priekabiavimo, o mainais jos gaus vaidmenų arba išmokų. Galiausiai po visos šios istorijos moterys, kurios bijojo, buvo tildomos arba netikėjo, kad kas nors jas supras, nes pasaulį valdo vyrai ir jų pinigai, galiausiai prabilo. Pasirodo, magnatas priekabiavo prie daugiau nei 80 moterų – įžymybių, asistenčių, kitų darbuotojų. Filme vaizduojamos pirmosios moterys, su kuriomis bando žurnalistės užmegzti kontaktą ir atskleisti tiesą, atlaikydamos Harvey nusamdytų advokatų spaudimą.

Nustebino ir tikrovę atliepiantys faktai. Pavyzdžiui, Holivudo aktorė Rose McGowan, mums tikriausiai labiausiai žinoma iš serialo „San Francisko raganos“, ilgą laiką teigė, jog magnatas ja pasinaudojo 1997, kai jai tebuvo 23 metai. Tačiau ji buvo visuomenėje sumaišyta su purvais, pristatoma kaip kvailelė, kuri nevaldo emocijų ir jai reikia psichiatro, kad bando prisiteisti iš milijonieriaus pinigų. Šitokiais instrumentais buvo tildomos visos kitos moterys, todėl Holivude ir kitur tvyrojo tyla ir baimė. Ne viena prabilusi neteko aktorės karjeros... Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė žinomos Zoe Kazan ir Carey Mulligan, kurioms, manau, ne mažiau svarbi šioji problema.

Visgi man tokio tipažo filmus, kaip žiniasklaida atskleidžia vieną ar kitą įsigalėjusią aferą, sudėtinga vertinti. Aiškiai suprantu, kad filmas toli gražu ne meninio turinio, o labiau apeliuoja į vaidybinį žurnalistinį liudijimą, į istorinius užkulisius, kad sužinotume, kaip vienaip ar kitaip įvyko didesnieji pokyčiai. Tiesa, man tokie filmai patinka, ar tai būtų „Valstybės paslaptis“ (2017), ar „Sensacija“ (2015), smagu pasižiūrėti galimą skandalo, atsiritusio iki Lietuvos, virtuvę ir to padarinius. Manau, filmas svarbus tuo, kad jis rekonstruoja nukentėjusių moterų neteisybę, moterų, kurios buvo žeminamos už tai, kad liudijo tiesą. Banalu, bet tokia tiesa: vienas lauke nesi karys, kai minia teigia, jog smurtavai, tik tada visuomenė linkusi patikėti tikrąja tiesa.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela