Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Smogikas" / "Hit Man"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Šiaip jau seniai žaviuosi režisieriaus Richard Linklater kino darbais, kuriuos jau net šiandien galima laikyti kinematografiniais šedevrais, pavyzdžiui, kelis dešimtmečius filmuotas filmas „Vaikystė“ (2015) arba net per tris dešimtmečius nusidriekusi trilogija „Prieš saulėlydį“. Kažin, ar artimiausiu metu atsiras bent kažkas panašaus, ką iš tikrųjų yra padaręs per savo karjerą Linklateris, todėl nežinojau, ko bereikėjo tikėtis iš vieno naujausio jo darbo „Smogikas“ (angl. Hit Man) (2023), kuris pasakoja filosofijos ir psichologijos mokytojo Gario gyvenimą.

 

Pradėsiu nuo to, kad tai ne tai, ko tikėjausi iš šio režisieriaus. Tikėjausi kažko originalaus, gerai „suveržto“ ir patikimo, kas keltų nuostabą. Garis – akiniuotas profesorius, vėliau sužinome, jog pasakojimas nusidriekęs keliomis laiko linijomis ir istorija perpasakota iš ateities perspektyvos. Žodžiu, Garis įsidarbina policijos smogiku t. y., jis apsimeta samdomu žudiku, sudaro sandorį su užsakovais, padaro įrašą ir galiausiai užsakovas sėda į kalėjimą. Garis kaskart keičia socialines kaukes, kol galiausiai vieną dieną užsakove tampa graži tamsaus gymio fatališka moteris, kurią Garis įsimyli ir prasideda kažkas panašaus į „Ponas ir ponia Smitai“, tačiau visgi finalas ne toks trilerio žaidimas, kiek komiškai buitiškas, tarsi žiūrėtum kokį kultinį paviljone nufilmuotą serialą, todėl filme nėra aštrumo, vien tik toks šaltas bukumas, kurie perteikiamas kaip vaidmenų socialinis žaidimas, todėl filmas manęs nepaveikė, nes principas labai paprastas: teatras teatre.

 

Vietomis man filmas pasirodė per lėkštas dėl scenarijaus tiesmukumo. Pristigo įdomesnių idėjų. Asmeniškai filmo pradžia mane labai intrigavo ir pirmasis pusvalandis buvo labai įdomus ir net įtemptai šmaikštus, kol neatsirado meilės nuspėjama linija ir Garis nepradėjo žaisti dvigubo agento. Aišku, nuvilianti ir holivudinė pabaiga labai sugadino viso filmo „skonį“. Iš tikrųjų tai režisieriaus vienas prastesnių darbų, atsiduodantis be didesnio intereso ar ambicingumo, nors režisūrinis cinkelis išlieka, kadangi žaidžiama klišių parodijomis. Labiausiai man filme patiko ilgi ir plepūs dialogai, kokius dažnai prie staliukų mėgsta, pavyzdžiui, Tarantinas savo filmuose, kuriuose „užauga“ intriga ir įtampa, tačiau tokių blėstelėjimų būta ne visur ir perėjimai bei užpildai prigesino intrigas. Neįtikino ir pagrindinis veikėjas, apskritai kažko pristigo tam parodijos ir komedijos junginiui, kad antroje pasakojimo pusėje jau norėjosi, kad kuo greičiau ši istorija pasibaigtų. Filmas meluoja, ypač naiviam žmogui, kad lepšiai įtikėję, kad gali būti seksualūs blogiukai ir žmogžudžiai, gali pakeisti savo prigimtį ir likimą, bet gyvenime dažniausiai žinome, kad prisižiūrėję visokiausių filmų ir prisiskaitę knygų, pradėję irgi šokinėti nuo stogų ar šaudyti į minią, gyvenimas baigiasi karceryje arba psichiatrinėje, priešingai nei komikso lygio Gariui, todėl ne, Garis nesužavėjo.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kur pradingai, Bernadeta?" / "Where'd You Go, Bernadette"

Sveiki,

Po „Auksinių gaublių“ vakaro susizgribau, kad noriu pažiūrėti ką nors iš šių nominantų ir pasirinkau beveik į akis nekrentantį režisieriaus, kuris, mano akimis, jau įėjo į kino istoriją, Richard Linklatero ekranizuotą juostą „Kur pradingai, Bernadeta?“ (angl. Where‘d You Go, Bernadette?) (2019). „Saulėlydžio“, „Saulėtekio“ ir „Vaikystės“ režisierius šįkart ekranizavo istoriją apie išgalvotą architektę, kuri išgyvena krizę, yra galimai priklausoma nuo įvairių psichotropinių vaistų, jai kyla panikos priepuoliai, moteris vengia masinių žmonių...

Vaizdelis toks, kad tai visai ne E. Linklaterio sukurtas filmas, o kažin kokio nelabai perspektyvaus režisieriaus vidutinis blynas. Tiesą sakant, įdomi filme tebuvo už šį vaidmenį „Auksiniam gaubliui“ kaip geriausia aktorė nominuota Cate Blanchette, į kurią išties buvo įdomu žiūrėti pirmąją filmo dalį. Prastos reputacijos išsikvėpusi architektė kalbasi su savimi ir įrašinėja į programėlę mintis, bando būti gera ir teisinga mama, tačiau nelabai sekasi, nes ji atrodo kažin kokia kuoktelėjusi. Ir atrodo, kad čia ir bus tas įdomusis filmo raktas, tos priežastys, tie keisti ir nestandartiniai C. Blanchette perteikti personažo elgsenos ypatumai, kuriais jau maniausi ėmęs ir susižavėjęs, tačiau antrojoje filmo pusėje ima viskas ir subliūkšta.

Veikėja paslapčiomis, nenorėdama užsidaryti reabilitacijos klinikoje, pabėga į... Antarktidą, kurioje atranda savo kūrybinį potencialą iš naujo. Kas per nesąmonė? Filmas iš probleminio lauko staiga „sprunka“ į keisto nuotykio terapinį pasakojimą: motiną bando susigrąžinti tėvas ir dukra, kurie kaskart per plauką prasilenkia su Bernadeta... Bet tai vaikų kino žanro elementai, o filmo pabaiga, kad ir kokia atrodytų super įkvepianti, vis tiek labiau skirta „Liūto karaliaus“ ir „Pelenės“ gerbėjams, nei gurmaniško kino žiūrovams, kurie iš šio režisieriaus, jeigu ir nesitikėjo paties geriausio filmo jo karjeroje, bet tikrai ne tokio primityvoko filmo scenarijaus adaptacijos. Visumoje filmas kiek smagus, šviesus, skaidrus, tačiau mano kaip žiūrovo lūkesčių žinant, ką geba ir gali R. Linklateri, manau, absoliučiai nepateisino.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bernis" / "Bernie"

Sveiki, 

Šįkart apie kultinių filmų „Vaikystė“ bei trilogijos „Prieš saulėlydį“ režisieriaus Richard Linklater komediją „Bernis“ (angl. Bernie) (2011). Na, kažkaip neįprasta, kad tikras gyvenimas stanga tampa amerikietiško komedijinio filmo siužetu – realūs žmonės, jų prototipai, dokumentuota medžiaga staiga įgyja ne tik šiame filme juoko ir parodijos, kiek parodo pačius bendražmogiškuosius amerikiečius, kurie gana skirtingai priima nusikaltėlius ir jų nusikaltimus. Bernis be jokios abejonės yra jau savaime kaip vaikščiojantis anekdotas, o jo kriminalinė praeitis istoriją tik padaro dar labiau kontrastingą: visai kitaip būtų, jei filme veiktų koks nors „treninguotis“ iš Vilijampolės.

Iš esmės netipinė komedija, nes ji biografinė. Tai, žinoma, smagu, nes vykęs scenarijus, dokumendinio filmo pateikties parodija iš esmės įtikina. Čia ir juoko, ir per tą juoką išreikšta socialinė kritika leidžia mėgautis kone absurdiškais istorijos niuansais. Filme pasirodo puikioji aktorė Shirley McLaine, kurią taip mėgstu iš aštuntojo dešimtmečio filmų. Švysteli ir daugelio mėgiamas Matthew McConaughey, tačiau nepasakyčiau, kad kažkuo filmas sukurtais personažais būtų ypatingai unikalus (o unikalumą šis režisierius itin mėgsta), kiek džiugina apskritai bendra filmo parengtis ir išgauta specifinė, nors ir amerikietiška, istorija.

Jeigu paklaustumėt, ar verta žiūrėti? Atsakyčiau, kad verta žiūrėti kaip komediją, kuri turi savito išskirtinumo amerikiečių pop jaunimo sukurtų prastų komedijų bume. Man asmeniškai „Bernis“ patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikystė" / "Boyhood"

Sveiki, kino žiūrovai,

Žinote, kažką sunku kalbėti apie filmus šedevrus. Nedaug jų kasmet sulaukiame, bet šis filmas neabejotinai bus šedevras ir įeis kaip viena geriausių kino juostų į kino klasikos vandenyną. Režisierius Richard Linklater, man kuo puikiausiai žinomas iš nuostabios trilogijos „Prieš saulėtekį“, „Prieš vidurdienį“ ir „Prieš saulėlydį“ – tai juostos nufilmuotos kas dešimt metų su tais pačiais aktoriais, kurie sensta kartu su vis nauja dalimi. Regis, režisieriui visgi patinka žaisti su aktoriais ir laiku, nes jo naujausias filmas „Vaikystė“ (angl. Boyhood) (2014) buvo filmuota net 12 metų, stebint kaip iš tikrųjų aktoriai auga ir sensta.

Šedevras jau vien dėl to, kad niekas nėra nieko panašaus sukūręs ir tikriausiai dar ilgai nesukurs. Tai novatoriškas režisierius, savotiškas genijus. Beveik 3 valandas trunkantis filmas, kurį sužiūrėjau naktį, beveiki iki paryčių, man leido pajausti tai, ką sunku sutikti filme – tikrovišką, nemistifikuotą laiko poslinkį. Rodos, prieš akis būtų prabėgusi mano paties vaikystė. Nepaprastai subtilus, gyvenimiškas siužetas, augantys ir besikeičiantys aktoriai, atradimai, sustabarėjimai, atsiskleidimai, užsidarymai, gyvenimiški pokyčiai, socialiniai, politiniai reiškiniai... Tiesiog filmas „Vaikystė“ leido prabėgti ne tik per berniuko augimo etapus, bet ir Amerikos dešimtmečio svarbiausius pokyčius nuo Rugsėjo 11 d., Obamos išrinkimo į prezidentus iki ekonominės krizės pabaigos. Būtų labai keista, jei filmas negautų bent „Oskaro“ nominacijos. O jau kokie nuostabūs aktoriai parinkti, kaip jie auga kartu su kiekvienu posliniu. Nustebau atradęs kaip aktorę Patricia Arquette, jau nekalbu apie Ellar Coltrane, kuris tiesiog augo kartu su filmu.

Motinystė, vaikystė, šeimos sudėtingoji padėtis, problemų sprendimų ir pasimetimų momentai ir kt. Režisierius sukūrė ištisą gyvenimo evoliucijos spiralę, kuriai abejingi neliks daugelis žiūrovų. Be jokių didesnių įmantrybių, šokiruojančių įvykių, žmogžudysčių ar kraujo, bet jautriai, esmingai, kasdieniškai papasakoti ne kasdienišką mūsų gyvenimą.

Tai tiesiog filmas, kurį neverta pamatyti, bet tiesiog būtina. Nerekomenduoju, bet primygtinai verčiu. Pažiūrėkite.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prieš saulėlydį" / "Before Sunset"

Sveiki, kino mėgėjai,

Regis, amerikiečių režisierius Richard Linklater užsibrėžė labai įdomią misiją – sukurti trilogiją, kurios viena nuo kitos dalis skirtų dešimties metų pertrauka tiek filme, tiek kūrybiniame gyvenime. Šįkart pamačiau antrąją trilogijos dalį „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset) (2004), pirmoji dalis buvo kuriama 1994 metais ir pasirodė 1995 pavadinimu „Prieš sautekį“. Praėjus 20 metų t.y. šiemet pasirodys trečioji dalis „Prieš vidurnaktį“. Sakyčiau, tai unikali trilogija, kuri leidžia jausti, kaip per du dešimtmečius ne tik nugyveno personažai, bet ir pasikeitė, subrendo ir įkopė į gyvenimo viršukalnę patys aktoriai.

Prieš kokius 7 metus pamačiau pirmą dalį, kuri mane be galo sužavėjo ir, tiesą sakant, jau seniai ketinau pažiūrėti ir antrąją dalį, bet vis iššokdavo (kaip visada!) kiti filmai. „Prieš saulėlydį“ tęsia dviejų įsimylėjėlių dramą, kuri prasidėjo keliaujant traukinyje aplink Europą. Šįkart kur kas viskas paprasčiau – veikėjai susitinka Paryžiuje ir kalbasi iki saulėlydžio apie tai, kas nutiko prieš 10 metų. Beveik visas filmas būtent tam ir skirtas. Mano galva, gal kiek prastesnis pirmosios dalies variantas, tačiau efektingai per dialogus sukeltas ilgesio ir nostalgijos jausmas tiesiog trykšte tryško. Personažams jau apie 30 metų ir jie jau spėję nusivilti reikšmingą savo gyvenimo etapą, daug jų gyvenimuose pasikeitė, tai jaučiame iš kiekvieno nereikšmingo, įmantriai, bet natūraliai supinto dialogo. Būtent ši dalis ir yra dialogų filmas, kuriuo tenka mėgautis, nusikeliant į prisiminimus ir svarstant apie tuos dalykus, kurie galbūt galėjo įvykti. 

Puiki aktorių pora. Mano atradimas, prancūzų aktorė Julie Delpy, kurią pamėgau trilogijoje „Trys spalvos“ – ypatingo natūralumo aktorė su europietišku paprastumu, kuri man miela akiai. Na, ir žinoma, „Gatakos“ (1997) žvaigždė Ethan Hawke, labai tinkantis prancūzei partneris. Išties šis filmas apie meilės laukimą, ilgesį, kuris ir vėl turėjo pasibaigti išsiskyrimu, tačiau filmo finalas visgi šokiruoja – jis nepasako ir neparodo, kas nutinka su personažais, juosta tiesiog nutrūksta intymioje vietoje. Ar jie vėl išsiskyrė 10 metų? O gal liko kartu gyventi 10 metų ir po išsiskirs? Liko daugybė neatsakytų klausimų, kuriuos tikriausiai atsakys ir parodys šiemet dar tik pasirodanti trečioji dalis „Prieš vidurnaktį“. Laukiu nesulaukiu. Žūtbūt rekomenduoju žiūrėti tik nuo pirmos dalies, ši trilogija neskaidoma, jei norima ją pajusti, tenka žiūrėti tik chronologine tvarka.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela