Sveiki, skaitytojai!
Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to
nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943),
kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką
amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą
„Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano
mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard
Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to,
kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.
Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart,
kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau
filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus
elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų
kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa
tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o
depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie
jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas
alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui,
pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis
tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo
metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...
Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį
siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą
bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę
staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius
tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas
pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo
gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai
parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs
vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew
Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja
charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją,
bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.
Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų
pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX
amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis,
alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena,
žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams
Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai
kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 6.8
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą