Sveiki!
Mes daug kalbame apie
begalybę, bet dažnai, man regis, iš ribotos perspektyvos, nes kasdien susiduriame
fizinėje ir socialinėje erdvėje su ribotumu. Kartais gali atrodyti, kad
dvasiniai koučeriai išrado manifestavimą, ypač dabar paplitusį tarp vakariečių,
kaip kokią iliuzijos burbulą, kad galime mintimis ir būsenomis apgauti, jog
esame visai neriboti ir netgi pusdieviai, užsiimti stačiai tikrovės neigimu. Tai
ypač erzina realistus, karjeristus, pragmatiškai ir iš inercijos veikiančius
bei racionaliai mąstančius žmones. Tegu.
Kas pasakys, kad nesame
begaliniai? Kad milijardai mūsų kūno ląstelių nėra lokalios tos mūsų pačios
Visatos atšvaitai ir ten neglūdi ištisos galaktikos su juodosiomis skylėmis ir
planetomis, mums nežinomomis civilizacijomis, taikiomis ir kariaujančiomis. Kaip
ir kad mes savo tikrovėje gal tik esame kieno nors didelio vienoje menkoje
ląstelėje, tiksliau jos pakraštėlyje esančioje galaktikoje, dar viename visa ko
atšvaite... Kai pradedi galvoti apie tai, nebežinai, kas yra didelis, o kas
mažas, nes proporcijos nebeegzistuoja ir protas suvokia, kad negali prieiti
suvokimo apibendrinimo pabaigos. Begalybė. Pabandyti ją suvokti. Juk tai
beveik... poezija.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą