Lazuritas: lazurito akmuo, akmens savybės, istorija, ezoterika, zodiako ženklai, mėlyna spalva, reikšmė ir sąsajos su senovės Egiptu

 

Sveiki!

 

Tęsiu straipsnius apie akmenis ir mineralus. Ši tema mane domino nuo pat vaikystės, kai tik pradėjau rinkti įvairius akmenis.

 

Lazuritas, kurį senovės lotynai ir arabai vadino Lapis Lazuli – „mėlynuoju akmeniu“, nėra tiesiog mineralas, tai sudėtinga uoliena, savyje talpinanti visą visatos dramą. Pagrindinis jo ingredientas yra lazuritas, suteikiantis tą neįtikėtiną, gilią ultramarino spalvą, tačiau tikrąją magiją sukuria priemaišos: auksinio pirito grūdeliai, žėrintys tarsi tolimos galaktikos, ir balto kalcito gyslos, primenančios plaukiančius debesis. Šis akmuo formuojasi kontaktinio metamorfizmo metu, kai karšta magma įsiterpia į kalkakmenį, sukurdama ne tik cheminį junginį, bet ir vizualų šedevrą, kuris tūkstantmečius buvo laikomas paties dangaus atspindžiu žemėje.

 

Šio brangakmenio istorija prasideda aukštai Hindukušo kalnuose, Afganistano Badachšano provincijoje, kur Sar-e-Sang kasyklos veikia jau daugiau nei septynis tūkstančius metų. Tai viena seniausių kasybos vietų žmonijos istorijoje, iš kurios lazuritas keliaudavo tūkstančius kilometrų „Lazurito keliu“ iki Mesopotamijos, Egipto ir Indo slėnio civilizacijų. Senovės prekybininkai šį akmenį vertino labiau už auksą, nes jis buvo retenybė, prieinama tik patiems turtingiausiems ir galingiausiems – faraonams, šumerų karaliams ir vyriausiesiems žyniams, kurie tikėjo, kad lazuritas yra sustingusi dievų išmintis.

 

Senovės Egipte lazuritas užėmė centrinę vietą religinėje simbolikoje, nes jo spalva buvo siejama su naktiniu dangumi, kuriuo keliauja saulės dievas Ra. Faraonų mirties kaukės, amuletai-skarabėjai ir prabangūs papuošalai buvo gausiai inkrustuojami lazuritu, tikint, kad jis atveria dvasines akis ir apsaugo sielą kelionėje per Duatą (pomirtinį pasaulį). Aukščiausieji teisėjai Egipte nešiodavo lazurito pakabukus su teisybės deivės Maat atvaizdu, taip pabrėždami, kad jų sprendimai yra įkvėpti aukštesnės, dangiškos tiesos, o ne žemiškų aistrų.

 

Viduramžiais lazuritas atrado naują, beveik sakralią paskirtį Europoje, kai iš jo pradėtas gaminti pigmentas – ultramarinas. Procesas buvo neįtikėtinai varginantis: akmuo buvo malamas, maišomas su dervomis ir aliejais, kol likdavo tik gryniausia mėlyna spalva. Šis pigmentas buvo toks brangus, kad dailininkai jį naudodavo tik pačių švenčiausių figūrų, dažniausiai Mergelės Marijos, apsiaustams tapyti. Renesanso genijai, tokie kaip Mikelandželas ar Rafaelis, savo kūriniuose paliko lazurito pėdsakus, kurie per penkis šimtus metų neprarado nė lašo savo intensyvumo, įrodydami, kad šis akmuo savyje neša amžinybės kodą.

 

Ezoteriniu požiūriu lazuritas yra laikomas „sąmonės raktu“, kuris tiesiogiai veikia Trečiosios akies (Adžna) čakrą, esančią kaktos srityje. Jis skatina gilią introspekciją, padeda žmogui pamatyti savo vidinę tiesą ir priimti save be iliuzijų bei kaukių, kurias užsidedame visuomenėje. Skirtingai nei malachitas, kuris „ištraukia“ emocines nuosėdas į paviršių, lazuritas veikia per intelektualinį ir dvasinį nušvitimą – jis ne tik rodo problemą, bet ir suteikia išminties suprasti jos priežastis bei rasti sprendimą aukštesniame lygyje.

 

Mistikai pabrėžia, kad lazuritas yra puikus bendravimo akmuo, nes jis valdo ir Gerklės (Višudha) čakrą, padėdamas mintis paversti aiškiais, prasmingais žodžiais. Tai ypač aktualu tiems, kurie jaučia baimę viešai kalbėti ar išreikšti savo nuomonę, nes akmuo suteikia vidinio autoriteto pojūtį ir pasitikėjimą savo tiesa. Nešiojant lazuritą, protas tampa skaidrus, pagerėja atmintis ir gebėjimas koncentruotis, todėl jis nuo seno vadinamas studentų, mokslininkų ir rašytojų globėju, padedančiu pasiekti intelektualinį piko būvį.

 

Legenda apie Lemūriją ir Atlantidą teigia, kad lazuritas buvo naudojamas kaip informacijos saugykla, panaši į šiuolaikinius optinius diskus ar kristalines laikmenas. Tikima, kad Atlantidos gyventojai lazurito piramidėse koduodavo dvasines žinias ir kosminius dėsnius, kurie vėliau turėjo būti perduoti ateities kartoms, o patys akmenys tarnavo kaip telepatinio ryšio stiprintuvai. Kai kurie dvasiniai mokytojai teigia, kad lazurito auksiniai pirito intarpai yra ne kas kita, kaip užkoduoti saulės šviesos impulsai, padedantys žmogaus DNR prisiminti savo kosminę kilmę ir ryšį su Sirijaus žvaigždžių sistema.

 Senovės Egipto faraonų kapavietėse rasti lazurito dirbiniai liudija apie neįtikėtiną šio akmens vertę, prilygusią auksui: garsiausioji Tutanchamono mirties kaukė bei prabangūs antkrūtiniai (pektoraliai) yra gausiai inkrustuoti giliu, „dieviškuoju“ ultramarinu, kuris egiptiečiams simbolizavo naktinį dangų ir amžinąją sielos kelionę per žvaigždes. Kadangi šis akmuo nebuvo išgaunamas Egipte, kiekviena skeveldra turėjo įveikti tūkstančius kilometrų iš Afganistano kalnų, todėl lazuritas faraono ižde buvo ne tik papuošalas, bet ir galingas valdžios bei tiesioginio ryšio su dievais simbolis, turėjęs užtikrinti dvasinį regėjimą pomirtiniame pasaulyje.

Astrologinėje plotmėje lazuritas yra didingasis Šaulio palydovas, suteikiantis šiam ugnies ženklui filosofinio gylio ir ramybės jų nuolatiniuose ieškojimuose. Jis taip pat labai palankus Vandeniams, nes padeda jiems įžeminti savo futuristines vizijas ir paversti jas realiais pokyčiais, bei Žuvims, kurioms suteikia dvasinį stuburą ir apsaugo nuo per didelio pasidavimo kitų įtakai. Nors Jaučiams lazuritas gali atrodyti per daug „lengvas“, jis jiems padeda pamatyti, kad už materialaus stabilumo slypi kur kas didesni dvasiniai turtai, kurių negalima nusipirkti.

 

Gydomosiose praktikose lazuritas vertinamas dėl savo vėsinančio poveikio – tikima, kad jis padeda mažinti uždegimus, ramina nervų sistemą ir mažina kraujospūdį. Senovės litoterapijos specialistai lazurito vandenį naudodavo akių infekcijoms gydyti ir bendram organizmo stiprinimui, o meditacija su šiuo akmeniu ant kaktos padėdavo įveikti migreną ir lėtinį nuovargį. Svarbiausia jo funkcija fiziniame lygmenyje yra harmonizavimas – jis padeda kūnui susikalbėti su siela, pašalindamas blokus, kurie trukdo natūraliai gyvybinės energijos tėkmei.

 

Šiuolaikinėje juvelyrikoje lazuritas išlieka intelektualios prabangos simboliu, tačiau reikalauja ypatingos priežiūros, nes jo kietumas nėra didelis. Jis jautrus stipriam karščiui, rūgštims ir netgi pernelyg dažnam kontaktui su vandeniu, todėl lazurito papuošalus patariama valyti tik minkšta šluoste ir saugoti nuo cheminių medžiagų. Energetikai rekomenduoja lazuritą valyti ne vandenyje, o sausoje druskoje arba paliekant jį nakčiai mėnulio šviesoje, kuri atgaivina jo dangiškąją prigimtį ir vėl „įžiebia“ auksines pirito žvaigždes.

 

Nešioti lazuritą reiškia nešiotis dalelę nakties dangaus ir priminimą apie savo begalinę dvasinę prigimtį šiame laikiname žemiškame kelyje. Tai akmuo tiems, kurie nebijo pažvelgti į savo sielos gelmes ir ten rasti ne tamsą, o ryškias, vedančias žvaigždes, kurios visada rodo kelią namo, į vidinę ramybę ir aukščiausiąją tiesą. Lazuritas moko, kad tikroji galia slypi ne dominuojant prieš kitus, o valdant savo protą ir suvokiant, kad mes visi esame viena didelė, kosminė sąmonė.

 

Maištinga Siela