Sveiki!
Ar kas nors Jus yra apgavęs
balandžio 1 dieną? Jeigu ir ne, bet tikriausiai bandė. Šis mano įrašas skirtas
suprasti, kaip balandžio 1 diena kaip juokų ir melų diena išvis atsirado, kaip
šis reiškinys plito per šalis ir kultūras. Tikiuosi, kad bus naudinga ir
informatyvu!
Balandžio 1-osios kilmė
yra apipinta daugybe teorijų, tačiau populiariausia ir istoriškai labiausiai
priimtina versija mus nukelia į XVI a. Prancūziją, kai 1564 metais karalius
Karolis IX išleido Roussillono ediktą, kuriuo Naujųjų metų pradžia buvo
perkelta iš pavasario (kovo pabaigos) į sausio 1-ąją. Iki tol daugelyje Europos
miestų Naujieji būdavo švenčiami savaitę, pradedant kovo 25 d. ir baigiant
balandžio 1-ąja. Kadangi informacija anuomet sklido lėtai, o kai kurie
konservatyvūs gyventojai tiesiog atsisakė priimti naujovę, jie ir toliau šventė
pavasarį. Tie, kurie perėjo prie naujojo kalendoriaus, pradėjo šaipytis iš
senųjų tradicijų puoselėtojų, vadindami juos „balandžio kvailiais“, siųsdami
jiems netikras dovanas ar kviesdami į neegzistuojančias puotas.
Ši tradicija bėgant
amžiams plito ir transformavosi įvairiose kultūrose, įgaudama vietinių
atspalvių. Didžiojoje Britanijoje Melagių diena stipriai įsišaknijo XVIII a.
pradžioje. Škotijoje ji tapo net dviejų dienų švente: pirmąją dieną būdavo
„medžiojami gegutės“ (kvailiai), o antrąją, vadinamą „Tailie Day“, žmonės
slapta vieni kitiems prie nugarų segdavo užrašus „spirk man“. Prancūzijoje
šventė gavo „Poisson d’Avril“ (balandžio žuvies) pavadinimą – šis paprotys kilo
iš tradicijos nepastebimai priklijuoti popierinę žuvį prie žmogaus nugaros,
simbolizuojant jauną, lengvai pagaunamą ir kvailą žuvelę. Šiandien ši šventė
yra viena universaliausių pasaulyje, švenčiama nuo JAV iki Japonijos, nors
kiekviena šalis turi savo specifinius pokštus.
Rašytiniuose šaltiniuose
užuominų apie balandžio pokštus galima rasti dar anksčiau. Vienas ankstyviausių
paminėjimų siejamas su Geoffray Chaucerio „Kenterberio pasakojimais“
(1392 m.), kur minima data „32 kovo dienos“, kas praktiškai reiškia balandžio
1-ąją. Taip pat flamandų poetas Eduardas de Dene 1561 m. rašė apie
bajorą, kuris savo tarnus balandžio 1-ąją siuntė vykdyti absurdiškų, neįmanomų
užduočių. 1698 m. Londone užfiksuotas vienas pirmųjų masinių pokštų, kai būrys
žmonių buvo pakviesti į Londono bokštą (Tower of London) stebėti „liūtų maudymo“
ceremonijos, kuri, žinoma, niekada nevyko.
Žymūs žmonės per istoriją
apie šią dieną atsiliepė su humoru ir ironija, pabrėždami žmogaus prigimties
silpnumą. Markas Tvenas yra pasakęs vieną žymiausių frazių: „Balandžio
1-oji yra diena, primenanti mums, kas mes esame likusias 364 dienas per metus“.
Garsus rašytojas George’as Bernardas Shaw ironizavo: „Geriau
pasirodyti kvailiu balandžio 1-ąją, nei likti juo visą gyvenimą“. JAV
komikas Jay Leno pastebėjo šiuolaikinę tendenciją: „Balandžio 1-ąją
žmonės bando apgauti vienas kitą, o likusias dienas tai daro vyriausybė“.
Politikas Winstonas Churchillis pabrėždavo humoro svarbą net krizėse,
teigdamas, kad „humoras yra rimtas dalykas“, o prancūzų mąstytojas Voltaire’as
rašė, kad „šarlatanizmas gimė tą dieną, kai pirmasis kvailys sutiko pirmąjį
sukčių“, taip netiesiogiai nurodydamas į apgaulės meną.
Lietuvai ši diena taip
pat nėra svetima, nors mūsų kultūroje ji labiau susijusi su kaimiška išmone ir
liaudies humoru. Lietuviai balandžio 1-ąją vadina Melagių diena arba Juokų
diena. Tradiciškai tai būdavo metas, kai kaimynas kaimyną bandydavo „išdurti“
paprastais buitiniais melais: sakydavo, kad kluonas dega, kad karvė ištrūko ar
kad svečiai atvažiavo. Svarbiausia taisyklė Lietuvoje – apgautasis neturi
pykti, o melagis, pavykus pokštui, turi sušukti „Melagis!“ arba „Apgavau!“.
Įdomu tai, kad Vilniuje ši diena įgavo ir unikalią kultūrinę prasmę – 1997 m.
balandžio 1-ąją menininkai paskelbė Užupio Respublikos nepriklausomybę, tad
dabar vilniečiams ši data asocijuojasi ne tik su melu, bet ir su kūrybiška
laisve bei savotiška utopija.
Šiuolaikiniame pasaulyje
Balandžio 1-oji peraugo asmeninių pokštų lygį ir tapo didžiųjų korporacijų bei
žiniasklaidos varžybų lauku. Kasmet tokios milžinės kaip „Google“, „BMW“ ar
„BBC“ bando pergudrauti auditoriją kurdamos neįtikėtinus produktus ar naujienas.
Pavyzdžiui, 1957 m. BBC parodė reportažą apie Šveicarijoje augančius „makaronų
medžius“, kuriais patikėjo tūkstančiai žiūrovų. Nors skaitmeninėje eroje
melagienos (fake news) tapo rimta problema, balandžio 1-oji išlieka ta
vienintele saugia erdve, kurioje apgaulė nevirsta pykčiu, o primena mums apie
gebėjimą pasijuokti iš savęs ir kartu su kitais. Tai tarsi visuotinis emocinis
vožtuvas, leidžiantis bent trumpam į rimtą pasaulį pažvelgti pro vaikiško
išdykavimo prizmę.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą