Sveiki!
Apie tokį dalyką kaip prūsų mėlis pirmąkart plačiau perskaičiau Benjamino Labatuto knygoje Kai liaujamės suprasti šį pasaulį (Rara, 2022), kurią besąlygiškai rekomenduoju tiek grožinės, tiek mokslinės literatūros mikso gerbėjams. Kas tas prūsiškasis mėlis arba prūsų mėlyna? Apie tai šis įdomus įrašas.
Prūsų mėlio atsiradimo istorija tapo vien tik atsitiktinumu mokslo istorijoje, kuris įvyko pačiame Prūsijos karalystės susikūrimo priešaušryje, apie 1704 metus. Berlyno laboratorijoje dažų gamintojas Heinrichas Diesbachas, bandydamas pagaminti brangų raudoną pigmentą, panaudojo užterštą kalio karbonatą, kuris buvo apdorotas gyvulių krauju. Vietoj tikėtosios purpuro spalvos indas nusidažė neįtikėtinai gilia, sodria ir tamsiai mėlyna spalva, kuri tapo pirmuoju istorijoje sintetiniu pigmentu.
Šis atradimas sukėlė tikrą revoliuciją meno pasaulyje, nes iki tol vienintelė kokybiška mėlyna spalva buvo gaminama iš brangiojo akmens lazurito, todėl prūsų mėlis tapo pigia, bet prabangiai atrodančia alternatyva. Ši spalva ilgainiui įgijo daugybę pavadinimų, kurie atspindėjo jos geografinį paplitimą ir cheminę kilmę. Be klasikinio prūsų mėlio pavadinimo, ji dar žinoma kaip Berlyno mėlis, Paryžiaus mėlis, Karaliaučiaus mėlyna ar net geležies mėlis. Menininkų ir chemikų sluoksniuose ji taip pat vadinama hercbergu arba Milori mėliu.
Įdomu tai, kad būtent ši spalva suteikė pavadinimą cianido rūgščiai, kuri vokiškai buvo pavadinta Blausäure (mėlynoji rūgštis) būtent dėl to, kad pirmą kartą buvo išskirta iš šio pigmento. Nors pavadinime skamba grėsmingas cianido vardas, pats pigmentas yra stabilus ir saugus naudoti dailėje. Savo chemine prigimtimi prūsų mėlis yra sudėtingas geležies ferocianido junginys, žymimas formule Fe4[Fe(CN)6]3. Jos ypatingumas slypi ne tik intensyvume, bet ir gebėjime itin stipriai nuspalvinti kitas medžiagas – net ir mažiausias šio pigmento kiekis gali paversti didelį kiekį baltų dažų šviesiai melsvais. Tai viena iš nedaugelio spalvų, kuri pasižymi tokiu giliu tamsumu, jog beveik primena juodą, tačiau atskiesta atskleidžia skaidrų, vėsų ir magišką mėlynumą.
Šis pigmentas yra itin atsparus šviesai, todėl iki šiol galime gėrėtis senųjų meistrų drobėmis, kuriose mėlis neprarado savo pirminio ryškumo. Prūsijos valstybei šis atradimas tapo strateginiu simboliu, nes spalva buvo pigi ir lengvai pagaminama masiškai, todėl ji tapo oficialia Prūsijos kariuomenės uniformų spalva. Nuo XVIII a. vidurio prūsų pėstininkai, vilkintys tamsiai mėlynais švarkais, tapo disciplinos ir militarizmo ikona visoje Europoje. Ši spalva padėjo sukurti vizualinį Prūsijos, kaip tvirtos ir organizuotos galybės, identitetą, kuris dominavo mūšio laukuose iki pat XIX a. pabaigos. Kariuomenės vadai vertino prūsų mėlį ne tik dėl grožio, bet ir dėl praktiškumo – purvas ant tamsaus audinio buvo mažiau matomas, o kareiviai atrodė grėsmingai ir vieningai.
Meno istorijoje prūsų mėlis paliko neištrinamą pėdsaką, tapdamas mėgstamiausiu daugelio genijų įrankiu. Vincentas van Goghas jį naudojo kurdamas dramatišką „Žvaigždėtos nakties“ dangų, o japonų meistras Katsushika Hokusai šiuo pigmentu nuspalvino savo garsiąją „Didžiąją bangą prie Kanagavos“. Prieš atsirandant prūsų mėliui, tokie mėlyni atspalviai japonų mene buvo neįmanomi dėl pigmentų trūkumo. Įdomu tai, kad XVIII a. pabaigoje ši spalva buvo laikoma madinga ir net šiek tiek paslaptinga – poetas Johannas Wolfgangas von Goethe savo spalvų teorijoje prūsų mėlį siejo su tam tikru melancholišku gyliu ir šaltumu.
Ispanų dailininkas Vicente Palmaroli y Gonzálezas panaudojo šį pigmentą 1850 m. tapydamas hercogienės de Bailen, Marijos de los Dolores Collado y Echagüe, portretą.
Vėlesniais laikais ši spalva persikėlė į technikos pasaulį ir padovanojo mums terminą „blueprint“ (brėžinys). Senojo kopijavimo proceso metu naudojami geležies druskų tirpalai, veikiami šviesos, sukurdavo prūsų mėlio spalvos foną, kuriame ryškėdavo balti brėžinių kontūrai. Taip ši spalva dešimtmečius buvo neatsiejama nuo inžinerijos, architektūros ir pramonės progreso.
Šiandien prūsų mėlio pavadinimas asocijuojasi su intelektualumu, technine pažanga ir istoriniu paveldu, o architektai visame pasaulyje vis dar vartoja šį terminą apibūdindami savo techninius planus. Šiuolaikiniame pasaulyje prūsų mėlis atlieka netikėtą vaidmenį medicinoje. Pasirodo, šis pigmentas yra oficialiai Pasaulio sveikatos organizacijos pripažintas kaip gyvybiškai svarbus vaistas – jis naudojamas kaip priešnuodis apsinuodijus sunkiaisiais metalais, tokiais kaip talis ar radioaktyvusis cezis. Spalva, kuri kadaise dengė prūsų kareivių pečius ir puošė van Gogho drobes, šiandien gelbėja gyvybes, absorbuodama nuodingas medžiagas žmogaus organizme. Tai liudija apie neįtikėtiną šios spalvos kelią: nuo atsitiktinės klaidos Berlyno laboratorijoje iki universalios vertės simbolio, jungiančio meną, karinę istoriją ir moderniąją mediciną.
Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą