Asmenybė. Rašytojas Jack Kerouac (Džekas Keruakas), knygos, kūrybos bruožai, biografija, romanas "Kelyje", bitnikų karta

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų biografijas, istorijas ir apžvelgiu jų svarbiausias kūrybos temas bei kūrinius. Ir šįkart – amerikiečių rašytojas Džekas Keruakas (Jack Kerouac)!

 

ANKSTYVASIS JACK KEROUAC GYVENIMAS

 

Jackas Kerouacas gimė 1922 metų kovo 12 dieną pramoniniame Lovelio mieste, Masačusetse, trečias vaikas prancūzakalbių kanadiečių šeimoje. Jo šaknys siekė Kvebeką, tad ankstyvoji vaikystė prabėgo uždaroje ir religingoje bendruomenėje, kurioje Jackas iki pat šešerių metų kalbėjo tik vietiniu prancūzų kalbos dialektu, o anglų kalbą pradėjo jaukintis tik pradėjęs lankyti mokyklą. Šis kalbinis ir kultūrinis dvilypumas visą gyvenimą jam kėlė jausmą, jog jis yra pašalietis, stebintis Amerikos gyvenimą iš šalies, tačiau būtent ši pozicija vėliau leido jam pastebėti tai, ko nematė kiti.

 

Lemtingu įvykiu jo vaikystėje tapo vyresniojo brolio Gerardo mirtis nuo reumatinio drugio, kai Jackui tebuvo ketveri. Ši netektis paliko neišdildomą pėdsaką berniuko sieloje, nes brolis šeimoje buvo laikomas kone šventuoju, o jo išėjimas sustiprino namuose tvyrojusį katalikišką misticizmą ir mirties pojūtį, kuris vėliau persmelkė visą rašytojo kūrybą. Motina Gabrielle tapo pagrindine Jacko gyvenimo ašimi ir emocine atrama, tačiau šis ryšys buvo itin glaudus ir kartais net slegiantis, lydėjęs jį iki pat brandos. Tuo pat metu tėvas Léo, buvęs energingas spaustuvininkas, po verslą sužlugdžiusio potvynio pasidavė nusivylimui ir alkoholiui, o jo autoriteto žlugimas sūnaus akyse sėjo pirmąsias maišto sėklas.

 

Paauglystėje Jackas Kerouacas išsiskyrė ne tik jautrumu, bet ir neeiliniais fiziniais duomenimis, tapdamas vietine amerikietiškojo futbolo žvaigžde. Sportas jam tapo bilietu į geresnę ateitį, mat sėkmingas žaidimas Lovelio vidurinėje mokykloje atvėrė duris į prestižinius universitetus ir suteikė stipendiją studijoms Niujorke. Nors aikštelėje jis buvo vertinamas kaip tvirtas ir disciplinuotas atletas, viduje jis vis labiau domėjosi literatūra, naktimis slapta rašydamas dienoraščius ir skaitydamas Jacko Londono nuotykius, jausdamas augantį konfliktą tarp sportininko įvaizdžio ir troškimo būti menininku.

 

Atvykęs į Niujorką ruoštis studijoms Kolumbijos universitete, jaunuolis pakliuvo į kultūrinį sūkurį, kuris jį visiškai pakerėjo savo džiazu ir naktiniu gyvenimu. Tačiau futbolo karjera universitete greitai nutrūko dėl kojos lūžio ir nesutarimų su treneriu, o prarasta stipendija privertė Jacką pasukti nepramintais takais. Jis metė mokslus ir pasidavė klajonių dvasiai, Antrojo pasaulinio karo metais tarnaudamas prekybiniame laivyne, o vėliau trumpam pabuvojęs ir kariniame jūrų laivyne, iš kurio buvo atleistas dėl nesugebėjimo paklusti griežtai drausmei ir diagnozuotos šizoidinės asmenybės.

Jacką Kerouacą ir Alleną Ginsbergą siejo, pasak jų gyvenimo tyrėjų, vienas intensyviausių ir sudėtingiausių ryšių literatūros istorijoje, kuriame persipynė dvasinė brolystė, kūrybinė mentorystė ir epizodiški intymūs santykiai. Nors Kerouacas viešumoje dažniausiai pabrėždavo savo heteroseksualumą ir vyrišką įvaizdį, jo dienoraščiai ir biografiniai šaltiniai patvirtina, kad ankstyvaisiais „bitnikų“ formavimosi metais Niujorke tarp jo ir atvirai homoseksualaus Ginsbergo būta seksualinių patirčių. Ginsbergas visą gyvenimą išliko emociškai prisirišęs prie Jacko, laikydamas jį savo pagrindine mūza, tačiau pačiam Keruacui šie santykiai kėlė vidinį konfliktą: dėl gilaus katalikiško auklėjimo ir konservatyvių pažiūrų jis dažnai jautė kaltę bei gėdą, todėl bėgant laikui emociškai atsiribojo nuo Alleno, nors jų intelektualinis ryšys neabejotinai tapo pamatu visai „bitnikų“ kartos estetikai.

 

Sugrįžęs į Niujorką, Kerouacas įsiliejo į bohemišką aplinką, kur užmezgė lemtingas pažintis su Allenu Ginsbergu ir Williamu S. Burroughsu, kurie kartu su juo suformavo būsimosios „bitnikų“ kartos branduolį. Tai buvo intensyvus intelektualinių ieškojimų, eksperimentų ir filosofinių diskusijų laikas, kai jie kartu kvestionavo visas tradicines vertybes ir ieškojo naujos tiesos. Visą šį laikotarpį, draskomas finansinių nepriteklių ir asmeninių dramų po tėvo mirties, Jackas kantriai dirbo prie savo pirmojo didelio romano, siekdamas įsitvirtinti kaip rimtas rašytojas klasikinėje literatūros tradicijoje.

 

Po beveik dešimtmetį trukusių kūrybinių kančių ir daugybės perrašymų, 1950 metais pagaliau pasirodė jo debiutinė knyga „Miestas ir miestas“. Nors šis kūrinys dar buvo stipriai įtakotas tradicinio Thomaso Wolfe’o rašymo stiliaus ir nesulaukė milžiniško populiarumo, jis oficialiai pripažino Jacką Kerouacą rašytoju. Visgi pasirodžius pirmajam romanui, pats autorius jau jautėsi pasikeitęs ir suprato, kad jo tikrasis pašaukimas bei originalus balsas slypi ne akademinėse taisyklėse, o spontaniškame gyvenimo kelyje, kurį jis dar tik rengėsi aprašyti.

 

JACKO KERUACO ATĖJIMAS Į LITERATŪROS PASAULĮ, BITNIKŲ KARTA, KŪRYBOS BRUOŽAI IR SVARBIAUSI KŪRINIAI

 

Išleidęs savo pirmąjį romaną, Jackas Kerouacas vis labiau tolo nuo klasikinės literatūros rėmų ir pradėjo karštligiškai ieškoti naujos formos, kuri galėtų perteikti džiazo ritmą bei nenutrūkstamą gyvenimo srovę. Lemtingu posūkiu tapo jo pažintis su Nealu Cassady – charizmatišku, energija trykštančiu avantiūristu, kuris Jackui tapo ne tik geriausiu draugu, bet ir dvasiniu mokytoju bei pagrindiniu herojumi. Jų bendros kelionės per Amerikos greitkelius, naktiniai pokalbiai ir džiazo klubų dulkės suformavo viziją kūriniui, kuris vėliau pakeis visą Vakarų kultūrą. Kerouacas suprato, kad tradicinis rašymas yra per lėtas ir per daug dirbtinis, todėl jis pasinėrė į tai, ką pavadino „spontaniška proza“, siekdamas rašyti taip, kaip groja saksofonininkas – be redagavimo, pasiduodant grynam impulsui.

 

Garsiausias jo romanas „Kelyje“ sukurtas per neįtikėtiną kūrybinį protrūkį 1951 metais: Jackas per tris savaites parašė tekstą ant vieno ilgo, 37 metrų ilgio popieriaus ritinio, kad jam nereikėtų stabtelėti ir keisti lapų rašomojoje mašinėlėje. Nors pasakojimuose sakoma, kad tai buvo gryna improvizacija, iš tiesų jis ilgus metus nešiojosi šias idėjas savo užrašų knygelėse. Šiame kūrinyje jis aprašė klajones po šalį, laisvės troškimą ir bandymą pabėgti nuo konformistinės pokario Amerikos pilkumos. Knyga tapo bitnikų kartos manifestu, šlovinančiu dvasinį alkį, intelektualinį smalsumą ir „šventąjį pamišimą“, tačiau jos kelias į viešumą buvo sunkus – leidėjai šešerius metus bijojo spausdinti tokį chaotišką ir provokuojantį tekstą.

Įvairūs Jacko Kerouaco knygų leidimai lietuvių kalba.

 

Kerouaco santykiai su moterimis buvo komplikuoti ir dažnai paženklinti jo gilaus prisirišimo prie motinos. Nors jis buvo triskart vedęs – Edith Parker, Joan Haverty ir Stella Sampas – nė viena santuoka nesuteikė jam ramybės. Jis nuolat blaškėsi tarp troškimo sukurti šeimą ir nevaldomo poreikio būti laisvam kelyje. Maža to, jo seksualumas neapsiribojo vien moterimis; bohemiškoje Niujorko aplinkoje Jackas turėjo intymių patirčių ir su vyrais, įskaitant artimą ryšį su Allenu Ginsbergu. Nepaisant šių nuotykių, jis išliko giliai katalikiškas ir dažnai jautė didžiulę kaltę dėl savo gyvenimo būdo, o tai sukurdavo tragišką įtampą tarp jo kūnui būdingo hedonizmo ir sielos asketizmo.

 

Bitnikų judėjimas, kurio centre atsidūrė Kerouacas, Ginsbergas ir Burroughsas, nebuvo tik literatūrinė grupė – tai buvo kultūrinė revoliucija, kvestionavusi vartotojiškumą, militarizmą ir socialines normas. Jackas savo kūryboje kėlė egzistencines problemas: asmenybės autentiškumo paieškas, dvasinį išsekimą ir ryšį su gamta. Jo kūrybos bruožas buvo subjektyvumas, paverčiantis rašytoją metraštininku, kuris nieko neišgalvoja, o tik fiksuoja tikrovę. Temų spektras svyravo nuo budistinės filosofijos iki džiazo ritmikos, o problemos dažnai lietė vienatvę triukšmingoje minioje ir bandymą rasti dieviškumą kasdieniuose, purvinuose gatvės elementuose.

 

Po „Kelyje“ sėkmės 1957 metais Kerouacas akimirksniu tapo įžymybe, tačiau ši šlovė jam buvo nepakeliama. Jį gąsdino žiniasklaidos dėmesys ir tai, kad visuomenė jį pavertė „bitnikų karaliumi“, nors jis pats jautėsi esąs rimtas vienišas menininkas, o ne maištingo jaunimo lyderis. Šiuo laikotarpiu jis parašė kitus svarbius kūrinius, pavyzdžiui, „Dharmos valkatos“, kur atsispindėjo jo susidomėjimas budizmu ir kopimas į kalnus ieškant vidinės tylos. Visgi populiarumas tik dar labiau pastūmėjo jį į alkoholizmą, kuris tapo jo pagrindiniu pabėgimo būdu nuo aplinkos spaudimo ir vidinės tuštumos.

 

Įdomu tai, kad Kerouacas niekada nebuvo toks laimingas mieste, koks būdavo vienumoje ar judėjime. Jis turėjo fenomenalią atmintį ir sugebėdavo atkurti prieš kelerius metus vykusius pokalbius žodis žodin, o tai suteikė jo knygoms dokumentiškumo pojūtį. Jis darė milžinišką įtaką ne tik rašytojams, bet ir muzikantams, pavyzdžiui, Bobui Dylanui, Jimui Morrisonui ir grupei „The Beatles“, kurie perėmė jo laisvės ir spontaniškumo estetiką. Pats Kerouacas savo ruožtu sėmėsi įkvėpimo iš džiazo genijų, tokių kaip Charlie Parkeris, bandydamas sakinių struktūra imituoti bebopo improvizacijas.

 

Vėlyvieji jo gyvenimo metai buvo tragiški ir kupini izoliacijos. Jackas vis labiau užsidarė motinos namuose Floridoje ir Long Ailende, tapdamas vis didesniu ciniku ir atsiribodamas nuo savo buvusių draugų bitnikų, kurių politinės pažiūros jam tapo svetimos. Jis vis dar rašė, tačiau jo kūriniai, tokie kaip „Big Sur“, tapo vis tamsesni, atskleidžiantys dvasinį lūžį ir kovą su kliedesiais bei alkoholine psichoze. Rašytojas, kuris kažkada šlovino jaunystės energiją ir kelyje patiriamą ekstazę, virto palūžusiu žmogumi, praradusiu tikėjimą savo paties sukurtu mitu.

 

Jacko Kerouaco mirtis 1969 metų spalio 21 dieną buvo dėsninga jo pasirinkto destruktyvaus kelio pabaiga. Eidamas vos 47-uosius metus, jis mirė ligoninėje Floridoje nuo vidinio kraujavimo, kurį sukėlė kepenų cirozė. Jo organizmas paprasčiausiai nebeatlaikė dešimtmečius trukusio besaikio alkoholio vartojimo. Jis mirė beveik vienas, prižiūrimas tik savo motinos ir paskutinės žmonos Stellos, palikdamas po savęs milžinišką literatūrinį palikimą ir legendą apie žmogų, kuris tiesiog norėjo surasti „tai“, bet pakeliui sudegė savo paties liepsnoje. Jo pelenai ilsisi gimtajame Lovelyje, tačiau jo dvasia liko gyva kiekviename, kuris bent kartą gyvenime pajuto nenugalimą norą tiesiog eiti tolyn į horizontą.

 

Maištinga Siela