Rašytojų alėja. Jonas Radvanas ir jo herojinis epas "Radviliada": istoriniai faktai, Radvano biografija, kūrinio struktūra, temos, raiška

 

Sveiki!

 

Nepamenu, kad mokykliniame suole būčiau kažką girdėjęs ir skaitęs apie LDK Renesanso laikotarpio lietuvį Joną Radvaną ir jo kūrinį „Radviliada“, bet jau kuris laikas mokiniai, kaip suprantu, skaito šio iškilaus ir kadaise primiršto poeto kūrinį. Deja, apie jį ne tiek ir daug informacijos, visi internete esantys atvaizdai tėra pramanai arba XX-XXI amžiaus imitacijos. Niekas nežino, kaip iš tikrųjų atrodė Jonas Radvanas, o šiame paveikslėlyje, kuris neretai priskiriamas Jonui Radvanui, iš tikrųjų yra sukurtas pagal Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512-1584) atvaizdą.

 

JONO RADVANO BIOGRAFIJA IR GYVENIMAS

 

Jonas Radvanas yra viena paslaptingiausių ir kartu ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso kultūros figūrų, kurio tikslios biografijos detalės iki šiol kelia daug klausimų. Istoriniuose šaltiniuose apie jo vaikystę bei gimimo datą žinių neišliko, todėl manoma, kad poetas gimė XVI amžiaus viduryje, greičiausiai Vilniuje arba jo apylinkėse. Spėjama, kad jis nebuvo bajoriškos kilmės, nes to meto dokumentuose neaptinkama jokių žinių apie jo giminės herbus ar turimus dvarus. Istorikai ir literatūrologai prielaidą apie etninę jo kilmę daro iš to, jog pirmuosius savo kūrinius jis pasirašinėdavo kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis, o pačiuose tekstuose paliko kalbinių ženklų bei lituanizmų, rodančių, kad autorius gerai mokėjo lietuvių kalbą ir tapatinosi su LDK sostine.

 

Norėdamas pasiekti aukštą to meto intelektualinį lygį, Jonas Radvanas turėjo įgyti puikų išsilavinimą, tačiau tikslios jo studijų vietos taip pat lieka tik spėlionės. Dalis tyrinėtojų teigia, kad pradinį išsilavinimą ir humanitarinius pagrindus jis gavo Vilniaus protestantų mokykloje, o vėliau galėjo studijuoti užsienyje – spėjama, kad mokėsi garsiajame Padujos universitete Italijoje arba vokiečių kraštų akademijose. Jo kūriniai atskleidžia visapusišką poeto išsilavinimą: jis puikiai išmanė antikos literatūrą, poezijos teoriją, retorika pagrįstą stilistiką, geografiją, krikščioniškąją teologiją bei LDK istoriją. Be to, kaip išsilavinęs to meto humanistinio rašto žmogus, jis neabejotinai mokėjo lotynų, lenkų ir kitas to meto kalbas.

 

Jono Radvano gyvenimas ir profesinė veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų elitu bei protestantų judėjimu. Mokslininkų teigimu, poetas dirbo raštininku bei sekretoriumi įtakingų LDK politikų ir karvedžių dvaruose. Jis tarnavo Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam maršalkai Janui Hlebavičiui, LDK kancleriui Ostapui Valavičiui bei Chodkevičių giminei, o vėliau užmezgė itin glaudžius ryšius su įtakingiausia to meto LDK gimine – Radvilomis. Būdamas evangelikas reformatas, poetas aktyviai dalyvavo Vilniaus protestantų kultūriniame ir intelektualiniame gyvenime, todėl jo pavardė netgi minima poleminiuose jėzuitų raštuose bei satyrose, kuriose pašiepiamai aprašytos jo gintos teologinės tezės.

 

Garsiausias Jono Radvano kūrinys – herojinis epas „Radviliada“ (lot. Radvilias), išspausdintas 1592 metais Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje. Kūrinys buvo užsakytas ir parašytas norint įamžinti po mirties pagerbto LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo atminimą, jo karinius žygdarbius bei pergalę 1564 metų Ulos mūšyje prieš Maskvos kariuomenę. Šiuo epu Radvanas siekė ne tik išaukštinti Radvilų giminę, bet ir sukurti valstybinį Lietuvos epą, kuris pademonstruotų LDK galybę, savarankiškumą bei politinį nepriklausomumą po 1569 metų Liublino unijos. Didinga poezija tapo atsaku to meto iššūkiams, teigiančiu Lietuvos valstybės istorinį orumą bei jos didingą praeitį.

 

Be garsiosios „Radviliados“, Jonui Radvanui priskiriami ir keli kiti lotyniškai parašyti kūriniai, rodantys jo meistriškumą. Jis rašė proginius poezijos kūrinius – panegirikas, skirtas LDK politikams bei užtarėjams, proginius eilėraščius, lotyniškas epigramas bei epicedijus (gedulingus eilėraščius). Taip pat jam priskiriamas poleminis teologinis veikalas „Teologinės tezės“, kuriame poetas pasireiškė kaip protestantiškosios minties gynėjas. Visi jo kūriniai buvo pasirašyti arba išleisti tarp 1584 ir 1592 metų, o vėlesnių žinių apie jo gyvenimą ar tikslią mirties datą dokumentuose neišliko.

 

Visi Jono Radvano kūriniai buvo parašyti lotynų kalba, nes XVI amžiuje ji buvo tarptautinė mokslo, diplomatijos, teisės ir aukštosios kultūros kalba visoje Europoje. Rašymas lotyniškai leido poetai naudoti sudėtingas antikines poezijos formas, pavyzdžiui, Vergilijaus epo pavyzdžiu suformuotą hegzametrą, ir pristatyti Lietuvos istoriją bei jos herojus visai Europos humanistų bendruomenei. Tuo metu lietuvių kalba dar nebuvo pritaikyta pasaulietinei grožinei literatūrai bei epams kurti, todėl pasirinkta lotynų kalba padėjo suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą.

 

HEROJINIO EPO „RADVILIADA“ STRUKTŪRA, TEMOS, RAIŠKĄ IR ISTORINIAI-KULTŪRINIAI KONTEKSTAI

 

Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“, išspausdintas 1592 metais Vilniuje, yra laikomas ryškiausiu ir svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso literatūros kūriniu, štai kodėl skaitomas mokykloje. Tai 3302 eilučių apimties poema, sukurta lotynų kalba ir parašyta daininguoju antikos hegzametru, sekant žymiausio romėnų poeto Vergilijaus epo „Eneida“ tradicija. Radvano poezijos raiškai būdingas didingas, iškilmingas stilius, prisotintas antikinės mitologijos įvaizdžių, vaizdingų palyginimų, patetiškų kreipinių bei detalių mūšių ir gamtos aprašymų. Kūrinio kalbinė ir meninė įtaiga leido autoriui ne tik atvaizduoti istorinius įvykius, bet ir suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą Europoje.

 

Epo struktūrą sudaro keturios dalys (giesmės), kurios nuosekliai atskleidžia pagrindinio veikėjo – LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo – gyvenimo kelią nuo gimimo iki mirties. Pirmojoje giesmėje poetas pristatytas kilmingą herojaus kilmę, jo auklėjimą, kario bei valstybės vyro brendimą ir tėvynės gamtos grožį. Antroji ir trečioji dalys skirtos Livonijos karui, įtampai su Maskvos valstybe ir kulminaciniam epo įvykiui – 1564 metų Ulos mūšiui, kuriame saujelė lietuvių karių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, sutriuškina gerokai didesnę caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę. Ketvirtojoje giesmėje aprašoma karo pabaiga, herojaus ligos, jo priešmirtiniai apmąstymai ir iškilminga mirtis.

 

Siužetą maitina ne tik tikri istoriniai faktai ir kariniai žygiai, bet ir simbolinės bei alegorinės scenos. Ypač įsimintinas trečiojoje giesmėje pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas, kurį reformatas autorius įkvepiančiai nusižiūrėjo iš „Eneidos“. Skydo reljefuose išraižyta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija: nuo legendinio Geležinio vilko bei Vilniaus įkūrimo, Vytauto Didžiojo pergalių iki LDK valdovų bei pačių Radvilų žygių. Taip pat svarbią vietą siužete užima sapnai bei pranašystės, kuriose iškeliamas Lietuvos valstybės galingumas ir jos valdovų atsakomybė tautai.

 

Pagrindinės „Radviliados“ temos – tėvynės gynyba, valdovo ir karvedžio pareiga, valstybinis savarankiškumas bei kario narsa. Poemą persmelkia gilios patriotizmo ir pilietinio orumo problemos: kaip išsaugoti valstybės laisvę bei teritorinį vientisumą išorės grėsmių akivaizdoje, kas daro vadovą tikru tautos herojumi ir koks yra atskiro žmogaus indėlis į tėvynės likimą. Radvanas taip pat kelia moralines bei religines problemas, vaizduodamas gilaus tikėjimo ir išminties santykį su karine jėga, o herojaus priešmirtinėje maldoje atskleidžiamas nerimas dėl šalies ateities.

 

Centrinis kūrinio veikėjas yra Mikalojus Radvila Rudasis, pavaizduotas kaip idealus Renesanso epochos herojus – ne tik narsus bei nepalaužiamas karvedys, bet ir išmintingas, dievobaimingas, teisingas bei tėvynei atsidavęs valstybės veikėjas. Priešingybė jam – Maskvos valdovas Ivanas Rūstusis, poemoje atskleidžiamas kaip tironiškas, žiaurus, klastingas ir nevaldomų aistrų užvaldytas valdovas. Šalia pagrindinio herojaus epas įamžina ir kitus LDK karininkus bei bajorus, o pati Lietuvos gamta ir valstybė tampa beveik savarankišku veikėju, telkiančiu herojus kovai.

 

Istorinis „Radviliados“ kontekstas teko itin sudėtingam LDK laikotarpiui – XVI a. pabaigos įvykiams, kai po 1569 metų Liublino unijos ir varginančių karų su Maskva grėsė Lietuvos valstybingumo ir savarankiškumo sumenkimas. Autorius sąmoningai pavaizdavo Lietuvą kaip savarankišką, galingą ir niekam nepavaldžią valstybę, beveik neužsimindamas apie uniją ar lenkus ir iškeldamas Vytauto Didžiojo laikų galybės viziją. Tokiu būdu Jonas Radvanas sukūrė ne tik grožinį kūrinį, bet ir valstybinį Lietuvos epą, skirtą įkvėpti to meto bajoriją saugoti tėvynės savarankiškumą bei jos didingą praeitį.

 

Maištinga Siela

Aktorius Russell Tovey: gyvenimas, svarbiausi kino ir serialo darbai ir vėlai atėjęs seksualumo suvokimas

 

Sveiki!

 

Teko keletą įsimintinų darbų žiūrėti su šiuo aktoriumi. Jie įsiminė. Tai „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ sezonas bei serialas „Looking“.

 

Nuotraukoje pavaizduotas žinomas britų aktorius Russell Tovey – talentingas, charizmatiškas ir atvirai homoseksualus menininkas, gimęs 1981 m. lapkričio 14 d. Bilerikėjuje, Esekse, Jungtinėje Karalystėje. Užaugęs vidurinės klasės šeimoje – jo tėvas dirbo autobusų vairuotoju ir keleivių pervežimo versle, o mama rūpinosi namais – jis nuo pat mažumės jautė trauką menui bei vaidybai. Jo vaikystė nebuvo visiškai paprasta: dėl išskirtinės išvaizdos, ypač atkištų ausų, mokykloje jis patirdavo bendraamžių patyčias, tačiau būtent šie bruožai ir unikalus charakteris vėliau tapo jo atpažįstama vizitine kortele pramogų pasaulyje.

 

Aktorystės kelią Russellas Tovey pradėjo dar vaikystėje, įsitraukęs į vietinių vaidybos grupių veiklą ir reklaminius projektus, o tikrasis jo talentas atsiskleidė paauglystėje. Didysis profesinis lūžis įvyko gavus vaidmenį Alano Bennetto pjesėje bei jos ekranizacijoje „The History Boys“ („Istorijos berniukai“), kur jo atliktas Radžo (Rudge) vaidmuo patraukė kritikų ir žiūrovų dėmesį. Po šios sėkmės jo karjera sparčiai kilo aukštyn: jis vaidino kultiniame fantastiniame seriale „Doctor Who“, atliko įsimintiną vilkolakio Džordžo Sandso (George Sands) vaidmenį populiariame BBC seriale „Being Human“, taip pat sužibėjo HBO seriale „Looking“ bei dramatiškoje distopinėje serijoje „Years and Years“. Jo aktorinis diapazonas apima tiek gilias dramines teatrines pjeses, tiek populiariosios televizijos bei kino projektus.

 

Apie savo profesiją ir santykį su darbu Tovey visada kalba su didžiule aistra bei atsidavimu. Interviu metu jis dažnai pabrėžia, kad vaidyba jam nėra tik profesinis pasirinkimas, bet ir būdas vienyti žmones bei pasakoti svarbias, jautrias istorijas. Aktorius atvirai prisipažįsta esantis darboholikas, retai imantis atostogas ir nuolat ieškantis vaidmenų, kurie priverstų išeiti iš komforto zonos. Šalia aktorystės jis yra aistringas šiuolaikinio meno kolekcininkas bei populiarios laidų ir tinklaidės „Talk Art“ bendraautoris, o meną laiko savo asmeniniu dienoraščiu ir įkvepiančia gyvenimo dalimi.

 

Ypatingą vietą Russello Tovey asmeniniame ir profesiniame gyvenime užima jo seksualinė tapatybė, apie kurią jis kalba be užuolankų. Atsiskleidęs savo šeimai būdamas 18 metų, jis susidūrė su tėvų sutrikimu ir baime dėl sūnaus ateities, nes tuo metu visuomenėje trūko teigiamų pavyzdžių. Tovey prisimena, kad jo tėvas iš prigimtinio noro apsaugoti sūnų nuo visuomenės atstumties net manė, jog homoseksualumą galima „išgydyti“. Tačiau laikui bėgant šeima tapo nepaprastai palaikanti, o pats aktorius ne kartą pabrėžė, kad atvirumas pačioje karjeros pradžioje – nors daugelis agentų ir patarėjų siūlė slėpti savo orientaciją – tapo didžiausia jo stiprybe ir laisve.

 

Aktorius dažnai apmąsto, kaip jo kartos gėjai augo aplinkoje, kurioje homoseksualumas buvo stigmatizuojamas, o švietimo sistemoje veikė griežti draudimai kalbėti apie LGBTQ+ temas. Įvairiuose interviu jis yra minėjęs, kad jaunystėje pasigedo vyriškų, atpažįstamų homoseksualų pavyzdžių, kurie neatitiktų vien stereotipinių šablonų. Tovey atviravo, kad jo paties savimonės kelias reikalavo peržengti vidines baimes bei visuomenės primestą gėdą, tačiau šiandien jis jaučia didžiulį pasididžiavimą būdamas vienu iš tų aktorių, kurie atsisakė likti „spintoje“ ir atvėrė duris ateinančioms kartoms.

 

Savo vaidmenyse ir pasisakymuose žiniasklaidoje Tovey aktyviai siekia normalizuoti homoseksualius santykius bei tos pačios lyties asmenų meilės vaizdavimą ekrane. Jis pabrėžia, kad intymios scenos kinematografe privalo būti tikroviškos, autentiškos ir atspindėti realų žmonių ryšį, o ne būti pagražintos ar tenkinti išankstinius nusistatymus. Kalbėdamas apie queer bendruomenės istorijas, aktorius teigia, kad nėra vieno teisingo būdo būti gėjumi ar vaidinti homoseksualų personažą, nes egzistuoja milijardai skirtingų patirčių. Jis jaučia atsakomybę atskleisti šių personažų gylį, pažeidžiamumą ir žmogiškumą, taip padėdamas keisti visuomenės požiūrį bei kurti atviresnį pasaulį.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Lauren Groff: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai; nuo romano "Moiros ir Furijos" iki "Florida" apsakymų

 

Sveiki, mielieji!

 

Esu pradėjęs rubriką „Rašytojų alėja“ ir jame šįkart apie amerikiečių šiuolaikinę romanistę ir apsakymų autorę Lauren Groff, kuri man yra, galima sakyti, viena iš tų autorių, kurios visomis trimis lietuviškai pasirodžiusiomis knygomis nenusivyliau. Ji – puiki ir aistringa, jautri ir intelektuali rašytoja. Labai tikiuosi, kad „Baltos lankos“, kurios pradėjo leisti jos literatūrą, nesustos, nes pastaruoju metu darosi įtartinai tylu, nors Lauren Groff jau yra išleidusi tikrai sėkmingų ir gerų naujų kūrinių. Ei, leidyklos, nesnauskite!

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS LAUREN GROFF GYVENIMAS

 

Lauren Groff gimė 1978 metų liepos 23 dieną Kuperstaune, Niujorko valstijoje. Šis nedidelis, vaizdingo Otsego ežero pakrantėje įsikūręs miestelis, geriausiai žinomas kaip Beisbolo šlovės muziejaus namai, tapo jos nerūpestingos ir idiliškos vaikystės vieta. Lauren užaugo itin šiltoje bei palaikančioje šeimoje: jos tėvas dirbo kardiologu, o mama buvo biologijos mokytoja ir kineziologė. Šeimoje augo trys vaikai, iš kurių viena – Lauren sesuo Sarah True – vėliau tapo garsi profesionali atletė, atstovavusi JAV olimpinėse žaidynėse. Tokia aplinka skatino ne tik aukštus akademinius bei sportinius pasiekimus, bet ir gilų susidomėjimą žmogaus kūnu, gamta bei mokslu, kas vėliau stipriai paveikė pačios Lauren pasaulėžiūrą.

 

Nors Lauren tėvai atsidavusiai puoselėjo sveiką gyvenseną bei sportinę drausmę, mergaitės vidinis pasaulis anksti pakrypo link knygų ir vaizduotės šėlsmo. Būdama smalsi ir jautri aplinkai, ji greitai atrado, kad literatūra yra geriausias būdas tyrinėti žmogaus prigimtį bei nepažintus pasaulius. Vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje ji buvo aistringa skaitytoja, praleidusi ilgas valandas vietos bibliotekoje ar ežero pakrantėje su knyga rankose. Kuperstauno gamtos prieglobstis, gilus ežeras ir apylinkių miškai žadino jos smalsumą – ji mėgo ilgus pasivaikščiojimus, plaukimą bei tyrinėjimus, o šie gamtos potyriai jai suteikė ypatingą laisvės pojūtį. Įvairiuose vėlesniuose interviu ji prisimena, kad jau maža jautė tam tikrą teigiamą atsiskyrimą nuo likusio pasaulio, leidusį išmokti stebėti žmones, jų elgesio detales ir smulkiausias emocines užuominas.

 

Mokykloje Lauren pasižymėjo universalumu ir entuziazmu: ji ne tik puikiai mokėsi, bet ir aistringai užsiėmė sportu, pasekdama sesers pavyzdžiu bei atiduodama daug energijos plaukimui ir bėgiojimui. Sportas jai išugdė griežtą savidiscipliną, ištvermę ir gebėjimą ilgai išlaikyti susikaupimą. Kartu paauglystės metais ryškėjo jos pilietinės bei humanistinės pažiūros: ji domėjosi moterų teisėmis, ekologija ir kėlė gilius klausimus apie bendruomenės bei individo santykį. Šiuo gyvenimo etapu ją itin traukė klasikinė literatūra, poezija ir istorija, o jos prisiminimuose išlikę epizodai dažnai susiję su intelektualiais ginčais prie šeimos vakarienės stalo, kur tėvai skatino vaikus mąstyti kritiškai ir drąsiai reikšti savo nuomonę.

 

Baigusi mokyklą, Lauren įstojo į prestižinį Viljamso koledžą Masačusetse, kur pasinėrė į anglų literatūros bei prancūzų kalbos studijas. Studijų metais jos smalsumas dar labiau išsiplėtė: ji daug dėmesio skyrė lyginamajai literatūrai, istorijai ir kalbotyrai, o galimybė kurį laiką studijuoti bei gyventi Prancūzijoje tapo vienu ryškiausių jos jaunystės nuotykių. Gyvenimas svečioje šalyje išplėtė jos akiratį, leido iš arti pažinti kitą kultūrą ir padėjo susiformuoti savarankiškai bei atvirai pasaulėžiūrai. Koledže ji buvo žinoma kaip smalsi, darbšti ir analitiška studentė, mėgusi diskusijas apie meną, filosofiją bei visuomenės struktūras, o laisvalaikiu neatsisakanti ilgų išvykų į gamtą ar treniruočių.

 

Po bakalauro studijų Lauren nutarė toliau gilinti savo akademines žinias ir įstojo į Viskonsino-Madisono universitetą, kur pasirinko vaizduojamojo meno magistro programą. Šie studijų metai buvo kupini intensyvių ieškojimų, atsidavimo mokslui ir bendravimo su kitais jaunais intelektualais bei kūrėjais. Viskonsine ji pasinėrė į gilią tekstų analizę, tyrinėjo įvairių erų pasakojimo struktūras ir formavo savo unikalų estetinį skonį. Šiuo periodu galutinai sutvirtėjo jos vertybinis stuburas – besąlygiška pagarba žmogaus laisvei, atjauta, feministinės įžvalgos bei ypatingas jautrumas gamtos išsaugojimo klausimams, kuriuos ji perėmė dar iš savo motinos biologės.

 

Magistro studijų metu bei iškart po jų Lauren patyrė nemažai gyvenimo pokyčių: ji sutiko savo būsimąjį vyrą Clay Matthews, su kuriuo užmezgė stiprų ir palaikantį ryšį. Jauna pora kurį laiką gyveno San Franciske, vėliau persikėlė į Stanfordą, o galiausiai jų keliai nuvedė į Saulėtąją Floridą, kur jos vyras gavo darbą. Persikėlimas į Floridą buvo ne tik aplinkos pakeitimas, bet ir susidūrimas su visiškai kitokiu klimatu, gamtos laukinumu bei kultūriniu kontekstu, kas paliko gilų pėdsaką jos asmeninėje patirtyje. Visą šį laiką, kurdama savo šeiminį gyvenimą ir kaupdama patirtį, Lauren išlaikė atkaklų norą stebėti pasaulį, rinkti istorijas ir gilintis į žmogaus sielos užkaborius, kol galiausiai žengė į etapą, kai jos sukaupti prisiminimai, patirtys ir intelektualinė bazė buvo pasiruošę pamatyti dienos šviesą.

 

LAUREN GROFF KELIAS Į RAŠYTOJOS PASAULĮ IR PRIPAŽINIMĄ

 

Lauren Groff kūrybinis kelias prasidėjo nuo ilgų stebėjimų ir kantraus rankraščių rengimo, kol galiausiai ji tapo viena ryškiausių šiuolaikinės JAV literatūros figūrų. Jos pagrindinis įkvėpimo šaltinis išlieka gamtos didybė, moters vidinis pasaulis, istoriniai archyvai ir klasikiniai tekstai, kuriuos ji skaito itin giliai bei analitiškai. Šeiminėje aplinkoje Lauren kartu su vyru Clay Matthewsu užaugino du sūnus, o šeima ilgą laiką gyveno Geinsvilyje, Floridoje, iš kur vėliau perkėlė savo veiklą ir į pačios įkurtą nepriklausomą knygyną „The Lynx“. Pilietiniu bei politiniu požiūriu rašytoja yra atvira feministinių vertybių, žodžio laisvės ir ekologinio sąmoningumo gynėja, aktyviai pasisakanti prieš knygų draudimus JAV.

 

Rašytojos kūrybos bei skaitymo kasdienybė remiasi unikaliu ritualu ir griežta savidisciplina, susijusia su jos asmeniniu siekiu pasiekti itin aukštą meistriškumą. Lauren mėgsta rašyti tik ranka dideliuose sąsiuviniuose ankstyvą rytą, o pabaigusi pirmąjį juodraštį jį tiesiog padeda į dėžę ir niekada nebeperbraižo – kitoje versijoje ji viską atkuria iš atminties, palikdama tik pačias gyvybingiausias idėjas. Apie savo rašymą ji yra sakiusi, kad „pirmasis juodraštis tėra leidimas sau klysti, nes tikrasis menas gimsta per atkaklų perrašinėjimą ir kalbos muziką“. Ji taip pat prisipažįsta esanti lėta, bet itin aistringa skaitytoja, o laisvalaikiu dievina ilgus bėgiojimo maratonus gamtoje, plaukimą ir keliones po istorines pasaulio vietas, kurios leidžia jai atsitraukti nuo kasdienybės.

 

Debiutinis rašytojos romanas „Templtono pabaisos“ (angl. The Monsters of Templeton) pasirodė 2008 metais ir pelnė platesnį pripažinimą. Šiame kūrinyje autorė grįžo į savo gimtąjį Kuperstauno miestelį, pavaizduotą išgalvotu Templtono pavadinimu, ir peripetijose susiejo vietos legendas, ežero paslaptis bei šeimos paslaptis. Knygoje pasakojama apie jauną moterį, grįžtančią į gimtinę ieškoti tiesos apie savo tėvo tapatybę, kartu atskleidžiant kelių kartų istoriją. Šis romanas pademonstravo autorės gebėjimą meistriškai jungti istorinį kontekstą, mitologiją ir intymius žmogiškuosius santykius.

 

Po sėkmingo debiuto 2012 metais išleistas antrasis autorės romanas „Arcadia“ gilinasi į XX amžiaus septintojo dešimtmečio utopinių bendruomenių idėjas. Knygos veiksmas vyksta idealistinėje hipių komunoje Niujorko valstijos miškuose, o istorija sekama per ten užaugusio berniuko Beito akis. Lauren Groff čia nagrinėja kolektyvinės vilties ir trapios realybės susidūrimą, parodydama, kaip tyriausi idealai palaipsniui susiduria su žmogiškosiomis silpnybėmis ir išoriniais iššūkiais. Šis romanas atskleidė jos sugebėjimą kurti nepaprastai gyvus, jaudinančius ir vaizdingus pasaulius.

Lauren Groff knygos lietuviškai: "Moiros ir Furijos", "Florida", "Matrix"

 

Lietuvių kalba išleistas ir itin didelio atgarsio sulaukęs romanas „Moiros ir Furijos“ (angl. Fates and Furies) tapo tikru tarptautiniu fenomenu. Knygoje iš dviejų skirtingų perspektyvų – vyro Loto ir žmonos Matildos – pasakojama vienos santuokos istorija per dvidešimt penkerius jos gyvavimo metus. Pirmojoje dalyje skleidžiasi paviršinis, sėkmingas ir šviesus Loto žvilgsnis, o antrojoje atveriama tamsi, paslaptinga ir kompleksiška Matildos realybė. Šis kūrinys išryškina idėją, kad jokioje santuokoje nėra vienos absoliučios tiesos, o partneriai dažnai gyvena visiškai skirtinguose emociniuose pasauliuose.

 

Taip pat į lietuvių kalbą išverstas apsakymų rinkinys „Florida“ atskleidžia autorės gebėjimą per trumpąją formą perduoti didžiulę įtampą ir atmosferą. Rinkinio apsakymuose Florida pavaizduota ne kaip idiliškas atostogų rojus, o kaip laukinė, kaitri, pražūtinga ir neprognozuojama erdvė. Čia veikiančios moterys susiduria su vidinėmis audromis, vienatve, motinystės iššūkiais ir nuolatine grėsme iš gamtos ar visuomenės pusės. Tai itin tamsus, tačiau estetiškai vientisas ir jautrus kūrinys apie baimę, išlikimą ir žmogaus ryšį su aplinka.

 

Istorinis romanas „Matrix“ (lietuviškai išleistas tuo pačiu pavadinimu) perkelia skaitytoją į XII amžiaus Anglijos vienuolyną. Pagrindinė knygos herojė – iš karaliaus dvaro ištremta jauna moteris Marija de Frans, kuri paskiriama skurdžios moterų bendruomenės abatijos vyriausiaja. Nors iš pradžių jaučiasi palaužta, Marija panaudoja savo intelektą, valią bei vizijas, kad paverstų vienuolyną galinga, nepriklausoma ir klestinčia moterų tvirtove. Kūrinys aukština moteriškąją jėgą, dvasinį savarankiškumą ir kolektyvinį atsparumą patriarchalinio pasaulio fone.

 

Po „Matrix“ sėkmės išleistas istorinis romanas „The Vaster Wilds“ tęsia autorės tyrinėjimus apie moters išlikimą laukinėje gamtoje. Knygos veiksmas nukelia į XVII amžiaus pradžios Šiaurės Amerikos kolonijinį periodą, kur jaunoji tarnaitė pabėga iš badaujančios gyvenvietės į nepažintus, atšiaurius miškus. Ji kovoja dėl kiekvienos gyvenimo dienos, patirdama fizinį skausmą, šaltį ir dvasinį praregėjimą beprotiškoje kovoje už laisvę. Šiame kūrinyje autorė dar kartą pademonstruoja savo išskirtinį kalbinį meistriškumą ir sugebėjimą perteikti giliausius kūniškus bei dvasinius patyrimus.

 

Be romanų Lauren Groff yra išleidusi ir kitų trumpųjų istorijų rinkinių, pavyzdžiui, „Delicate Edible Birds“, kuris atskleidė jos, kaip smulkiosios prozos meistrės, talentą. Jos apsakymuose dažnai nagrinėjamos izoliacijos, moterų pažeidžiamumo ir emocinio proveržio temos, o veikėjai atsiduria ribinėse situacijose. Trumpoji forma rašytojai leidžia eksperimentuoti su pasakojimo struktūromis ir stiliumi, sukuriant tankius, poetiškus ir emociškai prisotintus tekstus.

 

Naujausias rašytojos apsakymų rinkinys „Brawler“ (lietuviškai galintis skambėti kaip „Kovotojas“ arba „Iššūkis“) dar kartą patvirtina Lauren Groff, kad gali rašyti gerus apsakymus. Šioje devynių apsakymų rinktinėje autorė grįžta prie gilių bei įtemptų žmogaus prigimties tyrinėjimų, atverdama amžiną konfliktą tarp šviesos ir tamsos, atjautos ir smurto, proto bei laukinio instinkto. Kūrinio veiksmas aprėpia skirtingus laikotarpius nuo XX a. vidurio iki šių dienų bei įvairius Amerikos regionus, o jo centre atsiduria traumuoti, ieškantys ir dėl išlikimo kovojantys personažai: nuo jaunos merginos, netikėtai prispaustos atsakomybės už neįgalų brolį, iki motinos, netekusios šeimos, ar paauglės, ieškančios nusiraminimo sporte. Šis rinkinys išsiskiria ypatingu kalbiniu tikslumu, emociškai atviru pasakojimu ir gebėjimu atskleisti dramatiškus lūžio taškus, kai veikėjai, vedami meilės ar trapių vilčių, bando priimti teisingus sprendimus pavojaus bei klaidų kupiname pasaulyje. Beje, kol kas goodreads.com puslapyje šioji knyga (su 11 tūkstančių balsų) yra geriausiai įvertinta autorės knyga.

 

Įvairiuose interviu Lauren Groff yra užsiminusi, kad, nors ji myli visus savo kūrinius kaip savo vaikus, būtent romanas „Matrix“ jos širdyje užima ypatingą vietą dėl tos džiaugsmingos kūrybinės laisvės ir šviesos, kurią jautė jį rašydama. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra tik profesija, o gyvybiškai svarbus būdas suprasti pasaulį, įveikti vidines baimes ir užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Šiandien rašytoja toliau aktyviai kuria, keliauja po pasaulį pristatydama savo kūrybą, skaito pranešimus ir palaiko nepriklausomų knygynų kultūrą JAV. Gal laikas užsukti ir į Vilniaus knygų mugę?

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Archibaldas Baxteris (Archibald Baxter, 1881-1970) – legendinis ir įkvėpiantis pacifistas iš Naujosios Zelandijos

 

Sveiki!

 

Pamačiau vieną įrašą šią savaitę socialiniame tinkle ir susižavėjęs perskaičiau. Pasaulyje, kuriame mus spaudžiama kovoti ir gintis, esame manipuliuojami jausmais tėvynei ir idealams, dažnai net ne už savo asmeninius interesus, bet už valstybės, esame formuojami telktis į karinę parengtį. Prieš 10 metų Lietuvoje prasidėjęs šauktinių „Teleloto“ tik patvirtino, kad viešojoje erdvėje pacifistai staiga tampa ne taikos ir gėrio skleidėjais, bet aptaškomi purvu, paverčiami „verktiniais“, priklijuojamos nevyriškumo etiketės ir visaip kitaip bandoma sugėdinti, kad žmogus grįžtų į sistemą, tačiau atoveiksmis dažniausiai būna priešingas – niekas nenori tarnauti sistemai, kuri tave gėdina ir menkina. Ką tai sako apie mūsų sukontroliuotą visuomenę? Čia lieka klausimas kiekvienam asmeniškas. Ne visiems ši istorija patiks, bet ji mane įkvepia, kad valstybė dar nėra tik jėgos ir galios pozicijoje žaisti su savo piliečiais kaip alaviniais kareivėliais smėlio dėžėje.

 

NEĮTIKĖTINA ARCHIBALDO BAKSTERIO ISTORIJA

 

Archibaldas Baksteris (Archibald Baxter) gimė 1881 metais Naujojoje Zelandijoje, gausioje ir darbščioje šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvo ugdomos stiprios moralinės vertybės, sąžiningumas bei savarankiškas mąstymas. Jo tėvai vertino dvasinį nuoseklumą ir tiesumą, todėl jaunuolis jau nuo mažumės įprato kvestionuoti visuomenėje priimtas dogmas bei valdžios autoritetą. Nors jis užaugo toli nuo didžiųjų pasaulio konfliktų, to meto Naujosios Zelandijos socialinė aplinka, persmelkta krikščioniškojo socializmo ir idealizmo idėjų, padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai. Ši šeimyninė kilmė ir ankstyvasis ugdymas suformavo tvirtą asmenybės branduolį, tapusį pamatu jo būsimam išbandymui.

 

Jaunystėje Baksteris giliai pasinėrė į literatūros studijas, skaitė filosofinius bei politinius veikalus, kurie galutinai padėjo jam suvokti karo beprasmybę ir žiaurumą. Jis atvirai atmetė bet kokį smurtą kaip problemų sprendimo būdą ir prieštaravo bet kokiems kariniams konfliktams, kuriuos vadino tik valdančiųjų ambicijų tenkinimu nekaltų žmonių kraujo sąskaita. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo pacifistinės pažiūros tapo ne tik teorine pozicija, bet ir principingu asmeniniu pasirinkimu, kurio jis neketino išduoti net dėl milžiniško visuomeninio spaudimo. Jo įsitikinimu, žmogaus gyvybė buvo šventa, o dalyvavimas karinėje mašinoje – moralinis nusikaltimas sąžinei.

 

Įvedus prievolių karinę tarnybą, Baksteris atsisakė savanoriškai vilktis uniformą ir ginkluotis, motyvuodamas tuo, kad jo sąžinė neleidžia jam žudyti kitų žmonių. Jo pacifistinė pozicija ir drąsūs pareiškimai vietos valdžiai sukėlė aršią reakciją – jo prašymai atleisti nuo tarnybos buvo atmesti, o pažiūros palaikytos išdavyste. Nepaisant grasinimų, pasmerkimo iš visuomenės ir net šeimos narių nerimo, jis liko ištikimas savo idealams, teigdamas, kad fizinė laisvė neturi jokios vertės, jei prarandama moralinė švara. Toks nepalaužiamas nusiteikimas lėmė, kad valstybė jį prievarta išsiuntė į karinio rengimo stovyklas, o vėliau – tiesiai į frontą Europoje.

 

Atvykęs į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį Prancūzijoje, Baksteris patyrė nežmonišką institucinį ir psichologinį spaudimą, nes kategoriškai atsisakė vykdyti bet kokius karinius įsakymus. Jis buvo nuolat mušamas, marinamas badu, ignoruojamas ir kankinamas prievaizdų, kurie bandė palaužti jo valią bei priversti jį paimti šautuvą į rankas. Kariai ir vadovybė į jo pacifizmą žiūrėjo kaip į pavojingą užkratą, galintį sugriauti armijos drausmę, todėl prieš jį buvo taikomos pačios žiauriausios drausminės nuobaudos. Tačiau kiekvienas smurto aktas tik dar labiau sustiprino jo vidinę rezistenciją ir įsitikinimą savo teisumu.

Dunedinge, Naujojoje Zelandijoje, esantis Archibaldovo Baksterio taikos sodas įamžintas menininko Shane'o Woolridge'o skulptūra „Mes lankstysimės, bet nesulūšime“ (We Will Bend but not be Broken). Šis memorialinis kūrinys iš surūdijusio plieno ir medžio savo abstrakčia, vertikalia forma tiesiogiai simbolizuoja Pirmojo pasaulinio karo metais patirtą žiaurią lauko bausmę, kai karo atsisakytojas buvo pririšamas prie kuolo fronto zonoje. Skulptūra vizualiai perteikia didžiulę fizinę įtampą bei spaudimą, tačiau kartu atspindi ir nepalaužiamą žmogaus dvasios tvirtybę bei ištikimybę savo įsitikinimams.

 

Didžiausia jo patirtimi tapo vadinamoji Pirmojo laipsnio lauko bausmė, skirta nepaklusniems karo apacifistams nubausti ir įbauginti kitus. Baksteris buvo pririštas prie kuolo atviroje vietoje tiesioginėje Vokietijos artilerijos apšaudomoje zonoje, kur ilgą laiką kentė šaltį, bado sukeltą silpnumą ir mirtiną pavojų. Net ir sprogstant sviediniams aplinkui bei tyčiojantis sargybiniams, jis nesutiko pasirašyti jokio pasidavimo ar paklusnumo dokumento. Ši žiauri bausmė paliko gilius pėdsakus jo fizinėje sveikatoje, tačiau jo dvasia liko visiškai nepalaužta.

 

Galiausiai, po nesuskaičiuojamų kančių fronto linijose ir kalėjimuose, dėl stiprėjančio nuovargio bei sveikatos pablogėjimo Baksteris buvo pripažintas netinkamu tarnybai ir galiausiai sugrąžintas į Naująją Zelandiją. Grįžęs namo, jis nepasislėpė nuo visuomenės, bet visą likusį gyvenimą skyrė taikos idėjų sklaidai, liudydamas apie karo siaubą ir baisias pasekmes. 1939 metais jis išleido savo garsiąją autobiografinę knygą „Mes nenustosime“, kurioje sukrečiančiai ir detaliai aprašė savo kaip karo atsisakytojo kančią. Šis kūrinys tapo vienu svarbiausių pacifistinės literatūros šedevrų šalyje ir visame pasaulyje.

 

Sulaukęs gilios senatvės, Archibaldas Baksteris mirė 1970 metais, palikdamas galingą palikimą kaip žmogus, sugebėjęs vienas pats stoti prieš visos valstybės karo mašiną. Jo pažiūros tapo pamatiniu etikos orientyru vėlesnėms kartoms, o jo gyvenimo istorija įkvėpė daugybę žmonių ginti savo įsitikinimus be smurto. Šiandien jis prisimenamas ne tik kaip Naujosios Zelandijos istorijos legenda, bet ir kaip universalus sąžinės laisvės bei taikaus pasipriešinimo simbolis. Baksterio vardas siejamas su absoliučiu principingumu, primenančiu, kad net tamsiausiais karo metais žmogus privalo išsaugoti savo žmogiškumą.

 

Kodėl man atrodo, kad šiandien toks lietuvis būtų iškart pasmerktas ir pripaišytas Putino režimo jėgoms?

 

Maištinga Siela

Anatolijus Kašpirovskis: Sovietų Sąjungos gydūnas ir masinės hipnozės psichoterapeutas ar juodasis magas ir šarlatanas?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip ir prieš tai rašytame straipsnyje apie Michele Lamy, taip ir dabar apie Anatolijų Kašpirovskį galiu pasakyti, kad ir jis sulaukė itin kontraversiškų visuomenė vertimų. Nebuvau tas, kuris augo prie televizoriaus ekranų, kai Kašpirovskis hipnotizavo ir kerėjo per transliacijas visą Sovietų Sąjungą. Tiesą sakant, vaikystėje, jau sugriuvus Sovietų Sąjungai, per tą pirmąjį dešimtmetį beveik nieko negirdėjau arba bent jau neatsimenu, kad apie jį būčiau girdėjęs. Apie tai nebuvo nieko kalbama, tad apie jo populiarumą sužinojau jau tik paauglystėje. Šiandien buvo pranešta, kad šioji legenda paliko šį pasaulį. Ką Kašpirovskis reiškė mano tėvų kartai ir kas tai buvo per magas, pabandžiau sudėti šiame įraše visus akcentus.

 

Anatolijus Kašpirovskis paprastai pristatomas kaip viena kontraversiškiausių, mįslingiausių ir labiausiai milžiniškas mases hipnotizavusių asmenybių XX amžiaus pabaigos pasaulio istorijoje, kurios gyvenimas ir veikla paliko gilius bei nevienareikšmius pėdsakus milijonų žmonių sąmonėje. Gimęs 1939 metų rugpjūčio 11 dieną Ukrainoje, Chmelnyckio srityje, jis užaugo sudėtingu pokario laikotarpiu, kuris suformavo jo geležinę valią, autoritarinį būdą ir nepalaužiamą pasitikėjimą savo jėgomis. Vaikystėje ir jaunystėje jis patyrė nemažai sunkumų, tačiau pasižymėjo išskirtiniu fiziniu atkaklumu, sportiniais pasiekimais sunkumų kilnojime bei dideliu domėjimusi žmogaus psichikos gelmėmis, kas galiausiai nulėmė jo profesinį kelio pasirinkimą.

 

Savo profesinį kelią jis pradėjo įgydamas mediko išsilavinimą – A. Kašpirovskis baigė Vinycos medicinos institutą ir daugelį metų, beveik du dešimtmečius, išdirbo paprastu psichiatru bei psichoterapeutu Vinycos psichiatrijos ligoninėje. Šis periodas jam suteikė ne tik praktinių žinių apie žmogaus nervų sistemą, bet ir išmokė manipuliuoti minia, stebėti psichologines reakcijas bei suprasti gilias masinės sugadintos sveikatos bei psichozės baimių šaknis. Ilgą laiką būdamas provincijos gydytoju, jis kruopščiai kaupė patirtį, kuri vėliau staiga išsiveržė į didžiąją tarptautinę areną ir pavertė jį tikru sovietinės eros fenomenu.

 

Į pasaulio mados, televizijos ir masinės psichozės viršūnę A. Kašpirovskis įsiveržė 1980-ųjų pabaigoje, prasidėjus Michailo Gorbačiovo perestroikos laikotarpiui, kai Sovietų Sąjungos centrinė televizija atvėrė duris iki tol nematytiems reiškiniams. Jo sukurtos televizinės „sveikatos sesijos“ prie mėlynųjų ekranų sutraukdavo dešimtis milijonų žmonių, kurie sustingę ir įsitempę laukė stebuklo, tikėdamiesi išsigydyti nuo pačių sunkiausių ligų. Jo pasirodymai pasižymėjo hipnotizuojančiu lakoniškumu, griežtu tonu, hipnotizuojančiomis pauzėmis ir visiems į atmintį įstrigusia fraze: „Aš jums duodu nurodymus...“ Šiandien man tai skamba šiurpiai.

 

Jo elgesys ekrane ir viešajame gyvenime visada dvelkė neįtikėtinu autoritarizmu, šaltu pasitikėjimu savimi ir tam tikru demonišku abejingumu aplinkinių emocijoms, kas kėlė didžiulį pasigėrėjimą vieniems ir siaubą kitiems. Jis griežtai draudė bet kokias abejones savo galiomis, neigė esąs paprastas magas ar šarlatanas, o savo seansus vadino moksline psichoterapija bei nuotoliniu poveikiu žmogaus organizmo regeneracijai. Sykiu jis vykdė visiškai neįtikėtinus eksperimentus – pavyzdžiui, per televiziją tiesioginiame eteryje atliko nuotolinę anesteziją chirurginių operacijų metu, priversdamas pacientus jaustis nejaučiančiais skausmo be jokių cheminių nuskausminamųjų.

 

Pasiekimų viršūnėje jis tapo nepaprastai įtakingu žmogumi, kurio fenomenas sulaukė pripažinimo ne tik SSRS, bet ir užsienyje, kur jis rengė anšlaginius pasirodymus JAV bei kitose šalyse. Jo populiarumas buvo toks beribis, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis pasuko į politiką ir 1993 metais buvo išrinktas į Rusijos Federacijos Dūmą, kur bandė daryti įtaką valstybės sprendimams, nors politinėje karjeroje ilgai neužsibuvo. Nepaisant oficialios medicinos bendruomenės skeptiškumo ir kaltinimų pseudokirliaciniais ar manipuliaciniais metodais, jo autoritetas tarp paprastų žmonių išliko nepajudinamas dešimtmečius.

 

Žvelgiant į šią asmenybę per alternatyviosios ezoterikos, aiškiaregių ir mediumų prizmę, A. Kašpirovskio figūra yra vertinama kaip itin tamsus, galingas ir nepaaiškinamas energijos reiškinys. Žinomi aiškiaregiai ir parapsichologai ne kartą tvirtino, kad jo pasirodymų metu televizijos ekranai veikė kaip savotiški okultiniai portalai, per kuriuos buvo transliuojama hipnotizuojanti, valią paralyžiuojanti energija. Pasak kai kurių dvasinių praktikų, jo gebėjimas valdyti milijonų minias per kelias sekundes liudijo ne apie paprastą hipnozės techniką, o apie prigimtinį, giliai tamsų charizmatinį geną, kuris maitinosi masine žmonių baime ir tikėjimu.

 

Regresinės hipnozės dalyviai ir subtiliojo pasaulio tyrinėtojai, gilindamiesi į energetinius pėdsakus, kuriuos A. Kašpirovskis paliko kolektyvinėje pasąmonėje, dažnai įvardija jį kaip „energetinį vampyrą arba žynį iš praėjusių civilizacijų“. Jų sesijose ir vizijose teigiama, kad jo griežtas žvilgsnis ir hipnotizuojantis balsas veikė kaip psichinis ginklas, galintis perprogramuoti žmogaus biologinį lauką. Kai kurie mediumai netgi iškeldavo radikalias hipotezes, esą jo nepaprasti sugebėjimai ir greitas poveikis buvo pasiekti per sąmoningą ar nesąmoningą prisijungimą prie žemųjų astralo sluoksnių, kuriais jis manipuliavo savo asmeniniam troškimui tenkinti.

 

Vertinant ezoteriniu požiūriu klausimą dėl jo galimo „sistemos ar tamsos jėgų palaikymo“, radikalesni mistikai jo gyvenimo pabaigą ir visą jo fenomeną interpretuoja kaip sunkią dvasinę naštą. Ezoteriniai komentatoriai dažnai pastebėdavo, kad tokio masto energijos manipuliacija niekada nepraeina be pėdsakų pačiam jos vykdytojui – nekenksmingas šaltumas ir nuolatinė įtampa palaikė jo paties vidinius energetinius blokus. Tačiau racionalesni parapsichologijos analitikai siūlo į tai žvelgti blaiviau, matant jį tiesiog kaip genialų, bet cinišką psichologą, kuris puikiai suprato giliausias masinės visuomenės silpnybes.

 

Pačiam A. Kašpirovskiui sulaukus gilaus amžiaus ir 2026 metų spalio pradžioje pasitraukus iš šio pasaulio, aplink jo vardą vėl kilo milžiniškas rezonansas, priminęs visą praėjusio amžiaus pabaigos epochą. Jo mirtis ligoninėje po sunkių sveikatos išbandymų užbaigė visą skyrių pasaulio televizijos ir netradicinės psichoterapijos istorijoje. Vieni jį iki šiol laiko dideliu gydytoju ir šviesuliu, išgelbėjusiu tūkstančius gyvybių, o kiti – didžiulio masto psichologinio eksperimento autokratišku vykdytoju.

 

Galų gale, Anatolijus Kašpirovskis lieka simboliu to, kaip stipriai žmogus, turintis geležinę valią ir tam tikrą mistinį charizmos užtaisą, gali paveikti milijonų likimus. Jo gyvenimo kelias rodo, kad visuomenė pati troško būti apgauta, įtikinta ir išgydyta per atstumą, o jis tiesiog suteikė šį reginį, tapdamas gyva legenda. Nepriklausomai nuo to, ar jį vertiname kaip medicinos novatorių, ar kaip prieštaringą iliuzionistą, jo paliktas pėdsakas globalioje popkultūroje ir žmonių atmintyje išliks dar ilgus dešimtmečius.

 

Maištinga Siela