Rašytojų alėja. Lauren Groff: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai; nuo romano "Moiros ir Furijos" iki "Florida" apsakymų

 

Sveiki, mielieji!

 

Esu pradėjęs rubriką „Rašytojų alėja“ ir jame šįkart apie amerikiečių šiuolaikinę romanistę ir apsakymų autorę Lauren Groff, kuri man yra, galima sakyti, viena iš tų autorių, kurios visomis trimis lietuviškai pasirodžiusiomis knygomis nenusivyliau. Ji – puiki ir aistringa, jautri ir intelektuali rašytoja. Labai tikiuosi, kad „Baltos lankos“, kurios pradėjo leisti jos literatūrą, nesustos, nes pastaruoju metu darosi įtartinai tylu, nors Lauren Groff jau yra išleidusi tikrai sėkmingų ir gerų naujų kūrinių. Ei, leidyklos, nesnauskite!

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS LAUREN GROFF GYVENIMAS

 

Lauren Groff gimė 1978 metų liepos 23 dieną Kuperstaune, Niujorko valstijoje. Šis nedidelis, vaizdingo Otsego ežero pakrantėje įsikūręs miestelis, geriausiai žinomas kaip Beisbolo šlovės muziejaus namai, tapo jos nerūpestingos ir idiliškos vaikystės vieta. Lauren užaugo itin šiltoje bei palaikančioje šeimoje: jos tėvas dirbo kardiologu, o mama buvo biologijos mokytoja ir kineziologė. Šeimoje augo trys vaikai, iš kurių viena – Lauren sesuo Sarah True – vėliau tapo garsi profesionali atletė, atstovavusi JAV olimpinėse žaidynėse. Tokia aplinka skatino ne tik aukštus akademinius bei sportinius pasiekimus, bet ir gilų susidomėjimą žmogaus kūnu, gamta bei mokslu, kas vėliau stipriai paveikė pačios Lauren pasaulėžiūrą.

 

Nors Lauren tėvai atsidavusiai puoselėjo sveiką gyvenseną bei sportinę drausmę, mergaitės vidinis pasaulis anksti pakrypo link knygų ir vaizduotės šėlsmo. Būdama smalsi ir jautri aplinkai, ji greitai atrado, kad literatūra yra geriausias būdas tyrinėti žmogaus prigimtį bei nepažintus pasaulius. Vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje ji buvo aistringa skaitytoja, praleidusi ilgas valandas vietos bibliotekoje ar ežero pakrantėje su knyga rankose. Kuperstauno gamtos prieglobstis, gilus ežeras ir apylinkių miškai žadino jos smalsumą – ji mėgo ilgus pasivaikščiojimus, plaukimą bei tyrinėjimus, o šie gamtos potyriai jai suteikė ypatingą laisvės pojūtį. Įvairiuose vėlesniuose interviu ji prisimena, kad jau maža jautė tam tikrą teigiamą atsiskyrimą nuo likusio pasaulio, leidusį išmokti stebėti žmones, jų elgesio detales ir smulkiausias emocines užuominas.

 

Mokykloje Lauren pasižymėjo universalumu ir entuziazmu: ji ne tik puikiai mokėsi, bet ir aistringai užsiėmė sportu, pasekdama sesers pavyzdžiu bei atiduodama daug energijos plaukimui ir bėgiojimui. Sportas jai išugdė griežtą savidiscipliną, ištvermę ir gebėjimą ilgai išlaikyti susikaupimą. Kartu paauglystės metais ryškėjo jos pilietinės bei humanistinės pažiūros: ji domėjosi moterų teisėmis, ekologija ir kėlė gilius klausimus apie bendruomenės bei individo santykį. Šiuo gyvenimo etapu ją itin traukė klasikinė literatūra, poezija ir istorija, o jos prisiminimuose išlikę epizodai dažnai susiję su intelektualiais ginčais prie šeimos vakarienės stalo, kur tėvai skatino vaikus mąstyti kritiškai ir drąsiai reikšti savo nuomonę.

 

Baigusi mokyklą, Lauren įstojo į prestižinį Viljamso koledžą Masačusetse, kur pasinėrė į anglų literatūros bei prancūzų kalbos studijas. Studijų metais jos smalsumas dar labiau išsiplėtė: ji daug dėmesio skyrė lyginamajai literatūrai, istorijai ir kalbotyrai, o galimybė kurį laiką studijuoti bei gyventi Prancūzijoje tapo vienu ryškiausių jos jaunystės nuotykių. Gyvenimas svečioje šalyje išplėtė jos akiratį, leido iš arti pažinti kitą kultūrą ir padėjo susiformuoti savarankiškai bei atvirai pasaulėžiūrai. Koledže ji buvo žinoma kaip smalsi, darbšti ir analitiška studentė, mėgusi diskusijas apie meną, filosofiją bei visuomenės struktūras, o laisvalaikiu neatsisakanti ilgų išvykų į gamtą ar treniruočių.

 

Po bakalauro studijų Lauren nutarė toliau gilinti savo akademines žinias ir įstojo į Viskonsino-Madisono universitetą, kur pasirinko vaizduojamojo meno magistro programą. Šie studijų metai buvo kupini intensyvių ieškojimų, atsidavimo mokslui ir bendravimo su kitais jaunais intelektualais bei kūrėjais. Viskonsine ji pasinėrė į gilią tekstų analizę, tyrinėjo įvairių erų pasakojimo struktūras ir formavo savo unikalų estetinį skonį. Šiuo periodu galutinai sutvirtėjo jos vertybinis stuburas – besąlygiška pagarba žmogaus laisvei, atjauta, feministinės įžvalgos bei ypatingas jautrumas gamtos išsaugojimo klausimams, kuriuos ji perėmė dar iš savo motinos biologės.

 

Magistro studijų metu bei iškart po jų Lauren patyrė nemažai gyvenimo pokyčių: ji sutiko savo būsimąjį vyrą Clay Matthews, su kuriuo užmezgė stiprų ir palaikantį ryšį. Jauna pora kurį laiką gyveno San Franciske, vėliau persikėlė į Stanfordą, o galiausiai jų keliai nuvedė į Saulėtąją Floridą, kur jos vyras gavo darbą. Persikėlimas į Floridą buvo ne tik aplinkos pakeitimas, bet ir susidūrimas su visiškai kitokiu klimatu, gamtos laukinumu bei kultūriniu kontekstu, kas paliko gilų pėdsaką jos asmeninėje patirtyje. Visą šį laiką, kurdama savo šeiminį gyvenimą ir kaupdama patirtį, Lauren išlaikė atkaklų norą stebėti pasaulį, rinkti istorijas ir gilintis į žmogaus sielos užkaborius, kol galiausiai žengė į etapą, kai jos sukaupti prisiminimai, patirtys ir intelektualinė bazė buvo pasiruošę pamatyti dienos šviesą.

 

LAUREN GROFF KELIAS Į RAŠYTOJOS PASAULĮ IR PRIPAŽINIMĄ

 

Lauren Groff kūrybinis kelias prasidėjo nuo ilgų stebėjimų ir kantraus rankraščių rengimo, kol galiausiai ji tapo viena ryškiausių šiuolaikinės JAV literatūros figūrų. Jos pagrindinis įkvėpimo šaltinis išlieka gamtos didybė, moters vidinis pasaulis, istoriniai archyvai ir klasikiniai tekstai, kuriuos ji skaito itin giliai bei analitiškai. Šeiminėje aplinkoje Lauren kartu su vyru Clay Matthewsu užaugino du sūnus, o šeima ilgą laiką gyveno Geinsvilyje, Floridoje, iš kur vėliau perkėlė savo veiklą ir į pačios įkurtą nepriklausomą knygyną „The Lynx“. Pilietiniu bei politiniu požiūriu rašytoja yra atvira feministinių vertybių, žodžio laisvės ir ekologinio sąmoningumo gynėja, aktyviai pasisakanti prieš knygų draudimus JAV.

 

Rašytojos kūrybos bei skaitymo kasdienybė remiasi unikaliu ritualu ir griežta savidisciplina, susijusia su jos asmeniniu siekiu pasiekti itin aukštą meistriškumą. Lauren mėgsta rašyti tik ranka dideliuose sąsiuviniuose ankstyvą rytą, o pabaigusi pirmąjį juodraštį jį tiesiog padeda į dėžę ir niekada nebeperbraižo – kitoje versijoje ji viską atkuria iš atminties, palikdama tik pačias gyvybingiausias idėjas. Apie savo rašymą ji yra sakiusi, kad „pirmasis juodraštis tėra leidimas sau klysti, nes tikrasis menas gimsta per atkaklų perrašinėjimą ir kalbos muziką“. Ji taip pat prisipažįsta esanti lėta, bet itin aistringa skaitytoja, o laisvalaikiu dievina ilgus bėgiojimo maratonus gamtoje, plaukimą ir keliones po istorines pasaulio vietas, kurios leidžia jai atsitraukti nuo kasdienybės.

 

Debiutinis rašytojos romanas „Templtono pabaisos“ (angl. The Monsters of Templeton) pasirodė 2008 metais ir pelnė platesnį pripažinimą. Šiame kūrinyje autorė grįžo į savo gimtąjį Kuperstauno miestelį, pavaizduotą išgalvotu Templtono pavadinimu, ir peripetijose susiejo vietos legendas, ežero paslaptis bei šeimos paslaptis. Knygoje pasakojama apie jauną moterį, grįžtančią į gimtinę ieškoti tiesos apie savo tėvo tapatybę, kartu atskleidžiant kelių kartų istoriją. Šis romanas pademonstravo autorės gebėjimą meistriškai jungti istorinį kontekstą, mitologiją ir intymius žmogiškuosius santykius.

 

Po sėkmingo debiuto 2012 metais išleistas antrasis autorės romanas „Arcadia“ gilinasi į XX amžiaus septintojo dešimtmečio utopinių bendruomenių idėjas. Knygos veiksmas vyksta idealistinėje hipių komunoje Niujorko valstijos miškuose, o istorija sekama per ten užaugusio berniuko Beito akis. Lauren Groff čia nagrinėja kolektyvinės vilties ir trapios realybės susidūrimą, parodydama, kaip tyriausi idealai palaipsniui susiduria su žmogiškosiomis silpnybėmis ir išoriniais iššūkiais. Šis romanas atskleidė jos sugebėjimą kurti nepaprastai gyvus, jaudinančius ir vaizdingus pasaulius.

Lauren Groff knygos lietuviškai: "Moiros ir Furijos", "Florida", "Matrix"

 

Lietuvių kalba išleistas ir itin didelio atgarsio sulaukęs romanas „Moiros ir Furijos“ (angl. Fates and Furies) tapo tikru tarptautiniu fenomenu. Knygoje iš dviejų skirtingų perspektyvų – vyro Loto ir žmonos Matildos – pasakojama vienos santuokos istorija per dvidešimt penkerius jos gyvavimo metus. Pirmojoje dalyje skleidžiasi paviršinis, sėkmingas ir šviesus Loto žvilgsnis, o antrojoje atveriama tamsi, paslaptinga ir kompleksiška Matildos realybė. Šis kūrinys išryškina idėją, kad jokioje santuokoje nėra vienos absoliučios tiesos, o partneriai dažnai gyvena visiškai skirtinguose emociniuose pasauliuose.

 

Taip pat į lietuvių kalbą išverstas apsakymų rinkinys „Florida“ atskleidžia autorės gebėjimą per trumpąją formą perduoti didžiulę įtampą ir atmosferą. Rinkinio apsakymuose Florida pavaizduota ne kaip idiliškas atostogų rojus, o kaip laukinė, kaitri, pražūtinga ir neprognozuojama erdvė. Čia veikiančios moterys susiduria su vidinėmis audromis, vienatve, motinystės iššūkiais ir nuolatine grėsme iš gamtos ar visuomenės pusės. Tai itin tamsus, tačiau estetiškai vientisas ir jautrus kūrinys apie baimę, išlikimą ir žmogaus ryšį su aplinka.

 

Istorinis romanas „Matrix“ (lietuviškai išleistas tuo pačiu pavadinimu) perkelia skaitytoją į XII amžiaus Anglijos vienuolyną. Pagrindinė knygos herojė – iš karaliaus dvaro ištremta jauna moteris Marija de Frans, kuri paskiriama skurdžios moterų bendruomenės abatijos vyriausiaja. Nors iš pradžių jaučiasi palaužta, Marija panaudoja savo intelektą, valią bei vizijas, kad paverstų vienuolyną galinga, nepriklausoma ir klestinčia moterų tvirtove. Kūrinys aukština moteriškąją jėgą, dvasinį savarankiškumą ir kolektyvinį atsparumą patriarchalinio pasaulio fone.

 

Po „Matrix“ sėkmės išleistas istorinis romanas „The Vaster Wilds“ tęsia autorės tyrinėjimus apie moters išlikimą laukinėje gamtoje. Knygos veiksmas nukelia į XVII amžiaus pradžios Šiaurės Amerikos kolonijinį periodą, kur jaunoji tarnaitė pabėga iš badaujančios gyvenvietės į nepažintus, atšiaurius miškus. Ji kovoja dėl kiekvienos gyvenimo dienos, patirdama fizinį skausmą, šaltį ir dvasinį praregėjimą beprotiškoje kovoje už laisvę. Šiame kūrinyje autorė dar kartą pademonstruoja savo išskirtinį kalbinį meistriškumą ir sugebėjimą perteikti giliausius kūniškus bei dvasinius patyrimus.

 

Be romanų Lauren Groff yra išleidusi ir kitų trumpųjų istorijų rinkinių, pavyzdžiui, „Delicate Edible Birds“, kuris atskleidė jos, kaip smulkiosios prozos meistrės, talentą. Jos apsakymuose dažnai nagrinėjamos izoliacijos, moterų pažeidžiamumo ir emocinio proveržio temos, o veikėjai atsiduria ribinėse situacijose. Trumpoji forma rašytojai leidžia eksperimentuoti su pasakojimo struktūromis ir stiliumi, sukuriant tankius, poetiškus ir emociškai prisotintus tekstus.

 

Naujausias rašytojos apsakymų rinkinys „Brawler“ (lietuviškai galintis skambėti kaip „Kovotojas“ arba „Iššūkis“) dar kartą patvirtina Lauren Groff, kad gali rašyti gerus apsakymus. Šioje devynių apsakymų rinktinėje autorė grįžta prie gilių bei įtemptų žmogaus prigimties tyrinėjimų, atverdama amžiną konfliktą tarp šviesos ir tamsos, atjautos ir smurto, proto bei laukinio instinkto. Kūrinio veiksmas aprėpia skirtingus laikotarpius nuo XX a. vidurio iki šių dienų bei įvairius Amerikos regionus, o jo centre atsiduria traumuoti, ieškantys ir dėl išlikimo kovojantys personažai: nuo jaunos merginos, netikėtai prispaustos atsakomybės už neįgalų brolį, iki motinos, netekusios šeimos, ar paauglės, ieškančios nusiraminimo sporte. Šis rinkinys išsiskiria ypatingu kalbiniu tikslumu, emociškai atviru pasakojimu ir gebėjimu atskleisti dramatiškus lūžio taškus, kai veikėjai, vedami meilės ar trapių vilčių, bando priimti teisingus sprendimus pavojaus bei klaidų kupiname pasaulyje. Beje, kol kas goodreads.com puslapyje šioji knyga (su 11 tūkstančių balsų) yra geriausiai įvertinta autorės knyga.

 

Įvairiuose interviu Lauren Groff yra užsiminusi, kad, nors ji myli visus savo kūrinius kaip savo vaikus, būtent romanas „Matrix“ jos širdyje užima ypatingą vietą dėl tos džiaugsmingos kūrybinės laisvės ir šviesos, kurią jautė jį rašydama. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra tik profesija, o gyvybiškai svarbus būdas suprasti pasaulį, įveikti vidines baimes ir užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Šiandien rašytoja toliau aktyviai kuria, keliauja po pasaulį pristatydama savo kūrybą, skaito pranešimus ir palaiko nepriklausomų knygynų kultūrą JAV. Gal laikas užsukti ir į Vilniaus knygų mugę?

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Archibaldas Baxteris (Archibald Baxter, 1881-1970) – legendinis ir įkvėpiantis pacifistas iš Naujosios Zelandijos

 

Sveiki!

 

Pamačiau vieną įrašą šią savaitę socialiniame tinkle ir susižavėjęs perskaičiau. Pasaulyje, kuriame mus spaudžiama kovoti ir gintis, esame manipuliuojami jausmais tėvynei ir idealams, dažnai net ne už savo asmeninius interesus, bet už valstybės, esame formuojami telktis į karinę parengtį. Prieš 10 metų Lietuvoje prasidėjęs šauktinių „Teleloto“ tik patvirtino, kad viešojoje erdvėje pacifistai staiga tampa ne taikos ir gėrio skleidėjais, bet aptaškomi purvu, paverčiami „verktiniais“, priklijuojamos nevyriškumo etiketės ir visaip kitaip bandoma sugėdinti, kad žmogus grįžtų į sistemą, tačiau atoveiksmis dažniausiai būna priešingas – niekas nenori tarnauti sistemai, kuri tave gėdina ir menkina. Ką tai sako apie mūsų sukontroliuotą visuomenę? Čia lieka klausimas kiekvienam asmeniškas. Ne visiems ši istorija patiks, bet ji mane įkvepia, kad valstybė dar nėra tik jėgos ir galios pozicijoje žaisti su savo piliečiais kaip alaviniais kareivėliais smėlio dėžėje.

 

NEĮTIKĖTINA ARCHIBALDO BAKSTERIO ISTORIJA

 

Archibaldas Baksteris (Archibald Baxter) gimė 1881 metais Naujojoje Zelandijoje, gausioje ir darbščioje šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvo ugdomos stiprios moralinės vertybės, sąžiningumas bei savarankiškas mąstymas. Jo tėvai vertino dvasinį nuoseklumą ir tiesumą, todėl jaunuolis jau nuo mažumės įprato kvestionuoti visuomenėje priimtas dogmas bei valdžios autoritetą. Nors jis užaugo toli nuo didžiųjų pasaulio konfliktų, to meto Naujosios Zelandijos socialinė aplinka, persmelkta krikščioniškojo socializmo ir idealizmo idėjų, padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai. Ši šeimyninė kilmė ir ankstyvasis ugdymas suformavo tvirtą asmenybės branduolį, tapusį pamatu jo būsimam išbandymui.

 

Jaunystėje Baksteris giliai pasinėrė į literatūros studijas, skaitė filosofinius bei politinius veikalus, kurie galutinai padėjo jam suvokti karo beprasmybę ir žiaurumą. Jis atvirai atmetė bet kokį smurtą kaip problemų sprendimo būdą ir prieštaravo bet kokiems kariniams konfliktams, kuriuos vadino tik valdančiųjų ambicijų tenkinimu nekaltų žmonių kraujo sąskaita. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo pacifistinės pažiūros tapo ne tik teorine pozicija, bet ir principingu asmeniniu pasirinkimu, kurio jis neketino išduoti net dėl milžiniško visuomeninio spaudimo. Jo įsitikinimu, žmogaus gyvybė buvo šventa, o dalyvavimas karinėje mašinoje – moralinis nusikaltimas sąžinei.

 

Įvedus prievolių karinę tarnybą, Baksteris atsisakė savanoriškai vilktis uniformą ir ginkluotis, motyvuodamas tuo, kad jo sąžinė neleidžia jam žudyti kitų žmonių. Jo pacifistinė pozicija ir drąsūs pareiškimai vietos valdžiai sukėlė aršią reakciją – jo prašymai atleisti nuo tarnybos buvo atmesti, o pažiūros palaikytos išdavyste. Nepaisant grasinimų, pasmerkimo iš visuomenės ir net šeimos narių nerimo, jis liko ištikimas savo idealams, teigdamas, kad fizinė laisvė neturi jokios vertės, jei prarandama moralinė švara. Toks nepalaužiamas nusiteikimas lėmė, kad valstybė jį prievarta išsiuntė į karinio rengimo stovyklas, o vėliau – tiesiai į frontą Europoje.

 

Atvykęs į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį Prancūzijoje, Baksteris patyrė nežmonišką institucinį ir psichologinį spaudimą, nes kategoriškai atsisakė vykdyti bet kokius karinius įsakymus. Jis buvo nuolat mušamas, marinamas badu, ignoruojamas ir kankinamas prievaizdų, kurie bandė palaužti jo valią bei priversti jį paimti šautuvą į rankas. Kariai ir vadovybė į jo pacifizmą žiūrėjo kaip į pavojingą užkratą, galintį sugriauti armijos drausmę, todėl prieš jį buvo taikomos pačios žiauriausios drausminės nuobaudos. Tačiau kiekvienas smurto aktas tik dar labiau sustiprino jo vidinę rezistenciją ir įsitikinimą savo teisumu.

Dunedinge, Naujojoje Zelandijoje, esantis Archibaldovo Baksterio taikos sodas įamžintas menininko Shane'o Woolridge'o skulptūra „Mes lankstysimės, bet nesulūšime“ (We Will Bend but not be Broken). Šis memorialinis kūrinys iš surūdijusio plieno ir medžio savo abstrakčia, vertikalia forma tiesiogiai simbolizuoja Pirmojo pasaulinio karo metais patirtą žiaurią lauko bausmę, kai karo atsisakytojas buvo pririšamas prie kuolo fronto zonoje. Skulptūra vizualiai perteikia didžiulę fizinę įtampą bei spaudimą, tačiau kartu atspindi ir nepalaužiamą žmogaus dvasios tvirtybę bei ištikimybę savo įsitikinimams.

 

Didžiausia jo patirtimi tapo vadinamoji Pirmojo laipsnio lauko bausmė, skirta nepaklusniems karo apacifistams nubausti ir įbauginti kitus. Baksteris buvo pririštas prie kuolo atviroje vietoje tiesioginėje Vokietijos artilerijos apšaudomoje zonoje, kur ilgą laiką kentė šaltį, bado sukeltą silpnumą ir mirtiną pavojų. Net ir sprogstant sviediniams aplinkui bei tyčiojantis sargybiniams, jis nesutiko pasirašyti jokio pasidavimo ar paklusnumo dokumento. Ši žiauri bausmė paliko gilius pėdsakus jo fizinėje sveikatoje, tačiau jo dvasia liko visiškai nepalaužta.

 

Galiausiai, po nesuskaičiuojamų kančių fronto linijose ir kalėjimuose, dėl stiprėjančio nuovargio bei sveikatos pablogėjimo Baksteris buvo pripažintas netinkamu tarnybai ir galiausiai sugrąžintas į Naująją Zelandiją. Grįžęs namo, jis nepasislėpė nuo visuomenės, bet visą likusį gyvenimą skyrė taikos idėjų sklaidai, liudydamas apie karo siaubą ir baisias pasekmes. 1939 metais jis išleido savo garsiąją autobiografinę knygą „Mes nenustosime“, kurioje sukrečiančiai ir detaliai aprašė savo kaip karo atsisakytojo kančią. Šis kūrinys tapo vienu svarbiausių pacifistinės literatūros šedevrų šalyje ir visame pasaulyje.

 

Sulaukęs gilios senatvės, Archibaldas Baksteris mirė 1970 metais, palikdamas galingą palikimą kaip žmogus, sugebėjęs vienas pats stoti prieš visos valstybės karo mašiną. Jo pažiūros tapo pamatiniu etikos orientyru vėlesnėms kartoms, o jo gyvenimo istorija įkvėpė daugybę žmonių ginti savo įsitikinimus be smurto. Šiandien jis prisimenamas ne tik kaip Naujosios Zelandijos istorijos legenda, bet ir kaip universalus sąžinės laisvės bei taikaus pasipriešinimo simbolis. Baksterio vardas siejamas su absoliučiu principingumu, primenančiu, kad net tamsiausiais karo metais žmogus privalo išsaugoti savo žmogiškumą.

 

Kodėl man atrodo, kad šiandien toks lietuvis būtų iškart pasmerktas ir pripaišytas Putino režimo jėgoms?

 

Maištinga Siela

Anatolijus Kašpirovskis: Sovietų Sąjungos gydūnas ir masinės hipnozės psichoterapeutas ar juodasis magas ir šarlatanas?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip ir prieš tai rašytame straipsnyje apie Michele Lamy, taip ir dabar apie Anatolijų Kašpirovskį galiu pasakyti, kad ir jis sulaukė itin kontraversiškų visuomenė vertimų. Nebuvau tas, kuris augo prie televizoriaus ekranų, kai Kašpirovskis hipnotizavo ir kerėjo per transliacijas visą Sovietų Sąjungą. Tiesą sakant, vaikystėje, jau sugriuvus Sovietų Sąjungai, per tą pirmąjį dešimtmetį beveik nieko negirdėjau arba bent jau neatsimenu, kad apie jį būčiau girdėjęs. Apie tai nebuvo nieko kalbama, tad apie jo populiarumą sužinojau jau tik paauglystėje. Šiandien buvo pranešta, kad šioji legenda paliko šį pasaulį. Ką Kašpirovskis reiškė mano tėvų kartai ir kas tai buvo per magas, pabandžiau sudėti šiame įraše visus akcentus.

 

Anatolijus Kašpirovskis paprastai pristatomas kaip viena kontraversiškiausių, mįslingiausių ir labiausiai milžiniškas mases hipnotizavusių asmenybių XX amžiaus pabaigos pasaulio istorijoje, kurios gyvenimas ir veikla paliko gilius bei nevienareikšmius pėdsakus milijonų žmonių sąmonėje. Gimęs 1939 metų rugpjūčio 11 dieną Ukrainoje, Chmelnyckio srityje, jis užaugo sudėtingu pokario laikotarpiu, kuris suformavo jo geležinę valią, autoritarinį būdą ir nepalaužiamą pasitikėjimą savo jėgomis. Vaikystėje ir jaunystėje jis patyrė nemažai sunkumų, tačiau pasižymėjo išskirtiniu fiziniu atkaklumu, sportiniais pasiekimais sunkumų kilnojime bei dideliu domėjimusi žmogaus psichikos gelmėmis, kas galiausiai nulėmė jo profesinį kelio pasirinkimą.

 

Savo profesinį kelią jis pradėjo įgydamas mediko išsilavinimą – A. Kašpirovskis baigė Vinycos medicinos institutą ir daugelį metų, beveik du dešimtmečius, išdirbo paprastu psichiatru bei psichoterapeutu Vinycos psichiatrijos ligoninėje. Šis periodas jam suteikė ne tik praktinių žinių apie žmogaus nervų sistemą, bet ir išmokė manipuliuoti minia, stebėti psichologines reakcijas bei suprasti gilias masinės sugadintos sveikatos bei psichozės baimių šaknis. Ilgą laiką būdamas provincijos gydytoju, jis kruopščiai kaupė patirtį, kuri vėliau staiga išsiveržė į didžiąją tarptautinę areną ir pavertė jį tikru sovietinės eros fenomenu.

 

Į pasaulio mados, televizijos ir masinės psichozės viršūnę A. Kašpirovskis įsiveržė 1980-ųjų pabaigoje, prasidėjus Michailo Gorbačiovo perestroikos laikotarpiui, kai Sovietų Sąjungos centrinė televizija atvėrė duris iki tol nematytiems reiškiniams. Jo sukurtos televizinės „sveikatos sesijos“ prie mėlynųjų ekranų sutraukdavo dešimtis milijonų žmonių, kurie sustingę ir įsitempę laukė stebuklo, tikėdamiesi išsigydyti nuo pačių sunkiausių ligų. Jo pasirodymai pasižymėjo hipnotizuojančiu lakoniškumu, griežtu tonu, hipnotizuojančiomis pauzėmis ir visiems į atmintį įstrigusia fraze: „Aš jums duodu nurodymus...“ Šiandien man tai skamba šiurpiai.

 

Jo elgesys ekrane ir viešajame gyvenime visada dvelkė neįtikėtinu autoritarizmu, šaltu pasitikėjimu savimi ir tam tikru demonišku abejingumu aplinkinių emocijoms, kas kėlė didžiulį pasigėrėjimą vieniems ir siaubą kitiems. Jis griežtai draudė bet kokias abejones savo galiomis, neigė esąs paprastas magas ar šarlatanas, o savo seansus vadino moksline psichoterapija bei nuotoliniu poveikiu žmogaus organizmo regeneracijai. Sykiu jis vykdė visiškai neįtikėtinus eksperimentus – pavyzdžiui, per televiziją tiesioginiame eteryje atliko nuotolinę anesteziją chirurginių operacijų metu, priversdamas pacientus jaustis nejaučiančiais skausmo be jokių cheminių nuskausminamųjų.

 

Pasiekimų viršūnėje jis tapo nepaprastai įtakingu žmogumi, kurio fenomenas sulaukė pripažinimo ne tik SSRS, bet ir užsienyje, kur jis rengė anšlaginius pasirodymus JAV bei kitose šalyse. Jo populiarumas buvo toks beribis, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis pasuko į politiką ir 1993 metais buvo išrinktas į Rusijos Federacijos Dūmą, kur bandė daryti įtaką valstybės sprendimams, nors politinėje karjeroje ilgai neužsibuvo. Nepaisant oficialios medicinos bendruomenės skeptiškumo ir kaltinimų pseudokirliaciniais ar manipuliaciniais metodais, jo autoritetas tarp paprastų žmonių išliko nepajudinamas dešimtmečius.

 

Žvelgiant į šią asmenybę per alternatyviosios ezoterikos, aiškiaregių ir mediumų prizmę, A. Kašpirovskio figūra yra vertinama kaip itin tamsus, galingas ir nepaaiškinamas energijos reiškinys. Žinomi aiškiaregiai ir parapsichologai ne kartą tvirtino, kad jo pasirodymų metu televizijos ekranai veikė kaip savotiški okultiniai portalai, per kuriuos buvo transliuojama hipnotizuojanti, valią paralyžiuojanti energija. Pasak kai kurių dvasinių praktikų, jo gebėjimas valdyti milijonų minias per kelias sekundes liudijo ne apie paprastą hipnozės techniką, o apie prigimtinį, giliai tamsų charizmatinį geną, kuris maitinosi masine žmonių baime ir tikėjimu.

 

Regresinės hipnozės dalyviai ir subtiliojo pasaulio tyrinėtojai, gilindamiesi į energetinius pėdsakus, kuriuos A. Kašpirovskis paliko kolektyvinėje pasąmonėje, dažnai įvardija jį kaip „energetinį vampyrą arba žynį iš praėjusių civilizacijų“. Jų sesijose ir vizijose teigiama, kad jo griežtas žvilgsnis ir hipnotizuojantis balsas veikė kaip psichinis ginklas, galintis perprogramuoti žmogaus biologinį lauką. Kai kurie mediumai netgi iškeldavo radikalias hipotezes, esą jo nepaprasti sugebėjimai ir greitas poveikis buvo pasiekti per sąmoningą ar nesąmoningą prisijungimą prie žemųjų astralo sluoksnių, kuriais jis manipuliavo savo asmeniniam troškimui tenkinti.

 

Vertinant ezoteriniu požiūriu klausimą dėl jo galimo „sistemos ar tamsos jėgų palaikymo“, radikalesni mistikai jo gyvenimo pabaigą ir visą jo fenomeną interpretuoja kaip sunkią dvasinę naštą. Ezoteriniai komentatoriai dažnai pastebėdavo, kad tokio masto energijos manipuliacija niekada nepraeina be pėdsakų pačiam jos vykdytojui – nekenksmingas šaltumas ir nuolatinė įtampa palaikė jo paties vidinius energetinius blokus. Tačiau racionalesni parapsichologijos analitikai siūlo į tai žvelgti blaiviau, matant jį tiesiog kaip genialų, bet cinišką psichologą, kuris puikiai suprato giliausias masinės visuomenės silpnybes.

 

Pačiam A. Kašpirovskiui sulaukus gilaus amžiaus ir 2026 metų spalio pradžioje pasitraukus iš šio pasaulio, aplink jo vardą vėl kilo milžiniškas rezonansas, priminęs visą praėjusio amžiaus pabaigos epochą. Jo mirtis ligoninėje po sunkių sveikatos išbandymų užbaigė visą skyrių pasaulio televizijos ir netradicinės psichoterapijos istorijoje. Vieni jį iki šiol laiko dideliu gydytoju ir šviesuliu, išgelbėjusiu tūkstančius gyvybių, o kiti – didžiulio masto psichologinio eksperimento autokratišku vykdytoju.

 

Galų gale, Anatolijus Kašpirovskis lieka simboliu to, kaip stipriai žmogus, turintis geležinę valią ir tam tikrą mistinį charizmos užtaisą, gali paveikti milijonų likimus. Jo gyvenimo kelias rodo, kad visuomenė pati troško būti apgauta, įtikinta ir išgydyta per atstumą, o jis tiesiog suteikė šį reginį, tapdamas gyva legenda. Nepriklausomai nuo to, ar jį vertiname kaip medicinos novatorių, ar kaip prieštaringą iliuzionistą, jo paliktas pėdsakas globalioje popkultūroje ir žmonių atmintyje išliks dar ilgus dešimtmečius.

 

Maištinga Siela

Michele Lamy – buvusi teisinininkė, pasukusi gilios filosofijos keliu ar striptizą šokusi satanistinė ragana?

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie Michele Lamy sužinojau gal prieš kokius penkis metus, kai socialiniuose tinkluose pamačiau, tiesą sakant, klaikias jos atvaizdo nuotraukas. Satanistė! Tai buvo pirmoji mintis šovusi į galvą ir perjungiau srautą, nes negerai žiūrėti į blogį garbinančią asmenybę. Paskutiniu metu vėl ją matau srautuose, tad nusprendžiau pasidomėti, kas ji per asmenybė, kodėl ji tapo tokia, kokia yra.

 

Pasaulio mados ir kultūros padangėje viena iš labiausiai intriguojančių, marginalinių ir kartu gerbiamų asmenybių neabejotinai yra Michele Lamy – moteris, kurios gyvenimas primena tamsią, avangardinę pasaką, pilną paslapčių, kūrybinio chaoso ir gilaus, anot kai kurių, filosofinio išmanymo. Ji gimė 1944 metų balandžio 20 dieną Prancūzijos rytuose esančiame Juros regione, vaizdingose kalnuose prie pat Šveicarijos sienos. Jos šeima turėjo įdomių istorinių sąsajų su prabanga ir mada – pavyzdžiui, jos senelis gamino aksesuarus vienam iš garsiausių Prancūzijos couturier Paul Poiret, o pati šeima valdė optikos verslą, kas jau nuo mažumės formavo jos specifinį estetikos bei formos pojūtį. Vaikystėje ir paauglystėje ji augo apsupta griežtos, bet kartu intelektualios aplinkos, o jos prigimtinis maištingumas pradėjo ryškėti jau ankstyvaisiais metais, kai ji būdama paauglė Prancūzijos provincijos mugėse slapta šoko kabaretuose striptizą, taip išbandydama visuomenės ribas bei ieškodama laisvės pojūčio.

 

Jaunystėje Michele pasižymėjo neįtikėtu protu ir ambicijomis, todėl pasirinko studijuoti teisę, o XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose ji aktyviai dirbo baudžiamųjų bylų advokate, ginančia nusikaltėlius ir sudėtingus žmones. Teisinių studijų ir praktikos metais ji Paryžiuje glaudžiai bendravo bei studijavo filosofiją pas garsų postmodernistą filosofą Gilles'į Deleuze'ą, dalyvavo legendiniuose 1968 metų gegužės mėnesio studentų neramumuose Paryžiaus gatvėse. Tačiau teisininkės karjeros ji galiausiai atsisakė, nes pajuto, kad tikrojoje teisinėje sistemoje žmonės jai įdomesni nei pačių įstatymų mechanika, ir patraukė ieškoti savęs per meną, šokį bei teatrališką gyvenimo būdą, kurį laiką keliaudama su trupėmis po Prancūziją ir pasinerdama į naktinio gyvenimo sūkurį.

 

Jos svajonės niekada nebuvo tradicinės ar telpančios į buržuazines rėmus – ji norėjo kurti visatą, kurioje susijungtų pirminė archajinė energija, filosofija, grynasis menas ir absoliuti asmeninė laisvė. Didelis lūžis jos biografijoje įvyko 1979 metais, kai ji paliko Prancūziją, išsikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas – pradžioje į Niujorką, o vėliau į Los Andželą. JAV ji greitai tapo kultine devintojo dešimtmečio naktinio gyvenimo asmenybe, vadovavo legendiniams restoranams bei naktiniams klubams „Café des Artistes“ ir „Les Deux Cafés“, kurie Los Andželo bohemamai tarnavo kaip traukos centrai. Būtent ten ji ne tik kūrė drabužių linijas, bet ir 1990 metais samdė tuomet dar nežinomą jauną dizainerį Ricką Owensą, kuris vėliau tapo ne tik jos verslo partneriu, bet ir gyvenimo meile bei vyru.

 

Mados pasaulyje ji sukūrė ne tiesiog drabužius, o visą brutalistinį, tamsų, klajoklišką ir gotikinį estetinį judėjimą, vadovaudama baldų gamybos ir meniniams projektams bendrovėje „Owenscorp“, kurioje ji kuria unikaliojo dizaino objektus iš retų, archajiškų medžiagų. Jos santykis su pasauliu yra visiškai nekorektiškas masinėms normoms – ji atsisako senti tradiciškai, jos pirštai išmarginti berberų genties motyvų tatuiruotėmis, kuriomis ji išreiškia ryšį su genčių istorija, o jos dantys dalinai padengti auksu. Ji į pasaulį žvelgia per gilaus skepsio ir kartu mistinio smalsumo prizmę, teigdama, kad žmonės per daug susireikšmina ir susikuria dirbtines religines dogmas, kai tuo tarpu tikroji gyvybės esmė slypi instinktuose, fiziniame kontakte ir senovės civilizacijų palikime.

 

Dėl savo itin savito, gąsdinančio ir tamsaus įvaizdžio Michele Lamy nuolat sulaukia įvairiausių skandalų ir yra lydima vadinamojo satanistinio ar raganos įvaizdžio. Žiniasklaida ir interneto bendruomenės ją dažnai vadina „aukštąja Ricko Owenso dvasine žyne“ arba tiesiog šiuolaikine ragana, galinčia pakeisti žmogaus likimą vien savo žvilgsniu. Jos veido bruožai, amžius, nuolatinis tamsių tūrių drabužių dėvėjimas, giliai įdubusios akys, tamsios linijos ant kaktos ir paslaptingas kalbėjimo būdas skatina visuomenėje paranojiškus mitus, esą ji užsiima juodąja magija ar okultizmu, nors pati ji į tokius apibūdinimus numoja ranka arba atsako su ironiška šypsena.

 

Kalbėdama apie savo tikėjimą ir dvasingumą, Lamy neigia tradicines monoteistines religijas ir yra atvira, kad institucinės religijos, tokios kaip krikščionybė ar islamas, tėra vėlesnių amžių žmonių interpretacijos, dažnai parašytos praėjus daugeliui metų po pranašų mirties. Apie tikėjimą ji yra taikliai pasakiusi: „Tikėjimas – tai būdas išreikšti savo genų atmintį“, pabrėždama, kad ji tiki ne abstrakčiais dangaus dievais, o per amžius paveldima kolektyvine žmonijos patirtimi, gamtos jėgomis, senovės Egipto panteonu, kur kiekvienas galėjo turėti savo dievą, ir visatos energija. Ji vertina sidabrą ne tik kaip estetinę detalę, bet ir kaip senovinį amuletą, atbaidantį blogą akį ir pulsuojantį Mėnulio energija.

 

Jos išvaizda, kurią visuomenė dažnai prilygina demoniškai ar raganiškai estetikai, iš tikrųjų yra sąmoningas pasirinkimas pasipriešinti paviršutiniškam senėjimui ir tradiciniams grožio standartams. Jos kaktos linija, kurią ji kasdien brėžė dešimtis kartų per pastaruosius keturiasdešimt metų ir vėliau tatuiravo, anot jos pačios, subalansuoja jos smegenų veiklą ir sujungia su protėviais. Ji renkasi drabužius ir aksesuarus, kurie skleidžia garsą ir svorį, paversdama savo kūną gyvu instrumentu, todėl jos išvaizda gąsdina tuos, kurie yra pripratę prie sterilaus, plastikinio popkultūros komforto, ir žavi tuos, kurie supranta avangardinį meną.

 

Per savo ilgą ir spalvingą gyvenimą Michele Lamy tapo nepakeičiama figūra, bendraujančia su pačiais ryškiausiais pasaulio politikos, kino, muzikos ir mados elito atstovais. Jos artimiausių draugų ir bendradarbių ratui priklauso tokios superžvaigždės kaip hiphopo inovatorius ir mados ikona A$AP Rocky, kuris ne kartą viešai pripažino, kad be Michele patarimų ir užkulisinės įtakos jo karjera meno bei mados pasaulyje nebūtų tokia reikšminga. Ji taip pat dirbo su pasaulinio garso dainininke FKA twigs, kurios muzikiniuose klipuose (pavyzdžiui, „M3LL155X“) ji atliko pagrindinius, baugiai kerinčius vaidmenis, fotografais Stevenu Kleinu ir Mario Sorrenti, bei Italijos menininku Nico Vascellari. Nors tiesioginių politikų draugysčių ji neakcentuoja, jos įtaka kultūros politikai, nepriklausomiems menininkams ir pasauliniam mados elitui yra milžiniška, o jos namai Paryžiuje ar Los Andžele visada buvo susitikimo vieta tiems, kurie formuoja globalią alternatyviąją kultūrą.

 

Analizuojant viešojoje erdvėje, ezoteriniuose sluoksniuose, konspirologinėse platformose bei tarp alternatyviųjų tyrinėtojų sklandančius naratyvus, Michele Lamy persona yra apipinta kraštutinai mistiškomis ir okultinėmis interpretacijomis. Skirtingi ezoterikos entuziastai, populiariojo okultizmo tyrinėtojai bei alternatyviosios psichologijos atstovai jos gyvenimą ir įvaizdį linkę matyti ne kaip paprastą mados performansą, o kaip gilių ezoterinių praktikų apraišką. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose ir nepriklausomuose tyrinėjimuose tokių figūrų kaip konspirologijos apžvalgininkai ar alternatyvūs tyrinėtojai (dažnai besiremiantys ezoterine simbolika, kaip antai internetiniai tyrinėtojai forumuose ir vaizdo įrašų kūrėjai) Lamy yra atvirai vadinama „pramonės ragana“ arba „pagrindine tam tikrų slaptųjų kultų vyresniąja“. Jų teigimu, jos fizinė išvaizda, giliai įdubusios akys, tamsūs drabužiai ir ant kaktos dešimtmečius brėžiama bei vėliau ištatuiruota linija nėra vien estetinė kaprizinga detalė – ezoterikų vertinimu, tai yra sąmoningas trečiosios akies arba energijos srautų blokavimo bei valdymo ritualas, skirtas apsaugoti sąmonę ir atlikti neva energetinius transliacijų seansus.

 

Regresinės hipnozės dalyviai, mediumai ir dvasiniai aiškiaregiai, gilindamiesi į šiuolaikinio elito energijos laukus, savo sesijose ir diskusijose dažnai mini Michele Lamy vardą kaip pavyzdį būtybės, kuri esą „peržengė žmogiškosios materijos ribas“. Tam tikri netradicinės sąmonės tyrinėtojai ir regresoterapeutai (analizuojantys kolektyvinio pasąmonės lauko sankaupas) teigia, kad jos asmenybė spinduliuoja neįprastai galingą, archajišką ir primityvią energiją, kuri primena senovės Egipto ar Mesopotamijos žynių archetipus. Kai kurie aiškiaregiai ir energetiniai praktikai tvirtina, jog jos gebėjimas nepriekaištingai manipuliuoti popkultūros bei mados elito tendencijomis – nuo jaunų ikoniškų atlikėjų iki pasaulinio garso dizainerių – rodo tam tikrą okultinę įtaką, kuri dvasiniame lygmenyje interpretuojama kaip psichologinis ar energetinis „surišimas“, kai aplinkiniai menininkai tampa jos kūrybinio ir dvasinio lauko marionetėmis.

 

Kalbant apie ezoterinėje erdvėje sklandančius mitus dėl tariamo jos „bendradarbiavimo su velniu“ ar tamsiosiomis jėgomis, griežtesni okultizmo analitikai šiuos teiginius linkę vertinti kaip visuomenės baimę prieš viską, kas nesutelpa į tradicinio grožio ir krikščioniškosios moralės rėmus. Vis dėlto radikalesni konspirologai ir pseudomoksliniai komentatoriai įsitikinę, kad jos glaudus ryšys su senovės simbolika, sidabriniais amuletais, nuolatinis kaulų, metalo bei tamsos motyvų naudojimas kūryboje simbolizuoja vadinamąją „sielos sutartį“ mainais už amžiną gyvybingumą, kūrybinę genialumo ugnį ir visišką laisvę nuo visuomeninių dogmų. Pati Lamy į tokias interpretacijas niekada nežiūri rimtai, o ezoterikai šį jos abejingumą ir ironišką šypseną interpretuoja dviprasmiškai: vieniems tai įrodymas, kad ji tiesiog genialiai manipuliuoja savo tamsiuoju įvaizdžiu, o kitiems – neginčytinas ženklas, jog ji pasiekė tokį dvasinės brandos ar tamsos lygį, kurio paprasti stebėtojai tiesiog nepajėgūs racionaliai suprasti.

 

Jos „siela“, žvelgiant iš racionalesnės ir gilesnės meninės perspektyvos, nėra susijusi su jokiais mitiniais susitarimais su velniu, o labiau atspindi žmogų, kuris visiškai atsisakė vidinių baimių ir priėmė savo tamsiąją bei šviesiąją pusę kaip nedalomą visumą. Jos bendradarbiavimas su „tamsiajam menui“ priskiriamu vyru Ricku Owenu ir jos pačios kūrybinė ekspresija tėra gilus humanistinis protestas prieš vartotojišką paviršutiniškumą. Lamy demonstruoja, kad žmogaus siela gali išlikti laisva, gyvybinga ir kūrybinga nepaisant bėgančių metų, o jos demoniškas fasadas tėra skydas, saugantis jos itin jautrią, poetišką ir filosofinę esmę nuo negailestingo išorinio pasaulio vertinimų.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Agota Kristof: biografija, gyvenimas, literatūra, svarbiausios knygos ir bruožai

 Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu savo mėgstamą rubriką „Rašytojų alėja“ ir šįkart kviečiu susipažinti su vengrų kilmės prancūziškai rašiusia rašytoja, kuri kadaise padarė man didelį poveikį. Ką tik, po daugmaž 20 metų pertraukos, „Alma littera“ perleido jos bene garsiausią trilogijos knygą „Storas sąsiuvinis“, pagal kurį Klaipėdos dramos teatras prieš kelerius metus pastatė pagal pirmąją trilogijos dalį spektaklį. Visada knietėjo sužinoti daugiau apie autorę.

 

ANKSTYVASIS AGOTOS KRISTOF GYVENIMAS

 

Agota Kristof (Ágota Kristóf) gimė 1935 metų spalio 30 dieną mažame Csikvánd kaimelyje Vengrijoje, provincijos šeimoje, kurioje nuo pat mažumės sugėrė kaimiškos aplinkos ramybę ir pirmuosius gyvenimo įspūdžius. Jos tėvas buvo pradinių mokyklų mokytojas, o motina – namų šeimininkė, todėl intelektualinė ir pedagoginė aplinka namuose turėjo didelę įtaką mergaitės asmenybės formavimuisi. Šeimoje didelis dėmesys buvo skiriamas žinioms, ugdymui bei knygoms, o tėvo profesija leido Agotai jau ankstyvoje vaikystėje susipažinti su literatūros pasauliu. Nors šeima gyveno santūriai, tėvų dėka namuose netrūko pokalbių apie istoriją, kultūrą ir mokslą, kas skatino lakią vaiko vaizduotę.

 

Vaikystės metais Agota išsiskyrė dideliu jautrumu, pastabumu ir meile pasakojimams bei knygoms, kurios tapo jos pirmuoju pabėgimu į saugesnį pasaulį. Ji labai mėgo skaityti, stebėti aplinką ir kurti savo istorijas mintyse, dar nesuvokdama, kad vėliau literatūra taps jos pagrindine išraiškos priemone. Tačiau šį ramų ir šviesų vaikystės periodą greitai sukrėtė Antrojo pasaulinio karo negandos ir geopolitiniai pokyčiai, palietę kiekvieną Vengrijos kampelį. Karo baisumai, nuolatinis nesaugumo jausmas ir permainos paliko gilius pėdsakus jautrioje mergaitės pasąmonėje, vėliau atgimusiuose jos tamsiuose ir lakoniškuose grožiniuose kūriniuose.

 

Paauglystės laikotarpis Agotai Kristof buvo pilnas sukrėtimų ir netikėtų išbandymų, kai keitėsi ne tik jos asmeninis gyvenimas, bet ir visa šalies santvarka. Pasibaigus karui, Vengrijoje įsitvirtino griežtas komunistinis režimas, o šeima susidūrė su dideliais finansiniais ir socialiniais sunkumais. Būdama paauglė, ji buvo išsiųsta į internatinę mokyklą, kur patyrė didžiulį ilgesį namams, vienatvę ir atskirtį nuo artimųjų. Šis sunkus periodas užgrūdino jos charakterį, išmokė emocinio atsparumo, bet kartu suformavo tam tikrą vidinį uždarumą, kuris vėliau tapo jos rašymo stiliaus vizitine kortele.

 

Iki tampant pripažinta rašytoja, Agotos gyvenimas buvo kupinas sunkaus kasdienio darbo, emigracijos dramos ir sunkių pasirinkimų. 1956 metais, po Vengrijos revoliucijos numalšinimo sovietų kariuomenės, ji kartu su vyru ir mažu vaiku pėsčiomis perėjo Austrijos sieną, bėgdama nuo politinio persekiojimo ir nepriteklių. Pradžioje atsidūrusi pabėgėlių stovykloje Austrijoje, vėliau ji persikėlė gyventi į Šveicariją, prancūzakalbį Nešatelio miestą. Emigracijoje jos laukė skaudi realybė: nemokėdama prancūzų kalbos, ji įsidarbino fabrike, kur valandų valandas monotoniškai dirbo prie mechaninių įrenginių, išgyvendama gilią kultūrinę ir kalbinę izoliaciją.

 

Šis sunkus laikotarpis ir svetimos kalbos naštos jausmas turėjo milžinišką įtaką jos tolimesniam kūrybiniam keliui bei pasaulėjautai. Fabrike dirbantis žmogus be veido, izoliacija nuo gimtosios vengrų kalbos ir prarasta tėvynė tapo pagrindinėmis jos būsimos kūrybos temomis, atsispindėjusiomis jos garsiausiame romane „Storas sąsiuvinis“. Prancūzų kalba, kuri pradžioje kėlė kančią ir jautėsi kaip „žudikė kalba“, pamažu tapo jos literatūriniu įrankiu, lėmusiu unikalų, minimalistinį, asketišką ir visiškai šaltą jos stilių. Ji rašė tik prancūziškai, sąmoningai vengdama emocingų būdvardžių ir ilgažodžių, todėl jos tekstai įgavo nepaprastos, beveik medicininės galios.

 

Prieš pasiekiant tarptautinį pripažinimą, jos gyvenimas buvo tylus ir nematomas kasdienybės kovos už būvį fonas, kuriame ji visgi rasdavo laiko rašymui slapta. Ji pradėjo nuo pjesių radijui ir teatrui prancūzų kalba, kurios pamažu atvėrė duris į platesnę literatūrinę bendruomenę. Jos didžiausios įtakos ir išgyvenimai – karas, tremtis, svetimybė, vienatvė ir tapatybės praradimas – susiliejo į vientisą egzistencinį patyrimą, kurį ji meistriškai perkėlė į popierių. Agota Kristof išliko viena ryškiausių ir savičiausių XX amžiaus pabaigos Europos autorių, kurios biografija ir kūryba yra neatsiejamai susijusios su skaudžia imigranto dalia bei žmogaus psichologine ištverme.

 

AGOTOS KRISTOF LITERATŪRINIS KELIAS, TOLIMESNIS ASMENINIS GYVENIMAS IR KŪRYBA

 

Taigi Agota Kristof į literatūros pasaulį įžengė neįprastu ir sunkiu keliu, o jos pasiekimai literatūroje remiasi radikaliu taupumu, tikslumu ir giliu psichologiniu skausmu, kurį ji pavertė pasaulinio lygio kūriniais. Nors ji gimė, kaip minėjau, Vengrijoje, jos didžioji literato karjera ir pripažinimas gimė Šveicarijoje, prancūzakalbiame Nešatelio kantone. Ilgą laiką prancūzų kalba jai buvo svetima, todėl rašymas šia kalba tapo ne tik kūrybiniu iššūkiu, bet ir savotišku išsivadavimu iš tylos, kurią patyrė praradusi gimtąją vengrų kalbą. Jos pasiekimai vertinami kaip viena unikaliausių XX amžiaus pabaigos Europos literatūros fenomenų, įrodžiusių, kad išgyventa trauma ir tremtis gali tapti universalaus meninio lygio tekstų pagrindu.

 

Didžiausias ir svarbiausias lūžis jos gyvenime ir kūryboje įvykio 1986 metais, kai ji išleido savo debiutinį nedidelį romaną „Storas sąsiuvinis“ (pranc. Le Grand Cahier), kuris akimirksniu patraukė literatūros kritikų dėmesį ir išgarsino ją tarptautiniu mastu. Ši knyga, parašyta trumpais sakiniais ir visiškai be jokių sentimentalių lyrinių nukrypimų, pasakoja apie dvynius brolius, kurie gyvena pas močiutę karo nuniokotame pasienio kaimelyje. Knygą pirmaisiais metais skaitė prancūzakalbiai skaitytojai, o jos unikalus, šaltas, beveik dokumentinis stilius iškart sukėlė didelį rezonansą kritikos pasaulyje. „Storas sąsiuvinis“ sulaukė daugybės teigiamų vertinimų, buvo lyginamas su geriausiais egzistencinės literatūros kūriniais ir pelnė jai prestižines literatūrines premijas, įskaitant Europos leidybos prizus.

Agotos Kristof knygos mano namų bibliotekoje.

 

Šis romanas tapo pirma dalimi jos garsiosios trilogijos, kurią vėliau papildė antroji dalis „Įrodymas“ (La Preuve, 1988 m.) ir baigiamoji dalis „Trečiasis melas“ (Le Troisième Mensonge, 1991 m.). Trilogija sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, buvo išversta į daugiau nei kelias dešimtis pasaulio kalbų ir tapo klasika tapusiu šiuolaikinės Europos literatūros šedevru. Už paskutinę trilogijos dalį „Trečiasis melas“ rašytoja 1991 metais buvo apdovanota viena prestižiniams Prancūzijos literatūros apdovanojimų – Prix Médicis premija. Kritika vertino šį ciklą kaip gilaus moralinio žlugimo, karo pasekmių, tapatybės krizės ir broliškos meilės dekonstrukcijos viršūnę, kurioje tiesa ir melas susipina neatskiriamai.

 

Kalbėdama apie savo kūrinius, pati Agota Kristof dažnai pabrėždavo, kad jos knygos nėra autobiografinės tiesiogine prasme, tačiau jose slypi visa jos emocinė patirtis, karo siaubai ir tremtinio dalia. Interviu ji yra sakiusi, kad rašo todėl, jog „reikia rašyti“, o ne siekdama sukelti gailestį ar pamokyti skaitytoją, išlaikydama visišką autoriaus distanciją nuo savo personažų. Apie „Storą sąsiuvinį“ ir visą trilogiją ji teigė, kad stengėsi rašyti taip, tarsi dokumentuotų faktus, kurių negalima paneigti, visiškai atsisakydama psichologinių paaiškinimų, palikdama skaitytojui pačiam nuspręsti, kas yra tiesa, o kas – tik iliuzija. Jos požiūris į savo tekstus buvo labai griežtas, lakoniškas ir be jokio narcisizmo, ji niekada nesistengė įtikti masinio skaitymo skoniui.

 

Jos asmeninis gyvenimas Šveicarijoje klostėsi ramiai, nors ir paženklintas nuolatinio svetimumo jausmo bei vidinės vienatvės, kurią ji taip meistriškai perkėlė į kūrybą. Emigracijoje ji sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, tačiau jos santuokos ir buities kasdienybė reikalavo didelių pastangų suderinti darbą, motinystę ir literatūrinį pašaukimą. Šeimos gyvenimas Nešatelyje buvo gana uždaras, o pati rašytoja vengė didelių viešų renginių, triukšmingo literatai elito gyvenimo, pirmenybę teikdama tyliai namų aplinkai ir knygoms. Ši šeiminė ramybė ir kartu gilus emocinis atskirtumas nuo gimtinės sudarė unikalią terpę, kurioje gryninosi jos minimalistinis stilius.

 

Agota Kristof santykiai su atsinaujinusia, komunizmą nusimetusia Vengrija buvo sudėtingi, melancholiški ir pilni nostalgijos bei nutylėto skausmo. Nors po 1989 metų geležinės uždangos griuvimo ir Vengrijos demokratizacijos jos knygos sugrįžo į gimtinę ir sulaukė didžiulio pripažinimo bei triumfo, pati rašytoja retai grįždavo į Vengriją. Vengrijos kultūrinė bendruomenė ir kritikai jos pasiekimus vertino su didžiule pagarba, vadindama ją viena ryškiausių visų laikų vengrų kilmės rašytojų, pelniusių pasaulinę šlovę prancūzų kalba. Vengrijoje jos kūriniai tapo privaloma kultūrine vertybe, o jos gyvenimo kelias – simboliu to, kaip vengrų literatūros dvasia gali prabilti universalia kalba.

 

Per savo gyvenimą Agota Kristof išleido ir kitų žymių kūrinių, tokių kaip novelių rinkinys „Paskutinioji paskola“ (Le Cœur repoussé) bei romanai „Vakar“ (Hier), kurį, beje, turime lietuviškai, ir „Aklasis raštas“ (L'Analphabète), kuriuose dar giliau nagrinėjo atminties, rašymo ir prarastos tėvynės temas. Jos indėlis į Europos literatūrą buvo įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų, įskaitant Austrijos valstybinę Europos literatūros premiją bei Gottfriedo Kellerio premiją Šveicarijoje.

Rašytoja mirė 2011 metais savo namuose Nešatelyje, palikusi trumpą, bet itin galingą palikimą, kuris iki šiol laikomas vienu skaudžiausių ir labiausiai sukrečiančių XX amžiaus literatūros paminklų apie žmogaus prigimtį ekstremaliomis sąlygomis.

 

Maištinga Siela