Rašytojų alėja. Arthur Conan Doyle (Artūras Konanas Doilis): biografija, gyvenimas, spiritizmas, Šerlokas Holmsas ir svarbiausios knygos

 

Sveiki, skaitytojai!

Noriu pakeisti rubrikos „Asmenybė(s)“ į „Rašytojų alėja“, kadangi šioje rubrikoje dalijuosi įtakingiausiais pasaulio rašytojais. Vasarą, keliaudamas po Škotiją, netikėtai sužinojau labai įdomių dalykų apie škotų rašytoją Arthur Conan Doyle (Artūras Konanas Doilis), kurio knygas daugelis, jeigu ir neskaitė, bet tikrai girdėjo ar bent to net nežinodami matė kokią nors ekranizaciją. Šis įrašas pratęsia garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo apžvalgas, apžvelgia svarbiausius kūrinius ir įdomybes. Tekste naudosiu anglišką autoriaus vardažodžio variantą, kuris dabar labiau paplitęs, nei sulietuvintas variantas.

ANSKTYVASIS ARTHUR CONAN DOYLE GYVENIMAS

Arthur Conan Doyle gimė 1859 metų gegužės 22 dieną Edinburge, Škotijoje, itin meniškų šaknų, tačiau labai tragiškoje šeimoje. Nors tėvo linija turėjo kilmingą reputaciją ir reikšmingą įtaką kultūriniam gyvenimui, paties Arthuro vaikystė bėgo nuolatinio skurdo ir chaoso šešėlyje. Jo tėvas, Charles Altamont Doyle, buvo talentingas iliustruotojas ir dailininkas, tačiau kartu – sunkus alkoholikas, kentėjęs nuo depresijos bei epilepsijos priepuolių, kas galiausiai jį nuvedė į psichiatrijos ligoninę. Tuo pat metu Arthuro motina Mary Foley tapo tikrąja šeimos ašimi, kurios aistra riteriškiems romanams, heraldikai ir turtingas istorijų pasakojimo talentas pasėjo pirmąsias būsimojo rašytojo vaizduotės sėklas. Škotija su savo niūria, mistine dvasia ir ryškiu kontrastu tarp skurdo bei intelekto suformavo jo pradinį pasaulėvaizdį.

Jaunojo Arthuro auklėjimas buvo griežtas ir persmelktas religinės disciplinos, kuomet turtingesni dėdės pasisiūlė finansuoti jo mokslus jėzuitų internatinėse mokyklose – iš pradžių Hodder Place, vėliau Stonyhurst koledže Anglijoje. Griežta, dogmatiška aplinka ir fizinės bausmės jaunajam Doyle'iui sukėlė stiprų atmetimo jausmą katalikybei ir religiniam fanatizmui. Tačiau būtent šiose atšiauriose mokyklų sienose išryškėjo jo neeilinis talentas: berniukas tapo meistrišku pasakotoju, gebančiu aplink save suburti bendramokslių minią ir valandų valandas išlaikyti jų dėmesį paties išgalvotomis istorijomis. Tuo metu jis godžiai skaitė Walterio Scotto istorinius romanus, Thomaso Mayne Reido nuotykių knygas bei Edgaro Allano Poe detektyvus, kurie vėliau paliko gilų pėdsaką jo paties kūrybiniame braiže.

Paauglystėje suformuotas charakteris pasižymėjo itin ryškiu fiziniu tvirtumu, riterišku garbės kodeksu ir neblėstančiu smalsumu. Doyle'is buvo aukštas, stambaus sudėjimo ir nepaprastai sportiškas jaunuolis, aistringai žaidęs kriketą, regbį, užsiėmęs boksu bei plaukimu. Nors šeima gyveno ties skurdo riba ir nuolatos priklausė nuo giminaičių paramos, Arthuras išlaikė optimizmą bei stiprų atsakomybės jausmą. Metams bėgant, jo pasaulėžiūra iš giliai religingos transformavosi į racionalų gnosticizmą. Po koledžo baigimo vienus metus praleidęs Austrijoje, Feldkircho mokykloje, jis ne tik patobulino vokiečių kalbos žinias, bet ir dar labiau išplėtė savo akiratį, palaipsniui atsiribodamas nuo tradicinių dogmų ir krypdamas link mokslinio empirizmo.

Galiausiai 1876 metais Doyle'is įstojo į Edinburgo universitetą studijuoti medicinos, kas tapo vienu svarbiausių jo gyvenimo lūžių. Čia jis sutiko profesorių Josephą Bellą – žmogų, pasižymėjusį fenomenaliu gebėjimu iš menkiausių išorinių detalių ir dedukcijos nustatyti paciento ligą, profesiją bei gyvenimo būdą. Būtent šis dėstytojas vėliau tapo tiesioginiu Šerloko Holmso prototipu. Studijų metais Doyle'is paeiliui dirbo vaistininko padėjėju ir gydytojo asistentu, kad galėtų išlaikyti save bei padėti motinai. Tuo metu jo turtinė padėtis išliko itin kukli, todėl kiekvienas uždirbtas centas buvo gyvybiškai svarbus, o medicina atrodė kaip vienintelis saugus kelias į finansinį stabilumą.

Būdamas dvidešimties metų, 1880-aisiais, Doyle'is pasinaudojo netikėta galimybe ir šešiems mėnesiams išplaukė į Arktį kaip banginių medžioklės laivo „Hope“ chirurgas. Ši kelionė tapo viena didžiausių jo jaunystės obsesijų ir gyvybingiausių patirčių. Jis ne tik atliko gydytojo pareigas, bet ir pats aktyviai dalyvavo pavojingose medžioklėse, kovoje su ledo lytimis ir net kelis kartus įkrito į ledinį vandenyną. Arkties laukinė gamta, atšiaurios sąlygos ir nuolatinis pavojus gyvybei sužadino jo troškimą pažinti ribines žmogaus galimybių ribas. Sugrįžęs jis prisipažino, kad į Arktį išplaukė berniukas, o sugrįžo subrendęs vyras, pasiruošęs bet kokiems gyvenimo iššūkiams.

Po studijų baigimo 1881 metais ir vėlesnio trumpo išplaukimo į Vakarų Afrikos pakrantes laivu „Mayumba“, kur jį beveik pakirto sunki maliarijos forma ir užpuolė rykliai, Doyle'is nusprendė susitelkti į medicinos praktiką. Jis persikėlė į Portsmutą ir Sautsi rajone atidarė privačią kliniką. Pradžia buvo itin sunki: kabinetas stovėjo tuščias, pacientų beveik nebuvo, o baldais ir įranga tekdavo rūpintis skolon. Laukdamas klientų tuščiame priimamajame, Doyle'is turėjo daug laisvo laiko, kurį skirdavo savo senam pomėgiui – rašymui. Jo keistenybės ir platus interesų spektras tuo metu apėmė ne tik mediciną ir sportą, bet ir ankstyvąjį susidomėjimą parapsichologija bei spiritizmu, kuris vėliau tapo tikra jo gyvenimo aistra.

Būtent šioje finansinio neapibrėžtumo, medicininės praktikos paieškų ir intelektualinio ieškojimo etape gimė pirmieji literatūriniai bandymai, palaipsniui vedę link jo pirmojo garsaus kūrinio „Kraujo spalvos etiudas“ išleidimo 1887 metais. Iki kol tapo pripažintu rašytoju, Doyle'is jau buvo patyręs atšiaurų skurdą, pavojingas jūrines ekspedicijas, gavęs aukščiausio lygio medicininį išsilavinimą ir suformavęs unikalų charakterį, kuriame derinosi mokslo logika, sportinė aistra ir nepažabotas potraukis paslaptims.

BRANDUSIS IR VĖLYVASIS RAŠYTOJO ARTHUR CONAN DOYLE GYVENIMAS

Po to, kai 1887 metais dienos šviesą išvydo „Kraujo spalvos etiudas“ ir pasauliui buvo pristatytas Šerlokas Holmsas, Arthuro Conano Doyle’io gyvenimas įgavo pagreitį, kurio jis pats visiškai nesitikėjo. Iš pradžių knyga neatnešė nei didelių turtų, nei momentinės šlovės, todėl autorius toliau tęsė medicinos praktiką Sautsi rajone ir bandė siekti akies ligų specialisto karjeros Londone. Tačiau tuščias laukiamasis ir itin menkas pacientų srautas tapo tikra palaima literatūrai: neturėdamas ką veikti, jis visą savo energiją nukreipė į rašymą. Kai žurnalas „The Strand Magazine“ pradėjo spausdinti trumpus pasakojimus apie Holmso ir Vatsono nuotykius, visuomenę apėmė tikra manija. Nepaisant to, patį rašytoją šis triuškinantis pasisekimas bjauriai slėgė – jis laikė detektyvus nerimtu „antrarūšiu“ žanru, trukdančiu jam kurti rimtus istorinius romanus, kuriuos laikė tikruoju savo šedevru, todėl 1893 m. žurnale net drąsiai „nužudė“ Holmsą ties Reichenbacho kriokliu, sukeldamas beprecedentį skaitytojų įniršį ir protestų bangą.

Asmeninis rašytojo gyvenimas susiklostė itin dramatiškai, persipynęs su giliomis moralinėmis dilemomis, riterišku garbės kodeksu ir tyra meile. 1885 metais jis vedė Mary Louise Hawkins (meiliai vadintą Touie), su kuria susilaukė dviejų vaikų – Mary ir Arthuro Alleyne'o. Tačiau 1893 metais žmonai buvo diagnozuota džiova, ir Doyle'is trylika metų pasiaukojančiai slaugė sergančią sutuoktinę, vežiodamas ją po Šveicarijos sanatorijas ir užtikrindamas geriausią priežiūrą. Tuo pačiu metu, 1897 metais, jo gyvenime atsirado kita moteris – daug jaunesnė, talentinga dainininkė Jean Leckie. Rašytojas ją beprotiškai įsimylėjo, tačiau būdamas griežtų Viktorijos epochos vertybių ir kilnios moralės žmogus, išlaikė visiškai platoniškus santykius ir nuslėpė šį ryšį nuo sergančios žmonos iki pat jos mirties 1896 metais. Su Jean jis susituokė 1907-aisiais ir su ja susilaukė dar trijų vaikų – Denis, Adriano ir Jean, sukurdamas itin darnią, meilės ir abipusio palaikymo sklidiną šeimą.

Brandžiame amžiuje Doyle’io gyvenime atsirado obsesija, kuri galutinai užgožė jo literatūrinę šlovę – gilus ir besąlygiškas atsidavimas spiritizmui. Jo potraukis mistikai nebuvo atsitiktinis; šaknys glūdėjo pačiame Edinburge, kurio niūri, rūke skendinti atmosfera, senoviniai skersgatviai ir dvilypė miesto prigimtis – racionalaus švietimo ir tamsių liaudies legendų derinys – jam nuo vaikystės paliko gilų įspaudą. Nors Holmsas simbolizavo tyriausią mokslo logiką, pats jo kūrėjas siekė įrodyti, kad anapusinis pasaulis egzistuoja ir su juo galima užmegzti realų kontaktą. Spiritizmu jis pradėjo domėtis dar 1880-aisiais per Psichinių tyrimų draugiją, tačiau lemiamu smūgiu tapo Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs jo sūnaus Kingsley (iš pirmosios santuokos), brolio Inneso ir kitų artimųjų gyvybes. Apimtas nevilties, Doyle’is ieškojo būdo pasiekti išėjusiuosius ir pavertė spiritizmą savo naująja religija.

Savo atsidavimą anapusiniam pasauliui rašytojas demonstravo stulbinančiu užsispyrimu: jis organizavo seansus, lankė mediumus, išleido daugybę knygų apie dvasių pasaulį ir išeikvojo milžiniškas savo santaupų sumas pro-spiritistinei propagandai visame pasaulyje. Pati jo antroji žmona Jean tapo žinoma kaip „automatinio rašymo“ mediumė, per kurią, Doyle’io įsitikinimu, dvasios siųsdavo žinutes iš kito pasaulio. Vertindamas savo patirtį, rašytojas yra tvirtai pareiškęs: „Spiritizmas man nėra tik tikėjimas – tai yra žinojimas. Aš gavau tokių tiesioginių įrodymų, kad abejoti tiesiog nebeįmanoma“. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad dvasios gali materializuotis, o seansų metu matyti reiškiniai yra fiziniai faktai. Šis patiklumas pasiekė kulminaciją, kai jis aistringai gynė vadinamąsias „Kotlinglio fėjų“ nuotraukas, teigdamas, kad mažos mergaitės tikrai nufotografavo tikras fėjas, nors vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tiesiog iškirpti popieriniai piešinėliai.

Viena iš garsiųjų nuotraukų su fėjomis, kuria tikėjo rašytojas.

Spiritizmo obsesija Doyle’į suvedė ir vėliau išskyrė su kitomis to meto legendomis, o ryškiausias to pavyzdys – jo audringa draugystė su garsiuoju iliuzionistu Harry Houdini. Houdini, būdamas griežtas skepticizmo šalininkas, sistemingai atskleidė netikrus mediumus ir apgavikus, o Doyle’is šventai tikėjo, kad pats Houdini turi tikrų magiškų galių, bet jas neigia. Jų draugystė žlugo po vieno seanso, kurio metu Doyle’io žmona Jean tariamai užrašė žinutę iš Houdini mirusios motinos anglų kalba – kalba, kurios ši moteris gyvenime visiškai nemokėjo. Nepaisant to, Doyle’is iki gyvenimo pabaigos išliko nepalaužiamas savo įsitikinimuose, o jo brandusis charakteris derino nepajudinamą užsispyrimą su neįtikėtinu naivumu, kurį daugelis amžininkų laikė tiesiog genijaus beprotyste.

Greta spiritizmo, rašytojas pasižymėjo itin aktyviu pilietiniu charakteriu ir buvo tikras riteriškumo įsikūnijimas realioje kasdienybėje. Jis dukart savo lėšomis išvyko į karus – kaip daktaras Pirmojo būrų karo metu ir vėliau kaip karo korespondentas, parašęs išsamias istorines analizes, už kurias 1902 metais jam buvo suteiktas riterio titulas (seras). Tačiau labiausiai jį įkvėpė kova už teisybę: Doyle’is asmeniškai atliko detektyvinius tyrimus ir išgelbėjo du nekaltai nuteistus vyrus – George’ą Edalji ir Oscarą Slaterį. Naudodamasis paties išgalvotais Holmso metodais, jis įrodė policijos klastotes bei rasinius išankstinius nusistatymus, taip užsitarnaudamas tikro visuomenės gynėjo reputaciją ir inicijuodamas JK Apeliacinio teismo įsteigimą.

Intelektualiniu atžvilgiu Doyle’is buvo itin įvairiapusė asmenybė, nuolat ieškanti naujų iššūkių ir susižavėjimo objektų. Jis aistringai žavėjosi sportu – ne tik žaidė kriketą aukščiausiu lygiu su rašytoju J. M. Barrie (knygos apie Piterį Peną autoriumi), bet ir tapo vienu iš pirmųjų, išpopuliarinusių slidinėjimą Šveicarijoje kaip pramoginį sportą. Be to, jį itin traukė mokslo naujovės, automobiliai, fotografija ir archeologija. Būtent iškastos dinozaurų pėdos bei mokslinės prielaidos jį įkvėpė parašyti garsųjį mokslinės fantastikos romaną „Prarastas pasaulis“ (1912 m.), kuriame sukūrė kitą ryškų savo personažą – ekscentriškąjį profesorių Čelendžerį, tapusį visiškai priešinga, bet ne mažiau įspūdinga Holmso alternatyva.

Kaip sutuoktinis, tėvas ir šeimos galva, seras Arthuras buvo nepaprastai šiltas, dosnus ir švelnus žmogus, dievinęs savo vaikus ir namų jaukumą. Jis skatino vaikų kūrybiškumą, rengdavo jiems įspūdingas šventes, skaitydavo pasakas ir leisdavo nevaržomai tyrinėti pasaulį. Nepaisant savo konservatyvių Viktorijos laikų šaknų, jis palaikė teisinę skyrybų reformą, kad palengvintų moterų padėtį smurtinėse santuokose, nors tuo pat metu paradoksaliai priešinosi moterų teisei balsuoti (sufražistėms), nes tikėjo, kad moters prievolė ir kilniausia paskirtis – būti namų židinio sarge. Šis vidinis prieštaravimas atspindėjo visą jo filosofiją: derinį tarp gilaus humanizmo ir nostalgijos praėjusiems riteriškumo laikams.

Savo pasaulėžiūroje Doyle’is rėmėsi idėja, kad žmogaus dvasia yra nemirtinga, o pats gyvenimas tėra trumpas pasiruošimo etapas atlikti kilnius darbus. Jis dažnai kartodavo savo pagrindinį moralinį šūkį: „Aš visada maniau, kad žmogaus matas yra tai, ką jis duoda pasauliui, o ne tai, ką iš jo paima“. Jis atsisakė didžiulių honorarų, jei jautė, kad darbas prieštarauja jo įsitikinimams, ir nuolat rėmė įvairias chartijų organizacijas. Įdomus ir netikėtas faktas tas, kad nepaisant Holmso sukurto populiarumo, Doyle'is jautėsi visiškai abejingas savo paties detektyviniam genijui ir atvirai prisipažindavo, jog tikrasis jo gyvenimo tikslas – apvalyti visuomenės sielą nuo materializmo gniaužtų.

Senatvėje rašytojas atrodė kaip tikras senosios epochos patriarchas – stambus, su vešliais baltais ūsais, spinduliuojantis ramybe, bet niekada neprarandantis energijos. Net ir kankinamas sunkios širdies ligos, jis iki paskutiniųjų dienų keliavo po Australiją, Ameriką bei Europą skaitydamas paskaitas apie spiritizmą. Paskutiniaisiais metais jis daug laiko praleido savo gražioje sodyboje Sasekse, apsuptas šeimos, sodindamas gėles ir rašydamas atsiminimus. Jo dvasinė ramybė buvo tokia stipri, kad pačią mirtį jis priėmė ne kaip pabaigą, o kaip ilgai lauktą kelionę į kitą, šviesesnę dimensiją, kurioje tikėjosi pasitikti visus savo išėjusius artimuosius.

1930 metų liepos 7 dieną, būdamas 71-erių, Arthuras Conan Doyle’is patyrė širdies priepuolį savo namų sode. Jo paskutiniai žodžiai, ištarti šalia buvusiai žmonai Jean, buvo trumpa, bet nepaprastai švelni frazė: „Tu buvai nuostabi“. Ant jo antkapio Windlesham kapinėse (vėliau perlaidotas Minsteade) šeima iškalė žodžius, kurie geriausiai apibūdina visą jo sudėtingą, mistišką ir garbingą gyvenimą: „Plienas tikras, ašmenys aštrūs / Arthuras Conan Doyle – Riteris, Patriotas, Gydytojas ir Rašytojas“. Jis paliko pasaulį ne tik kaip nemirtingojo Šerloko Holmso tėvas, bet ir kaip žmogus, kuris išdrįso visą gyvenimą ieškoti tiesos tarp mokslo šviesos ir anapusinės tamsos.

SVARBIAUSI DOYLE‘IO KŪRINIAI IR EKRANIZACIJOS

Arthuras Conano Doyle’is į pasaulinės literatūros istoriją įėjo kaip nepaprastai produktyvus ir universalus rašytojas, kurio kūrybinis palikimas toli gražu neapsiriboja vien garsiuoju detektyvu. Nors skaitytojai jį geriausiai žino dėl Šerloko Holmso, autorius išleido dešimtis romanų, apsakymų rinkinių, istorinių veikalų, pjesių ir poezijos knygų. Jo kūrybinis kelias nusidriekė per kelis dešimtmečius, o parašyti kūriniai iki šiol stebina savo žanrine įvairove – nuo griežtos logikos detektyvų iki mokslinės fantastikos, medicininių apsakymų bei gilių istorinių dramų.

Neabejotinai žymiausias ir svarbiausias jo kūrinijos etapas prasidėjo 1887 metais, kuomet metiniame žurnale „Beeton’s Christmas Annual“ buvo išspausdintas pirmasis romanas apie Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną – „Kraujo spalvos etiudas“. Šiame kūrinyje autorius pristatė unikalų dedukcinį metodą ir supažindino skaitytojus su genialiuoju sekliai. Vėliau sekė romanas „Keturių ženklas“ (1890 m.), o tikra pasaulinė manija prasidėjo 1891–1892 metais žurnale „The Strand Magazine“ pasirodžius trumpų apsakymų ciklui, vėliau išleistam rinkiniu „Šerloko Holmso nuotykiai“. Iš viso apie šį seklį Doyle’is parašė keturis romanus ir 56 trumpus apsakymus, tarp kurių ryškiausiai spindi 1902 metais išleistas kultinis mistinis detektyvas „Baskervilių šuo“.

Pats rašytojas savo viršūne ir tikrąja literatūrine aistra laikė ne detektyvus, o didingos apimties istorinius romanus, kuriems skirdavo itin daug laiko bei istorinių šaltinių analizei. 1889 metais jis išleido romaną „Mika Klarkas“, vaizduojantį XVII amžiaus Anglijos sukilimą, o 1891 metais dienos šviesą išvydo „Baltoji kompanija“ – pasakojimas apie Šimtametį karą ir riterišką garbės kodeksą, kurį pats Doyle’is laikė savo geriausiu kūriniu. Šią istorinę liniją vėliau papildė romanas „Seras Nigelis“ (1906 m.) bei skaitytojų pamėgtas lengvo humoro kupinas apsakymų ciklas apie napoleoniškųjų karų herojų „Husearas Žeraras“, leistas nuo 1894 iki 1903 metų.

Seras A. C. Doyle pozuoja savo namų svetainėje.

Kitą itin reikšmingą autoriaus kūrybos tarpsnį sudaro mokslinė fantastika ir nuotykių literatūra, kurios ryškiausiu akcentu tapo 1912 metais išleistas romanas jau minėtasis „Prarastas pasaulis“. Čia rašytojas sukūrė visiškai naują, ekscentrišką ir impulsyvų veikėją – profesorių Džordžą Čelendžerį, kuris išvyksta į ekspediciją po Pietų Amerikos džiungles ir atranda izoliuotą plynaukštę, kurioje vis dar gyvena dinozaurai ir priešistoriniai žmonės. Šis kūrinys padarė milžinišką įtaką visam fantastikos žanrui, o vėliau Doyle’is apie Čelendžerį parašė dar keletą kūrinių, tarp kurių – 1913 metais išleistą romaną „Nuodinga juosta“.

Vėlyvuoju savo gyvenimo etapu, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, rašytojas beveik visą savo plunksną nukreipė į spiritizmą, okultizmą ir anapusinio pasaulio tyrimus. Jis išleido didelės apimties dokumentinius ir filosofinius veikalus, tokius kaip „Naujas apreiškimas“ (1918 m.), „Gyvybingoji žinutė“ (1919 m.) bei monumentalų dviejų tomų darbą „Spiritizmo istorija“ (1926 m.). Šiuose kūriniuose autorius aistringai gynė savo įsitikinimus apie sielos nemirtingumą, bandydamas moksliškai pagrįsti bendravimą su dvasia ir pristatydamas asmeninius bei kitų tyrimų rezultatus.

Doyle’io kūryba tapo vienu didžiausių įkvėpimo šaltinių kino ir televizijos industrijai, auginančiu ekranizacijas jau daugiau nei šimtmetį. Šerlokas Holmsas yra patekęs į Gineso rekordų knygą kaip dažniausiai kine ir televizijoje pavaizduotas žmogaus kilmės literatūrinis herojus. Pirmieji nebylūs filmai pasirodė dar XX amžiaus pradžioje, o klasikiniu Holmso įvaizdžiu 1930–1940 metais tapo aktoriaus Basilio Rathbone’o atliktas vaidmuo, suformavęs ikoninį seklio įvaizdį su pypke ir elnių medžiotojo kepure.

Modernesniais laikais Doyle’io kūriniai patyrė galingą atgimimą ir iš naujo užkariavo pasaulinę auditoriją. Ypač didelio pasisekimo sulaukė režisieriaus Guy Ritchie vaidybiniai filmai „Šerlokas Holmsas“ (2009 m.) ir „Šerlokas Holmsas: Šešėlių žaidimas“ (2011 m.), kur seklio vaidmenį atliko Robertas Downey Jr., pavertęs personažą veiksmo herojumi. Ne mažiau kultiniu tapo ir BBC televizijos serialas „Šerlokas“ (2010–2017 m.), kuriame Benedictas Cumberbatchas ir Martinas Freemanas perkelia Holmso ir Vatsono istorijas apie XXI amžiaus Londoną, išlaikydami originalią kūrinių dvasią bei loginį aštrumą.

Be detektyvų, ne kartą buvo ekranizuoti ir kiti autoriaus darbai, ypač romanas „Prarastas pasaulis“, kuris sulaukė net kelių kine ir televizijoje rodytų adaptacijų – nuo klasikinio 1925 metų nebyliojo kino šedevro su novatoriška stop-motion animacija iki populiaraus 1999–2002 metų televizijos serialo, kurį, beje, teko vaikystėje su nepaprastu smalsumu žiūrėti per lietuvišką televiziją. Doyle’io literatūrinis palikimas iki šiol išlieka gyvas, nes jo sukurti personažai, mistika ir mokslo darna bei neprilygstamas pasakotojo talentas toliau įkvepia naujas režisierių, rašytojų ir skaitytojų kartas visame pasaulyje.

Man asmeniškai Doyle – įspūdinga asmenybė. Tikiuosi, kad buvo labai įdomu ir Jums.

Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Ruth Ozeki: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos temos ir bruožai

 

Sveiki!
 
Šįkart rubrikoje apie pasaulio rašytojus – Ruth Ozeki, kurios dvi knygos yra prakalbintos lietuviškai: „Knyga laiko būčiai“ (Baltos lankos, perleista antrąsyk 2021), „Knyga apie formą ir tuštumą“ (Baltos lankos, 2024).
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS RUTH OZEKI GYVENIMAS
 
Pasaulinio pripažinimo sulaukusi rašytoja, filmų kūrėja ir Zen budistų vienuolė Ruth Ozeki gimė 1956 metų kovo 12 dieną Niu Heivene, Konektikuto valstijoje. Ji oficialiai dvasinius įžadus davė 2010 metais Soto Zen tradicijoje (ji yra susijusi su „Everyday Zen“ fondu ir Bruklino zen centru). Ji nėra tradicinė uždarame vienuolyne gyvenanti vienuolė – ji derina šį dvasinį kelią su aktyvia rašytojos karjera, dėstymu universitete ir gyvenimu su vyru, tačiau jos dvasiniai įšventinimai ir kasdienė praktika užima labai svarbią vietą jos gyvenime. Jos šeimos šaknys buvo tarptautinės ir kultūriškai turtingos, nes ji augo JAV ir Japonijos kultūrų sandūroje. Ozeki tėvai dirbo mokslinį darbą Jeilio universitete: jos tėvas Floydas Lounsbury buvo žinomas amerikiečių lingvistas, antropologas ir majų kultūros tyrinėtojas, o motina Masako Yokoyama taip pat užsiėmė lingvistika. Ši intelektuali namų aplinka suformavo jos gilų smalsumą kalbai, kultūroms ir aplinkiniam pasauliui nuo pat mažų dienų.
 
Vaikystėje ir paauglystėje patirtos aplinkybės turėjo didžiulę įtaką jos vėlesniam pasaulėvaizdžiui. Augdama ji vėlesniuose pasakojimuose yra prisiminusi savo pirmuosius gilius vaikystės prisiminimus, susijusius su dvasiniais ieškojimais – pavyzdžiui, kaip būdama maža mergaitė kambaryje aptiko tyliai meditavusius savo senelius zen budistus. Šis susitikimas su ramybe ir sąmoningumu tapo tarsi pirmuoju emociniu atspaudu jos gyvenime. Nors jos šeima susidūrė su Antrojo pasaulinio karo sukeltais išbandymais ir suirutėmis, tarp kurių buvo ir sudėtingos giminaičių patirtys bei priverstinis gyvenimas skirtinguose žemynuose, tai tik dar labiau sustiprino Ozeki domėjimąsi tapatybės, atminties ir tarpusavio ryšių temomis.
 
Baigusi mokyklą, ji pasirinko humanitarinius mokslus ir įstojo į prestižinį „Smith“ kolegiją Masačiusetse, kur gilino žinias anglų literatūros bei Azijos studijų srityse. Studijų metais ji pasižymėjo išskirtiniais akademiniais pasiekimais ir 1980 metais baigė kolegiją su pagyrimu bei aukščiausiais įvertinimais. Šis universitetinis etapas suteikė jai tvirtą pamatą literatūrai, išmokė analizuoti sudėtingas tekstų struktūras ir paskatino dar giliau pasinerti į Rytų Azijos kultūros studijas, kurios vėliau tapo neatsiejama jos tapatybės bei kūrybos dalimi.
 
Po studijų JAV jaunai moteriai atsivėrė galimybės išvykti į Rytus, kai ji laimėjo Japonijos Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko gilinti žinių į Naros moterų universitetą. Gyvendama Japonijoje, ji patyrė itin intensyvų kultūrinį virsmą, kurį vėliau apibūdino fraze, kad užaugusi galvojusi esanti japonė, tačiau nuvykusi ten suprato esanti amerikietė. Šis dvigubas kultūrinis identitetas vėliau tapo jos kūrybos ašimi. Japonijoje ji ne tik studijavo klasikinę japonų literatūrą, bet ir dėstė anglų kalbą universitete, įkūrė kalbų mokyklą, taip pat pasinėrė į tradicinius menus – ji mokėsi Noh dramos meno, gėlių kompozicijos bei kaukių drožybos tradicijų.
 
Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, tiksliau į Niujorką, Ozeki dešimtajame dešimtmetyje pasuko į kino ir televizijos industriją. Jos karjera prasidėjo nuo vizualinių menų – ji dirbo menine vadove ir rekvizito kūrėja mažo biudžeto kino aikštelėse, kur prisidėjo prie įvairių nepriklausomų bei siaubo filmų kūrimo. Vėliau ji perėjo prie dokumentinio formato, kūrė ir režisavo laidas bei dokumentines programas Japonijos televizijai, o tai jai padėjo išsiugdyti discipliną ir supratimą, kaip tiksliai ir efektyviai pasakoti istorijas vaizdais bei laiko rėmais.
 
Didelį lūžį jos kelyje link rašytojos karjeros lėmė jos pačios autoriniai dokumentiniai filmai. Vienas geriausiai žinomų jos darbų buvo giliai autobiografinis filmas, pasakojantis apie kelionę parsivežant mirusios močiutės palaikus bei giminės istorijos fragmentus iš Japonijos į JAV. Šis kūrinys sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo, buvo rodytas prestižiniuose kino festivaliuose, tokiuose kaip „Sundance“, ir muziejuose. Darbas montažinėse, ilgos valandos praleistos derinant vizualinius pasakojimus bei dokumentuojant tikrovę galiausiai subrandino ją kaip kūrėją, pasiruošusią peržengti kino ribas.
 
Prieš išleisdama savo pirmąjį romaną ji savyje nešiojo didžiulį sukauptų patirčių, kelionių, kultūrinių pastebėjimų bei autorinių ieškojimų bagažą. Pasak pačios autorės, jos potraukis rinkti istorijas, daiktus ir aplinkos detales natūraliai atvedė ją prie grožinės literatūros. Įgijusi nepakartojamą patirtį televizijoje ir kine, kur laikas yra ribotas ir brangus, ji pajuto esanti pasiruošusi valdyti platesnius naratyvus. Šio ilgo, spalvingo ir daugiakultūrio gyvenimo etapo rezultatas tapo jos debiutinis romanas, išleistas 1998 metais, kuris akimirksniu atvėrė jai duris į pasaulinę literatūros sceną ir įtvirtino jos vardą tarp ryškiausių šių laikų autorių.
 
RUTH OZEKI VĖLYVASIS GYVENIMAS: KNYGOS, ASMENINIS GYVENIMAS, KŪRYBOS TEMOS
 
Ruth Ozeki į pasaulinę literatūros padangę įsiveržė jau subrendusi, su išskirtiniu asmeniniu bagažu, kuriame susipynė akademinė patirtis, kino režisūra ir gilus dvasinis ieškojimas. Jos kūrybinis kelias prasidėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai ji, gyvendama triukšmingame Niujorke ir montuodama filmus, pradėjo rašyti savo debiutinį romaną „Mano mėsos metai“. Ši knyga, išleista 1998 metais, iškart atkreipė dėmesį savo drąsia satyra, kurioje per korporacinio pasaulio, maisto pramonės ir kultūrinių stereotipų prizmę buvo nagrinėjamos vartotojiškumo bei tapatybės problemos, o šis literatūrinis debiutas iškart pelnė jai tarptautinį pripažinimą ir prestižinį „Kiriyama Pacific Rim“ apdovanojimą.
 
Jos išsilavinimas ir intelektualinis pamatas yra itin plataus profilio, apimantis anglų literatūrą, Azijos studijas bei klasikinį Rytų meno supratimą, įgytą prestižinėje „Smith“ kolegijoje. Šios žinios padėjo jai sukurti savitą rašymo stilių, kuriame Vakarų postmodernusis naratyvas organiškai pinasi su Rytų filosofijos elementais. Ozeki pasaulėžiūrai didžiulę įtaką padarė Zen budizmas, kurį ji praktikuoja dešimtmečius, o vėliau buvo įšventinta, kaip jau minėjau, ir į Zen vienuoles, o ši dvasinė praktika tapo neatsiejama jos kasdienybės bei kūrybos filosofijos dalimi.
 
Politinės ir socialinės rašytojos pažiūros stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur ji aktyviai pasisako už ekologinį atsakingumą, kritikuoja globalizuotą kapitalizmą, masinį vartojimą ir abejingumą klimato kaitos krizei. Jos knygose nuolat iškeliamos globalios problemos, tokios kaip genetiškai modifikuoti organizmai, maisto sauga, gyvūnų teisės, psichikos sveikatos stigmos bei marginalizuotų visuomenės narių likimai. Ozeki sugeba sudėtingas filosofines bei politines idėjas paversti jautriomis, asmeniškomis ir įtraukiančiomis žmogiškosiomis istorijomis, kurios skatina skaitytojus susimąstyti apie savo poveikį planetai.

Ruth Ozeki knygos lietuviškai mano namų bibliotekoje.

 
Tarp svarbiausių jos kūrinių išsiskiria didieji romanai, pelnę pasaulinį pripažinimą ir prestižinius apdovanojimus, įskaitant romaną „Knyga laiko būčiai“, už kurį ji sulaukė pasaulinio triumfo, buvo nominuota „Man Booker“ premijai ir apdovanota „Los Angeles Times“ knygų premija, bei vėlesnį šedevrą „Knyga apie formą ir tuštumą“, pelniusį prestižinę „Women’s Fiction“ premiją. Šie kūriniai įtvirtino jos, kaip vienos originaliausių šių laikų rašytojų, statusą, sugebančios meistriškai jungti magiškąjį realizmą su skaudžiomis socialinėmis bei psichologinėmis realijomis.
 
Romanas „Knyga laiko būčiai“ pasakoja apie Ramiojo vandenyno pakrantėje Kanadoje gyvenančią rašytoją Rut, kuri po cunamių atodangos randa „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę, išplautą į krantinę. Joje pasislėpęs japonų paauglės Naos dienoraštis atveria sukrečiantį pasakojimą apie mergaitės patiriamas patyčias mokykloje Tokijuje, šeimos krizes emigracijoje ir sprendimą parašyti biografiją apie savo šimtametę prosenelę budistų vienuolę prieš pasiryžtant nutraukti savo gyvybę, o šis kūrinys narplioja laiko prigimties, atminties, depresijos ir tarpkultūrinio ryšio paslaptis per netikėtą dviejų moterų likimų susipynimą.
 
Romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ s atskleidžia jautrią keturiolikmečio Beno Oh istoriją. Po tragiškos tėvo žūties berniukas pradeda girdėti aplinkinių daiktų – nuo sulūžusio kalėdinio žaisliuko iki seno sportinio batelio – balsus ir emocijas, o jo motina tuo metu panyra į liguistą kaupimo maniją. Bandydamas pabėgti nuo namus užgriuvusio daiktų triukšmo ir chaoso, Benas pasislepia viešojoje bibliotekoje, kur susipažįsta su benamiais filosofais, gatvės menininkais ir savo paties Knyga, kuri pati pradeda pasakoti jo istoriją bei mokyti jį išklausyti tai, kas pasaulyje iš tikrųjų svarbu.
 
Gyvenimo būdas ir kasdieniai rašytojos ritualai yra glaudžiai susiję su jos dvasine praktika bei ramybės paieškomis, nes Ozeki gyvena tarp Niujorko ir atokios Korteso salos Britų Kolumbijoje, Kanadoje, kur kartu su vyru, aplinkos menininku ir medžių sodintoju Oliveriu Kellhammeriu, mėgaujasi gamtos ramybe. Jos rašymo procesas reikalauja didelės disciplinos: ji dažnai keliasi labai anksti ryte, medituoja, atlieka dvasines praktikas, o tik tada sėda prie stiliaus, struktūros bei redagavimo darbų, kurie gali užtrukti daugelį metų, nes jos romanai yra kruopščiai išgludinti ir konstruojami tarsi sudėtiniai filosofiniai mechanizmai.
 
Šeiminis gyvenimas ir asmeninė patirtis jai naudinga kuriant daugiakultūrius personažus, kurie ieško savo vietos pasaulyje tarp Rytų ir Vakarų tradicijų, susidurdami su tapatybės ir priklausymo klausimais. Nors ji neturi savo vaikų, jos gilus empatijos jausmas jaunajai kartai, paauglių psichologijai ir vienatvės išgyvenimui pulsuoja kiekviename jos kūrinyje, parodydamas išskirtinį jautrumą pažeidžiamiems protams. Jos vyras ir artima aplinka suteikia jai stabilumo, reikalingo tam, kad ji galėtų pasinerti į ilgus ir emociškai varginančius kūrybinius procesus, rašant apie netektis, gedulą ir dvasinį atgimimą.
 
Kelionės ir pomėgiai papildo šios iškilios kūrėjos portretą, nes Ozeki daug keliauja tarp Šiaurės Amerikos ir Japonijos, kur lanko savo dvasinius mokytojus, giminaičius bei semiasi įkvėpimo būsimiems tekstams. Jos laisvalaikio pomėgiai glaudžiai susiję su rankdarbiais, pavyzdžiui, mezgimu ir siuvimu, sodo priežiūra, tradiciniais menais bei meditacija, o jos namai, kaip teigia pati autorė, yra pilni užrašų knygučių, istorijų fragmentų ir daiktų, kurie, kaip ir jos romanuose, turi savo unikalią energiją bei atmintį.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Taylor Jenkins Reid: biografija, gyvenimas, knygos ir kūrybos temos bei bruožai

Sveiki!
 
Lietuvoje amerikiečių rašytojos Taylor Jenkins Reid knygos sparčiai verčiamos ir populiarinamos. Nesu nė vienos skaitęs, tačiau vakar įsigijau naujausią jos romaną „Atmosfera“ lietuviškai ir nutariau pasidomėti šia rašytoja plačiau., tad tęsiu garsiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių ir klasikų rašytojų rubriką.
 
ANKSTYVASIS TAYLOR JEKINS REID GYVENIMAS
 
Žinoma JAV rašytoja Taylor Jenkins Reid gimė 1983 metų gruodžio 20 dieną Oušen Sityje, Merilendo valstijoje. Jos ankstyvasis gyvenimas ir vaikystė bėgo gana ramiai, tačiau didelė pokyčių banga ją užklupo sulaukus dvylikos metų, kai jos šeima persikraustė gyventi į Actoną, Masačusetso valstiją. Šis persikraustymas ir paauglystės metai Naujojoje Anglijoje padarė didelę įtaką jos asmenybės formavimuisi, pasižymėjusiam ieškojimais bei noru išsiskirti iš minios.
 
Vaikystėje būsimoji kūrėja visiškai nebuvo knygų graužikė ar pavyzdinga literatūros skaitytoja – atvirkščiai, duodama interviu ji prisimindavo save kaip žmogų, kuris literatūros pamokose naudodavosi tik trumpais santraukų vadovais ir stengdavosi bet kokiais būdais išsisukti nuo privalomo knygų skaitymo, nes jai tai tebuvo nuobodi namų užduotis. Ji pati save yra apibūdinusi kaip visišką „pavyzdingą mergaitę“ ankstyvojoje vaikystėje, tačiau užklupus paauglystei viskas pasikeitė: ji tapo gerokai drąsesnė, mėgo atkreipti į save dėmesį, tapo tam tikra prasme „scenos žmogumi“ ir pradėjo aktyviai domėtis berniukais.
 
Mokykloje ir paauglystėje T. J. Reid pasižymėjo gana išraiškingu, androginišku stiliumi bei atviru, tiesmuku charakteriu, dėl kurio kartais sulaukdavo aplinkinių nesupratimo. Ji yra pasakojusi, kaip bendraamžiai jos dažnai pasyviai agresyviai klausinėdavo, kodėl ji negali rengtis labiau kaip mergaitė, nesitvarko nagų, taip kalba ar negali būti bent šiek tiek ramesnė. Toks spaudimas ir netilpimas į tradicinius visuomenės rėmus formavo jos jautrumą moteriškumo, saviraiškos bei visuomenės lūkesčių temoms, kurios vėliau tapo kertinėmis jos romanų ašimis.
 
Didžiulis lūžis jos santykyje su literatūra įvyko sulaukus trylikos metų, kai jai į rankas pateko ką tik pasirodęs Helen Fielding romanas „Bridžitos Džouns dienoraštis“. Perskaičiusi pirmąjį puslapį ji iškart pasimetė istorijoje, nebegalėjo atsitraukti ir baigusi knygą iškart kreipėsi į mamą su prašymu vežti ją į knygyną. Šis atradimas tapo tuo stebuklingu impulsu, kuris visiškai pakeitė jos požiūrį į pasakojimus, o vienu iš pirminių jos jaunystės autoritetų bei literatūrinių herojų tapo ir F. Skoto Ficdžeraldo „Didžiojo Getsbio“ pagrindinis veikėjas.
 
Baigusi mokyklą, ji pasirinko studijas Emersono koledže Bostone, kur pasirinko medijų studijų specialybę. Studentavimo metai buvo itin intensyvūs ir reikalaujantys didžiulio savarankiškumo, kadangi ji pati turėjo pasirūpinti savo mokslo finansavimu – dirbo visu etatu arba derino kelis darbus vienu metu, o kad sutaupytų ir išgyventų, dirbo bendrabučio vyresniąja. Be studijų ir darbinės rutinos, ji aktyviai įsitraukė į universiteto gyvenimą, o paskutiniais studijų metais pagal specialią programą išvyko į Los Andželą.
 
Pasaulio ir Holivudo trauka ją galutinai nuvedė į Kaliforniją, kur baigusi koledžą ji įsikūrė nuolatiniam gyvenimui. Prieš pasiekdama rašytojos šlovę, jos ankstyvasis suaugusiojo gyvenimas Los Andžele sukosi aplink kino ir televizijos industriją – ji įsidarbino kino kastingo asistente, vėliau darbavosi ir mokykloje, o laisvu nuo darbinės rutinos metu pradėjo rašyti savo pirmuosius prozos kūrinius. Sulaukusi 24-erių ji jau turėjo savo pirmuosius literatūros agentus, o po ilgo atkaklaus kasdienio darbo ir kūrybinių ieškojimų išleido debiutinį romaną, kuris atvėrė duris į pasaulinį pripažinimą.
 
TAYLOR JENKINS REID RAŠYTOJOS VIRŠŪNĖ, SVARBIAUSI KŪRINIAI, VĖLYVASIS GYVENIMAS
 
Atsisakiusi pirminio darbo kino ir televizijos gamyboje, Taylor Jenkins Reid apsisprendė rimtai atsidėti rašymui tiesiog suvokusi, kad jos aistra slypi ne kito parašytų scenarijų įgyvendinime, o savo pačios istorijų kūrime. Ji pradėjo rašyti kiekvieną laisvą minutę – rytais prieš darbą, vakare bei savaitgaliais, kol galiausiai 2013 metais išleido savo debiutinį romaną „Forever, Interrupted“ (lietuviškai „Supernova“). Perėjimą prie profesionalios rašytojos kelio ji pati yra apibūdinusi kaip itin drausmingą, kasdienį procesą, reikalaujantį didžiulio atsidavimo. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra laukimas, kol aplankys įkvėpimas, o kasdienis fizinis ir protinis darbas, kuriame svarbiausia tiesiog sėstis prie stalo ir rašyti.
 
Kūrybiniame kelyje jai didelę įtaką darė ne tik populiariosios kultūros reiškiniai ar Holivudo aukso amžiaus istorijos, bet ir kitos autorės, gebančios atskleisti gilų moters vidinį pasaulį. Ji ne kartą minėjo, kad įkvėpimo sėmėsi iš tokių kūrėjų kaip Joan Didion bei Nora Ephron, kurios gebėjo derinant eleganciją, aštrų žvilgsnį ir humorą kalbėti apie labai sudėtingus žmogiškuosius santykius. Vėlesniu kūrybos etapu jai didžiulį impulsą suteikė muzikos dokumentika, garsių asmenybių biografijos ir pačios patirtis stebint, kaip visuomenė dievina, o vėliau teisia galingas, talentingas ir drąsias moteris.
 
Jos asmeninis gyvenimas klostėsi gana darniai ir ramiai, atspindėdamas gilią pusiausvyrą tarp intensyvaus darbo ir šeiminio jaukaus gyvenimo. Ji ištekėjo už Alexo Jenkinso Reido, kuris taip pat dirba kūrybinėje industrijoje ir rašo scenarijus, todėl pora puikiai supranta vienas kito kūrybinius procesus ir iššūkius. Jie kartu augina dukrą ir ši motinystės patirtis, kaip prisipažįsta pati rašytoja, visiškai pakeitė jos laiko planavimą ir požiūrį į gyvenimą. Ji išmoko nustatyti griežtas ribas tarp profesinės veiklos ir laiko su šeima, kad rašymas neatimtų svarbiausių akimirkų iš jos artimųjų.
 
Ankstyvuoju savo kūrybos etapu autorė parašė keletą šiuolaikinių meilės romanų, kurie tyrinėjo santykius, netektis ir pasirinkimus. Debiutinėje knygoje „Forever, Interrupted“ pasakojama apie jauną našlę, kuri bando išgyventi netikėtą vyro netektį ir užmegzti ryšį su uošve, kuri apie jos egzistavimą net nežinojo. Romane „After I Do“ (lietuviškai „Vieni metai. Atskirai“) nagrinėjama subyrėjusi santuoka ir poros sprendimas padaryti metų pertrauką, kad suprastų, ar jie dar gali būti kartu. Kitoje knygoje „Maybe in Another Life“ nagrinėjama likimo ir atsitiktinumų tema per dvejas lygiagrečias pagrindinės herojės gyvenimo versijas, priklausomai nuo to, kokį pasirinkimą ji padaro vieną konkrečią naktį. Šiuose kūriniuose ryškėja autorės gebėjimas jautriai ir be išankstinio nusistatymo analizuoti meilės bei partnerystės krizes.
 
Tikrasis tarptautinis sprogimas jos karjeroje įvyko tuomet, kai ji perėjo prie istorinių romanų apie galingas moteris ir šlovės užkulisius. Knyga „The Seven Husbands of Evelyn Hugo“ (lietuviškai „Septyni Evelinos Hugo vyrai“) pasakoja apie senstančią, paslaptingą Holivudo legendą, kuri nusprendžia papasakoti tiesą apie savo skandalingą gyvenimą, septynias santuokas ir tikrąją, visą gyvenimą slėptą meilę. Po šio triuškinančio pasisekimo sekė romanas „Daisy Jones & The Six“ (lietuviškai toks pat pavadinimas) , parašytas išskirtiniu interviu bei dokumentikos stiliumi, atskleidžiantis aštuntojo dešimtmečio roko grupės pakilimą, vidines aistras, priklausomybes ir staigų išsiskyrimą. Vėliau pasirodė „Malibu Rising“ (lietuviškai „Malibu ant bangos“) – knyga apie garsių tėvų vaikus, šeimos paslaptis ir vieną lemtingą 1983-iųjų vakarėlį, pasibaigusį gaisru, bei „Carrie Soto Is Back“ (lietuviškai „Kerė Soto sugrįžta“), pasakojanti apie užsispyrusią, legendinę tenisininkę, kuri nusprendžia grįžti į sportą, kad apsaugotų savo pasaulio rekordą.

T. J. Reid savo rdarbo kabinete

Taylor Jenkins Reid knygos lietuviškai

Šie kūriniai tapo neįtikėtinai populiarūs ir mėgstami visame pasaulyje dėl nepaprastai įtraukiančio rašymo stiliaus, itin gyvų personažų ir atpažįstamų emocijų. Skaitytojus pavergia tai, kad jos veikėjai nėra tobuli herojai – jie daro klaidas, būna egoistiški, ambicingi, kovoja dėl savo interesų, tačiau kartu yra giliai žmogiški ir jautrūs. Rašytojai pavyksta sukurti tokią įtikinančią atmosferą ir tokius ryškius tipažus, kad daugelis skaitytojų iš tiesų patiki, jog Evelyn Hugo ar grupė „Daisy Jones & The Six“ egzistavo tikrovėje, o ne tik autorės vaizduotėje.
 
Šiuo metu Taylor Jenkins Reid kartu su šeima gyvena Los Andžele, Kalifornijoje, mieste, kurį ji labai myli ir kuris tapo daugelio jos romanų veiksmo vieta. Savo politinėmis ir socialinėmis pažiūromis ji yra ryškiai progresyvi, aktyviai palaikanti moterų teises, kūno pozityvumą bei LGBTQ+ bendruomenę, o tai natūraliai atsispindi ir jos kūryboje, kurioje drąsiai keliami homoseksualumo, moterų autonomijos ir visuomenės spaudimo klausimai. Interviu metu ji yra atvirai prabilusi apie savo pačios tapatybės paieškas, pripažindama, kad potraukis moterims visada buvo jos dalis, nors pati ji gyvena tradicinėje santuokoje su vyru.
 
Viešojoje erdvėje, duodama interviu ar bendraudama su gerbėjais, ji palieka labai šiltos, žemiškos, intelektualios ir itin atviros asmenybės įspūdį. Ji nevengia kalbėti apie savo baimes, nesėkmes, rašymo sunkumus ar kompleksus, su kuriais susidūrė paauglystėje dėl savo išvaizdos ar elgesio. Ji nemėgsta kurti nepasiekiamos žvaigždės įvaizdžio – priešingai, jos kalbėjimo maniera yra labai tiesmuka, draugiška ir humaniška, todėl skaitytojai jaučia stiprų asmeninį ryšį su ja.
 
Laisvalaikiu ji mėgsta ramų gyvenimo būdą, vertina gerą maistą, teatrą, muziką bei populiariosios kultūros naujienas. Ji labai mėgsta keliauti, ypač po Europą ir įvairius JAV regionus, iš kur dažnai parsiveža istorinių bei kultūrinių detalų būsimoms savo knygoms, tačiau kartu prisipažįsta, kad yra tikra namisėda, geriausiai besijaučianti savo namuose su gera knyga ar žiūrėdama kokybiškus televizijos serialus. Jos pomėgis stebėti žmones ir nagrinėti populiariosios kultūros fenomenus tiesiogiai pamaitina jos kūrybines idėjas.
 
Pagrindinės jos kūrybos temos sukasi apie moterų ambicijas, kainą, kurią tenka sumokėti už šlovę ir sėkmę, bei pasirinkimą tarp asmeninės laimės ir visuomenės lūkesčių. Jos stilius pasižymi greitu tempu, stipriais dialogais, kinematografišku vaizdingumu ir sugebėjimu kurti nepaleidžiančią įtampą. Rašytojai kūriniuose labiausiai rūpi išnarplioti, kas lieka iš žmogaus, kai nusirengiami visi visuomenės uždėti vaidmenys, ir kaip moterys, veikiamos pat patriarchalinės sistemos spaudimo, kovoja dėl teisės pačios valdyti savo likimą ir savo kūną.
 
Tarp įdomesnių detalių bei keistenybių apie ją galima paminėti tai, kad ji pasižymi beveik obsesišku dėmesiu smulkmenoms, kai tyrinėja praeities dešimtmečių madą, muziką ar sporto taisykles. Prieš rašydama apie tenisą knygoje „Carrie Soto Is Back“, ji praleido šimtus valandų stebėdama teniso mačus ir gilindamasi į technines žaidimo detales, nors pati iki tol nebuvo šios sporto šakos ekspertė. Taip pat ji žinoma dėl savo įpročio kurti išsamius grojaraščius kiekvienai savo knygai, kad pasinertų į atitinkamo laikmečio nuotaiką.
 
Apibendrindama savo požiūrį į gyvenimą ir kūrybą, ji yra pasakiusi įsimintiną mintį, kad mes neturėtume bijoti būti pernelyg garsūs, pernelyg ambicingi ar užimti per daug vietos šiame pasaulyje. Kita jos dažnai cituojama mintis atskleidžia jos romanų esmę: „Niekada neleisk niekam vertinti tavęs pagal tai, kaip tave mato kiti – tu pati privalai būti savo istorijos autore ir pati nuspręsti, kas esi“. Šios mintys puikiai iliustruoja ne tik jos pačios gyvenimo kelią iš pavyzdingos mergaitės į pasaulinio lygio rašytoją, bet ir pagrindinę žinutę, kurią ji siunčia milijonams savo skaitytojų visame pasaulyje.
 
Tikiuosi, kad buvo įdomu ir naudinga!
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Anne Enright: gyvenimas, biografija, knygos, svarbiausi kūriniai, kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiuo įrašu tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų istorijas, jų gyvenimus ir šįkart mano dėmesys airių rašytojai Anne Enright, kurios dvi knygas turime lietuviškai: Šeimos sambūris, Užžėlęs kelias. Abi jas perskaičiau ir man jos be galo patiko. Gaila, kad Bookerio laureatė daugiau į lietuvių kalbą nebeverčiama, tačiau verta atkreipti dėmesį į jos gyvenimą ir literatūrą. Kviečiu labiau susipažinti su Enright.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS ANNE ENRIGHT GYVENIMAS

 

Anne Enright gimė 1962 metų spalio 11 dieną Dubline, Airijoje, ir užaugo tradicinėje, vidurinės klasės airių katalikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo inžinieriumi. Jos vaikystė ir paauglystė praėjo supančioje tam tikroje emocinėje bei socialinėje suvaržymų aplinkoje, būdingoje XX amžiaus antrosios pusės Airijai, kur vyravo stiprios religinės dogmos ir visuomenės lūkesčiai. Nors jos šeima materialiai stokojo retai, namų atmosfera pasižymėjo tam tikru santūrumu, o tėvai neskatino laisvo emocijų reiškimo ar atviro bendravimo, todėl būsimoji rašytoja jau nuo mažų dienų išmoko stebėti aplinką iš šono, kaupdama detales ir emocijas savo vidiniame pasaulyje. Šis ankstyvas atstumo jausmas ir poreikis suprasti žmogiškuosius santykius vėliau tapo vienu svarbiausių jos literatūrinio braižo elementų, padėjusių jai pastebėti šeimų gyvenimo tamsiąsias puses ir nutylimas paslaptis.

 

Augdama ji domėjosi knygomis ir literatūra, o jos vidinis pasaulis buvo pilnas savitų keistenybių bei lakios vaizduotės, padėdavusios pabėgti nuo kasdienybės monotonijos. Mokyklos metais Anne nebuvo įprasta mergaitė, pritampanti prie visuomenės standartų; ji pasižymėjo aštriu protu, savitu humoro jausmu ir tam tikru ironišku požiūriu į aplinkinį pasaulį, kuris dažnai glumina aplinkinius. Ji mėgo stebėti žmones viešosiose vietose, kurti jiems biografijas ir mintyse nagrinėti jų elgesio motyvus, taip pamažu lavindama rašytojos akį. Šis polinkis į gilią savistabą ir kartais šiek tiek cinišką kasdienybės vertinimą padėjo jai išsiugdyti unikalią perspektyvą, leidžiančią vėliau literatūroje be pagražinimų vaizduoti kasdienį gyvenimą, motinystės iššūkius bei sudėtingus šeimos saitus.

 

Paauglystė ir ankstyva jaunystė Airijoje jai kėlė daug prieštaringų jausmų, kuriuos ji vėliau dažnai apibūdindavo su tam tikru kartėliu ir ironija. Apie šį laikotarpį ji yra atvirai sakiusi, kad jauni žmonės tuo metu jautėsi tarsi gyvenantys dideliame, uždarame ir moraliai pasenusiame akvariume, kur kiekvienas žingsnis buvo kontroliuojamas, o individualumas – slopinamas. Ji yra teigusi, jog jos jaunystė Dubline buvo laikas, kuomet „kiekvienas kampas kvepėjo bažnytiniu smilkalų dūmu ir kaltės jausmu“, o visuomenė reikalavo iš moterų visiško nuolankumo bei tradicinių vaidmenų priėmimo. Tokia slegiantis kultūrinis fonas skatino ją ieškoti būdų išsivaduoti iš nusistovėjusių rėmų, todėl jaunystėje ji vis intensyviau krypo link meno, kūrybos ir intelektualinės laisvės paieškų, kurios vėliau tapo jos asmeninio išsivadavimo ir tapatybės pagrindu.

 

Prieš pasukdama į literatūrą, ji įgijo tvirtą akademinį pagrindą, baigusi anglų literatūros ir filosofijos studijas garsiame Dublino universitete „Trinity College“. Šis universitetinis etapas suteikė jai ne tik gilesnį tekstų supratimą, bet ir leido susipažinti su platesniais pasaulio kultūros bei egzistencinės filosofijos vėjais, kurie padėjo jai formuoti savo pasaulėžiūrą. Po studijų Airijoje ji trumpam išvyko į Jungtinę Karalystę, kur Londono universitete (Birkbeck College) studijavo televizijos režisūrą, o vėliau pradėjo dirbti televizijos prodiuserė ir rekvizitore BBC kanale. Šis periodas, praleistas užsienyje kuriant televizijos laidas, jai suteikė vertingos profesinės patirties bei išmokė dirbti su montažu, ritmu ir vizualine kalba, kuri vėliau labai pravertė rašant prozos kūrinius.

 

Galiausiai persilaužimas į rašytojos kelią įvyko tuomet, kai ji suprato, jog darbas televizijoje ir svetimos istorijos jos netenkina, todėl ji nusprendė visą savo dėmesį sutelkti į literatūrą. Prieš išleidžiant pirmąją knygą, ji metė nuolatinį darbą ir įstojo į prestižinį kūrybinio rašymo kursą Rytų Anglijos universitete (University of East Anglia), kurį baigė su magistro laipsniu, o jos mentore tapo žinoma rašytoja Angela Carter. Šis žingsnis leido jai išgryninti savo savitą balsą, atsikratyti vidinių dvejonių ir pradėti rašyti trumpuosius apsakymus, kurie greitai atkreipė kritikų dėmesį dėl savo drąsaus stiliaus ir psichologinio gylio. Taip, perėjusi per griežtą airišką auklėjimą, jaunystės ieškojimus ir televizijos užkulisius, ji galutinai žengė į literatūros pasaulį, netrukus tapdama viena ryškiausių šių laikų airių prozininkių.

Anne Enright knygos lietuviškai.

 

ANNE ENRIGHT RAŠYTOJOS KELIAS IR VĖLYVASIS GYVENIMAS

 

Anne Enright literatūrinis debiutas įvyko 1995 metais, kai ji išleido savo pirmąją trumpųjų apsakymų knygą „The Portable Virgin“, kuri iškart atkreipė kritikų dėmesį savo kandžiu stiliumi, drąsa ir originaliu požiūriu į kasdienybę. Šis sėkmingas startas parodė, kad ji turi išskirtinį balsą, o jos vėlesnis debiutinis romanas „The Wig My Father Wore“ (1995) dar labiau sustiprino jos pozicijas kaip savitos ir eksperimentuojančios naujosios kartos airių prozininkės, drąsiai laužančios tradicinio pasakojimo rėmus.

 

Svarbiausi jos kūriniai pasaulyje ir Lietuvoje puikiai atspindi jos brandų talentą, tarp kurių ypatingą vietą užima lietuviškai pasirodę romanai „Šeimos sambūris“ ir „Užžėlęs kelias“. Už romaną „Šeimos sambūris“ (angl. The Gathering, 2007), pasakojantį apie giminės susirinkimą po brolio savižudybės ir atveriantį skaudžias bei nutylėtas praeities paslaptis, rašytoja buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija. Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ sulaukė ir kritikos dėl savo itin niūrios, slegiančios atmosferos, stokojančios šviesių spalvų, bei sudėtingų, dažnai nemalonių personažų. Skaitytojus ir kritikus taip pat trikdė fragmentiška pasakojimo struktūra, atviros, nepagražintos kūniškos detalės bei jautri ir kontraversiška vaikystės traumų bei šeimos tabu tema. Kitas ryškus jos kūrinys, lietuviškai išleistas kaip „Užžėlęs kelias“ (angl. The Green Road, 2015), pasakoja apie sudėtingus, dažnai skaudžius ir per laiką nutolusius vienos airių šeimos – Madiganų – santykius. Kūrinio centre atsiduria reikli, dramatiška ir nelengvo būdo motina Rosaleen bei jos keturi suaugę vaikai: Danas, Emmetas, Konstanca ir Hana.

 

Jos literatūra pasižymi ypatingu psichologiniu gyliu, nepatogia ir aštria tiesa, skausmingu humoru bei neįtikėtinai taikliomis, kūniškomis buities detalėmis. Enright nerašo sentimentalios prozos apie laimingas šeimas; jos stilius yra šaltas, stebus, kartais net negailestingas, tačiau visada persmelktas gilaus žmogiškojo pažeidžiamumo supratimo. Ji meistriškai geba pastebėti smulkiausius šeimos santykių plyšius, motinystės naštą, kaltės jausmą ir intymumą, paversdama kasdienes situacijas įtraukiančia, beveik hipnotizuojančia literatūra.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, paplitę gandai ar klausimai dėl jos netradicinės orientacijos dažnai kyla iš jos kūriniuose aptariamų lyčių bei tapatybės temų, tačiau pati Anne Enright yra heteroseksuali ir jau ilgus metus laimingai ištekėjusi už teatro režisieriaus Martino Murphy, su kuriuo užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą. Ji niekada nebuvo įsivėlusi į skandalingus romanus ar homoseksualumo diskusijas kaip asmeninio gyvenimo dalyvė, tačiau savo knygose ir viešuose pasisakymuose ji visada aktyviai palaiko LGBTQ+ teises, pasisako prieš griežtas patriarchalines Airijos dogmas ir gina individo laisvę gyventi taip, kaip nori. Apie savo asmeninį gyvenimą ir santuoką ji kalba retai, tačiau ne kartą yra pabrėžusi, kad šeima jai yra ir didžiausias įkvėpimo šaltinis, ir tam tikra suvaržymo bei kasdienio chaoso erdvė, kurioje gimsta geriausios jos idėjos.

 

Šiandien rašytoja gyvena ir kuria savo gimtajame Dubline, Airijoje, į kurį ji sąmoningai grįžo po gyvenimo Londone, norėdama būti arti savo kultūrinės šaknų ir kasdienio airiško gyvenimo pulso. Dublino miestas, jo permainos, niūri ir kartu poetiška atmosfera dažnai tampa jos romanų fonu, o pati ji aktyviai dalyvauja šalies kultūriniame gyvenime, skaito paskaitas ir palaiko jaunuosius autorius. 2015 metais ji buvo paskirta pirmąja Airijos „Laureate for Fiction“ (oficialia valstybės rašytoja-ambasadore), o tai tik dar kartą įtvirtino jos statusą kaip vienos svarbiausių šių laikų balsų ne tik Airijos, bet ir visos pasaulinės literatūros padangėje.

 

Jos kūrybai ir pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė tokie autoriai kaip Virginia Woolf, Samuelis Beckettas, Jamesas Joyce'as bei jau minėta Angela Carter, iš kurių ji perėmė dėmesį sąmonės srautui, fragmentiškam pasaulio matymui ir moters tapatybės dekonstrukcijai. Esminės jos kūrybos temos sukasi aplink motinystę (kurią ji vadina ne romantišku stebuklu, o fiziškai varginančiu, beveik gyvulišku patyrimu), šeimos paveldėtas traumas, atmintį, kaltę ir intymumo ribas. Jos knygos sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, yra išverstos į daugelį kalbų, o už savo indėlį į literatūrą ji pelnė ne tik „Man Booker“ premiją, bet ir daugybę kitų nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų.

 

Anne Enright pasižymi savitomis keistenybėmis ir aštriu, saviironišku humoro jausmu, kuris dažnai persipina su jos viešais pasisakymais ir netgi knygų pristatymais. Ji yra prisipažinusi, kad rašo chaotiškai, dažnai ant popieriaus skiaučių, užrašų knygutėse, o jos namuose visada tvyro tam tikra kūrybinė netvarka, nes ji nemėgsta sterilios aplinkos. Ji taip pat garsėja savo gebėjimu su šypsena kalbėti apie pačius tamsiausius dalykus, o jos interviu dažnai stebina žurnalistus netikėtomis metaforomis ir visišku mandagumo taisyklių nepaisymu, kai ji tiesiogiai rėžia savo nuomonę apie literatūros kritiką ar visuomenės veidmainystę.

 

Nors ji nėra skandalistė tradicine prasme, Anne yra sukėlusi ne vieną diskusiją Airijos visuomenėje savo drąsiais pasisakymais apie katalikų bažnyčios įtaką, moterų kūno kontrolę ir šeimos instituto realybę. Ji viešai kritikuodavo tradicinį, idealizuotą airiškos motinos paveikslą, teigdama, kad visuomenė ilgus metus reikalavo iš moterų tylos ir pasiaukojimo, o savo knygose šį mitą ji sąmoningai suardo iš pagrindų. Jos feministinės pažiūros niekada nebuvo demonstratyvios ar deklaratyvios, tačiau jos kūryba tapo viena galingiausių šiuolaikinio moters balso išraiškų, ginančių teisę į netobulumą, pyktį ir asmeninę laisvę.

 

Apie savo pačios kūrybos procesą ji yra sakiusi, kad rašymas jai labiau primena archeologiją ar sunkų fizinį darbą nei dievišką įkvėpimą, ir kad ji rašo tam, jog suprastų dalykus, kurių kitaip negalėtų ištverti. Ji yra taikliai pastebėjusi, kad „šeima yra vieta, kur mes visi gauname savo pirmuosius sužeidimus ir kur vėliau ieškome vaistų nuo jų“, todėl jos knygos ir tampa tuo veidrodžiu, kuriame skaitytojai atpažįsta savo pačių šeimyninius džiaugsmus bei dramas. Šis atvirumas ir nenoras pataikauti skaitytojui pelnė jai ištikimą gerbėjų ratą visame pasaulyje, užtikrindamas, kad jos balsas išliktų gyvas ir reikšmingas net ir besikeičiančioje literatūros rinkoje.

 

APIE LIETUVIŠKAI NEIŠVERSTAS A. ENRAIGHT KNYGAS

 

„Aktorė“ (angl. Actress, 2020 m.) – šlovės, beprotybės ir motinos meilės analizė

 

Romanas „Aktorė“ (dažnai minimas ir kaip „Aktorės“) yra viena brandžiausių ir labiausiai pripažintų pastarojo meto A. Enright knygų, patekusi į prestižinės „Women’s Prize for Fiction“ premijos ilgąjį sąrašą. Kūrinys pasakoja apie išgalvotą, bet neįtikėtinai tikrovišką airių teatro ir Holivudo žvaigždę Kateriną O'Dell, kurios gyvenimą po jos mirties bando atkurti dukra Nora. Katerina buvo charizmatiška, talentinga ir dievinama publikos, tačiau jos gyvenimas baigėsi tragiškai – ištikta psichologinės krizės ji šovė į kino prodiuserį ir atsidūrė psichiatrijos klinikoje. Dukra Nora, pasakodama motinos istoriją, bando suprasti, kur baigėsi vaidyba ir prasidėjo tikrasis Katerinos gyvenimas, bei bando įminti savo pačios tėvystės paslaptį. Kritikai šį romaną vertina už neįtikėtinai taiklią šlovės kainos, teatrinio gyvenimo užkulisių ir moters pažeidžiamumo pramogų industrijoje analizę. Tai knyga, jautriai, bet be romantikos žvelgianti į senstantį kūną, yrančią psichiką bei tamsiąją vyrų dominuojamos industrijos pusę, kuri puikiai rezonuoja su šiuolaikiniu #MeToo judėjimu.

 

„Karetaitė, karetaitė“ (angl. The Wren, The Wren, 2023 m.) – toksiškas kūrėjo palikimas

 

Tai pats naujausias A. Enright romanas, jau spėjęs sulaukti didžiulio literatūrinio atgarsio ir įtvirtinantis jos, kaip airių literatūros klasikės, statusą. Siužetas meistriškai narplioja trijų kartų moterų gyvenimus, kuriuos temdo trauminis garsaus, bet beširdžio airių poeto Filo Makdarago palikimas. Kadaise jis dėl asmeninės laisvės ir poezijos paliko sergančią žmoną su mažomis dukromis. Romane pasakojama iš poeto dukros Karmelos ir anūkės Nelės perspektyvų, atskleidžiant, kaip tėvo išdavystė, perrengta nacionalinio genijaus aura, persiduoda iš kartos į kartą kaip skausmingas aidas. Kūrinio vertė slypi ne tik gilioje psichologijoje, bet ir tame, jog pati Enright romanui sukūrė išgalvoto poeto eilėraščius. Knyga nepaprastai taikliai dekonstruoja „genialaus kūrėjo“ mitą ir parodo, kaip dažnai menas būna naudojamas asmeniniam žiaurumui pateisinti.

 

„Kokia tu?“ (angl. What Are You Like?, 2000 m.) – skilusi tapatybė

 

Ankstyvesnėje rašytojos kūryboje ypač išsiskiria šis romanas, už kurį ji pelnė „Encore“ apdovanojimą, skiriamą už geriausią antrąjį autoriaus romaną. Tai istorija apie dvi identiškas dvynes – Mariją ir Mari, kurios po motinos mirties išskiriamos iškart po gimimo ir užauga nieko nežinodamos viena apie kitos egzistavimą (viena Dubline, kita Londone). Knygoje siužetas rutuliojasi aplink jų gyvenimus, dvasines krizes ir tą keistą, nenumaldomą tuštumos bei ilgesio jausmą, kai intuityviai suvoki, jog trūksta dalies tavęs paties. Kūrinys vertinamas už gilią dvilypumo, tapatybės formavimosi ir prigimties bei aplinkos susidūrimo temų analizę. Enright čia demonstravo savo sugebėjimą kurti fragmentišką, tačiau emociškai labai paveikų pasakojimą.

 

„Elizos Linč malonumas“ (angl. The Pleasure of Eliza Lynch, 2002 m.) – neįprastas istorinis ekskursas

 

Šis romanas smarkiai išsiskiria iš kitų autorės kūrinių, nes jame atsitraukiama nuo šiuolaikinės Airijos kasdienybės. Knyga paremta tikra XIX amžiaus istorija apie airių kilmės kurtizanę Elizą Linč, kuri po susitikimo Paryžiuje tampa Paragvajaus diktatoriaus Francisko Solanoigopeso meiluže. Persikėlusi į Pietų Ameriką, ji tampa viena įtakingiausių, galingiausių ir labiausiai nekenčiamų moterų žemyne, įtraukta į pragaištingą karą. Nors aplinka ir laikmetis egzotiški, kūrinio literatūrinė vertė slypi išlaikytame specifiniame Enright braiže: įdėmiame žvilgsnyje į moters kūną, galios dinamiką, seksualumą bei negailestingą kovą dėl išlikimo brutalioje, vyrų valdomoje politikos ir karo arenoje.

 

„Darant vaikus: suklupimai motinystėje“ (angl. Making Babies: Stumbling into Motherhood, 2004 m.) – atvirai apie motinystę

 

Kalbant apie Enright kūrybinį palikimą, būtina paminėti ir šią eseistikos (ne grožinės literatūros) knygą. Tai absoliučiai atviras, nepagražintas ir vietoje ciniškas, vietoje be galo jautrus memuarų rinkinys apie jos pačios patirtį gimdant ir auginant vaikus. Knygos vertė yra didžiulė, nes joje be gailesčio griaunamas šventas, saldus ir rožinis motinystės mitas. Rašytoja atvirai kalba apie fizinį skausmą, begalinį nuovargį, pieno dėmes, kūno deformacijas, hormonų audras ir neretai gąsdinantį tapatybės praradimą tapus motina. Šie apmąstymai yra esminiai norint suprasti visą Enright grožinę prozą – būtent šioje eseistikoje užgimė temos ir požiūrio kampai į šeimą, kurie vėliau meistriškai peraugo į tokius romanus kaip „Šeimos sambūris“ ar „Užžėlęs kelias“.

 

Maištinga Siela