Sveiki,
skaitytojai!
Jau nuo pat Froido laikų tikriausiai daugelis žmonių keistai žiūri į psichiatro ir psichologo teikiamas paslaugas, nes niekas nenori, kad ne tik po subjekto gyvenimo praeitį kapstytųsi ir padėtų vertinti ir įsivertinti, bet ir žinotų apie jo gyvenimo intymiausius dalykus. Naujas režisieriaus Kane Parsons siaubo psichologinis filmas „Tarnybinės patalpos“ (angl. Backrooms) (2026) jau giriamas kino kritikų. Apskritai A24 studijos siaubo ir mistinių filmų kokybė yra geresnė, nes jie ieško ne tik patikimų režisierių, kurie perteiktų scenarijus, bet ir apskritai novatoriškus siužetus ir idėjas. Šiaip dirbtinis intelektas pasiūlė „Backrooms“ pavadinimo net neversti į lietuvių kalbą, pasak jo, „Backrooms“ žodis yra tapęs interneto folkloro fenomenu, turinčiu savo specifinę mitologiją, estetiką ir gerbėjų bendruomenę.
Filme pasirodo šių dienų tikriausiai viena įdomiausių aktorių – norvegė Renate Reinsve, kurios beveik kiekvienas pasirodymas (bent jau man) garantuoja ne tik gerą vaidybą, bet ir gerą siužetą. Visgi „Tarnybinės patalpos“ man kėlė keblumų... Istorija futuristinė. Ji pasakoja apie baldų pardavėją Klarką (aktorius Chiwetel Ejiofor), kuris toje pačioje parduotuvėje dar ir miega. Netekęs žmonos (neaišku, ar mirusi, ar santykiai iširę), jis lankosi pas psichologę Merę (aktorė Renate Reinsve) ir bando susitelkti, kad gyvenimas vėlei įgautų prasmę. Galiausiai pacientas ir psichologė sužaidžia vaidmenų žaidimą, kuris duoda paspirtį vykti vidiniams Klarko procesams. Pats to nežinodamas, jis paveikia ir pačią psichologę, kuri taip pat turi neišspręstų problemų iš vaikystės... Galiausiai jiedu susitinka keistoje dimensijoje, erdvėje, kurią galima apibrėžti kaip pasąmonę, t. y. tarnybinės patalpos, į kurias paprastai žmones nugrūda savo skaudulius, sunkius išgyvenimus, monstrus...
Filmo idėja išties gera, to neatimsi! Pasibaigus juostai, žiūrovas vis dar yra paliekamas apmąstymui, ką iš tikrųjų čia regėjo ir matė, kaip suprasti šių dviejų žmonių dvasinius susitikimus vidiniuose pasauliuose ir visa tai atrodo futuristiškai žavu, nes režisierius išnaudoja siurrealistinius vaizdinius, simbolius, filmas pilnas metaforų, groteskiškų siaubo elementų ir apskritai primintų F. Kafkos pasaulio elementus. Iš kitos pusės filmas vietomis žiūrisi nuobodokai, nes trūksta idėjinės dinamikos, scenos ištęstos, atrodo, kad veikėjai klaidžioja po angaro aukštus nė neįstengdami ištrūkti ar kaip nors išspręsti problemas. Gal ir ne tas sumanymas? Bet pernelyg užsitęsė tas ilgas slankiojimas ilgais geltonais koridoriais ir kambariais. Kad žiūrovas iš dalies paliekamas be paaiškinimo – viskas su tuo kine yra gerai, bet labai kažko šioje istorijoje pasigedau. Gal netikėtumo? Daug kas pasirodė sumodeliuota teatrališkai, lyg vėl žiūrėčiau serialą „The OA“ (2016-2019), kuris vienu metu byloja apie sudėtingus psichologinius procesus ir netikėtą novatorišką tų procesų raišką, tačiau filmui perkopus į antrąją pusę, imi suprasti, kad nelabai kas šioje istorijoje jaudina, išskyrus paties filmo idėją. Beje, režisierius yra sukūręs tokiu pat pavadinimu seniau išplėtotą serialą, o šis kino projektas yra tik bandymas susiaurinti į dviejų valandų kino kalbą. Tai vienas iš tų filmų, kurio neparekomenduosi lengvai, nes kiekvienas susidarys vis kitokį santykį.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
Jau nuo pat Froido laikų tikriausiai daugelis žmonių keistai žiūri į psichiatro ir psichologo teikiamas paslaugas, nes niekas nenori, kad ne tik po subjekto gyvenimo praeitį kapstytųsi ir padėtų vertinti ir įsivertinti, bet ir žinotų apie jo gyvenimo intymiausius dalykus. Naujas režisieriaus Kane Parsons siaubo psichologinis filmas „Tarnybinės patalpos“ (angl. Backrooms) (2026) jau giriamas kino kritikų. Apskritai A24 studijos siaubo ir mistinių filmų kokybė yra geresnė, nes jie ieško ne tik patikimų režisierių, kurie perteiktų scenarijus, bet ir apskritai novatoriškus siužetus ir idėjas. Šiaip dirbtinis intelektas pasiūlė „Backrooms“ pavadinimo net neversti į lietuvių kalbą, pasak jo, „Backrooms“ žodis yra tapęs interneto folkloro fenomenu, turinčiu savo specifinę mitologiją, estetiką ir gerbėjų bendruomenę.
Filme pasirodo šių dienų tikriausiai viena įdomiausių aktorių – norvegė Renate Reinsve, kurios beveik kiekvienas pasirodymas (bent jau man) garantuoja ne tik gerą vaidybą, bet ir gerą siužetą. Visgi „Tarnybinės patalpos“ man kėlė keblumų... Istorija futuristinė. Ji pasakoja apie baldų pardavėją Klarką (aktorius Chiwetel Ejiofor), kuris toje pačioje parduotuvėje dar ir miega. Netekęs žmonos (neaišku, ar mirusi, ar santykiai iširę), jis lankosi pas psichologę Merę (aktorė Renate Reinsve) ir bando susitelkti, kad gyvenimas vėlei įgautų prasmę. Galiausiai pacientas ir psichologė sužaidžia vaidmenų žaidimą, kuris duoda paspirtį vykti vidiniams Klarko procesams. Pats to nežinodamas, jis paveikia ir pačią psichologę, kuri taip pat turi neišspręstų problemų iš vaikystės... Galiausiai jiedu susitinka keistoje dimensijoje, erdvėje, kurią galima apibrėžti kaip pasąmonę, t. y. tarnybinės patalpos, į kurias paprastai žmones nugrūda savo skaudulius, sunkius išgyvenimus, monstrus...
Filmo idėja išties gera, to neatimsi! Pasibaigus juostai, žiūrovas vis dar yra paliekamas apmąstymui, ką iš tikrųjų čia regėjo ir matė, kaip suprasti šių dviejų žmonių dvasinius susitikimus vidiniuose pasauliuose ir visa tai atrodo futuristiškai žavu, nes režisierius išnaudoja siurrealistinius vaizdinius, simbolius, filmas pilnas metaforų, groteskiškų siaubo elementų ir apskritai primintų F. Kafkos pasaulio elementus. Iš kitos pusės filmas vietomis žiūrisi nuobodokai, nes trūksta idėjinės dinamikos, scenos ištęstos, atrodo, kad veikėjai klaidžioja po angaro aukštus nė neįstengdami ištrūkti ar kaip nors išspręsti problemas. Gal ir ne tas sumanymas? Bet pernelyg užsitęsė tas ilgas slankiojimas ilgais geltonais koridoriais ir kambariais. Kad žiūrovas iš dalies paliekamas be paaiškinimo – viskas su tuo kine yra gerai, bet labai kažko šioje istorijoje pasigedau. Gal netikėtumo? Daug kas pasirodė sumodeliuota teatrališkai, lyg vėl žiūrėčiau serialą „The OA“ (2016-2019), kuris vienu metu byloja apie sudėtingus psichologinius procesus ir netikėtą novatorišką tų procesų raišką, tačiau filmui perkopus į antrąją pusę, imi suprasti, kad nelabai kas šioje istorijoje jaudina, išskyrus paties filmo idėją. Beje, režisierius yra sukūręs tokiu pat pavadinimu seniau išplėtotą serialą, o šis kino projektas yra tik bandymas susiaurinti į dviejų valandų kino kalbą. Tai vienas iš tų filmų, kurio neparekomenduosi lengvai, nes kiekvienas susidarys vis kitokį santykį.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 7.0
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą