Filmas: "Sentimentali vertė" / "Sentimental Value"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Galvoju, kad lūkesčiai yra bjaurus dalykas, nes jie veda prie nusivylimo, tad laimingi tie, kurie neturi nei išankstinių nusistatymų, nei konkrečių lūkesčių. Pavydžiu ir pradedantiesiems sinefilams, nes jie atradimų kelio pradžioje, o aš jau jaučiuosi šiek tiek išrankus. Kad ir kaip save apgaučiau, kad neturėjau lūkesčių norvegų režisieriaus Joachim Trier naujausiam darbui ir šio sezono „Kino pavasario“ atidarymo filmui „Sentimentali vertė“ (angl. Sentimental Value) (2025), vis tiek slaptai vyliausi ir tikėjausi, kad tai bus tas skandinaviškas atvejis, kuris nuneša stogą, priverčia nuolat sukti ir sukti siužetą, bandant suvokti, kaip kartais kinui pavyksta sukurti tą keistą vidinį dilgčiojimą. Deja, šįkart su „Sentimentalia verte“ taip nenutiko.

 

Smagu, kad tai ne tik atidarymo kinas, bet ir pirmasis, kuriuo pasitikau kino salėje šio sezono apskritai patį „Kino pavasario“ festivalį. Malonu, kad pats režisierius filmo pradžioje kreipėsi išskirtinai į Lietuvos „Kino pavasari“o žiūrovus. Šiaip Trier turi nemenką patirtį ir kino įdirbį, gana neblogai pamenu jo filmą „Garsiau už bombas“ (2015), „Telma“ (2017) bei tikriausiai mano iki šiol mėgstamiausią jo filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje (2021). Galima sakyti, kad per tą filmą atradau bene geriausią savo kartos Europos aktorę Renate Reinsve, be kurios jau kokio filmo nebelabai įsivaizduoju ir paties „Kino pavasario“. Pernai ji puikiai pasirodė filme „Armandas“.

 

Be jokios abejonės „Sentimentali vertė“ techniškai ir dramaturgiškai geras filmas, nors nebuvo nei dilgčiojimo, nei poveikio tokio, kokio norėtųsi iš gero ir šiek tiek nepatogaus filmo. Gal dėl to, kad viskas buvo vietoje ir patogu, man regis, šiek tiek filmo ritmas ir tonas pasirodė pernelyg subtilus, vietomis prėskas ir pernelyg paklaidinantis subtiliose užuominose. Pasakojimo centre – dviejų suaugusių seserų su senu tėvu santykiai. Gustavas (aktorius Stellan Skarsgård) – senas ir pripažintas kino režisierius, bet prastas tėvas. Gyvenimo pabaigoje siūlo aktorei dukrai nusifilmuoti pagrindinį vaidmenį savo tikriausiai paskutiniame filme, tačiau Nora (aktorė Renate Reinsve) atsisako, ji negali susikalbėti su tėvu, tad net negali įsivaizduoti, kaip su ekscentriškuoju tėtušiu išvis galima dirbti. Gustavas parašė nuostabų scenarijų, remdamasis savo prisiminimais apie motiną, nors iš tikrųjų dramaturgija apie Norą. Galiausiai neįkalbinęs Noros jis jau paveldėtame name daro skaitymo repeticijas su amerikiečių aktore Reičele (aktorė Elle Fanning)... Taigi toje pjesėje ir filmo statybose atsiveria Gustavo pastangos kalbėtis per meną su dukra, nes tik tokią kalbą jis moka geriausiai, tačiau ar pavyks Norą atvesti ne tik į kiną, bet ir apmąstyti šeimos moterų santykius? Tai filmas be holivudinio „atsiprašau ir atleisk“.

 

Filme daug melancholijos ir slogumo. Tai ne toks provokuojantis filmas kaip anuomet „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jaučiasi, kad autoriui ši medžiaga yra kaip šeimos saga, ypač pagirčiau pirmuosius pasakojimo štrichus apie Gustavo paveldėtą namą, po kurio pamaniau: jeigu taip įtaigiai bus ir toliau pasakojama šioji istorija – tai bus metų filmas. Deja, nebus, tačiau tam tikrą gerą ir kokybišką vietą filmas užims. Filmas iš vienos pusės apie senėjimą, iš kitos – apie tai, ką reiškia būti scenoje su autentiškomis savo paties istorijomis, kai tave ištinka panikos priepuolis. Gustavo pastangos rekonstruoti (ir koreguoti?) šeimos istoriją kinu, suvokti motinos savižudybę, sudėlioti nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo stebint, kaip jo paties dukra arba Reičel bando perteikti tai, kas ateina giliai iš atminties. Kažkodėl „Sentimentali vertė“ man turi sąsajų su prancūzų režisieriaus Olivier Assayos filmu „Zils Marijos debesys“ (2014).

 

„Sentimentali vertė“ nešokiruoja, negąsdina, nieko nepagreitina. Filmas apie atmintį ir gyvenimo sąskaitas savo vaikams. Gustavo charakteris sudėtingas kaip tik gali būti egocentriško veikėjo-menininko, tačiau Gustavas iliuzijų neturi (nebent kiną), todėl suvokia, kad kinas kaip aktas, kaip pokalbis gali suartinti jį patį su dukromis. Scenarijus ir dramaturgija, kaip minėjau, labai subtilūs, norvegiškas koloritas, puikūs aktoriai, išbaigti vaidmenys su vidinėmis intencijomis. Ar galiu pridurti, kad tai tiesiog tvarkingas ir geras gurmaniškas kinas, kuriame svarbiausias dėmuo yra supratimo ir supratingumo anatomija.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nesiilsėkite ramybėje" / "Håndtering av udøde"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso galiu paliudyti ir aš.

 

Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu, likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems, kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...

 

Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su mirusiaisiais.

 

Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau, meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“, todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 5.3

 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kitoks žmogus" / "A Differen Man"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet man kaip niekad nesiseka su Kino pavasario atrinktais pagrindiniais filmais, man daugelis iš jų antraeiliai, lengvai pasimirštantys, gal dėl to daug tikėjausi iš kino kritikų labai gerai įvertinto amerikiečių režisieriaus Aaron Schimberg filmo „Kitoks žmogus“ (angl. A Different Man) (2024).

 

Istorija pasakoja apie Edvardą, kuris turi itin didelę veido deformaciją, todėl nuolat kenčia nepažįstamųjų užgaules ir baugias reakcijas. Vieną dieną į daugiabučio namo gretimą butą įsikrausto jauna mergina, kuri itin draugiškai elgiasi su juo. Suvokdamas, kad negalėtų turėti ilgalaikių santykių dėl to, kad yra toks, koks jis yra, jis nusprendžia pabandyti naująsias gydimo galimybes ir kaip nors panaikinti deformacijas. Galiausiai po injekcijų jam ima luptis veido oda ir jis kaip koks Bjaurusis ančiukas iš tikrųjų tampa visai simpatišku vyruku... Filmas veikia paradoksaliai, nes tapęs normaliu kaip ir visi, jis staiga nebetenka aplinkinių susidomėjimo, jo kaip aktoriaus karjera pas buvusią draugę dramaturgę irgi pakimba ant plauko, kai pagrindinį vaidmenį nugvelbia analogiškai kitas deformuotas vyrukas, kuriam jis jaučia tiek profesinę, tiek moterų dėmesio pavydą.

 

Filmas nekomercinės tekstūros ir kiek priminė kelių filmų miksus, t. y. „Substancijos“ ir  Peter Bogdanovich 1985 metų dramą „Kaukė“, kurioje nusifilmavo dainininkė Cher. Esama ir David Lyncho „Drambliažmogio“ sugestijos. Apskritai sakant, filmo pasakojimo tonas primena mistinius 9 dešimtmečio filmus, toks neskubus ir mąslus susitelkimas į pasakojimo fantastinę psichologinę dramą išties primena D. Lyncho tam tikras kino artikuliacijas, dvelkia lengvas humoras, kokį galėjome matyti ir „Tvin Pykso miestelyje“. Nepaisant viso filmo tono, kitoniškos režisūros, man filmas nepatiko. Neįtikino nė istorija, nepatiko ir kiek primityvoka didaktinė alegorija: tik netekęs savo išskirtinumo, kurį žmogus jautė kaip naštą, jis iš esmės netenka ir savo unikalumo. Atvirkštinė „Substancijos“ prasminė potekstė, kuri jau seniai įvairiom formom išbandyta.

 

Sebastianas Stanas filme „A Different Man“ atlieka sudėtingą Edvardo vaidmenį, kuris po veido operacijos susiduria su tapatybės krize ir pripažinimo troškimu. Šis vaidmuo aktoriui tapo dideliu iššūkiu, reikalaujančiu fizinių transformacijų ir gilaus psichologinio įsigilinimo. Filme nagrinėjamos aktualios temos apie išvaizdos kultą ir socialinę atskirtį, o tai suteikia aktoriui galimybę atkreipti dėmesį į šiuolaikinės visuomenės problemas. Šis vaidmuo Sebastianui Stanui reiškia ne tik profesinį augimą, bet ir galimybę prisidėti prie svarbių socialinių temų nagrinėjimo. Filme netikėtai pasirodo ir norvegų aktorė Renate Reinsve, kuri atliko puikų vaidmenį šių metų Kino pavasaryje rodomame filme „Armandas“.

 

Žinau, kad daugeliui visgi filmas patiko ir net kai kuriuos labai rimtai įtraukė, tačiau galbūt būtent lėlių teatro principu komponuojamos scenos, pvz., per reabilitaciją Edvardas paduria savo kur kas fiziškai pranašesnį kineziterapeutą, atrodo, kaip koks „Žvaigždžių karų“ nesąmoningas epizodas. Visgi, kaip sakiau, filmas yra alegoriškas ir viskas labai sąlygiška, tad logikos su tikrove nereiktų ieškoti, reiktų vertinti režisieriaus sukurtas veikėjų psichologines kaukes kaip idėjas ir kaip jos koreliuoja aiškiai suformuotomis didaktinėmis tezėmis. Man sunkokai sekėsi mėgautis šiuo filmu, tačiau suprantu jo įvertinimus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Armandas" / "Armand"

 

Sveiki,

 

Ką tik grįžau iš Kino pavasario seanso ir vis dar galvoju apie debiutinį režisierius Halfdano Ullmanno Tøndelisoo, legendinių kino kūrėjų Ingmaro Bergmano ir Liv Ullmann anūko, filmą „Armandas“ (norv. Armand) (2024), kuris Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinės kameros“ įvertinimą. Sunku patikėti, kad tai debiutinis filmas, kaip anuomet Xavier Dolan filmai, kurie pabirę vienas už kitą man atrodė geresni. Labai gerai, kad jaunasis talentas realizuojamas ir „Armando“ filmas, kurį paprastai pamatę rekomenduoja pažiūrėti mokytojams ir tėvams, bet tai tik teminė stereotipizacija, filmas visomis prasmėmis vertas tiesiog kaip kūrinys gurmano akies.

 

Šiaip skandinavai ir germanai mėgsta statyti aštrias dramas apie psichologinį diskomfortą mokykloje, kai susikerta skirtingi interesai. Pavyzdžiui, vokiečių drama „Mokytojų kambarys“ (2023) kalba apie mokytojos slapta kamera užfiksuotą vagystę, kuri sugriauna kitos darbuotojos gyvenimą. Arba Kino pavasaryje seniau rodytas „Atsargiai – vaikai!“ (2019): mokykla ir tėvai bylinėjasi dėl nuo kamuolio į galvą gavusio ir mirusio mokinio. Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie man nematyti, pvz., belgų „Žaidimų aikštelė“ (2021), švedų-danų bendras darbas „Karo žaidimai“ (2017), jau nekalbu apie estų „Klasė“ (2007), prancūzų „Dramblys“ – visi šie filmai persmelkti tamsios energetikos, konfliktų aštrumų ir kt. Visiškai netikėtas buvo rumunų filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021) anuomet „nunešęs stogą“.

 

„Armandas“, sakyčiau, priklausytų skandinaviškosios stilistikos filmui, kur svarbi pedagoginė rimta situacija. Į mokyklą iškviečiama Armando mama Elizabeta ir nukentėjusiojo sūnaus tėvai Sara ir Andersas. Klasės auklėja bando išdėstyti nemalonią žinią: 6 metų Armandas grubiai pasielgė su geriausiu draugu, t. y. tualete jį išrengė ir atliko kažką panašaus į analinį aktą. Iš pradžių filmas apgaudinėja žiūrovą, nes jis priverstas stebėti Elizabetos ekstravagantiškas reakcijas, kurios iš pradžių atrodo pagrįstos ir valdingos motinos, kuri kovoja už savo orumą ir vaiką, kol socialinei mokyklos darbuotojai nuolat nuo karščio ir įtampos kapsi kraujas iš nosies. Staiga atmosfera išties įkaista, bet ir įgauna kažin kokio nesvarumo, makabriškų ir teatralizuotų formų, kurios intensyvėja ir „išplaukia“ į tirštą emocinių įtampų ir būsenų pasakojimą. Filmas išties iš socialinės situacinės dramos virsta siurrealistine psichologinių įtampų labirintu tarp pačių veikėjų, jų praeities, o to labirinto fizinėmis atramomis tampa mokyklos koridoriai, kažkada buvę pačių tėvų mokyklos koridoriais.

 

Filmas tarsi Ariadnės siūlas veda per vaiduokliškai niūrų mokyklos pasaulį, kur portalais tampa sukabintos vaikų nuotraukos, „nunešančius“ veikėjus į praeities nuoskaudų pilną pasaulį. Čionai atsiveria neįtikėtinai sudėtingi interpretaciniai tuneliai – tas itin mane nustebino ir leido stebėtis pavykusia istorija ir jos išgautomis dar man nematytomis prasmėmis. Va, ko aš visada noriu iš gero Kino pavasario! Netikėtumo! Iš vienos pusės režisierius pasistengė iš Elezibetos, kaip nepasisekusios aktorės ir netekusios savo vyro moters, išspausti maksimaliai ekspresyvias emocijas, kurios ir baugina, ir perteikia tikriausiai visuotines Norvegijos mokyklose tvyrančias įtampas. Jau ko verti tyčia ištęsti emociniai hiperbolizuoti momentai, pvz., Elizabetos netvardomas juokas, kol ši dar nesupranta, jog mokykla gali kreiptis į vaikų teisių tarnybą (o mes gi žinome, kaip Norvegijoje su tarnybomis – jie vaikus tiesiog konfiskuoja), bet galiausiai suvokimas ateina ir juoką keičia neviltis, o neviltį baimė...

 

Įdomi ir oponentų tėvų pozicija, pastarieji, pasirodo, turi giminystės ryšių su pačia Elizabeta. Saros brolis buvo Elizabetos vyras, taigi, Armando tėvas, kuris žuvo autoavarijoje ir Sara dėl to negali atleisti, bet labiausiai ji įtaria Elizabetą santykiaujant su jos dabartiniu vyru, todėl „pasistengia“, kad vaikai taptų Elizabetos sunaikinimo įrankiu. Ar galėjo pati Sara primušti savo pačios sūnų (išankstinės mėlynės), kad vaikas priverstinai išprovokuotų Armandą susipešti tualete ir nusimauti kelnes, kad įvyktų šitoks Elizabetai surengtas kerštas? Tuo pačiu kitame ringe – mokykla, kuri vadovaudamasi vyriausybės nuleistas instrumentais sprendžia neišsprendžiamus iš esmės šeimų nesantaikos dalykus, galvodami, kad bando išspręsti tik vaikų konfliktą. Netrukus Elizabetos būsena filme supanašėja su Marijos Magdalietės, kuri regi koridoriuose valytojus ir mokytojus apaštalus, kurie vienu metu guodžia, o kitu – nori ją suryti...

 

Sunku nusakyti, ką iš tikrųjų sukūrė šis režisierius, bet, pasakysiu, kad labai galingai, netikėtai ir sudėtingai. Filmas kas akimirką verčia mąstyti ir dėlioti, kodėl priimami tokie istorijos vaizdavimo kampai. Ką tik ašaras braukiusi tualete Elizabeta netrukus su valytoju šoka beveik kaip Brodvėjuje (filmo „Emilija Perez“ tam tikri elementai) – neįgyvendintų ir dužusių svajonių siela dar kartą bando išsigelbėti iliuzijose, kai jos sūnų, vienintelę likusią atramą, kad ir netobulo elgesio, nori atimti, sutrypti, pažeminti. Filmas leidžia suprasti supermamyčių elgsenos modelius, gana egoistinius, bet stipriai psichologiškai niuansuotus per asmeninės savivertės ir atsakomybės prisiėmimo stygių, tad jų agresyvus gynimas tampa dažnu klaikių įtampų šaltiniu mokyklose. Kitą vertus, filmas perteikia ir sudėtingą pedagogų vaidmenį – po pamokų jie turi sėdėti ir spręsti viršvalandžius tokias sudėtingas situacijas, į kurias neįmanoma nereaguoti, tačiau neįmanoma apsisaugoti ir nuo kaltės jausmo, tenka sugerti visas įtampas, išlikti diplomatiškam. Manau, filmas pavyko kaip niekad daugiasluoksnis, puikus balansas tarp dramos ir makabriškos ekspresijos, o ką jau besakyti apie vėl mane labai nustebinusią aktorę Renate Reinsve. Filmas man labai patiko ir tikiu, kad bus vienas iš mano šio sezono festivalio favoritų.

 

Galiausiai, kas tas Armandas, kurio niekada viso nepamatome? Tas netobulai tobulas vaikas, Elizabetos, tikriausiai, kaip ir visų mamų didžiausias skausmas, meilė, viltis ir baimė – viskas viename, dėl ko motinos gali numirti gindamos ir laikydamosios už vaiko kaip paties gyvenimo.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogiausias žmogus pasaulyje" / "Verdens verste menneske" / "The Worst Person in the World"

 

Sveiki,

Norvegų režisierius Joachim Trier man asmeniškai nėra svetimas kaip kūrėjas. Periodiškai matyti jo darbai kėlė pačius įvairiausius jausmus. Štai terorizmo tema draminis lipdinys „Garsiau už bombas“ (2015) įsiminė dėl aktorės I. Huppert, o mistinis ir tamsus LGBTQ prieskonių turintis „Telma“ (2017) dėl skandinaviškos mistinės atmosferos. Naujausias režisieriaus darbas „Blogiausias pasaulyje žmogus“ (norv. Verdens verste menneske) (2021) daugelio laikomas geriausiu režisieriaus darbu, o Kanų kino festivalyje pagrindinė aktorė, (kuri man visą filmą buvo amerikiečių aktorės Dakotos Johnson kopija), Renate Reinsve pelnė geriausios aktorės titulą.

Filmas pasakoja apie trisdešimtmetę moterį Juliją, kuri vis dar savęs ieško. Per dešimtmetį, kada paprastai žmonės ne tik pasiekia brandą, bet jau sukuria ir šeimą, ji, atrodo, vis dar ieško, nuolat keičia studijas, veiklos kryptis, nėra pastovi santykiuose, yra linkusi flirtuoti, leistis į nuotykius ir šiaip gyventi dinamišką „čia ir dabar“ gyvenimą. Iš esmės tai šių laikų naujosios kartos moteris, kuri nebenori įsipareigojimų, gimdyti ir rūpintis kitais, ji nori patirti gyvenimą, bet didžiausia Julijos problema, kad ji nelabai jaučiasi patenkinta savo nestabilumu, jai trūksta gyvenimo įprasminimo, tačiau tradiciniai šeiminiai įsipareigojimai ją baugina, nes tokiu būdu ji praras savo laisvę. Šis aktuali tikrovė persipynusi su feminizmo kai kuriomis idėjomis, kad moteris nebūtinai turi gyvenime tapti motina... Žodžiu, probleminė ašis labai aiški, žiūrint į Juliją, tampa aišku, kokio tipažo ji persona, o visa likusi istorija, kaip ji blaškosi tarp vyrų, visgi man priminė amerikiečių romantinius filmus, tik norvegų režisierius slysdamas per šio žanro kanonus lyg per slalomą bando išvengti štampų ir klišių. Ir jam, sakyčiau, pavyksta tą padaryti per gyvai perteiktos veikėjos netikėtus pasirinkimus, pavyzdžiui, kaip Julija įsmunka į vakarėlį, susiranda vyruką, su juo apsvaigę eina į tualetą ir paeiliui vienas kitą stebi besišlapinant.

Vienas netikėčiausių dalykų šiame filme yra vietomis panaudotos holivudinės stilizacijos, pavyzdžiui, labai netikėta ir makabriška grybukų sukelta haliucinacija, arba tai, kaip veikėja sustabdo pasaulį, kad galėtų nueiti į kavinę pas savo meilužį... Galiausiai pabaigoje panaudojamas senas geras triukas – veikėjas Akselis miršta nuo vėžio, o veikėja turi priimti sprendimą dėl motinystės. Ar Juliją mirtis ir atsakomybės priėmimo galimybė subrandins kaip „normalų“ socialų žmogų, ar ne? Ar visi turi būti normalūs, žinoti, ko nori iš gyvenimo, kurti šeimas? Ar galima visą gyvenimą taip ir nežinoti, kam esi skirtas, blaškytis ir kaupti trumpalaikes eksperimentines patirtis, prie nieko pernelyg neprisirišant? Tai tokia Julijos hipsterinė dvasia, gyventi tarsi dėl savęs, bet iki galo nebūti patenkintai. Nežinia, ar būtų geriau, jeigu ji taptų motina... Manau, tokių asmenų mūsų tikrovėje rasime ne vieną, tai tarsi kartos savotiškas bruožas, kurį nesunkiai ir pats savyje atpažinau (bent jau tam tikrus elementus). Visgi filmas pernelyg nenustebino, žiūrėjosi be didesnės aistros, tarsi truputį pagerinta melodrama su gyvai perteikiamu aktorės vaidinimu ir vykusiu feministiniu aktualizavimu. Sakyčiau, filmas subalansuotas gurmanams ir masiniam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela