Filmas: "Sentimentali vertė" / "Sentimental Value"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Galvoju, kad lūkesčiai yra bjaurus dalykas, nes jie veda prie nusivylimo, tad laimingi tie, kurie neturi nei išankstinių nusistatymų, nei konkrečių lūkesčių. Pavydžiu ir pradedantiesiems sinefilams, nes jie atradimų kelio pradžioje, o aš jau jaučiuosi šiek tiek išrankus. Kad ir kaip save apgaučiau, kad neturėjau lūkesčių norvegų režisieriaus Joachim Trier naujausiam darbui ir šio sezono „Kino pavasario“ atidarymo filmui „Sentimentali vertė“ (angl. Sentimental Value) (2025), vis tiek slaptai vyliausi ir tikėjausi, kad tai bus tas skandinaviškas atvejis, kuris nuneša stogą, priverčia nuolat sukti ir sukti siužetą, bandant suvokti, kaip kartais kinui pavyksta sukurti tą keistą vidinį dilgčiojimą. Deja, šįkart su „Sentimentalia verte“ taip nenutiko.

 

Smagu, kad tai ne tik atidarymo kinas, bet ir pirmasis, kuriuo pasitikau kino salėje šio sezono apskritai patį „Kino pavasario“ festivalį. Malonu, kad pats režisierius filmo pradžioje kreipėsi išskirtinai į Lietuvos „Kino pavasari“o žiūrovus. Šiaip Trier turi nemenką patirtį ir kino įdirbį, gana neblogai pamenu jo filmą „Garsiau už bombas“ (2015), „Telma“ (2017) bei tikriausiai mano iki šiol mėgstamiausią jo filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje (2021). Galima sakyti, kad per tą filmą atradau bene geriausią savo kartos Europos aktorę Renate Reinsve, be kurios jau kokio filmo nebelabai įsivaizduoju ir paties „Kino pavasario“. Pernai ji puikiai pasirodė filme „Armandas“.

 

Be jokios abejonės „Sentimentali vertė“ techniškai ir dramaturgiškai geras filmas, nors nebuvo nei dilgčiojimo, nei poveikio tokio, kokio norėtųsi iš gero ir šiek tiek nepatogaus filmo. Gal dėl to, kad viskas buvo vietoje ir patogu, man regis, šiek tiek filmo ritmas ir tonas pasirodė pernelyg subtilus, vietomis prėskas ir pernelyg paklaidinantis subtiliose užuominose. Pasakojimo centre – dviejų suaugusių seserų su senu tėvu santykiai. Gustavas (aktorius Stellan Skarsgård) – senas ir pripažintas kino režisierius, bet prastas tėvas. Gyvenimo pabaigoje siūlo aktorei dukrai nusifilmuoti pagrindinį vaidmenį savo tikriausiai paskutiniame filme, tačiau Nora (aktorė Renate Reinsve) atsisako, ji negali susikalbėti su tėvu, tad net negali įsivaizduoti, kaip su ekscentriškuoju tėtušiu išvis galima dirbti. Gustavas parašė nuostabų scenarijų, remdamasis savo prisiminimais apie motiną, nors iš tikrųjų dramaturgija apie Norą. Galiausiai neįkalbinęs Noros jis jau paveldėtame name daro skaitymo repeticijas su amerikiečių aktore Reičele (aktorė Elle Fanning)... Taigi toje pjesėje ir filmo statybose atsiveria Gustavo pastangos kalbėtis per meną su dukra, nes tik tokią kalbą jis moka geriausiai, tačiau ar pavyks Norą atvesti ne tik į kiną, bet ir apmąstyti šeimos moterų santykius? Tai filmas be holivudinio „atsiprašau ir atleisk“.

 

Filme daug melancholijos ir slogumo. Tai ne toks provokuojantis filmas kaip anuomet „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jaučiasi, kad autoriui ši medžiaga yra kaip šeimos saga, ypač pagirčiau pirmuosius pasakojimo štrichus apie Gustavo paveldėtą namą, po kurio pamaniau: jeigu taip įtaigiai bus ir toliau pasakojama šioji istorija – tai bus metų filmas. Deja, nebus, tačiau tam tikrą gerą ir kokybišką vietą filmas užims. Filmas iš vienos pusės apie senėjimą, iš kitos – apie tai, ką reiškia būti scenoje su autentiškomis savo paties istorijomis, kai tave ištinka panikos priepuolis. Gustavo pastangos rekonstruoti (ir koreguoti?) šeimos istoriją kinu, suvokti motinos savižudybę, sudėlioti nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo stebint, kaip jo paties dukra arba Reičel bando perteikti tai, kas ateina giliai iš atminties. Kažkodėl „Sentimentali vertė“ man turi sąsajų su prancūzų režisieriaus Olivier Assayos filmu „Zils Marijos debesys“ (2014).

 

„Sentimentali vertė“ nešokiruoja, negąsdina, nieko nepagreitina. Filmas apie atmintį ir gyvenimo sąskaitas savo vaikams. Gustavo charakteris sudėtingas kaip tik gali būti egocentriško veikėjo-menininko, tačiau Gustavas iliuzijų neturi (nebent kiną), todėl suvokia, kad kinas kaip aktas, kaip pokalbis gali suartinti jį patį su dukromis. Scenarijus ir dramaturgija, kaip minėjau, labai subtilūs, norvegiškas koloritas, puikūs aktoriai, išbaigti vaidmenys su vidinėmis intencijomis. Ar galiu pridurti, kad tai tiesiog tvarkingas ir geras gurmaniškas kinas, kuriame svarbiausias dėmuo yra supratimo ir supratingumo anatomija.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Melancholija" / "Melancholia"

Sveiki visi,

Pagaliau! Pagaliau ir aš pamačiau garsiojo danų režisieriaus Lers von Trier filmą „Melancholija“ (Melancholia) (2011 m.). Tiesą sakant, prieš porą metų teko žiūrėti šio režisieriaus „Antikristus“, tai paliko ne kokį įspūdį, nes pasirodė per daug preciziškas ir kurtas iš ambicijos gluminti ir dirginti žiūrovą, tačiau „Melancholija“ visgi pasiteisino. „Dogvilio“, „Šokėja tamsoje“ režisierius ir šįkart susitelkęs ties apokalipsės tema, tik šįkart tai daug švelniau, subtiliau ir originaliau...

Filmas pasakoja Džastinos vestuvių tragediją, kuri vyksta pagrindinės herojės viduje ir užkrečia visus aplinkinius. Savotiška melancholija, nerimastingu sindromu suserga ir sesuo Klara, kuriai antroji filmo dalis skirta kur kas daugiau vietos. Iš esmės filmas eina dviem sluoksniais – vidinė herojų dvasinė griūtis, pasireiškianti kaip santykių sutrūkinėjimas ir išorinė – visos žmonijos ir Žemės egzistencijos sutrūkinėjimas prieš atskriejančią mėlynąją planetą Melancholija. Pati melancholinė dvasia apjungia abu sluoksnius ir išlydo iš visko dvasingą, įdomų, originalų gyvybinės ieškojimo prasmės filmą. Kokia gyvybės prasmė žemėje, jeigu mes tuokiamės, prisiekinėjame meile, o šalia sulaužome savo priesaikas, žudome meilę ir save? – klausia filmas.

Džastina – pagrindinė herojė ne kartą filme pasako, kad Žemė yra blogis. Tačiau tai perifrazė į tai, kad gyvybė yra harmoninga ir dėsninga, kadangi ji savaime yra dvipolė ir turi gerąjį ir destruktyvųjį pradą. Einšteinas yra pasakęs, kad Visatoje susiformuotų tokia gyvybė, kokia ji yra mūsų Žemėje, tai tolygu padėti bombą metalo sąvartyne ir susprogdinus tikėtis, kad detalės sukris į tviskantį ir naują Mersedesą. Taigi savaime suprantama, kad gyvybė ir gyvenimas yra stebuklas ir jame slypi dvasių ir sielų pasaulis, kuris kol kas užgintas racionaliam protui. Režisierius puikiai tai atskleidžia per subtilias ir gan hiperbolizuotas detales, pvz.: žirgas niekada negalėdavo prajoti per tiltą, planetos artėjimas prie Žemės ir t.t. Žinot, filmas nesukrėtė, tačiau buvo tikrai stipri dozė. Yra po jo ką paanalizuoti ir pasvarstyti.

Šiaip filmas galbūt ne visiem, kadangi žmonės iš filmo daugiau tikisi pramogos, nei dvasinio resursų šulinio, jie gali nelabai ir suprasti, juolab, kad jau girdėjau priekaištų, kad filmas per daug simbolinis ir per daug abstraktus. Taip, jis toks ir yra, ir tai mane sužavėjo. Abstraktumas gimsta iš nepaaiškinimo, nes nemenką filmo dalį žiūri ne mes, o mūsų intuicija, kuri padeda suvokti herojų ryšius ir ryšius su planeta Melancholija. Intuityvus filmas... Paskutinį kartą tokį žiūrėjau „Gyvenimo medis“, kuris taip pat plėtė kosminę žmogaus sąmonę, neapsiribodamas vien tik buitine ir socialine terpe.

Šiaip labai džiaugiuosi, kad amerikiečių aktorė Kirsten Dunst sutiko vaidinti pagrindinę heroję Džastiną. Kiek žinau, į šią vietą pretendavo ispanų aktorė Penelope Cruz, tačiau ši jau buvo užsiėmusi „Karibų Piratais“, todėl Dunst tyčia leidžia sau pajuokauti, kad yra dėkinga Cruz už tai, kad nesiėmė šio vaidmens. Ir visai ne be pagrindo, kadangi Kirsten Dunst 2011 vykusiame Kanų festivalyje gavo geriausios aktorės titulą ir taip užsitikrino savo karjeroje vieną ryškiausių savo vaidmenų. Ne ką mažiau buvo įdomus ir Charlotės Gainsbourg Klaros vaidmuo, kaip ne keista, šįkart aktorė manęs neerzino ir tiko savo vietoje ir savame charakteryje.

Šiaip rekomenduoju tikriems kino gurmanams ir tiems, kurie iš filmo nori ne konkretaus hamburgerio, ne tiek sukrečiančios dramos, bet sąmonės ir dvasinius horizontus praplečiančius pasamprotavimus. Manau, filmas tikrai stiprus, įtaigus ir įdomus.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela