Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 9 d. – Sakartvelo nepriklausomybės diena, "The Beatles" iširimas, JAV pilietinio karo pabaiga, gimė Juozas Naujelis ir Antanas Strazdas

 Sveiki, mielieji!

 

Balandžio 9-oji yra kaip ir ankstesnės dienos istorinių lūžių, mokslo pasiekimų ir svarbių kultūrinių įvykių diena.

Pasaulio įvykiai balandžio 9 dieną.

1865 m. – JAV pilietinio karo pabaiga. Šią dieną pietiečių (Konfederacijos) generolas Robertas E. Lee kapituliavo prieš šiauriečių generolą Ulyssesą S. Grantą. Tai užbaigė kruviniausią konfliktą JAV istorijoje.

1940 m. – Nacistinės Vokietijos invazija. Antrojo pasaulinio karo metu Vokietija pradėjo operaciją „Weserübung“ – įsiveržė į Daniją ir Norvegiją.

1970 m. – „The Beatles“ pabaiga. Polas McCartney oficialiai paskelbė, kad palieka grupę, o tai reiškė legendinės ketvertuko eros pabaigą.

1989 m. – Tbilisio tragedija. Sovietų kariuomenė brutaliai išvaikė taikią demonstraciją Sakartvele. Žuvo 20 žmonių (dauguma – moterys), o ši diena dabar minima kaip Nacionalinės vienybės diena. Po dvejų metų, 1991 m. balandžio 9 d., Sakartvelas paskelbė nepriklausomybę.

2003 m. – Bagdado kritimas. JAV vadovaujamos pajėgos perėmė Irako sostinės kontrolę, o simbolinis Saddamo Husseino statulos nuvertimas tapo jo režimo pabaigos ženklu.

Lietuvos įvykiai balandžio 9 dieną.

1955 m. – Marijampolės pervadinimas. Šią dieną sovietų valdžia Marijampolę pervadino Kapsuku (revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko garbei). Tikrasis vardas miestui sugrąžintas tik 1989 m.

2003 m. – Pilietybės skandalas. Prezidentas Rolandas Paksas išimties tvarka suteikė pilietybę Jurijui Borisovui – šis įvykis vėliau tapo viena pagrindinių jo apkalto priežasčių.

Balandžio 9 dieną gimė šie žymūs žmonės.

Charles Baudelaire (1821–1867): Garsusis prancūzų poetas, „Piktybės gėlių“ autorius.

Jean-Paul Belmondo (1933–2021): Prancūzų kino ikona.

Kristen Stewart (1990): Holivudo aktorė, šiandien švenčianti savo 36-ąjį gimtadienį.

Juozas Naujalis (1869–1934): Lietuvių muzikos patriarchas, kompozitorius ir vargonininkas. Jo daina „Lietuva brangi“ tapo neoficialiu Lietuvos himnu.

Algirdas Julius Greimas (1917–1992): Pasaulinio garso semiotikas, kalbininkas ir mitologas. Vienas iš Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjų.

Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001): Legendinis Vilniaus Arkikatedros klebonas, politinis kalinis ir tremtinys, dvasinis autoritetas daugeliui lietuvių.

Antanas Strazdas (1760–1833): Liaudies dainius, kunigas ir poetas (Strazdelis), kurio eilės tapo liaudies dainomis.

Bronius Babkauskas (1921–1975): Vienas ryškiausių Lietuvos kino ir teatro aktorių, vaidinęs kultiniame filme „Niekas nenorėjo mirti“.

Daina Bilevičiūtė: Žinoma Lietuvos dainininkė ir pedagogė.

Arūnas Matelis: Garsus dokumentinio kino režisierius ir prodiuseris.

Elle Fanning (1998): Jaunosios kartos žvaigždė, žinoma iš filmų „Piktadarės istorija“ (Maleficent) ir serialo „Didžioji“ (The Great).

Leighton Meester (1986): Aktorė, labiausiai žinoma kaip Blair Waldorf iš serialo „Liežuvautoja“ (Gossip Girl).

Lil Nas X (1999): Provokuojantis amerikiečių reperis ir dainininkas, hito „Old Town Road“ autorius.

Cynthia Nixon (1966): Aktorė, išgarsėjusi Mirandos vaidmeniu seriale „Seksas ir miestas“.

Gerard Way (1977): Grupės „My Chemical Romance“ lyderis ir vokalistas.

Hugh Hefner (1926–2017): Žurnalo „Playboy“ įkūrėjas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sentimentali vertė" / "Sentimental Value"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Galvoju, kad lūkesčiai yra bjaurus dalykas, nes jie veda prie nusivylimo, tad laimingi tie, kurie neturi nei išankstinių nusistatymų, nei konkrečių lūkesčių. Pavydžiu ir pradedantiesiems sinefilams, nes jie atradimų kelio pradžioje, o aš jau jaučiuosi šiek tiek išrankus. Kad ir kaip save apgaučiau, kad neturėjau lūkesčių norvegų režisieriaus Joachim Trier naujausiam darbui ir šio sezono „Kino pavasario“ atidarymo filmui „Sentimentali vertė“ (angl. Sentimental Value) (2025), vis tiek slaptai vyliausi ir tikėjausi, kad tai bus tas skandinaviškas atvejis, kuris nuneša stogą, priverčia nuolat sukti ir sukti siužetą, bandant suvokti, kaip kartais kinui pavyksta sukurti tą keistą vidinį dilgčiojimą. Deja, šįkart su „Sentimentalia verte“ taip nenutiko.

 

Smagu, kad tai ne tik atidarymo kinas, bet ir pirmasis, kuriuo pasitikau kino salėje šio sezono apskritai patį „Kino pavasario“ festivalį. Malonu, kad pats režisierius filmo pradžioje kreipėsi išskirtinai į Lietuvos „Kino pavasari“o žiūrovus. Šiaip Trier turi nemenką patirtį ir kino įdirbį, gana neblogai pamenu jo filmą „Garsiau už bombas“ (2015), „Telma“ (2017) bei tikriausiai mano iki šiol mėgstamiausią jo filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje (2021). Galima sakyti, kad per tą filmą atradau bene geriausią savo kartos Europos aktorę Renate Reinsve, be kurios jau kokio filmo nebelabai įsivaizduoju ir paties „Kino pavasario“. Pernai ji puikiai pasirodė filme „Armandas“.

 

Be jokios abejonės „Sentimentali vertė“ techniškai ir dramaturgiškai geras filmas, nors nebuvo nei dilgčiojimo, nei poveikio tokio, kokio norėtųsi iš gero ir šiek tiek nepatogaus filmo. Gal dėl to, kad viskas buvo vietoje ir patogu, man regis, šiek tiek filmo ritmas ir tonas pasirodė pernelyg subtilus, vietomis prėskas ir pernelyg paklaidinantis subtiliose užuominose. Pasakojimo centre – dviejų suaugusių seserų su senu tėvu santykiai. Gustavas (aktorius Stellan Skarsgård) – senas ir pripažintas kino režisierius, bet prastas tėvas. Gyvenimo pabaigoje siūlo aktorei dukrai nusifilmuoti pagrindinį vaidmenį savo tikriausiai paskutiniame filme, tačiau Nora (aktorė Renate Reinsve) atsisako, ji negali susikalbėti su tėvu, tad net negali įsivaizduoti, kaip su ekscentriškuoju tėtušiu išvis galima dirbti. Gustavas parašė nuostabų scenarijų, remdamasis savo prisiminimais apie motiną, nors iš tikrųjų dramaturgija apie Norą. Galiausiai neįkalbinęs Noros jis jau paveldėtame name daro skaitymo repeticijas su amerikiečių aktore Reičele (aktorė Elle Fanning)... Taigi toje pjesėje ir filmo statybose atsiveria Gustavo pastangos kalbėtis per meną su dukra, nes tik tokią kalbą jis moka geriausiai, tačiau ar pavyks Norą atvesti ne tik į kiną, bet ir apmąstyti šeimos moterų santykius? Tai filmas be holivudinio „atsiprašau ir atleisk“.

 

Filme daug melancholijos ir slogumo. Tai ne toks provokuojantis filmas kaip anuomet „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jaučiasi, kad autoriui ši medžiaga yra kaip šeimos saga, ypač pagirčiau pirmuosius pasakojimo štrichus apie Gustavo paveldėtą namą, po kurio pamaniau: jeigu taip įtaigiai bus ir toliau pasakojama šioji istorija – tai bus metų filmas. Deja, nebus, tačiau tam tikrą gerą ir kokybišką vietą filmas užims. Filmas iš vienos pusės apie senėjimą, iš kitos – apie tai, ką reiškia būti scenoje su autentiškomis savo paties istorijomis, kai tave ištinka panikos priepuolis. Gustavo pastangos rekonstruoti (ir koreguoti?) šeimos istoriją kinu, suvokti motinos savižudybę, sudėlioti nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo stebint, kaip jo paties dukra arba Reičel bando perteikti tai, kas ateina giliai iš atminties. Kažkodėl „Sentimentali vertė“ man turi sąsajų su prancūzų režisieriaus Olivier Assayos filmu „Zils Marijos debesys“ (2014).

 

„Sentimentali vertė“ nešokiruoja, negąsdina, nieko nepagreitina. Filmas apie atmintį ir gyvenimo sąskaitas savo vaikams. Gustavo charakteris sudėtingas kaip tik gali būti egocentriško veikėjo-menininko, tačiau Gustavas iliuzijų neturi (nebent kiną), todėl suvokia, kad kinas kaip aktas, kaip pokalbis gali suartinti jį patį su dukromis. Scenarijus ir dramaturgija, kaip minėjau, labai subtilūs, norvegiškas koloritas, puikūs aktoriai, išbaigti vaidmenys su vidinėmis intencijomis. Ar galiu pridurti, kad tai tiesiog tvarkingas ir geras gurmaniškas kinas, kuriame svarbiausias dėmuo yra supratimo ir supratingumo anatomija.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "XX amžiaus moterys" / "20th Century Women"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Mike Mills savo sukurtų filmų kraityje turi ne vieną pavykusią kino juostą. Užpernai matytas filmas „Drąsiau drąsiau“ (2021) ir seniau „Pradedantieji“ (2010) buvo puikūs kino darbai, kurie atskleidė režisieriaus jautrumą intymioms temoms. Vienas iš tokių filmų yra ir „XX amžiaus moterys“ (angl. 20th Century Women) (2016), kuris, savaime aišku, pasakoja apie moterų gyvenimą XX amžiuje.

 

Mike Mills šiam filmui pats parašė scenarijų ir jį įgyvendino. Istorija mus nukelia į 1979 metus, roko ir pankų amžiaus pakylimą. Pasakojimo centre – 54 metų vieniša motina Dorotėja, auginanti paauglį sūnų ir nuomojanti kambarį fotografei Ebei. Filmas vaizduoja vienišą motiną ir sūnų, kuriam reikia tėviško užnugario ir vyriško sektino pavyzdžio, tačiau Dorotėja, užuot ieškojusi tėvo alternatyvos, prašo nuomininkės ir kaimynų mergaitės Džiulės pamokyti sūnų gyvenimiškų vertybių, kad šis žinotų, kaip elgtis su moterimis, kad užaugtų geru žmogumi. Tačiau pati Dorotėja toli gražu nėra laiminga motina ir žmogus, ji tetrokšta slapta, kad sūnus būtų laimingesnis už ją, tačiau negali to pasakyti garsiai, nes tai reikštų pripažinti, kad jos pačios gyvenimas nebuvo sėkmingas.

 

Šiame filme išskleidžiamos ir Seksualinės revoliucijos, roko ir pankroko amžiaus išsilaisvinimas, feminizmas ir moterų prasidėjęs visuotinis savarankiškumas. Dorotėja bando susivokti, kaip smarkiai, kol ji tvarkė namus, augino sūnų ir išgyveno depresiją po skyrybų, pasikeitė pasaulis. Ji lankosi pankroko klubuose, bando susitaikyti su sūnaus maištingumu... Apskritai, nors filmas apie aštunto dešimtmečio pradžios moterį, kuri bando susitaikyti su kartų skirtumais ir visuomeniniais pokyčiais, tačiau filmas gan universalus ir tinkantis šiandien, kadangi tai ir auklėjimo, nesusikalbėjimo su paaugliais problemos, bet mane labiausiai tikriausiai jaudino senėjimo tema, kuri šiame filme ne ką svarbesnė. Kaip priimti, kad tavo gyvenimas pamažu eina vakarop link saulėlydžio ir kad daug ką praleidi pro gyvenimą net nepastebėdamas. Kaip susitaikyti, kad esi antraplanis aktyviame socialiniame gyvenime ir galbūt jau daugiau niekada nebebūsi pastebėtas. Dorotėja viena po kito rūko savo baisias cigaretes ir aiškina jaunimui, kaip žalinga rūkyti – tipinis auklėjimo pavyzdys, kuris labai būdingas ir šių dienų lietuvių šeimoms.

 

Filmo visuma, sakyčiau, pavykusi. Režisierius Mills atidus ir jautrus savo veikėjams, o aktorė Annette Bening buvo kaip ir daugelyje savo kino projektų labai atidi ir išraiškinga. Nors filmas turi didaktinio prieskonio, tačiau jis šįkart (kaip ir filme „Drąsiau drąsiau“) nė kiek neerzino, nes filme nėra didvyrių, o suvargusi ir emociškai nusikamavusi motina toli gražu nėra tobula, kaip ir paauglio pasirinkimai. Šeiminis pasakojimas su šiokiais tokiais lengvo humoro štrichais filmą pagyvina ir jam suteikia balanso tarp liūdesio ir džiaugsmo. Šiaip labai pavykusi juosta ir toli gražu ne apie feminizmą, nors ir apie moterų gyvenimus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepasirinkti keliai" / "The Roads Not Taken"

 

Sveiki,

 

Režisierė Sally Potter kažkada buvo mane nustebinusi filmu „Orlando“ (1992) su Tilda Swinton, sakyčiau, man tiko ir įtiko jos pokalbių filmas „Vakarėlis“ (2017), tad nutariau pasižiūrėti gana prieštaringai vertinamą filmą „Nepasirinkti keliai“ (angl. The Roads Not Taken) (2020), kuris ilgą laiką pralaukė mano filmų eilėje, kol prisiverčiau pažiūrėti, nes filmas neilgas, o ir norėjosi jį išgūrinti iš sąrašų.

 

Visgi skeptiški internautų komentarai ir atsiliepimai pasitvirtino pačia prasčiausia prasme. Filmą ištvėriau viso labo pusvalandį, o po to užbaigiau prasukinėdamas ir įsitikindamas, kad visgi nieko gero nei siužetiškai, nei režisūrine prasme filmas nežada. Filme pasakojama rašytojo Leo istorija, kuri susipynusi iš dviejų perspektyvų. Vienoje galimoje istorijoje jis su šviesiaplauke dukra Niujorke gyvena eilinę pamišėlio dieną, o kitoje istorijoje jis gyvena su žmona Doloresa Meksikoje ir keliauja aplankyti mirusio sūnaus kapo. Taigi, nors anotacija skelbia, kad Sally Potter nagrinėja savo amžiną feministinę temą t. y. vyro ir moters santykius, visgi neapleido jausmas, kad režisierė troško naujos įmantrios mindfuck pasakojimo formos. Žinote, Potter toli gražu nėra Nolanas ir biudžetas toli gražu nėra guminis, tad šioji pasirinkta vyro sumaišties forma absoliučiai neįtikino.

 

Graudu buvo žiūrėti tiek į nuostabius aktorius (Javier Bardem, Elle Fanning, Salma Hayek, Laura Linney), kurie darė, ką galėjo, tačiau filmo padrika ir nusibodusi forma neprilygo nei „Pasiklydę vertime“, nei „Desperado“ jungtims, net nepajutau tarpkultūrinių sąsajų, ką galbūt režisierė norėjo akcentuoti veikėjo dvikalbyste ir pan. Filmas kaip vienos dienos dėlionė, kelionė po Niujorką ir į Meksikos kapines – labai pretenzinga, tačiau labai paviršutiniška, neįdomu, padrika ir, sakyčiau, istorija nesiekia nei gelmės, nei analizės. Akivaizdu, kad skirtingu metu nufilmuotos scenos suklijuotos kaip poetiniai perėjimai, aplipinti įvairiais asociatyviais simboliais bei pasikartojimais (panašiai bandoma kaip filme „Valandos“), tačiau pagrindinio veikėjo sutrikimas ir erzina, ir nieko iš esmės nepasako. Sakyčiau, vienas silpniausių filmų, kokį teko matyti pastaruoju metu.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Merė Šeli" / "Mary Shelley"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstate biografines dramas apie garsius klasikinius autorius ir jų gyvenimus? Šįkart apie biografinę dramą "Merė Šeli" (angl. Mary Shelley). Manau, tokie žiūrovai nepraleis progos pasižiūrėti ekranizacijos apie anglų rašytoją Mary Shelley (1797-1851), kuri pasauliui padovanojo kultinį gotikinį siaubo romaną „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ (1823), kuris lygiai taip pat vertinamas, kaip ir „Drakula“ bei kiti siaubo XIX amžiaus garsiausi kūriniai. Taip jau nutiko, kad Mary gimė knygas skaitančioje šeimoje, jos motina mirė vos tik jai gimus, todėl jausdama nuolatinį kaltės jausmą, smalsi šešiolikmetė nuolat panirusi į išgalvotų istorijų knygas ir pati slapta neslepia literatūrinių bandymų, tačiau viską, ką ji parašo, iš tikrųjų tėra tik kitų kūrinių atgarsiai.

 

Mary Shelly gyvenimas, galima sakyti, buvo tipinis tos epochos kuriančiosios moters gyvenimas. Ji negalėjo išleisti knygos savo vardu, nes moteris rašanti siaubo istorijos nebuvo laikoma rimta, todėl jos debiutinis romanas išėjo be autoriaus vardo ir pavardės, o knygos įvadą parašė jos vyras poetas P. Shelly. Filme vaizduojamas garsiosios rašytojos pabėgimas iš namų su vedusiu vyru, jos kūdikio praradimas ir neracionalus bei nuo romantizmo poezijos kvanktelėjęs vyrelis. Galiausiai po sunkių praradimo metų Mary pamažu tampa moterimi ir kūdikio praradimo skausmą bando numalšinti garsiausio tos epochos poetų Bairono draugijoje. Baironas – vienas garsiausių ne tik poetų, bet ir lėbautojų bei mergininkų, o apie jo seksualinius žygdarbius su moterimis ir vyrais per Europą sklido legendos.

 

Skirtingai nei rašytojos vyras, Mary domisi mokslo pasauliu, Bairono lėbautojų ratelyje ji susipažįsta su daktaru, kuris atveria duris į elektra „šokdinamas“ varles bei vizionierišką mirusiojo žmogaus prikėlimą idėja. Vėliau, paskelbus Baironui kvailą literatūrinį konkursą, Mary ryžtasi po daug nesėkmingų bandymų pradėti istoriją apie monstrą Frankenšteiną, sudėdama, kaip filme interpretuojama, visą savo jauno gyvenimo skausmą: užguitą socialinį moters statusą, prarasto kūdikio skausmą, girtuoklio skurstančio vyro nesąmones.

 

Iš tikrųjų filmas vykdo labiau edukacinę funkciją t. y. supažindina mus su šios rašytojos gyvenimo štrichais, tačiau žiūrint filmą, į puikiai žinomos Elle Fanning vaidybą, manding, filmas kažkuo ėmė ir nepatiko. Taip, jis kostiuminis, epochinis, tačiau jame man vėrėsi tokia netiesa, pavyzdžiai, Mary ir namų šeimininkės barnis toks netikras, toks negyvas ir beveik išreikštas verlibrine romantizmo poezija. Nuo kada vidurinės klasės žmonės bardavosi eilėmis? Neapleido jausmas, kad scenarijus labiau tiktų ne kino filmui, o kokiam nors teatro spektakliui su pretenzija į miuziklo žanrą. Mizanscenos kai kurios neįtikino, reakcijos pavėluotos, kai kurių antraplanių vyrų vaidyba dirbtinė, teatralizuota, neintuityvi. Filmą kaip kino meno kūrinį nelabai vertinu, tačiau bendrame XIX amžiaus rašytojų pažinties kontekste galima įsprausti tam tikras žinių paliktas spragas ir po to kokiame protmūšyje pasirodyti netikėtai apsišvietusiam.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lietinga diena Niujorke" / "A Rainy Day in New York"

Sveiki,

Pakvaišti dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios ir naujosios kartos aktoriai.

Paskutinįkart tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų, kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai, tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota, perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi pusiau filme...

Visgi pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos. Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu. Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės juostoms.

Tiesa, kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų, todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lemtinga pagunda" / "The Beguiled"

Sveiki,

Turėjau nesveikų lūkesčių dėl naujausio Sofijos Coppolos filmo „Lemtinga pagunda“ (angl. The Beguiled) (2017). Režisierė po tokio šlovinančio filmo kaip „Pasiklydę vertime“ (2003), rodos, aukščiau bambos nebeiššoko  ir staiga Kanuose pelnyti geriausios režisierės titulą su „Lemtinga pagunda“ jau buvo tai, kas iškart atkreipė mano dėmesį į šį filmą, o jau Nicole Kidman pasirodymas – tai viskas, ko reikia, kad lėkčiau žiūrėti keturiomis.

Filmas, pasirodo, jau kadaise ekranizuotas, o kam režisierei prireikė sukurti savo versiją (atseit „moterišką“), velniai žino. Šiaip Sofijos režisūra pasižymi lėtumu,  meditatyvumu ir iš esmės tuo, kad veikėjai dažnai ilgose scenose nieko neveikia, tiesiog drybso prieš saulutę, geria kokteilį ir pan. Kostiuminė drama „Lemtinga pagunda“ jau vien iš anonso žadėjo įtempto siužeto psichologinį trilerį, o iš tikrųjų gavau su šūdu per veidą. Rimtai.

Filmas absoliučiai tuščiais, nuobodus ir neįtraukiantis. Aišku, galima kaltinti režisierę, tačiau pats scenarijus ir medžiaga absoliučiai neintriguoja: vyriškis  karo metais moterų namuose kelia hormonų audras. Visos patelės nori patino, o kai jo negauna, viskas pakrypsta kaip laukinėje gamtoje... Galima iš to padaryti išties makabrišką ir stebinantį filmą, tačiau laikantis originalo scenarijaus nukrypti režisierė negali,  tad kuria muilo operai būdingas scenas,  kiek beaistres, kiek teatrališkas, bet visos scenos iki vieno yra dirbtinės, nuspėjamos ir tiesiog bedvasės, todėl keliančios naivumo įspūdį.

Iš tikrai gerai žinomų moterų aktorių – Elle Fanning, Nikole Kidman ir Kirsten Dunst labiausiai, kaip jau galite įspėti, įtikino N. Kidman, kuri išties buvo juslinga, intensyvi, tačiau kai medžiaga skurdi ir neįdomi, mažai ką nuveikia aktorių juslingumas. Filmo pliusais įvardyčiau, be auksinių aktorių kolektyvo, dar ir filmo kostiumus bei kiek gotiką primenančią atmosferą, bet deja, po estetika viskas nuplaukė tiesiog paviršiumi, nesukeldami žiūrovui didesnio poveikio.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dėžinukai" / "The Boxtrolls"

Sveiki,

Animacinis filmas „Dėžinukai“ (angl. The Boxtrolls) (2014) yra laikomas vienu geriausių praėjusiu animaciniu filmu. Nutariau pats pažiūrėti ir įvertinti, juolab kad animaciniais filmais retai kada nusiviliu, o ir juos visada įdomu žiūrėti. „Dėžinukai“ (labai gražus lietuviškas pavadinimo vertimas) man žadėjo ganėtinai daug...

Be jokios abejonės filmas turi ganėtinai originalią idėją – sukurti visiškai nauji animaciniai personažai dėžinukai. Pati filmo grafika gana šiurkšti, bet paskutiniu metu vaizduoti išklerusius, iškrypusius ir deformuotus personažus yra norma, atskirtis nuo Volto Disnėjaus tradicijos. Monstriukai, monstrų personifikuotas pasaulis irgi tampa normatyviniu animacinių personažų dominante. 

„Dėžinukai“ neblogas filmas, jame yra išvystyta istorija, įdomi idėja, personažai, ištisa politinė-geografinė miesto istorija, bet kartu, bent man, filmui trūko juokelių, netikėtų siužeto vingių, nes daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Kažko filmui trūko siužetine prasme – jį kuo puikiausiai sužiūrės mažieji žiūrovai, tačiau man, šiek tiek jau išlepintam animacinių filmų žiūrovui, filmas pasirodė vidutinis, sakyčiau, yra ir geresnių variantų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktadarės istorija" / "Malifecent"

Sveiki, kino gerbėjai,

Atrodo, kad mūsų kino teatruose šios vasaros pradžioje yra vienas ryškus lyderis – filmas „Piktadarės istorija“ (angl. Maleficent) (2014), apie kurio kūrimą sužinojau beveik prieš dvejus metus ir jau ėmiau laukti – laukti teko itin ilgai. Filmas atsiėjo 200 milijonų JAV dolerių ir yra tikriausiai pelningiausias filmas šį vasarą. Režisierius viename interviu užsiminė, kad tikriausiai šio filmo nė nebūtų, jeigu aktorė Angelina Jolie  nebūtų sutikusi vaidinti raganos. Keista, nes Angelina Jolie tikriausiai šiuo vaidmeniu ir baigė savo kaip aktorės karjerą, nors būta blankių užuominų, kad jai siūlomas „Kleopatros“ vaidmuo. Aktorė pasinėrusi į režisierės darbą ir jau šių metų pabaigoje sulauksime antrojo jos režisuoto filmo „Nepalaužiamas“, priminsiu, kad pirmasis vadinosi „Kraujo ir medaus žemėje“ (2011), man padaręs išties puikaus filmo įspūdį, kad net keista, jog jo niekas taip neišvertė į lietuvių kalbą.

Filmas „Piktadarės istorija“ skirtas visai šeimai, prisodrintas specialiųjų efektų ir keliantis didingo filmo įspūdį. Tai išties pilnas puikių vaizdo efektų filmas, kuris rekonstruoja ir pateikia kitokios „Miegančiosios gražuolės“ pasakos versiją, visas galias nukreipdamas į pasakos blogąją raganą Maleficentą. Kaip jau populiaru visą dešimtmetį, taip ir šiame filme, blogiukai nebeužima vienareikšmiškos pozicijos, kinas paskutiniu metu ima rekonstruoti bloguosius personažus, parodydamas jų „sublogėjimo“ priežastis ir netgi filmo finale jie paverčiami savotiškais didvyriais – net neabejokite, šis filmas yra toks pat. 

 Kadras iš filmo "Piktadarės istorija".

Žiūrėjau filmą, kuris iš tikrųjų man patiko – visada man patinka stebukliniai pasauliai, kuriuose taip ryškiai ir nenuobodžiai patirsite tik kino teatre 3D versijoje. Neįtikėtini filmų technologijos šuoliai tiesiog ištirpina realybės pojūtį, todėl sėdėdamas kino salėje pagalvojau, kad greitai tikriausiai atsiras tai, jog galėsime gyventi kine ir net paveikti vienaip ar kitaip filmų personažų likimus. Juk pamažu einame link to, argi ne taip? Seanso metu buvo šiek tiek gaila Angelinos Jolie, kuri tokio masto pripažinta aktorė apleido kiną ir pasitraukė į režisūrą. Tikrai apmaudu, kad pasiekusi savo kaip aktorės aukštumas, ji atsisveikina ir vis labiau pasitraukia į užkampius... Filme pasirodo ir jos tikrieji vaikai, kurie nesugadino šio filmo. O ką galiu pasakyti apie Dakotos jaunėlę sesutę Elle Fanning? Keistas režisieriaus pasirinkimas, bet Elle jau šiokia tokia žvaigždė, nors itin grožiu gal ir nepasižymi šiam vaidmeniui, nors negražia jos irgi nepavadinsi, bet bent talentinga ir jos būvimas kine neerzino. Aišku, visas filmas laikosi ant piktadadės istorijos ir A. Jolie skleidžiamo kaulėto šaltumo, kuris ir graudina, ir džiugina. 

Patiko šis reginys, kad nejučia ėmiau laukti 2015 metais pasirodysiančio kitos pasakos ekranizacijos – „Pelenė“, kuri žada būti taip pat pilna vaizdo efektų ir šiek tiek kitokių siužeto vingrybių.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.0

Angelina Jolie ir Elle Fanning per spaudos konferenciją atsako į klausimus:

Jūsų Maištinga Siela