Filmas: "XX amžiaus moterys" / "20th Century Women"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Mike Mills savo sukurtų filmų kraityje turi ne vieną pavykusią kino juostą. Užpernai matytas filmas „Drąsiau drąsiau“ (2021) ir seniau „Pradedantieji“ (2010) buvo puikūs kino darbai, kurie atskleidė režisieriaus jautrumą intymioms temoms. Vienas iš tokių filmų yra ir „XX amžiaus moterys“ (angl. 20th Century Women) (2016), kuris, savaime aišku, pasakoja apie moterų gyvenimą XX amžiuje.

 

Mike Mills šiam filmui pats parašė scenarijų ir jį įgyvendino. Istorija mus nukelia į 1979 metus, roko ir pankų amžiaus pakylimą. Pasakojimo centre – 54 metų vieniša motina Dorotėja, auginanti paauglį sūnų ir nuomojanti kambarį fotografei Ebei. Filmas vaizduoja vienišą motiną ir sūnų, kuriam reikia tėviško užnugario ir vyriško sektino pavyzdžio, tačiau Dorotėja, užuot ieškojusi tėvo alternatyvos, prašo nuomininkės ir kaimynų mergaitės Džiulės pamokyti sūnų gyvenimiškų vertybių, kad šis žinotų, kaip elgtis su moterimis, kad užaugtų geru žmogumi. Tačiau pati Dorotėja toli gražu nėra laiminga motina ir žmogus, ji tetrokšta slapta, kad sūnus būtų laimingesnis už ją, tačiau negali to pasakyti garsiai, nes tai reikštų pripažinti, kad jos pačios gyvenimas nebuvo sėkmingas.

 

Šiame filme išskleidžiamos ir Seksualinės revoliucijos, roko ir pankroko amžiaus išsilaisvinimas, feminizmas ir moterų prasidėjęs visuotinis savarankiškumas. Dorotėja bando susivokti, kaip smarkiai, kol ji tvarkė namus, augino sūnų ir išgyveno depresiją po skyrybų, pasikeitė pasaulis. Ji lankosi pankroko klubuose, bando susitaikyti su sūnaus maištingumu... Apskritai, nors filmas apie aštunto dešimtmečio pradžios moterį, kuri bando susitaikyti su kartų skirtumais ir visuomeniniais pokyčiais, tačiau filmas gan universalus ir tinkantis šiandien, kadangi tai ir auklėjimo, nesusikalbėjimo su paaugliais problemos, bet mane labiausiai tikriausiai jaudino senėjimo tema, kuri šiame filme ne ką svarbesnė. Kaip priimti, kad tavo gyvenimas pamažu eina vakarop link saulėlydžio ir kad daug ką praleidi pro gyvenimą net nepastebėdamas. Kaip susitaikyti, kad esi antraplanis aktyviame socialiniame gyvenime ir galbūt jau daugiau niekada nebebūsi pastebėtas. Dorotėja viena po kito rūko savo baisias cigaretes ir aiškina jaunimui, kaip žalinga rūkyti – tipinis auklėjimo pavyzdys, kuris labai būdingas ir šių dienų lietuvių šeimoms.

 

Filmo visuma, sakyčiau, pavykusi. Režisierius Mills atidus ir jautrus savo veikėjams, o aktorė Annette Bening buvo kaip ir daugelyje savo kino projektų labai atidi ir išraiškinga. Nors filmas turi didaktinio prieskonio, tačiau jis šįkart (kaip ir filme „Drąsiau drąsiau“) nė kiek neerzino, nes filme nėra didvyrių, o suvargusi ir emociškai nusikamavusi motina toli gražu nėra tobula, kaip ir paauglio pasirinkimai. Šeiminis pasakojimas su šiokiais tokiais lengvo humoro štrichais filmą pagyvina ir jam suteikia balanso tarp liūdesio ir džiaugsmo. Šiaip labai pavykusi juosta ir toli gražu ne apie feminizmą, nors ir apie moterų gyvenimus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Drąsiau drąsiau" / "C'mon C'mon"

 

Sveiki,

Kine sukurta daug filmų apie suaugusiojo ir vaiko draugystę bei santykius. Visada žiūrėdamas tokius filmus galvoju, ar tokia draugystė visada buvo, yra, bus lygiavertė? Ar toks mano klausimas apskritai teisingai užduodamas? Išeidamas iš kino salės dar kurį laiką apmąsčiau tai, ką iš tikrųjų pamačiau žiūrėdamas Mike Mills filme „Drąsiau drąsiau“ (angl. C‘mon C‘mon) (2021), kuriame pirmuoju smuikeliu griežė aktorinio talento kaip visada nestokojantis aktorius J. Phoenix. Tiesą sakant, seniai buvau matęs M. Mills filmą „Pradedantieji“ (2010), pastarasis buvo labai mane nustebinęs gerąja to žodžio prasme, naujausias darbas taip pat.

Istorija, nufilmuota retro (juoda-balta) spalvomis, perteikia būtent pagrindinio veikėjo Džonio, vidutinio amžiaus ir ne itin sėkmingo vyruko, pilką ir depresyvią gyvenimo kasdienybę. Keliaudamas po JAV įvairiausius miestus, jis kalbina vaikus, užduodamas pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus ir po to iš įrašų kuria savo laidas. Gyvenimas pasisuko taip, kad jis vieną vakarą paskambina seseriai, su kuria nesikalbėjo ilgą laiką po motinos mirties. Galiausiai jis ją aplanko ir padeda prižiūrėti devynmetį sūnų, pasižymintį lakia vaizduote ir vaikiškomis hiper ambicijomis bei užsispyrimu. Kol sesuo tvarko savo vyro psichiatrinius reikalus, Džonis lieka vienui vienas su sesers sūnumi, vėliau jiedu keliauja į Niujorką ir visa tai tampa ilga kelione į savęs pažinimą ir atsivėrimą tiek berniukui, tiek pačiam Džoniui.

Nuostabiausias filme dalykas yra tai, kad režisierius nesistengia linksminti ar kurti kokio nors šiuolaikiškai pamokančio herojinio epo, čia nerasite super talentingų su kriminaliniais nusikaltimais kovojančio „Vienas namuose“ vaiko tipažo. Natūralistiniu būdu, sakyčiau, kiek ir save pamenu, atskleista ypatingo vaiko jautrumas, nevaržoma vaizduotė ir elgesys. Džonis savaip yra suaugęs vaikas, pamiršęs daugelį dalykų. Galima sakyti, kad iš dalies tai filmas apie tai, kas yra tėvystė ir kad ji neprognozuojama ir neišmokstama iš jokių vadovėlių, bet tiksliau – tai brandos psichoterapinė istorija. Džonis kaskart apmąstydamas su vaiku praleistą nelengvą iššūkių dieną suvokia šį bei tą apie save: kodėl jis ilgą laiką su seseria pykosi dėl nieko, kodėl jis neturi žmonos ir tvarių santykių, ir t. t. Šis vaikas, kitaip sakant, Džoniui padaro esminį brandos lūžį, kuris žiūrovui perteikiamas viltingai, bet truputį melancholiškai. Gražūs pilki didmiesčių vaizdai puikiai rezonuoja su augančių ir bręstančių veikėjų kylančiais ir žlungančiais lūkesčiais, o jausmas toks, kad pasaulis, kuris lyg ir pažadamas jaunam žmogui, ima ir pamažu jį nuvilia. Kodėl? Dėl to, kad tai, ką mes planuojame, nebūtinai išsipildo.

Šiame išmintingame filme, kur vyrauja gerai išrašyti gyvi ir organiški dialogai, nuskamba frazė apie atsiminimus. Džonis sako vaikui, kad po daugel metų tu net neprisiminsi arba atsiminsi mūsų pažintį tik kaip per rūką ir viskas vis vien išdils, nes mes gyvename akimirkoje ir kaskart atmintis traukiasi, dyla... Berniukas prieštarauja, jis atstovauja vaikiškam naivumui, kurį Džonis yra pamiršęs. Man visgi šis filmas pirmiausia apie sau duotus pažadus, apie atmintį ir akimirkos grožį, apie užstrigimą praeityje ir bandymą iš jos ištrūkti patiriant kažką naują. Labai gerai subrandintas filmas visomis prasmėmis: dialogai, prasmė, nuotaika, egzistencinė-filosofinė idėja ir, žinoma, nebanaliai perteikti santykiai, kurie nieko bendro neturi su nusaldintais Volto Disnėjaus happy end variantais. Šiame filme nėra nugalėtojų ir herojų, yra tik akimirkos pajautimas ir procesas, kuris žiūrovui sukelia ne tik emocinį krūvį, bet ir leidžia pačiam įvertinti, kokia galinga yra dabarties akimirka ir kokia galinga gali būti praeitis. Dvi skirtingos kartos, skirtingi požiūriai, skirtingi kūnai ir patirtys – vienas vaikas, kitas subrendęs vyras – abiem lemta prisipažinti, kad išsigąsta, gėdijasi ir trokšta meilės lygiai tiek pat, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Juslingas ir įtaigus momentinis filmas, kuris lengvai nepasimirš.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela