Filmas: "XX amžiaus moterys" / "20th Century Women"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Mike Mills savo sukurtų filmų kraityje turi ne vieną pavykusią kino juostą. Užpernai matytas filmas „Drąsiau drąsiau“ (2021) ir seniau „Pradedantieji“ (2010) buvo puikūs kino darbai, kurie atskleidė režisieriaus jautrumą intymioms temoms. Vienas iš tokių filmų yra ir „XX amžiaus moterys“ (angl. 20th Century Women) (2016), kuris, savaime aišku, pasakoja apie moterų gyvenimą XX amžiuje.

 

Mike Mills šiam filmui pats parašė scenarijų ir jį įgyvendino. Istorija mus nukelia į 1979 metus, roko ir pankų amžiaus pakylimą. Pasakojimo centre – 54 metų vieniša motina Dorotėja, auginanti paauglį sūnų ir nuomojanti kambarį fotografei Ebei. Filmas vaizduoja vienišą motiną ir sūnų, kuriam reikia tėviško užnugario ir vyriško sektino pavyzdžio, tačiau Dorotėja, užuot ieškojusi tėvo alternatyvos, prašo nuomininkės ir kaimynų mergaitės Džiulės pamokyti sūnų gyvenimiškų vertybių, kad šis žinotų, kaip elgtis su moterimis, kad užaugtų geru žmogumi. Tačiau pati Dorotėja toli gražu nėra laiminga motina ir žmogus, ji tetrokšta slapta, kad sūnus būtų laimingesnis už ją, tačiau negali to pasakyti garsiai, nes tai reikštų pripažinti, kad jos pačios gyvenimas nebuvo sėkmingas.

 

Šiame filme išskleidžiamos ir Seksualinės revoliucijos, roko ir pankroko amžiaus išsilaisvinimas, feminizmas ir moterų prasidėjęs visuotinis savarankiškumas. Dorotėja bando susivokti, kaip smarkiai, kol ji tvarkė namus, augino sūnų ir išgyveno depresiją po skyrybų, pasikeitė pasaulis. Ji lankosi pankroko klubuose, bando susitaikyti su sūnaus maištingumu... Apskritai, nors filmas apie aštunto dešimtmečio pradžios moterį, kuri bando susitaikyti su kartų skirtumais ir visuomeniniais pokyčiais, tačiau filmas gan universalus ir tinkantis šiandien, kadangi tai ir auklėjimo, nesusikalbėjimo su paaugliais problemos, bet mane labiausiai tikriausiai jaudino senėjimo tema, kuri šiame filme ne ką svarbesnė. Kaip priimti, kad tavo gyvenimas pamažu eina vakarop link saulėlydžio ir kad daug ką praleidi pro gyvenimą net nepastebėdamas. Kaip susitaikyti, kad esi antraplanis aktyviame socialiniame gyvenime ir galbūt jau daugiau niekada nebebūsi pastebėtas. Dorotėja viena po kito rūko savo baisias cigaretes ir aiškina jaunimui, kaip žalinga rūkyti – tipinis auklėjimo pavyzdys, kuris labai būdingas ir šių dienų lietuvių šeimoms.

 

Filmo visuma, sakyčiau, pavykusi. Režisierius Mills atidus ir jautrus savo veikėjams, o aktorė Annette Bening buvo kaip ir daugelyje savo kino projektų labai atidi ir išraiškinga. Nors filmas turi didaktinio prieskonio, tačiau jis šįkart (kaip ir filme „Drąsiau drąsiau“) nė kiek neerzino, nes filme nėra didvyrių, o suvargusi ir emociškai nusikamavusi motina toli gražu nėra tobula, kaip ir paauglio pasirinkimai. Šeiminis pasakojimas su šiokiais tokiais lengvo humoro štrichais filmą pagyvina ir jam suteikia balanso tarp liūdesio ir džiaugsmo. Šiaip labai pavykusi juosta ir toli gražu ne apie feminizmą, nors ir apie moterų gyvenimus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta" / "Film Stars Don't Die in Liverpool"

 Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie Paul McGuigan režisuotą biografinį filmą „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“ (angl. Film Stars Don‘t Die in Liverpool) (2017), kuris pasakoja apie realiai gyvenusią XX amžiaus populiarią kino aktorę Gloria Grahame (1923-1981). Tausojau šį filmą nuo pirmojo karantino laikotarpio ir vis neprisiversdavau jo pažiūrėti. Kadangi mėgstu aktorę Annette Bening, o ypač „Bilo Elioto“ ir „Nimfomanės“ dviejų dalių aktorių Jamie Bell, tad nusprendžiau, kad atėjo metas lengvesniam kinui ir sužiūrėti tai, kas šiaip jau „užmesta“ į archyvą.

Tiesą sakant, apie aktorę G. Grahame nieko negirdėjau, pasirodo 1953 metais ji pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antro plano aktorė. Nesu matęs nė vieno filmo su ja, tad sunku suvokti, kokio ji masto aktorė, tačiau tai, kas vaizduojama šiame filme – paskutinieji jos du gyvenimo metai leidžia susidaryti tam tikrą įspūdį apie jos asmenybę. Gloria vis dar svajotoja, ji juokauja, kad galėtų suvaidinti Džuljetą iš Šekspyro dramos, užmezga romaną su savo sūnaus amžiaus vyruku, tačiau tie santykiai netrukus tampa pragaištimi, nes Gloria slepia ir nesigydo vėžio. Galiausiai visas filmas laikosi ant dviejų polių: romantiniai ir vis keblėjantys santykiai su jaunuoliu ir ligos aštrėjantys požymiai...

Tiesą sakant, pradedu tokio holivudinio tipažo vidutinėmis biografinėmis juostomis nusivilti. Aptinku juose vien pagražintą melą arba režisierių ir prodiuserių apčiuopiamą asmenybės kulto manipuliaciją. Filme jaunuolio tėvai besąlygiškai priima dvigubai vyresnę moterį ir ją netgi apsiima slaugyti namuose – atrodo kaip sušvelninta „Adamsų šeimynėlės“ versija, tačiau visi tie ligos požymiai, „myliu-noriu-negaliu“ arba vyresnės super aktorės santykiai su jaunuoliais – taip visur matyta. Filmą tikriausiai laikyčiau analogišku neseniai žiūrėtą Rupert Goold režisuotą dramą „Džudė“ (2019) su Renee Zellweger, kurį įkūnijo Judy Garland – labai panašūs likimai, meilės santykiai ir t. t. Visgi „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“, manding, kiek nuobodokas filmas, ypač pratusiems, kaip ir man, prie panašaus tipažo kino, kur didaktiškai išryškinamos destruktyvios pagrindinio veikėjo savybės ir iš to išspaudžiamos kelios pagrindinės mintys, kurias galėtume išartikuliuoti gyvenimiškomis sentencijomis. Tiesa, pagyvenusios moters ir jaunuolio santykiai nors ir keisti, jie neglumina, bet, kaip supratau, tai turėjo būti viso filmo keistoji varomoji jėga: pagyvenusi aktorė visgi gali savo vidiniu žavesiu suvilioti jaunuolį. Tačiau kuo virsta Gloria? Ogi vemiančia ir nesigydančia merdinčia moterimi, kurios gaila žiūrovui. Nepaisant visko, pasigedau šioje istorijoje kažko, ką norėtųsi įvardyti unikaliu, originaliu pavyzdžiu, o ne dar viena nusilpusia aktore, kuri pasitraukia į mirtį...

Žinoma, Annette Bening – puiki! Kaip ir Jamie Bell, praktiškai ne tiek istorija, kiek šis aktorių duetas prikausto dėmesį ir jeigu verta praleisti laiką su filmų, tai dėl šių aktorių ir jų amplua. Visgi pabaiga aiški nuo pat pradžių, niekas tokiuose filmuose nesikeičia, nustebino ir prajuokino nebent tas paskutinis dokumentinis archyvinis kadras, kai tikroji G. Grahame pelno „Oskarą“ ir ji ant scenos užlipa pasiimti statulėlės... Tai buvo, sakyčiau, pati netikėčiausia ir trumpiausia, netikėčiausia, juokingiausia visų laikų „Oskarų“ ceremonijų kalba for ever!

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Linkėjimai nuo bedugnės krašto" / "Postcards from the Edge"

Sveiki, kino žiūrovai,

Taigi, vėl tęsiu „Oskarui“ nominuotus Meryl Streep filmus ir šįkart Mike Nichols režisuotas komedijinė drama „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ (angl. Postcards from the Edge) (1990). Na, žinokit, po šio filmo jau visai baigiu įsimylėti senąjį kiną, nes jame randu tiek daug dvasios ir įdomių režisūros manevrų, kad tiesiog stebiuosi, kaip mus šiomis dienomis pasiekia tiek daug prastų filmų, o senieji filmai nueina užmarštin. „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ – tai to paties pavadinimo romano ekranizacija, scenarijų parašė pati romano autorė, o režisierius tiesiog pribloškė motinos ir dukters aktorių pasirinkimo duetu.

Filmas išties puikus, nors jis turi ir nemažai komedijai būdingų bruožų, tačiau filmas nelėkštas, dialogai šmaikštūs, kandūs, bet tikslūs, kažkaip išvengiantis sintetikos ir banalumo. Istorija pasakoja apie motiną ir dukrą, kurios abi aktorės, tačiau dukra turi didelių nuoskaudų motinai dėl vaikystės ir jos girtuokliavimo, kad pati pasineria į narkotikus, kol neatsiduria reabilitacijos klinikoje ir nepradeda gydytis ir susigrąžinti karjerą. Gal aplinkybės gan niūrios, tačiau visumoje esama yra gyvenimiško pokšto, šmaikščių ir ironiškų scenų. Filmas tiesiog net netipiškoje situacijoje skleidžia nenusakomą lengvo gyvenimo pozityvią energiją. Taip, filmas išties šviesus ir žadinantis nelėkštas svajones.

Žinoma, Meryl Streep mane nustebino, dar nesu matęs, kad ji atliktų tokį infantilios moters vaidmenį, kuri tarsi dar nesuaugusi, aikštinga, bet kartu jau jaučianti savo amžiaus ribas. Gražus komedijinis vaidmuo. Meryl Streep švystelėjo ir kitu talentu – dainavimu! Čia ji atlieka kelias bliuzo dainas savo balsu, nors nenuostabu, kad ji kažkada ketino stoti į operinį dainavimą, o ir vaidmuo miuzikle „Mama Mia“ irgi rodė savitą aktorės registrą, tačiau kaip ji atliko pirmąją dainą prie pianino, tiesiog net už širdies suėmė. Pamaniau: „Myliu tą velnišką bliuzą!“. Tiesą sakant, iš M. Streep buvo galima tikėtis daug ko, bet bene didžiausias atradimas šiame filme buvo aktorė Shirley MacLaine, kuri tiesiog pulsavo veržlumu, charizma – tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo jos, nes jos personažas tiesiog užburiantis ir tikrai vertas „Oskaro“ nominacijos! 

Gera ir įkvepianti istorija, filmo lengvumas, veržlumas, bet kartu mokėjimas viską pateikti nebanaliai tiesiog neleidžia parašyti prasto įvertinimo. Filmą rekomenduoju ne tik kino gurmanams, bet ir tiems, kurie mėgsta M. Streep ir komedijos-dramos žanrų derinius. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

Filmo anonsas:

Ištrauka, kai Meryl Streep atlieka dainą „You don‘t Know Me“: 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rubė Sparks" / "Ruby Sparks"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Rubė Sparks“ (angl. Rube Sparks) (2012). Tai režisierių Jonathan Dayton ir Valerie Faris darbas, kurie labiau galbūt žinomi iš filmo „Mažoji Mis“ (2006). Nors „Mažosios Mis“ dar nemačiau, bet susigundžiau kino kritikų rekomendacijomis ir pažiūrėjau „Rubė Sparks“ – itin įdomus ir žaismingas filmo pavadinimas, sakyčiau.

Taigi... Originalus scenarijus, savita režisūros forma ir pateikimas tikriausiai yra šio filmo stipriausios pusės. Ir visgi, bent manęs, filmas „nekabino“. Kino kūrėjams iš tikrųjų pavyko sukurti tai, kas iš esmės skiriasi nuo paprastų komedijų – nerodyti to, kaip žmogus turi jaustis vienu ar kitu gyvenimo momentu. Jausmų falsifikaciją sumažina fantastinis ir neįtikinamas elementas, kad knygos herojė pasirodo gyva ir valdoma plunksnos, kitaip sakant, „lydekai paliepus, man panorėjus...“ Nors iš kitos pusės gal ir naivoka, kad galima įžiūrėti amžiną norą suprasti, ko vyrai nori iš moterų ir ko šios nori iš vyrų ir tai, kad niekada nebus santykių tobulos harmonijos, jas koreguoja įvairios situacijos, bet galima ieškoti kompromiso.

Pagrindinį filme vaidmenį sukūrė talentingasis Paul Dano, kuris man nėra itin patrauklus fizine prasme aktorius, tačiau tenka pripažinti, kad jo pasirenkami vaidmenys ir filmai būna išties neblogi. Aktorius su ambicijomis ir... Nors gal dėl savo ganėtinai neholivudinės išvaizdos negaunantis superherojinių vaidmenų, bet jam tai tik į naudą. Rubės Sparks vaidmenį atliko man iki tol „neužkliuvusi“ aktorė Zoe Kazan, kuri, beje, šiam filmui parašė scenarijų. Su šia aktore viskas kaip ir gerai, bet baisiai man priminė savo išvaizda Saoirse Ronan.

Iš esmės filmas tikrai neblogas, bet kažkaip žiūrėjau nenuosekliai, ne itin įdėmiai. Gal ir dėl to, kad pats filmas nesugebėjo manęs įtraukti. Įdomi ir „kabinanti“ filmo pradžia lyg ir žadėjo kažko įdomaus, bet po to viskas išsirutuliojo į „Mano žmona – ragana“ versiją, nelabai vykusį „Kerėtojos“ prototipo mechanizmą, todėl beliko tik atsidusti: „O, jei galėtume atsukti laiką atgal...“

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motina ir dukra" / "Mother and Child"

Sveiki, kino mėgėjai,

Jau seniai ketinau pažiūrėti kino juostą „Motina ir dukra“ (Mother and Child) (2009), nors, mano galva, taisyklingiau versti „Motina ir vaikas“. Na, ir tikrai, toks filmas tikriausiai puikiai susižiūrėtų Motinos dienos proga, bet nelaukite – pažiūrėkite dabar. Ilgai voliojosi mano kompiuteryje ši juosta, kol vieną dieną tiesiog sukandau dantis ir pasakiau: laikas!

Kritikų nuomone, juosta gan vidutiniška, kai kas negailėjo ir gerų atsiliepimų. Mes juk žinome, kaip mus visus sugraudina ilgos ir painios giminystės ryšių istorijos – apkeisti kūdikiai, kraujomaiša ir kiti šokiruojantys dalykai, kurie, rodos, labai toli nuo mūsų pačių, tačiau neapsigaukite, jie šalia mūsų. Šis filmas įtraukė per 15 minučių ir nepaleido, nors mano kolega žiūrėjo pakankamai atmestinai ir baisėjosi Naomi Watts, kuri man, kaip ir visada, pasirodė fantastiškose aukštumose. Šįkart jos personažas toli gražus ne mielas triušiukas, o šaltas ir plieninis žmogus, kuriam rūpi tik jos pačios karjera. Ne ką mažiau mane pakerėjo ir pritrenkė įtaigioji Annette Bening (iš tokių filmų kaip „Amerikietiškos grožybės“ ar „Vaikams viskas gerai“) – ji visada tokia užtikrinta savo personažais, kad tiesiog patikėti neįmanoma, tikrai talentinga ir „sodri“ aktorė, kuri kuria bauginančius personažus, aišku, jeigu jie maniakiški, tačiau šįkart ji vaidino palūžusią ir gruboką pagyvenusią moterėlę, tačiau vis vien išlaikė savo užtikrintumą.

Na, filmą tik iš dalies galima pavadinti „moterišku kinu“, nors ir režisavo Rodrigo Garcia. Subtilumu pasižyminti juosta su fantastiškomis aktorėmis, kurios kuo puikiausiai perteikė subtilumą, tiek vidinę, tiek visišką choasinę dramą, kuri nenusivažiuoja į įprastinius melodramatinius paverkšlenimus dėl pakankamai išvystyto nebanalaus siužeto ir šaltų, gerai motyvuotų charakterių. Tiesa, filmo finalinės scenos lyg koks šakštas deguto medaus statinėse, vis tiek turėjo šliūkštelėt tų „laimingų pabaigų“ konfeti.

Filmas pamąstymui, filmas gurmanams ir paprastiems žiūrovams, kurie suras ir atras. Man labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džindžer ir Roza" (Džindžer ir Rauzė) / "Ginger & Rosa"

Sveiki,

Stebint sesučių Dakotos ir Elle Fanning karjerą, neįmanoma nežiūrėti naujausius jų vaidmenis. Britų režisierė Sally Potter į naująjį savo filmą pasikvietė talentingąją Elle Fanning, kuri jau turėjo patirties nekomerciniame kine ir dirbo su S. Coppola filme „Kažkur tarp ten ir čia“ bei komerciniuose filmuose. Apskritai dabar manau, kad šis Ellės vaidmuo kol kas yra stipriausias darbas jos jaunoje ir ryškioje karjeroje. Tokio vaidmens turėtų pavydėti ir jos vyresnioji sesuo Dakota, pastarosios nauji vaidmenys tuoj užplūs į kino rinką, - to labai laukiu.

Na, o filmas „Džindžer ir Roza“ (kitur galima kaip „Džindžer ir Rauzė“) (Ginger and Rose) (2012) yra neabejotinai vykęs filmas, pasakojimas apie Šaltojo karo laikotarpio vidutinės klasės amerikiečių šeimą ir dvi drauges – Džindžer ir Rose, kurios buvo nuo pat kūdikystės neišskiriamos, kol tarp jų šeimų nekilo toks pats Šaltasis karas, koks esti pasaulyje. Maištingos merginos bando įsipinti į įvairius judėjimus, kurie pasisako už taiką pasaulyje, tačiau Sovietų Sąjunga jau ruošia per Kubą torpedas į JAV, todėl visur kyla baimė, kad vyks trečiasis pasaulinis karas. Tuo pačiu metu ima vystytis seksualinė revoliucija ir gėlių vaikų karta, kurią bando numalšinti vyriausybė. Tai gan slogus laikotarpis, kuriame dvi merginos išsiskiria amžiams, kadangi viena iš jų pastoja nuo draugės tėvo... Dvisluoksnė drama – pasaulinė tragedija ir šeimų draugystės griūtis, kuri subtiliai nufilmuota gan šaltomis šiaurietiškomis spalvomis. Puikus operatoriaus darbas, įdomus aptakus siužetas, pilnas keistų ir baugių nuojautų, bet nemistifikuotas, o išlaikęs realizmo įspūdį. Man tai buvo gražus vizualus kūrinys.

Žinoma, filme pasirodo puikioji Elle Fanning, kurios būvimas buvo fantastiško kalibro. „Ryžos“ labai jaunos merginos amplua jai ypatingai tiko! Filme pasirodo ir kylanti žvaigždė Alice Englert Rozos vaidmenyje. Abi merginos nuveikė puikų darbą ir sukūrė skęstančios merginų draugystės įspūdį, kuriam paprasčiausio staigaus atleidimo neužtenka. Pakankamai realistiška drama leidžia mėgautis 1962-ųjų laikotarpiu, Šaltojo karo nuotaikomis, muzika bei persipynusiais greta gyvenančių šeimų likimais. Mano galva, ši juosta pakankamai stipri, įtaigi ir įdomi. Jau vien ko vertas aktorių darbas! Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela