Filmas: "Džokeris: Folie à Deux" / "Joker: Folie à Deux"

 Sveiki, skaitytojai,

 

2019 metais režisierius Todd Phillips sukėlė tam tikrą sensaciją pristatęs neregėtą ir nematytą šiaip jau komiksams priklausantį veikėją Džokerį ir jo istoriją visiškai naujame draminiame pavidale. Filmas buvo toks populiarus ir aptarinėjamas bei liaupsinamas, kad neišvengė pretenzijų į pačius prestižiškiausius kino apdovanojimus. Tas pats režisierius, naudodamas jau nustatytus savo paties pasakojimo standartus, ryžosi pratęsti savo sėkmės istoriją ir pateikė istorijos tęsinį „Džokeris: Folie à Deux“ (angl. Joker: Folie à Deux) (2024) skandalingai atsisakęs aktorės Margot Robbie, iki šiol kituose kino projektuose vaidinusią pašėlusią psichopatę Lee Quinzel arba, kitaip sakant, Harley Quinn. Galimas daiktas, kad žiniasklaida labai išpūtė šį reikalą, sakydama, kad Robbie labai dėl šito įsižeidė, tačiau galbūt tai režisieriaus natūralus sprendimas atriboti žiūrovus nuo „Savižudžio būrio“ komikso žanro ir atsitapatinti nuo sukurtų stereotipų. Be to, pasikviesti Lady Gagą tikriausiai buvo irgi svarbu, nes ji dainuojanti (išleido net muzikos albumą, skirtą šiam filmui – dviguba reklama!), o ir Lady Gagos pasirodymai kine fenomenalūs, reiškiantys absoliučią sėkmę. Viskas apgalvota ir iš kitos pusės, neprikiši.

 

Visgi šioji dalis labai muzikali. Tai, sakyčiau, beveik miuziklas! Toks savotiškas „La la land“ (2016) efektas. Apsvaigę psichopatai, tiksliau reiktų sakyti, nelaimingi ir iliuzijose paskendę žmogeliai, įsivaizduoja save didelės scenos asmenybėmis, dainuojančiomis publikai, tačiau tikrovėje sėdi „ant vaistų“ ir negali prisitaikyti normalizuotoje tikrovėje, todėl dar apriboti laisvės atėmimu. Šiaip suprantamas tas saldus nuolatinis išlėkimas į kosmosą, spindinčią sceną, nes veikėjai gyvena svajonėmis, nors toje pačioje scenoje jie gali vienas kitą ir užmušti. Džokeris sutinka savo meilę ir bando būti išteisintas ilgame teismo procese. Tačiau visuomenėje jo 5 žmogžudystės (iš pirmos dalies) neliko pastebėtos, Džokeris įgavo visuomenės nepaklusnumo simbolį, miestiečiai sukyla, tačiau Džokerį tai mažai jaudina, jis bando susitvarkyti su tapatybės klausimais. Atsiradusi mergina jam primena tamsiąją Džokerio tapatybės pusę, kuri vėl prabunda ir, atrodo, jog veikėjas kaip nors stebuklingai išsigelbės (juk per komiksus taip visada su Betmanu būdavo!), tačiau lemtingą akimirką prabunda žmogiškoji Džokerio pusė ir jis teisme užuot surengęs įspūdingą šou, atsiskleidžia kaip eilinis žmogžudys. Iš vienos pusės tai žmogiškumo pergalė prieš Džokerio tamsiąją pusę ir šiame filme triumfuoja ne veiksmas ir suktybės, bet būtent atsidengęs palūžęs žmogus, paradoksalu, bet kartu tai reiškia ir pagrindinio veikėjo žlugimą. Kitaip sakant, režisierius visiškai numarina iliuzijas apie tariamą Džokerio egzistavimą.

 

Visgi filmas labai lėtas, spalvingas ir ilgas. Dažnai susidaro įspūdis, kad filmas beveik be veiksmo, juk iš tikrųjų jame ne kažin kiek ir nutinka: veikėjas kali kalėjime, susipažįsta su psichopate, psichopatė bando mėgautis jo sukurtu Džokerio kultu, galiausiai nusivilia ir jį palieka. Tam tikra maniakiška ir daug žadanti meilės istorija, deja, nepasiduodanti Holivudui ir Džokeris, kaip žmonėms ir būdinga, nepabėga kokiu sraigtasparniu garsiai kvatodamas ir regzdamas kitą planą, o tiesiog nunarinęs galvą grįžta į kalėjimą.

 

Visgi filmas praplaukia tarsi nuolat žadėdamas gilią prasmę, draminį sukrėtimą, bet jis prislopintas tarp dainingų inkliuzų ir, atrodo, nieko neįvyksta, veikėjas beveik neevoliucionuoja, tik atsidengia pagrindinio veikėjo tapatybės problematika – Džokeris tikras ar tik Arturo Fleko socialinė kaukė, sukurta apsisaugoti nuo pasaulio nesėkmių? Kas iš tikrųjų yra tas Džokeris? Ar tik ne paties visuomenės menkinimo, patyčių, atstūmimų, neigimo produktas, monstras sukurtas pačios sistemos, o teismas bando nuteisti ne monstrą, bet patį Arturą Fleką, kitaip sakant, neprisiima atsakomybės už individo veiksmus, kurie galbūt buvo vien tik atsakas į kankinantį žlugdymą? Pafilosofuoti filmas tikrai leis, dar leis akylesniems pasiklausyti puikių garso takelių, senų ir jau primirštų meilės dainų, jau vien ką reiškia išgirsti aktorių Joaquin Phoenix dainuojantį „If You Go Away“, iš kitos pusės sumiuziklinti ir subrodvėjinti Džokerį nebuvo pats geriausias sprendimas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Bjaususis aš 4" / "Despicable Me 4"

 

Sveiki,

 

Džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai leidžiu sau juoktis. Vedamas tokios nostalgijos puoliau žiūrėti naujausią „Bjaurusis aš“ dalį – „Bjaurusis aš 4“ (angl. Despicable Me 4) (2024), kurį režisavo Chris Renaud. 2010 metais pasirodžiusi pirmoji dalis sukėlė animaciniame kino pasaulyje sensaciją, nes visi norėjo pamatyti gerietį blogio genijų, aplipusį dar anuomet nematytais geltonais pampačkiukais pakalikais, kurie kėlė nemažą juoką, o vėliau tapo mūsų mega prekybos centrų už pirkinius davinėjamais lipdukais ir mini plastikinėmis figūrėlėmis.

 

Per jau beveik 15 metų trunkantį šio projekto gyvavimą teko sulaukti ne vienos serijos bei paralelinių projektų. Vienų geresnių, kitų prastesnių, kitų labai vidutiniškų ir neįsimenančių, tačiau pratęsiančių tas pačias idėjas kiek kitais siužetiniais niuansais. Naujausioje dalyje blogio genijus Gru, tenka pripažinti, visiškai ne blogio genijus. Tai jau net nebepateisinamas įvaizdis, nes Gru absoliučiai kaip tėvas, kaip žmogus atstovauja teisingumui. 4 vaikų tėtis suima žmogų vabalą – vieną aršiausių piktadarių tuo metu ir atima iš jo blogio pagrindinį metų apdovanojimą. Nuteistas tarakonas prisiekia, kad pabėgęs iš kalėjimo pirmiausia atkeršys Gru šeimai, atims jo mažiausią kūdikį ir pavers jį monstru...

 

Galiausiai visas siužetas laikosi „ant to“, kad Gru šeimai suteikiamos vyriausybinės jėgos pasislėpti mažame turčių miestelyje, tačiau ir ten snobiškoje kaimynystėje atsiranda piktadarių, kurie atpažįsta Gru ir juo pasinaudoja. Aišku, šalia fone veikia visų pamėgti geltonieji pakalikai, o kai kurie iš jų mutuoja į super pakalikus ir tampa dar įdomesni. Gal nesumeluosiu sakydamas, kad man labiau patiko paskutinioji matyta „Pakalikai“ projekto dalis nei „Bjaurusis aš 4“. Gal dėl to, kad pats siužetas šiek tiek pasirodė lėkštokas ir nuspėjamas, panaudojami tie patys nuspėjami įvaizdžiai, o dinaminis vyksmas sukasi apie infantilias keršto suaugusiųjų ambicijas. Pabaigoje labai tipinė ir jau nuobodi – du konkurentai savotiškai susitaiko dainuodami vaikiškas daineles ir galiausiai laimi ne stipriausias, o tas, kuris turi daugiausia supratimo – taigi, kaip sakant, visi kalėjimo blogiukai pakelia oranžines šikneles ir šoka kažką panašaus į makarena, nes juk nepaliksi jaunųjų žiūrovų nelaimingų. Štai kuo skiriasi Disnėjus nuo, tarkim, puikiosios japonų animacijos. Šablonai suinstaliuoti labai doroviškai saugūs ir kiek nulaižyti, atsibodę per daugel metų įvairių tokio stiliaus kino kūrėjų, bet filmą gelbsti nostalgija, retsykiais pavykę juokeliai, smagūs, nors ir tipažiniai, veikėjai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Filomena" / "Philomena"

 

Sveiki,

 

Paskutiniuoju metu į amerikiečių ir britų draminius filmus, kurie „apipilti“ nominacijomis ir apdovanojimais žiūriu gana įtariai, nes galiu iškart nujausti aiškią receptūrą, politinį kontekstą, už ką filmas pelnė tiek garbės. Jau kuris laikas didelė dalis tokių filmų tampa tiesiog neblogi arba vidutiniai, pernelyg mąstyti nereikalaujantys, tačiau lyg ir nebanalūs, kad būtų įveikiami emociškai bet kam. Anuomet, kai pasirodė Stephen Frears režisuota biografinė drama „Filomena“ (angl. Philomena) (2013), norėjau labai pamatyti, net neabejojau, kad Judi Dench, nuostabi savo kartos aktorė, įtrauks nuo pat pirmų kadrų, tačiau žiūrėdamas šiomis dienomis šį filmą pajutau tam tikrą atmetimo reakciją. Bent jau iš pradžių.

 

Žinoma, Judi Dench yra Judi Dench ir jai sunku prilygti. Pati istorija kaip iš kokio keistai atpažįstamo chrestomatinio vadovėlio: sunkmečiu vienuolės priglaudžia jaunas šeimų dėl gėdos atstumtąsias merginas, padeda joms pagimdyti už vergišką kasdienį darbą, o ir reikalui esant su kūdikiais elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jaunoji Filomena tą, aišku, patiria, o po 50 metų, jau senutė, kuriai netikėtai prabyla ilgai maldytas sąžinės balsas, leidžiasi ieškoti sūnaus. Jai dar talkina ambicingas žurnalistas su suteršta reputacija. Ilgą laiką galvojau, ką aš čia, po velnių, žiūriu? Istorija pasirodė bent pirmąsias 45 minutes tokia lėkšta, kad nesupratau, kaip šis filmas apskritai atsidūrė tokioje matomoje vietoje, tačiau netrukus veikėjai nuskrenda į JAV ir ten netikėtai Filomenos savastis „suskamba“ kažkaip įdomiai: netašyta, nepasiturinti moterėlė auklėja savo nuoširdžiu pavyzdžiu arogantišką žurnalistą, kuris ją visąlaik mato kaip visuomenės atsilikėlę, iš kurios galima išpešti naudos.

 

Žodžiu, beveik komikinė kontrastinga porelė (senutė ir žurnalistas) atranda sūnaus istorijos užuomazgas ir netgi išsiaiškina, kad jis buvęs dešimtame dešimtmetyje įtakingas tarp politikų ir negana to, dar ir homoseksualus. Mama besąlygiškai priima sūnaus homoseksualumą ir pamažu arogantiškam žurnalistui ima vertis kažkokia apčiuopiama Filomenos paslaptis. Ji nemoka smerkti, yra besąlygiškai atsidavusi sūnaus susikurtam portretui ir nesmerkia nei melagių vienuolių, net nesugeba pasiųsti sadistės dviveidės paralyžiuotos davatkos vienuolės, kurios vaginos nekaltybė yra pamatas viso jos krikščioniškojo tikėjimo, o visa kita – tai tų jau nuodėmingų paauglių seksualinių geidulių sugriauti gyvenimai, kurie neverti dangiškos malonės. Nepatikėčiau tokia istorija, jeigu nežinočiau, jog tai biografinis filmas apie katalikų vienuolių savavališkai išdarkytas šeimas, apie homoseksualų JAV politiką. Galiausiai Filomena apskritai tampa krikščioniškosios doktrinos ir Jėzaus mokymo apreiškimu, idėja, o teisiantis žurnalistas ir vienuolės nuodėmių verslininkės ir juodų avelių ganytojos tarsi paties Mozės perskeltos Raudonosios jūros pusės, kurioms nelemta susidraugauti. Žodžiu, Filomena tampa žiūrovams šventąja be jokių ceremonijų ar pompastikos, vien tik savo praktišku pasaulio priėmimu: niekindamas ir draskydamasis nieko nepakeisi, tik tuščiai išeikvosi laiką ir jėgas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Rubė Sparks" / "Ruby Sparks"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Rubė Sparks“ (angl. Rube Sparks) (2012). Tai režisierių Jonathan Dayton ir Valerie Faris darbas, kurie labiau galbūt žinomi iš filmo „Mažoji Mis“ (2006). Nors „Mažosios Mis“ dar nemačiau, bet susigundžiau kino kritikų rekomendacijomis ir pažiūrėjau „Rubė Sparks“ – itin įdomus ir žaismingas filmo pavadinimas, sakyčiau.

Taigi... Originalus scenarijus, savita režisūros forma ir pateikimas tikriausiai yra šio filmo stipriausios pusės. Ir visgi, bent manęs, filmas „nekabino“. Kino kūrėjams iš tikrųjų pavyko sukurti tai, kas iš esmės skiriasi nuo paprastų komedijų – nerodyti to, kaip žmogus turi jaustis vienu ar kitu gyvenimo momentu. Jausmų falsifikaciją sumažina fantastinis ir neįtikinamas elementas, kad knygos herojė pasirodo gyva ir valdoma plunksnos, kitaip sakant, „lydekai paliepus, man panorėjus...“ Nors iš kitos pusės gal ir naivoka, kad galima įžiūrėti amžiną norą suprasti, ko vyrai nori iš moterų ir ko šios nori iš vyrų ir tai, kad niekada nebus santykių tobulos harmonijos, jas koreguoja įvairios situacijos, bet galima ieškoti kompromiso.

Pagrindinį filme vaidmenį sukūrė talentingasis Paul Dano, kuris man nėra itin patrauklus fizine prasme aktorius, tačiau tenka pripažinti, kad jo pasirenkami vaidmenys ir filmai būna išties neblogi. Aktorius su ambicijomis ir... Nors gal dėl savo ganėtinai neholivudinės išvaizdos negaunantis superherojinių vaidmenų, bet jam tai tik į naudą. Rubės Sparks vaidmenį atliko man iki tol „neužkliuvusi“ aktorė Zoe Kazan, kuri, beje, šiam filmui parašė scenarijų. Su šia aktore viskas kaip ir gerai, bet baisiai man priminė savo išvaizda Saoirse Ronan.

Iš esmės filmas tikrai neblogas, bet kažkaip žiūrėjau nenuosekliai, ne itin įdėmiai. Gal ir dėl to, kad pats filmas nesugebėjo manęs įtraukti. Įdomi ir „kabinanti“ filmo pradžia lyg ir žadėjo kažko įdomaus, bet po to viskas išsirutuliojo į „Mano žmona – ragana“ versiją, nelabai vykusį „Kerėtojos“ prototipo mechanizmą, todėl beliko tik atsidusti: „O, jei galėtume atsukti laiką atgal...“

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ką žinojo Meisė" / "What Maisie Knew"

Sveiki, kino mėgėjai,

Jau seniai norėjau pamatyti kino juostą „Ką žinojo Meisė“ (angl. What Maisie Knew) (2013) – tai dviejų režisierių Scott McGehee ir David Siegel bendras darbas. Įdomu ir tai, kad šie režisieriai sukūrė daugelį filmų dviese. „Ką žinojo Meisė“ – tai pats naujausias jų darbas, rimta ir nepriklausomo kino juosta mums pasakoja apie ypač sudėtingos šeimos santykius, kurioje vaikas mylimas tik tiek, kiek žmogus turi atsakomybės ir moralės pamatus, aukščiau iškeliant savo asmeninius interesus. Meisė – tai vienišas ir ramus vaikas, atsidūręs besiskiriančios šeimos konfliktų taifūno akyje, bet mylimas labiau ne motinos, bet tėvo paliktos meilužės ir motinos žaisliuko, pasiuntinuko.

Filmas įdomus yra tuo, kad jame labai natūraliai ir įdomiai išreikšta ir transformuota santykių dvilypumas. Aktorė Julianne Moore sukūrė motinos rokerės vaidmenį, kuriai svarbi karjera, o vaikas mylimas tik tiek, kiek jis netrukdo jos interesams ir gana laisvo bei nerūpestingo gyvenimo transliacijai. Puikus vaidmuo ir puiki kitokios motinystės iškelta problematika, atsakomybės stoka. „Tikrojo kraujo“ žvaigždė Alexander Skarsgard paskutiniu metu vis dažniau ir dažniau pasirodo puikiose nepriklausomo kino juostose ir stebina savo puikiu profiliu. Čia jis gal kiek naivokas, bet prigimtinis gėris ir meilė Meisei jaudina žiūrovą nuo pat pradžių, kai užsimezga tarp jų ryšys. Reikėtų įsiminti ir aktorę Joanna Vanderham, kuri atliko Margo vaidmenį, gal jis nebus kažkuo įsimintinas, tačiau man patiko šios aktorės profilis.

Kadras iš filmo "Ką žinojo Meisė".

Patiko man šis filmas, paliko tikrai gerą įspūdį tiek aktoriai, tiek visa istorija, kuri iš esmės neturi nieko šokiruojančio, juk šeimos skiriasi kasdien, bet pasakojimas organiškas, dvipoliai, nevienkrypčiai personažai, ypač „blogieji“ tėvai, kurie yra atsidūrę šioje barikados pusėje, neleidžia nieko nuteisti, nors ir pagalvoji: „Na, kaip motina gali leisti palikti savo vaiką nepažįstamiems?“ „Ką žinojo Meisė“ – tai jaudinanti, subtili drama be pedofilų, be mirčių, be kraujo, bet su aštriu realybės kampu, kuris gali priversti iš naujo permąstyti savo pačių šeimos santykius.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela