Filmas: "Bjaususis aš 4" / "Despicable Me 4"

 

Sveiki,

 

Džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai leidžiu sau juoktis. Vedamas tokios nostalgijos puoliau žiūrėti naujausią „Bjaurusis aš“ dalį – „Bjaurusis aš 4“ (angl. Despicable Me 4) (2024), kurį režisavo Chris Renaud. 2010 metais pasirodžiusi pirmoji dalis sukėlė animaciniame kino pasaulyje sensaciją, nes visi norėjo pamatyti gerietį blogio genijų, aplipusį dar anuomet nematytais geltonais pampačkiukais pakalikais, kurie kėlė nemažą juoką, o vėliau tapo mūsų mega prekybos centrų už pirkinius davinėjamais lipdukais ir mini plastikinėmis figūrėlėmis.

 

Per jau beveik 15 metų trunkantį šio projekto gyvavimą teko sulaukti ne vienos serijos bei paralelinių projektų. Vienų geresnių, kitų prastesnių, kitų labai vidutiniškų ir neįsimenančių, tačiau pratęsiančių tas pačias idėjas kiek kitais siužetiniais niuansais. Naujausioje dalyje blogio genijus Gru, tenka pripažinti, visiškai ne blogio genijus. Tai jau net nebepateisinamas įvaizdis, nes Gru absoliučiai kaip tėvas, kaip žmogus atstovauja teisingumui. 4 vaikų tėtis suima žmogų vabalą – vieną aršiausių piktadarių tuo metu ir atima iš jo blogio pagrindinį metų apdovanojimą. Nuteistas tarakonas prisiekia, kad pabėgęs iš kalėjimo pirmiausia atkeršys Gru šeimai, atims jo mažiausią kūdikį ir pavers jį monstru...

 

Galiausiai visas siužetas laikosi „ant to“, kad Gru šeimai suteikiamos vyriausybinės jėgos pasislėpti mažame turčių miestelyje, tačiau ir ten snobiškoje kaimynystėje atsiranda piktadarių, kurie atpažįsta Gru ir juo pasinaudoja. Aišku, šalia fone veikia visų pamėgti geltonieji pakalikai, o kai kurie iš jų mutuoja į super pakalikus ir tampa dar įdomesni. Gal nesumeluosiu sakydamas, kad man labiau patiko paskutinioji matyta „Pakalikai“ projekto dalis nei „Bjaurusis aš 4“. Gal dėl to, kad pats siužetas šiek tiek pasirodė lėkštokas ir nuspėjamas, panaudojami tie patys nuspėjami įvaizdžiai, o dinaminis vyksmas sukasi apie infantilias keršto suaugusiųjų ambicijas. Pabaigoje labai tipinė ir jau nuobodi – du konkurentai savotiškai susitaiko dainuodami vaikiškas daineles ir galiausiai laimi ne stipriausias, o tas, kuris turi daugiausia supratimo – taigi, kaip sakant, visi kalėjimo blogiukai pakelia oranžines šikneles ir šoka kažką panašaus į makarena, nes juk nepaliksi jaunųjų žiūrovų nelaimingų. Štai kuo skiriasi Disnėjus nuo, tarkim, puikiosios japonų animacijos. Šablonai suinstaliuoti labai doroviškai saugūs ir kiek nulaižyti, atsibodę per daugel metų įvairių tokio stiliaus kino kūrėjų, bet filmą gelbsti nostalgija, retsykiais pavykę juokeliai, smagūs, nors ir tipažiniai, veikėjai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žigolo" / "Fading Gigolo"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Žigolo“ (angl. Fading Gigolo) (2013), kurį režisavo John Turturro, buvo neabejotinai gera komedija. Ir ne dėl to, kad režisierius pats puikiai atliko žigolo, vyrą, teikiantį seksualines paslaugas, vaidmenį, bet ir dėl Woody Allen‘o. Tiesa, ne dėl to, kad Allen‘as pasirodo šiame filme kaip „draugas suteneris“, bet jo filmų įtaka šiam filmui. Tiesą sakant, žiūrėdamas filmą, nepažiūrėjau, kas režisavo šią juostą ir iki pat filmo pabaigos galėjau duoti ranką nukirsti, kad tai Woody Allen‘o filmas. Sakau jums, jis bus prikišęs pirštą prie režisūros arba J. Turturro taip susižavėjęs Allenu, kad pats pasikvietė jį ir jo stiliumi papasakojo gana šmaikščią, bet intelektualią istoriją.

Patiko tai, kad filmas turi Alenišką atmosferą, kad filmas nėra vienalytis – vien tik apie „antrąjį galą“. Čia kuriama kultūrinė atmosfera – knygos, augalai, vyriškumo proporcijos ir standartai bei, žinoma, žydų bendruomenės atskirtis Bruklino rajone nuo krikščionių ar ateistų. Šmaikštūs dialogai ir situacijos, kuriose kartu flirtuojama ir aitrinama žiūrovo vaizduotė, bet kartu visa tai tampa intelektualiu aksomu, kailiais... Prancūzų aktorė Vanessa Paradis – aš ją tiesiog esu savotiškai įsimylėjęs, keisto ir patrauklaus sukirpimo aktorė. Režisieriui pavyko pritraukti tokias žvaigždes kaip Sharon Stone ir Sofia Vergara, kurios prabangiai pulsavo seksualumu.

Nežinau, kodėl filmas patiko nedaug kam, o ir kritikai buvo „drungni“, gal dėl to nelemto lyginimo su W. Allen‘u? Gal... Bet filmas išties puikios kolekcijos, gurmaniškas, šiek tiek prancūziškas, šiek tiek amerikietiškas, šiek tiek intelektualus, šiek tiek koketuojantis. Tiesiog puiki mikstūra, kuri mane įtikino ir man be galo patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Smurfai" / "The Smurfs"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Smurfai“ (The Smurfs) (2011 m.). Mano kartos jaunimas turėtų dar prisiminti savo vaikystę ir šį animacinį serialą, ir šiuos mažus mėlynus žmogeliukus. Šįkart smurfai atgimsta ir kino teatre. Šiaip paties filmo idėja ir siužetas man pasirodė labai jau primityvoki ir holivuliniai, tokie paprasti, pritaikyti paprastam vartojimui – žiupsnelis gražių sentencijų, kylant mėlynam mėnuliui, porą gražių didaktinių pamokymų ir ale mes ugdom neįnoringą hamburgerinį žiūrovą. 

Šiaip filmas susižiūrėjo gan smagiai, kol jo nepradedi permąstyti ir gilintis į prasmes. Filme susipina dvi realybės – mūsų pasaulis ir portalu atkeliavę pasakiniai personažai: smurfai, piktas burtininkas bei jo ryžas katinas. Tokios sintetinis animacinės būtybės vaizduojamos tikrovės plokštumoje nėra pirmas bandymas, perdėm, priminė „Garfildo“ sagą, o kai kurie „bajeriai“ ir juokeliai man kaip kokie „Capy paste“ iš visokių „101 dalmantinas“ ir kitų panašaus žanro komedijų.

Taip, iš tikrųjų tikėjausi stipresnio filmo, nes buvau iš draugų gavęs stiprias rekomendacijas, bet ką jau padarysi. Šiaip rekomenduoju romantikams, sentimentalumo mėgėjams, vaikams, šeimoms labai tinka šis filmas. O ir šiaip... atsipalaiduojant ir pažiūrėti „Smurfus“ galima. Kažkokios meninės ir gilesnio prasmės klodų šiame filme aš neįžvelgiu.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 30/100
IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela