Serialas: "Neišsidirbinėk su katėmis: medžiojant internetinį žudiką" / "Don't F**k with Cats: Hunting an Internet Killer"

 

Sveiki,

Prieš kelerius metus baigiau žiūrėti itin pasaulyje daug dėmesio sulaukusio ir mane, tiesą sakant, pritrenkusio serialo „Apkaltintas žmogžudyste“. Kol kas nieko negirdėti apie trečiojo sezono kūrimą, o man taip norėjosi kažko labai įtraukiančio, detektyviško ir, ko čia slėpti, kas leistų atsitraukti nuo mūsų kasdienių nesąmonių ir pasipiktinti Amerikos realybe bei leistų sukurti iliuziją, kad kitur tai tikrai blogiau, nei pas mus. Pasirinkau keistą mini Netflix serialą neįtikėtinu pavadinimu „Neišsidirbinėk su katėmis: medžiojant internetinį žudiką“ (angl. Don't F**k with Cats: Hunting an Internet Killer) (2019). Tai trijų ilgų serijų mini serialas toli gražu ne apie kates, nes, kad ir kaip jos man patiktų, nesiryžčiau žiūrėti apie skrodžiamas ir kankinamas kates. Tai taip pat nėra liguista istorija apie žmones (kaip ta iš „Simpsonų“ pakvaišusi Lady Cat), kurie savo namų sienas nukabinėja kačių nuotraukomis, o naktimis juos aplanko kačių angelai. Ne, serialas ne apie tai, jis kur kas geresnis, nei būtų galima numanyti.

Toliau dalysiuosi šio serialo įspūdžiais, bus atskleistos turinio detalės, tad prieš skaitant labiau rekomenduočiau pasižiūrėti patį serialą, nes nebebus taip įdomu žiūrėti, jeigu daugmaž viską žinosite.

Tiesą sakant, tos trys serijos „suėjo“ kaip vienas ilgas dokumentinis filmas su pagerintu trilerio efektu. Netflix‘ai moka kurti panašaus turinio žanrą, nes pažiūrėjęs pirmą seriją iškart griebsi kitą. Istorija prasideda tikrovėje apie 2010 metus, kada kažkas facebooke paplatino šokiruojantį vaizdo įrašą, kuriame jaunuolis į plastikinį įdeda du mažus kačiukus ir siurbliu ištraukia orą. Žinoma, kačiukai žūsta, o internete atsiranda ištisa tūkstantinė grupė, kuri pasibaisėjusi pradeda aiškintis, kas galėjo tai padaryti. Labiausiai į tas paieškas įsitraukia Deanna Thompson iš Las Vegaso ir John Green iš, jeigu neklystu, Kanados. Savo puslapyje jie analizuoja vaizdo įrašą ir bando nustatyti, iš kur darytas vaizdas. Neįtikėtina, tačiau įrašas padarytas mažame kambarėlyje, kuriame eina ukrainietiška TV laida, tačiau yra dulkių siurblys, kuriais prekiaujama tik Šiaurės Amerikoje. Galiausiai kruopščiai išanalizavę įrašą, jie nusprendžia, kad neįmanoma nustatyti, kas nudaigojo tuos kačiukus, bet... jie dar nežino, kad žudikas integravosi į jų socialinę grupę ir seka jų kiekvieną žingsnį.

Galiausiai žudikas pateikia dar keletą vaizdo įrašų, susikūręs daug padirbtų anketų, jis meta įvairiausias užuominas, o lengvatikiai manosi, kad aptikę tinkamą asmenį. Galiausiai žudikas pateikia vaizdo įrašą, kaip sušeria katę pitonui ir duoda užuomina, kad jis kuria filmą, kuriame netrukus mirs ir žmogus. Kol žudikas ruošiasi, internautams pavyko ne tiek ir mažai sužinoti. Pagrindinis įtariamasis iš Monrealio kilęs aktoriumi ir modeliu trokštantis būti Luka Magnotta, tačiau jis išvykęs į Europą ir tikina, kad su tuo nieko bendro neturi, tačiau netrukus pademonstruojamas įrašas, kaip ledo kirtikliu nužudomas nuogas vyriškis, o tada jau įsitraukia ir policija, pasakojama istorija apie lagamine aptiktas kūno dalis, kirminus ir t. t.

Tai toks būtų pagrindinis šio serialo siužetas. Lyg žiūrėtum trilerį, o ne tikrovės dalykus. Sunku protu suvokti, jog iš tikrųjų tokie dalykai vyko nuo 2010 iki pat 2012 metų vidurio, kai tikrasis žudikas dėka internautų sugaunamas. Visos tos detalės ir beprotiškiausi eksperimentai bei žudiko gebėjimas pasprukti, suklaidinant gaudytojus, stebina. Stebina ir šio detektyvo naratyvas, kuris prasideda kačiukų žudymais ir pačių internautų nepasidavimu sučiupti žudiką, nors jis būtų kad ir pačiame Sibire. Kas mūsų senais bočių laikais nėra daigojęs naminių gyvūnėlių? Pats dar pamenu, kaip močiutė nešė šuniukus skandinti į kūdrą, nes sovietiniais laikais nebuvo tokio dalyko, kaip gyvūnų teisės, globos namai ir t.t., todėl kaimuose žmonės su gyvūnų pertekliumi tvarkėsi kas kaip išmanė ir tikrai ne pačiomis humaniškiausiomis priemonėmis, bet...

Kadrai iš serialo

Siejant gyvūnų utilizavimą ir gyvūnų kankinimo elementus internautams pakraupinti, manau, žudikas tikrai persistengė. Galiausiai pajutęs, kad yra nepagaunama internetinė žvaigždė, jis iš tikrųjų užmuša žmogų. Ir tai padaro kažkada aplinkos atstumtas homoseksualus modelis, taip niekada ir netapęs tikru modeliu ir aktoriumi. Iš pažiūros švelnus ir seriale labai pabrėžiama, kad mandagus žudikas Luka Magnotta sakosi, jog pats to nedaręs, o jį privertė mistiškas „draugužis“, kuris (kaip neįtikėtina!) yra iš tikrųjų jo galvoje. Būtent čia, man regis, serialo kūrėjai ir padarė skubėtą istorijos spragą, nes norėjosi didesnės plėtotės apie Lukos psichiką ir jo įsivaizduojamą, o gal ir galimai egzistavusį draugą, juk viename vaizdo įraše mes matome net tris rankas, laikant pitoną? Tai kas visgi buvo toji trečioji ranka? Tik laikinai užbėgęs pitono savininkas?

Galiausiai serialas pateikia šokiruojantį dalyką, mat kiekvienoje Lukos darytame vaizdo įraše jis panaudoja filmų užuominos detales, tarsi jį susektų, bet iki galo nepagautų. Iš tikrųjų Luka manėsi, jog jis pagrindinis aktorius, elgiasi kaip Sharon Stone iš filmo „Esminis instinktas“, netgi jo įsivaizduojamas draugas yra filmo personažas, o Lukos ilgesys primena psichuojančio bepročio žudikišką performansą, kuris prasidėjo nuo kačiukų ir baigėsi Interpolu ir masinėmis gaudynėmis bei visuotine žinių transliacija. Dievaži, tai tarsi kačių „zodiakas“, jeigu žinote šį taip niekada ir nepagautą bei neišaiškintą amerikiečių serijinį žudiką.

Pabaigoje pagrindinė įvykių stebėtoja ir iniciatorė Deanna klausia žiūrovų (kartu ir savęs pačios), kiek iš tikrųjų jie kaip internautai prisidėjo pakurstydami populiarumu ir dėmesiu Luką įvykdyti žmogžudystę ir kiek mes patys prisidedame žiūrėdami tokius filmus ir serialus? Iš tikrųjų medijos itin pavojingos, sako serialas, ir pamatuoti atsakomybę bei ribas yra labai sunku, o gal ir visai neįmanoma. Visgi tai šokiruojančio siužeto serialas, kuris primena gerai sukaltą trilerį, tačiau užčiuopia ir pilietiškumo svarbą, saugumo internete ir psichinės sveikatos prevencines problemas. Rekomenduoju peržiūrėti kokią bemiegę naktį.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Seselė Račed" / "Ratched" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Dar nuo „Amerikietiškos siaubo istorijos“ laikų esu ištikimas aktorės Sarah Paulson gerbėjas. Tai, ką ji pademonstravo seriale „Amerikietiška kriminalinė istorija“ pirmajame sezone, už kurį susižėrė visus televizinius apdovanojimus, beveik neabejojau, kad siaubūnės seselės Račed vaidmuo bus labai įspūdingas. Šio rudens vienas laukiamiausių televiziniu projektu buvo „Seselė Račed“ (angl. Ratched), kurį kūrė visiems puikiai pažįstamas Ryan Murphy, kurį galima pavadinti savito stiliaus charizmatišku ir šiuolaikišku serialų korifėjumi. Jo projektai pasižymi inovatyviais ir sodriais personažais, kurie atspindi senąsias Holivudo manieras ir skonį, todėl jo serialai, ar tai būtų „Amerikietiška siaubo istorija“, ar „Amerikietiška kriminalinė istorija“, ar „Politikai“, ar „Poza“, ar „Holivudas“, ar „Dvikova“, daug dėmesio skiriama elegantiškoms aplinkos detalėms. Jo aktorių kolektyvas ištikimas, R. Murphy sukūrė saugią homoseksualumą neslepiančių Holivudų aktorių oazę ir įgalino tai, kas, galima sakyti, anksčiau buvo vieša paslaptis. Pati Sarah Paulson neslepia savo homoseksualumo ir šiame seriale ji taip pat atlieka homoseksualios moters vaidmenį, o jos porininkė – aktorė Cynthia Nixon, „Seksas ir miestas‘ serialo žvaigždė taip pat jau seniai nebeslepianti savo seksualinės orientacijos.

 

Visgi daugelis baikščių lietuvių žiūrovų nemėgsta homoseksualumo vaizdavimo ir yra linkę atmesti R. Murphy idėjas, nežiūrėti serialų – tai yra jų pasirinkimas, tačiau aišku tik viena, kad tokie TV projektai įgalina tolerantiškumą ir vis tiek – nori to, ar ne – veikia kaip švietėjiška medžiaga, ko, manau, mūsų visuomenei tikrai reikia.

 

Grįžtant prie paties serialo, dėmesio centre nuo pat pirmųjų serialo minučių matome seselę Račed, kuri yra „paimta“ iš kultinio romano „Skrydis virš gegutės lizdo“. 1975 metų filmo ekranizacijos versijoje aktorė netgi pelnė „Oskarą“, o seselė Račed buvo įvardyta kaip korumpuotos, žiaurios medicininės sistemos simbolis. Bet šiame seriale, kad ir kokia atrodytų Račed nežmoniška, mes matome pačias įvairiausias jos puses. Akivaizdu, kad serialo kūrėjams labai rūpėjo atskleisti „tokio asmens“ susiformavimo priežastis. Na, ir mums ji brukama kaip akivaizdus paaiškinimas net keliose serijose, pavyzdžiui, toji scena lėlėmis teatre, kai Račed prisiminimais atgyja jos išniekinimo našlaitės istorija. Nepasakyčiau, kad Račed aktorei Sarah Paulson buvo kas nors netikėto, gana tipiškas aktorės vaidmuo ir laikysena iš ankstesnių projektų su R. Murphy, todėl pernelyg niekuo šiame seriale ji nenustebino, nors, kaip visada, atrodo žavingai ir įtikinamai.

Visgi turime antraeilių aktorių būrį, kurie sukuria tokius pabrėžtinai hiperbolizuotus vaidmenis, kad atrodo kaip iš komikso žurnalo. Tačiau tai R. Murphy projektuose visada įdomu ir išraiškinga. Pavyzdžiui, ką vien reiškia Judy Davis vyriausiosios seselės vaidmuo – naiviai įsimylėjusi savo viršininką, ji tikisi besąlyginio jo atsako. Arba Sharon Stone – begėdiškos turtuolės vaidmuo, kuri trokšta keršto. Taip pat šiame seriale turime ir alternatyvią „Boni ir Klaidas“ meilės istoriją – baimės ir adrenalino fanatikė jaunoji seksuali seselė pabėga iš ligoninės su serijiniu žudiku, kuris yra kur kas jautresnis už nutrūktgalvę seselę... Laikmečio detektyvai, nusikaltimai ir atpažįstamos alternatyvios istorijos.

 

Be to, kad seselei Račed reikia gelbėti brolio kailį, šalia ji išgyvena savo seksualinės tapatybės krizę – ji nenori pripažinti, kad jai patinka moterys, todėl vakarais susitinka su detektyvu ir bando rolėmis įtikinti save, kad ji heteroseksuali. Galiausiai viską vainikuoja ir politinė kiek banalokai perteikta siužetinė linija – švaistūnas storulis gubernatorius nebenori finansuoti beprotnamio, jis žemina moteris, laiko jas tik seksualiomis „bandelėmis“ ir tai taip primena ankstesnius R. Murphy projektus, kuriuose išryškinamos praeities seksistinės, rasistinės ir homofobinės problemos. Visgi visumoje mes palaikome ir pateisiname visus seselės Račed veiksmus ir pasirinkimus, nes ji yra veikiama moralinių įsitikinimų, nors jie iš vienos pusės labai neetiški ir sunkiai suprantami, pavyzdžiui, kaip ji karo lauko ligoninėje „padėdavo“ kareiviams numirti, arba turi ir absoliučių nukrypimų – žavisi lobotomijos teatru ir be vargo gali pjūklu supjaustyti žmogaus lavoną.

 

Nepaisant jos tam tikrų psichinių nukrypimų, visgi sergame už seselę Račed, kai ji su mylimąja pabėga į Meksiką, ir netgi tikime, kad po visų tokių žiaurybių moteris gali susikurti normalų ir laimingą gyvenimą ir kad praeitis jos nepavis. Daugelis gal ir kritikavo serialo pabaigą nė neįtardami, kad kūrėjai jau kuria antrąjį sezoną, bet nepaisant visko, sezonas užsibaigia išties gerai, kadangi veikėjai pradeda naują „katės ir pelės“ žaidimą, laukia dar daugiau žiaurybių, dar daugiau pavojaus, tik kaip visa tai atrodys? Ar serialo kūrėjai mus grąžins į beprotnamį? Žiaurumo estetika, sumišusi su psichuojančiais, bet „pamotyvuotais“ veikėjais visada sukuria kažkokį magišką atskirą ir su realybe nieko bendrą neturintį pasaulį, kuriame jautiesi šiek tiek kaip amerikietiškose klaneliuose – ir baisu, ir gražu.

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sulaužytos gėlės" / "Broken Flowers"

Sveiki,

Su vienu keisčiausiu amerikiečių režisieriumi Jim Jarmusch jau teko susipažinti, pažiūrėjus jo filmą „Išgyvena tik mylintys“ (2013) – filosofinė drama apie vampyrus ir amžinybę pateikė išties netradicinį vaidą apie gyvenimą ir, žinoma, pačius vampyrus. Prisipažinsiu, kad jo „Sulaužytos gėlės“ (angl. Broken Flowers) (2005) teko metyti labai seniai, taip seniai, kad praktiškai nieko neprisiminiau (absoliučiai!), kad tiesiog leidau sau lengvą pramogą, ką labai retai darau, pažiūrėti filmą dar kartą. Ir žinokite, sužiūrėjau kaip naują! 

Visų pirma mane tai paskatino ištisa nuostabiausių aktorių virtinė – Bill Murray, Tilda Swinton, Jessica Lange, Julie Delpy, Frances Conroy, Sharon Stone... ir viskas vienoje tokioje beprotiškai liūdnoje juostoje kaip „Sulaužytos gėlės“!  Iš esmės filmo pagrindinis personažas tarsi žmogus be savybių, toks melancholikas ir atrodo vos kruta tik dėl to, kad bando savyje sužadinti smalsumą, įdomu tik tai, kaip tokio tipažo žmogus gali būti toks didelis mergišius. O pasirodo, herojus mūsų su cinkeliu ir turi savo tylaus žavesio, nors Billo Murray suvaidintas Dono personažas iš esmės labai man jau buvo panašus į to paties aktoriaus suvaidintą personažą filme „Pasiklydę vertime“ (2003), todėl nenustebkite, jeigu Jums atrodys, jog personažas netikėtai persikėlė iš Tokijo į Ameriką.

Na, aš jau nieko nebesakysiu apie antraeilius moterų personažus – daug iš jų verti „grieko“, ypač Tildos Swinton rokerinis personažas. Šiaip filmo turinys tikriausiai toks, kad jam reikia nusiteikti – lėtas, tėknus, jame nemažai absurdiškų gyvenimiškų situacijų, kurios nesuprasi, ar čia pokštas ir kerštas viengungiui, ar kažkokia nestabili dvasinė savo gyvenimo įvertinimo kelionė per praeities ir dabarties prizmes. Režisierius ir nesistengia į visa tai atsakyti, tiesiog leidžia mėgautis subtiliomis ir akivaizdžiai demonstruojančiomis detalėmis, kaip antai rožinės spalvos daiktai ar vis kita gėlių puokštė. 

Šiaip filmas geras, vertas kantraus ir atkaklaus savo gurmaniškojo žiūrovo, todėl komercinio kino mėgėjams šis filmas gali pasirodyti sunkiai „suvirškinamas“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 79/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žigolo" / "Fading Gigolo"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Žigolo“ (angl. Fading Gigolo) (2013), kurį režisavo John Turturro, buvo neabejotinai gera komedija. Ir ne dėl to, kad režisierius pats puikiai atliko žigolo, vyrą, teikiantį seksualines paslaugas, vaidmenį, bet ir dėl Woody Allen‘o. Tiesa, ne dėl to, kad Allen‘as pasirodo šiame filme kaip „draugas suteneris“, bet jo filmų įtaka šiam filmui. Tiesą sakant, žiūrėdamas filmą, nepažiūrėjau, kas režisavo šią juostą ir iki pat filmo pabaigos galėjau duoti ranką nukirsti, kad tai Woody Allen‘o filmas. Sakau jums, jis bus prikišęs pirštą prie režisūros arba J. Turturro taip susižavėjęs Allenu, kad pats pasikvietė jį ir jo stiliumi papasakojo gana šmaikščią, bet intelektualią istoriją.

Patiko tai, kad filmas turi Alenišką atmosferą, kad filmas nėra vienalytis – vien tik apie „antrąjį galą“. Čia kuriama kultūrinė atmosfera – knygos, augalai, vyriškumo proporcijos ir standartai bei, žinoma, žydų bendruomenės atskirtis Bruklino rajone nuo krikščionių ar ateistų. Šmaikštūs dialogai ir situacijos, kuriose kartu flirtuojama ir aitrinama žiūrovo vaizduotė, bet kartu visa tai tampa intelektualiu aksomu, kailiais... Prancūzų aktorė Vanessa Paradis – aš ją tiesiog esu savotiškai įsimylėjęs, keisto ir patrauklaus sukirpimo aktorė. Režisieriui pavyko pritraukti tokias žvaigždes kaip Sharon Stone ir Sofia Vergara, kurios prabangiai pulsavo seksualumu.

Nežinau, kodėl filmas patiko nedaug kam, o ir kritikai buvo „drungni“, gal dėl to nelemto lyginimo su W. Allen‘u? Gal... Bet filmas išties puikios kolekcijos, gurmaniškas, šiek tiek prancūziškas, šiek tiek amerikietiškas, šiek tiek intelektualus, šiek tiek koketuojantis. Tiesiog puiki mikstūra, kuri mane įtikino ir man be galo patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela