Serialas: "Seselė Račed" / "Ratched" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Dar nuo „Amerikietiškos siaubo istorijos“ laikų esu ištikimas aktorės Sarah Paulson gerbėjas. Tai, ką ji pademonstravo seriale „Amerikietiška kriminalinė istorija“ pirmajame sezone, už kurį susižėrė visus televizinius apdovanojimus, beveik neabejojau, kad siaubūnės seselės Račed vaidmuo bus labai įspūdingas. Šio rudens vienas laukiamiausių televiziniu projektu buvo „Seselė Račed“ (angl. Ratched), kurį kūrė visiems puikiai pažįstamas Ryan Murphy, kurį galima pavadinti savito stiliaus charizmatišku ir šiuolaikišku serialų korifėjumi. Jo projektai pasižymi inovatyviais ir sodriais personažais, kurie atspindi senąsias Holivudo manieras ir skonį, todėl jo serialai, ar tai būtų „Amerikietiška siaubo istorija“, ar „Amerikietiška kriminalinė istorija“, ar „Politikai“, ar „Poza“, ar „Holivudas“, ar „Dvikova“, daug dėmesio skiriama elegantiškoms aplinkos detalėms. Jo aktorių kolektyvas ištikimas, R. Murphy sukūrė saugią homoseksualumą neslepiančių Holivudų aktorių oazę ir įgalino tai, kas, galima sakyti, anksčiau buvo vieša paslaptis. Pati Sarah Paulson neslepia savo homoseksualumo ir šiame seriale ji taip pat atlieka homoseksualios moters vaidmenį, o jos porininkė – aktorė Cynthia Nixon, „Seksas ir miestas‘ serialo žvaigždė taip pat jau seniai nebeslepianti savo seksualinės orientacijos.

 

Visgi daugelis baikščių lietuvių žiūrovų nemėgsta homoseksualumo vaizdavimo ir yra linkę atmesti R. Murphy idėjas, nežiūrėti serialų – tai yra jų pasirinkimas, tačiau aišku tik viena, kad tokie TV projektai įgalina tolerantiškumą ir vis tiek – nori to, ar ne – veikia kaip švietėjiška medžiaga, ko, manau, mūsų visuomenei tikrai reikia.

 

Grįžtant prie paties serialo, dėmesio centre nuo pat pirmųjų serialo minučių matome seselę Račed, kuri yra „paimta“ iš kultinio romano „Skrydis virš gegutės lizdo“. 1975 metų filmo ekranizacijos versijoje aktorė netgi pelnė „Oskarą“, o seselė Račed buvo įvardyta kaip korumpuotos, žiaurios medicininės sistemos simbolis. Bet šiame seriale, kad ir kokia atrodytų Račed nežmoniška, mes matome pačias įvairiausias jos puses. Akivaizdu, kad serialo kūrėjams labai rūpėjo atskleisti „tokio asmens“ susiformavimo priežastis. Na, ir mums ji brukama kaip akivaizdus paaiškinimas net keliose serijose, pavyzdžiui, toji scena lėlėmis teatre, kai Račed prisiminimais atgyja jos išniekinimo našlaitės istorija. Nepasakyčiau, kad Račed aktorei Sarah Paulson buvo kas nors netikėto, gana tipiškas aktorės vaidmuo ir laikysena iš ankstesnių projektų su R. Murphy, todėl pernelyg niekuo šiame seriale ji nenustebino, nors, kaip visada, atrodo žavingai ir įtikinamai.

Visgi turime antraeilių aktorių būrį, kurie sukuria tokius pabrėžtinai hiperbolizuotus vaidmenis, kad atrodo kaip iš komikso žurnalo. Tačiau tai R. Murphy projektuose visada įdomu ir išraiškinga. Pavyzdžiui, ką vien reiškia Judy Davis vyriausiosios seselės vaidmuo – naiviai įsimylėjusi savo viršininką, ji tikisi besąlyginio jo atsako. Arba Sharon Stone – begėdiškos turtuolės vaidmuo, kuri trokšta keršto. Taip pat šiame seriale turime ir alternatyvią „Boni ir Klaidas“ meilės istoriją – baimės ir adrenalino fanatikė jaunoji seksuali seselė pabėga iš ligoninės su serijiniu žudiku, kuris yra kur kas jautresnis už nutrūktgalvę seselę... Laikmečio detektyvai, nusikaltimai ir atpažįstamos alternatyvios istorijos.

 

Be to, kad seselei Račed reikia gelbėti brolio kailį, šalia ji išgyvena savo seksualinės tapatybės krizę – ji nenori pripažinti, kad jai patinka moterys, todėl vakarais susitinka su detektyvu ir bando rolėmis įtikinti save, kad ji heteroseksuali. Galiausiai viską vainikuoja ir politinė kiek banalokai perteikta siužetinė linija – švaistūnas storulis gubernatorius nebenori finansuoti beprotnamio, jis žemina moteris, laiko jas tik seksualiomis „bandelėmis“ ir tai taip primena ankstesnius R. Murphy projektus, kuriuose išryškinamos praeities seksistinės, rasistinės ir homofobinės problemos. Visgi visumoje mes palaikome ir pateisiname visus seselės Račed veiksmus ir pasirinkimus, nes ji yra veikiama moralinių įsitikinimų, nors jie iš vienos pusės labai neetiški ir sunkiai suprantami, pavyzdžiui, kaip ji karo lauko ligoninėje „padėdavo“ kareiviams numirti, arba turi ir absoliučių nukrypimų – žavisi lobotomijos teatru ir be vargo gali pjūklu supjaustyti žmogaus lavoną.

 

Nepaisant jos tam tikrų psichinių nukrypimų, visgi sergame už seselę Račed, kai ji su mylimąja pabėga į Meksiką, ir netgi tikime, kad po visų tokių žiaurybių moteris gali susikurti normalų ir laimingą gyvenimą ir kad praeitis jos nepavis. Daugelis gal ir kritikavo serialo pabaigą nė neįtardami, kad kūrėjai jau kuria antrąjį sezoną, bet nepaisant visko, sezonas užsibaigia išties gerai, kadangi veikėjai pradeda naują „katės ir pelės“ žaidimą, laukia dar daugiau žiaurybių, dar daugiau pavojaus, tik kaip visa tai atrodys? Ar serialo kūrėjai mus grąžins į beprotnamį? Žiaurumo estetika, sumišusi su psichuojančiais, bet „pamotyvuotais“ veikėjais visada sukuria kažkokį magišką atskirą ir su realybe nieko bendrą neturintį pasaulį, kuriame jautiesi šiek tiek kaip amerikietiškose klaneliuose – ir baisu, ir gražu.

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli aistra" / "A Quiet Passion"

Sveiki, skaitytojai,

Matyt, buvo tik ir laiko klausimas, kada bus sukurtas biografinis filmas apie devynioliktojo amžiaus amerikiečių poetę Emily Dickinson, nes tikriausiai beveik visiems visuomenės veikėjams amerikiečiai ir britai turi pastatę po filmą. Kitą vertus man mažai žinančiam apie E. Dickinson asmeninį gyvenimą, labai knietėjo pasižiūrėti filmą „Tyli aistra“ (angl. A Quiet Passion) (2016), kuris iš esmės aprėpia poetės paauglystės ir paskutinio gyvenimo dešimtmečio epizodus.

Gyvendama pasiturinčioje šeimoje, kaip ir daugelis to meto moterų, ji turėjo išsilavinimą, mėgo knygas, ypač poeziją, todėl pati ją rašė. Per savo gyvenimą ji parašė 1800 eilėraščių, tačiau jai pačiai esant gyvai, publikuoti tebuvo viso labo 11 eilėraščių ir tie patys spaudoje smarkiai sukritikuoti. Iš esmės filmo laikotarpis moterims kūrėjoms nebuvo dėkingas, kadangi karalienės Viktorijos epochoje iš moterų buvo tikimasi tik keletą dalykų – pamaldumo, siuvinėjimo, vaikų gimdymo, o E. Dickinson neatituko visų šių reikalavimų, todėl namuose dažnai konfliktuodavo su pamaldžiuoju tėvu, tačiau neatrodo, kad ji turėjo itin grubius santykius su šeima.

„Seksas ir miestas“ žvaigždė Cynthia Nixon atliko vyresniosios Emily Dickinson vaidmenį išties nepriekaištingai. Apskritai tokios biografinės juostos labai dėkingos aktoriams, nes per jas galima išreikšti savo aktorinį meistriškumą. Filme netrūksta subtilumo, laikmečio ženklų, karalienės Viktorijos atmosferos. Filmas itin poetiškas, tarp scenų „pripumpuotas“ cituojamų poetės eilių, todėl retkarčiais primena filmą „Švytinti žvaigždė“ (2009) apie romantinės epochos britų poetą J. Keats. Kad ir kaip besimėgaučiau „Tylios aistros“ stebėtinai gera vaidyba, subtiliomis detalėmis, E. Dickinson perteikta kasdienybe, laikmečio epocha, visgi laužiau galvą, o kuo šis filmas man įdomus siužetiškai? Ką jis man atskleidžia apie poetę, ko nebūčiau žinojęs ar matęs kine? Visgi pasigedau asmeninės istorijos intrigos, kažko, dėl ko iš tikrųjų verstų mane jaudintis dėl filmo veikėjų, nes dabar visgi filmas praplaukė subtiliai, gražiai ir dailiai, tačiau didesnio peno apmąstymams man nepaliko, todėl filmą priimu tiesiog kaip E. Dickinson asmenybės atminimo įprasminimą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela