Serialas: "Seselė Račed" / "Ratched" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Dar nuo „Amerikietiškos siaubo istorijos“ laikų esu ištikimas aktorės Sarah Paulson gerbėjas. Tai, ką ji pademonstravo seriale „Amerikietiška kriminalinė istorija“ pirmajame sezone, už kurį susižėrė visus televizinius apdovanojimus, beveik neabejojau, kad siaubūnės seselės Račed vaidmuo bus labai įspūdingas. Šio rudens vienas laukiamiausių televiziniu projektu buvo „Seselė Račed“ (angl. Ratched), kurį kūrė visiems puikiai pažįstamas Ryan Murphy, kurį galima pavadinti savito stiliaus charizmatišku ir šiuolaikišku serialų korifėjumi. Jo projektai pasižymi inovatyviais ir sodriais personažais, kurie atspindi senąsias Holivudo manieras ir skonį, todėl jo serialai, ar tai būtų „Amerikietiška siaubo istorija“, ar „Amerikietiška kriminalinė istorija“, ar „Politikai“, ar „Poza“, ar „Holivudas“, ar „Dvikova“, daug dėmesio skiriama elegantiškoms aplinkos detalėms. Jo aktorių kolektyvas ištikimas, R. Murphy sukūrė saugią homoseksualumą neslepiančių Holivudų aktorių oazę ir įgalino tai, kas, galima sakyti, anksčiau buvo vieša paslaptis. Pati Sarah Paulson neslepia savo homoseksualumo ir šiame seriale ji taip pat atlieka homoseksualios moters vaidmenį, o jos porininkė – aktorė Cynthia Nixon, „Seksas ir miestas‘ serialo žvaigždė taip pat jau seniai nebeslepianti savo seksualinės orientacijos.

 

Visgi daugelis baikščių lietuvių žiūrovų nemėgsta homoseksualumo vaizdavimo ir yra linkę atmesti R. Murphy idėjas, nežiūrėti serialų – tai yra jų pasirinkimas, tačiau aišku tik viena, kad tokie TV projektai įgalina tolerantiškumą ir vis tiek – nori to, ar ne – veikia kaip švietėjiška medžiaga, ko, manau, mūsų visuomenei tikrai reikia.

 

Grįžtant prie paties serialo, dėmesio centre nuo pat pirmųjų serialo minučių matome seselę Račed, kuri yra „paimta“ iš kultinio romano „Skrydis virš gegutės lizdo“. 1975 metų filmo ekranizacijos versijoje aktorė netgi pelnė „Oskarą“, o seselė Račed buvo įvardyta kaip korumpuotos, žiaurios medicininės sistemos simbolis. Bet šiame seriale, kad ir kokia atrodytų Račed nežmoniška, mes matome pačias įvairiausias jos puses. Akivaizdu, kad serialo kūrėjams labai rūpėjo atskleisti „tokio asmens“ susiformavimo priežastis. Na, ir mums ji brukama kaip akivaizdus paaiškinimas net keliose serijose, pavyzdžiui, toji scena lėlėmis teatre, kai Račed prisiminimais atgyja jos išniekinimo našlaitės istorija. Nepasakyčiau, kad Račed aktorei Sarah Paulson buvo kas nors netikėto, gana tipiškas aktorės vaidmuo ir laikysena iš ankstesnių projektų su R. Murphy, todėl pernelyg niekuo šiame seriale ji nenustebino, nors, kaip visada, atrodo žavingai ir įtikinamai.

Visgi turime antraeilių aktorių būrį, kurie sukuria tokius pabrėžtinai hiperbolizuotus vaidmenis, kad atrodo kaip iš komikso žurnalo. Tačiau tai R. Murphy projektuose visada įdomu ir išraiškinga. Pavyzdžiui, ką vien reiškia Judy Davis vyriausiosios seselės vaidmuo – naiviai įsimylėjusi savo viršininką, ji tikisi besąlyginio jo atsako. Arba Sharon Stone – begėdiškos turtuolės vaidmuo, kuri trokšta keršto. Taip pat šiame seriale turime ir alternatyvią „Boni ir Klaidas“ meilės istoriją – baimės ir adrenalino fanatikė jaunoji seksuali seselė pabėga iš ligoninės su serijiniu žudiku, kuris yra kur kas jautresnis už nutrūktgalvę seselę... Laikmečio detektyvai, nusikaltimai ir atpažįstamos alternatyvios istorijos.

 

Be to, kad seselei Račed reikia gelbėti brolio kailį, šalia ji išgyvena savo seksualinės tapatybės krizę – ji nenori pripažinti, kad jai patinka moterys, todėl vakarais susitinka su detektyvu ir bando rolėmis įtikinti save, kad ji heteroseksuali. Galiausiai viską vainikuoja ir politinė kiek banalokai perteikta siužetinė linija – švaistūnas storulis gubernatorius nebenori finansuoti beprotnamio, jis žemina moteris, laiko jas tik seksualiomis „bandelėmis“ ir tai taip primena ankstesnius R. Murphy projektus, kuriuose išryškinamos praeities seksistinės, rasistinės ir homofobinės problemos. Visgi visumoje mes palaikome ir pateisiname visus seselės Račed veiksmus ir pasirinkimus, nes ji yra veikiama moralinių įsitikinimų, nors jie iš vienos pusės labai neetiški ir sunkiai suprantami, pavyzdžiui, kaip ji karo lauko ligoninėje „padėdavo“ kareiviams numirti, arba turi ir absoliučių nukrypimų – žavisi lobotomijos teatru ir be vargo gali pjūklu supjaustyti žmogaus lavoną.

 

Nepaisant jos tam tikrų psichinių nukrypimų, visgi sergame už seselę Račed, kai ji su mylimąja pabėga į Meksiką, ir netgi tikime, kad po visų tokių žiaurybių moteris gali susikurti normalų ir laimingą gyvenimą ir kad praeitis jos nepavis. Daugelis gal ir kritikavo serialo pabaigą nė neįtardami, kad kūrėjai jau kuria antrąjį sezoną, bet nepaisant visko, sezonas užsibaigia išties gerai, kadangi veikėjai pradeda naują „katės ir pelės“ žaidimą, laukia dar daugiau žiaurybių, dar daugiau pavojaus, tik kaip visa tai atrodys? Ar serialo kūrėjai mus grąžins į beprotnamį? Žiaurumo estetika, sumišusi su psichuojančiais, bet „pamotyvuotais“ veikėjais visada sukuria kažkokį magišką atskirą ir su realybe nieko bendrą neturintį pasaulį, kuriame jautiesi šiek tiek kaip amerikietiškose klaneliuose – ir baisu, ir gražu.

 Jūsų Maištinga Siela

Serialas "Dvikova" / "Feud" (1 sezono pirmosios serijos įspūdžai)

Sveiki,

Šiaip apskritai labai retai brūkšteliu, pažiūrėjęs pirmąją seriją naujo serialo, nes dažniausiai apibendrinu visą žiūrėtą sezoną, tačiau šįkart padarysiu išimtį ir pasidalysiu pirmuoju įspūdžiu apie naująjį Ryan Murphy projektą „Dvikova“ (angl. Feud). Šiaip šis režisierius mėgsta antologinius serialus. Po puikių pirmųjų sezonų „Amerikietiška siaubo istorija“ ir, sakyčiau, pritrenkiančios įtaigos „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ bei paauglių pamėgto „Choro“, tai šis serialas lyg ir nieko nebeturėtų stebinti, tačiau nerimauju tik dėl vieno: ar neišseks serialų kūrėjų idėjinės galios, kai šitiek dirbama prie skirtingų projektų?

Pažiūrėjus vakar, kovo 5 dieną, startavusio mini serialo „Dvikova“ (laukia 8 serijos), nekyla jokių abejonių R. Murphy genialumu. Serialas autobiografinis ir pasakoja apie dvi kovojančias Holivudo legendas – aktores Betty Davis ir Joan Crawford, kurios pirmojoje serijoje susitinka filmuotis siaubo trileryje „What Ever Happened to Baby Jane?“ Jau atpažįstamas Murphy režisūrinis braižas leidžia mėgautis gražia ir (priešingai nei „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“) chronologišku pasakojimu, tačiau didžiausią įspūdį tikriausiai daro ne tiek gera režisūra, kiek stulbinantis aktorių kolektyvas ir dėmesys charakterių elegancijai, kuri visada šiek tiek pateikta kontrastingai paryškinta nei natūralistiškai, todėl aktorių kuriami personažai atrodo kur kas efektingesni.

Į šį serialą režisierius pakvietė jau savo atrastas mūzas: Jessica Lange ir Sarah Paulson. Daugelis labai nusivylėme, kada J. Lange atsisakė po ketvirto sezono vaidinti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“, kuris aktorei atnešė visą eilę svarbių apdovanojimų. Manau, po šio serialo, galimas daiktas, aktorėms pasipils nominacijos ir padovanojimai. Po pirmos serijos galiu pasakyti, kad kol kas didžiausią įspūdį padarė būtent Jessica Lange ir pirmą kartą su Ryanu dirbanti Susan Sarandon, kuri iš esmės gavo labai stiprų vaidmenį – šis aktorių duetas, senų veteranių susitikimas tiesiog vertas didžiausios pagarbos. Gal serialas negalės pasigirti tokia istorine įtaiga, kaip „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, tačiau kokybė nuo to ne ką menkesnė, juolab, kad seriale pasirodo tokios žvaigždės kaip Kathy Bates, Catherine Zeta-Jones, Jude Davis bei Alfred Molina.

Manau, serialas bus geras ir žiūrėsiu jį iki paskutinės serijos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siuvėja" / "The Dressmaker"

Sveiki, kino žiūrovai,

Dar vienas Kate Winslet aktorystės meistriškumo triumfo įrodymas yra filme „Siuvėja“ (angl. The Dressmaker), romano ekranizacijoje, o aktorė jau pelnė geriausios Australijos kino apdovanojimo aktorės titulą. Sunku kažką komentuoti, kai kino žiūrovų ir kino kritikų nuomonės šiek tiek išsiskyrė. Nepaisant K. Winslet indelio, daugelis kritikų filmą įvertino ganėtinai drungnai, todėl su tokiomis vertinimo intencijomis ir nuostatomis sėdau žiūrėti naujausio aktorės darbo. Iš filmo, tiesą sakant, tikėjausi kažin kokio vidutiniško lengvo „niekalo“ su gera aktore, tačiau istorija beregint mane įtraukė ir privertė aiktelėti net mane, kine daug ką mačiusį.

Visų pirma keistas filmo žanras – dramos ir komedijos derinys, sausos Australijos provincijos apylinkės, penkto dešimtmečio mados ateina į tokį nykų siuvėjos kaimą, kad nebesupranti, ar žiūri komediją su karnavalinės kultūros apraiškomis, kai veikėjos bėgioja po ganyklas su nuostabiomis suknelėmis, nurungiančiomis net šiandien „Oskaro“ ceremonijos pažibas, ar tai visgi suluošintos ir drąsios siuvėjos sugrįžimas į kaimą sultingam kerštui? Ir ta dermė, tų žanrų maišatis suplaka išties įdomų reginį, kai viena scena absoliučiai imi abejoti net aktorių vaidyba, o kita jau nori ištekinti ašarą. Kitas dalykas – siužetas ir pasakojimo linija nėra jau tokie paviršutiniški. Čia rasite ir kriminalinių elementų, vaikystės traumų, keršto, kūrybos virtuvės, bendruomenės santykių peizažą, galiausiai motinos ir dukters santykių avilį, o kur dar čia pat besiplieskianti meilės ugnis... Išties filme visko daug ir pateikiama kažkaip keistai išgaunant ekranizacijos spalvas, kurios savitos, unikalios ir retos. Žinoma, kai kam dėl tiesmukų komedijos elementų gali pasirodyti filmas prastas, tačiau netgi istorijos finalas geba nustebinti Tarantiniška elegancija. 

Kate Winslet nuostabi! Ir šis filmas tai patvirtina. Apskritai juosta tapo netikėta, net nesitikėjau, kad šitaip filmas užvaldys mano mintis ir imsiu taip stropiai kartu su pagrindiniu personažu nuodugniai išgyventi. Nežinau, ar kiekvienam kinomanui patiks šis filmas, labai drįsčiau rekomenduodamas, tačiau kad man šis filmas labai patiko – nemeluosiu. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija Antuanetė" / "Marie Antoinette"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette) (2006 m.). Taigi dar vienas Sofios Coppolos filmas su jos žvaigždute Kirsten Dunst, kuri 1999 – aisiais pasirodė šios režisierės režisuotame filme „Jaunosios savižudės“. Iš esmės tai sunkiai sulyginami filmai savo tematika, vienas bylinėja paauglišką pasaulėlį, o kitas nušviečią istorinę epochą. Mariją Antuanetę teko girdėti per istorijos pamokas, o galvoje išliko tik du faktai, kad buvo garsi Prancūzijos karalienė ir kad jai nukirto galvą, tad susidomėjau ir filmu ne tiek kaip menine produkcija, kiek norėjosi labiau pasidomėti pačia Antuanetės personalija.

Iš esmės filmas man patiko, pakankamai manieringas barokas, o gal rokokas – niekaip neskiriu šių dviejų epochos skirtybių, kai veiksmas rutuliojasi Prancūzijoje, nesvarbu. Filme užfiksuotos manieros kėlė ir šypseną, ir gailestį tuometiniams žmonėms, kurie turėjo išprotėti nuo tokio gyvenimo, kur kiekviename žingsnyje buvo reikalaujama etiketo. Šiaip galvojau, kad bus daugiau atskleista Marijos Antuanetės vidinė savijauta, kitaip pavaizduotos Versalio rūmų intrigos, tačiau viskas, neskaitant visų etiketų, viskas atrodė ganėtinai lengva, na, taip pat neskaitant to, kad Antuanetės tikslas – susilaukti sūnaus ir sujungti Austrijos ir Prancūzijos draugystę, bet puritoniškasis ir drovusis vyras Liudvikas Augustas pavaizduotas toks drovus, kad šis perdėm šiais laikais turėtų išgerti litrus degtinės, kad užvirstų ant bobos, atsiprašant už termeniją.

Šiaip nustebino ir tokios scenos, kaip viešas gimdymas prie visų dvariškių ir pamačiau, kaip iš tikrųjų kine realizuotas posakis „karalius mirė, tegyvuoja karalius“, pastaroji situacija atrodė itin makabriška. Galiu pasakyti, kad praleidau prie filmo visai smagiai laiką, kažko itin labai ypatingo nesitikėjau, nes kažką sukurti ypatingesnio su kostiuminėmis dramomis sunkoka, juolab, kad prieš pusmetį mačiau „Hercogienę“, o ir seniau pasitaikydavo vienas kitas panašaus tipažo filmas. Mėgstantiems tokius filmus, manau, kad turėtų patikti, o ir Kirsten Dunst keistai tiko šiam vaidmeniui – blyški, šviesiaplaukė ir mėlynakė, itin apvalaus veiduko, bet visgi man asmeniškai, kuriant istorinę biografinę dramą, pasigedau daugiau pačios Marijos Antuanetės, gal man per mažai kančios būta jos personaže, nežinau, tačiau kartais atrodydavo, kad kostiumai ir etiketo demonstravimai užgožė pačią asmenybę. Dar vienas pastebėjimas – keistai pasirinktas garso takelis, tokiai epochai elektrinės gitaros ir šiuolaikinės dainos, o ne smuikas ir Vivaldis, itin keistas ir drąsus eksperimentas. Žinoma, tikėjausi pamatyti ir sceną, kaip lekia karalienės galva nuo kaladės, bet Coppola neužkibo ant šio saldaus kabliuko ir neketino mums demonstruoti drastiškų scenų. Tiesa, filmas filmuotas tikrame Versalyje, režisierė gavo išskirtinį leidimą, tad vien dėl ekskursijos po rūmus gal verta pamatyti filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis:  65/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela