Filmas: "Matrica" / "The Matrix"

Sveiki,

Šiaip antrąkart planavau pažiūrėti brolių, dabar jau seserų Lilly ir Lana Wachowski filmą „Debesų žemėlapis“, tačiau taip jau nutiko, kad ėmiau ir vėl pažiūrėjau jų šedevru laikomą „Matrica“ (angl. The Matrix) (1999) pirmąją ir geriausiai vertinamą trilogijos dalį. Tiesą sakant, žiūrėjau naujomis akimis, kiek kitaip, ir galiausiai suvedžiau viską, ką esu matęs šių režisierių, įskaitant ir serialą „Sense8“, tad galiu pasakyti, kad tai režisieriai fenomenas. Sunku patikėti, kad jų kinas apskritai išleidžiamas į plačiąją rinką, turint galvoje, kad jis turi didelius budinimo klodus ir iš esmės atspindi miegančios ir sustabarėjusios žmonijos sąmonę.

Taigi „Matrica“ turi keletą gerų kultinių klodų. Visų pirma visus sužavėjęs veiksmo filmo planas, kada, naudojant įvairius kovos menų stilius, kuriamas estetinis kovos už būvį epizodas. Man asmeniškai kur kas šiame filme vertingiau atrodo pati idėjinė visuma – žmonija miega iliuzijos suprogramuotame netikrame praties projekcijos pasaulyje, kas apskritai primena budistines tiesas ir nuo 2012 metų smarkiai atbundančių sielų tendenciją. Regis Wachowskiai pralenkę laiką ir peršoka visą dešimtmetį žmonėms pateikdami ištisą istorijos patrauklų pasakojimą su pačiais įvairiausiais kodais. Štai kodėl prieš dešimt metų filmas man pasirodė absoliučiai kitoks, labiau nuotykinis ir veiksmo filmas, dabar žiūrint, iškilo idėjinis visuminis lygmuo, jo parafrazės, filosofinės aliuzijos, kurias gali neigti vien tik veiksmą ir fantastiką matantis žiūrovas, tačiau filme, kaip ir daugeliuose Wachowski kūriniuose, esti įprastines žmogaus protines ir fizines galimybės ribas peržengiančios idėjas, kurios išplečia žiūrovo vaizduotę. O kas, jeigu visa tai būtų įmanoma...

Net praėjus beveik 20 metų nuo „Matricos“ sukūrimo, šis kultinis perliukas ir lieka perliuku. Žiūrėjau jį kaip šių dienų sukurtą filmą, kuris vargu ar su tokiu kaip „Pradžia“ (2010) kada nors pasens...

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pjūklo ketera" / "Hacksaw Ridge"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Būna, lauki kokio režisieriaus filmo ištisą dešimtmetį. Tarkim, Mel Gibson naujojo darbo „Pjūklo ketera“ (angl. Hacksaw Ridge) (2016), pastarasis tapo vienu rimčiausiu pretendentu į šiųmečių apdovanojimų derlių. Kažkodėl nestebina, nes amerikiečiai itin mėgsta galingus filmus, aukštinančius jųjų tautos didvyrius, nelygu kaip pažiūrėsi, nes būtent Clint Eastwoodo filmas „Laiškai iš Ivo Džimos“ bandė parodyti Antrojo pasaulinio karo ir japonų pusės patriotiškumą ir, aišku, jam pavyko kur kas geriau nei M. Gibsonui. Žiaurus tas karas ir bijau, kad tokie filmai kaip „Pjūklo ketera“, kurie lyg ir memorialiniai, paremti realių žmonių autobiografinėmis istorijomis, tampa rimtu stimulu ilgėtis karo, heroizmo ir apskritai senojo, labai blogo idiotiško posakio „mirti už tėvynę“ realizavimo ilgesio – tą rodo ir neišprususių lietuvių komentarai, kurie romantiškai ilgisi kraujo, lūžusių kaulų, dvėselėnos, kas iš esmės simbolizuoja jųjų menkavertiškumą ir norą būti didvyriais ten, kur nepamatuotos sąlygos...

Bet ne apie tai, o apie patį filmą. Žinoma, kad tikėjausi iš M. Gibsono kur kas daugiau! Tiesą sakant, net nesuprantu, kodėl šis filmas taip visiems patiko. Tiesą sakant, suprantu, tačiau blaiviu protu nenoriu to pripažinti. Herojiniai kariniai epai apie Antrąjį pasaulinį karą tokia išsemta tema, kad net koktu nuo tų karo didvyrių (šiuo atveju, kas ypač reta – pacefistinį didvyrį!), nes neretai būna didingas epas sukaltas įvairiems kankiniams arba vargšės tėvynės vardan skerdynių „didvyriams“. Jeigu nežinočiau, kad tai M. Gibsonas, manyčiau, kad filmą režisavo S. Spielbergas, nes jau toks panašus braižas į „Karo žirgą“, kad neduok tu Dieve... Neseniai matėme Angelinos Jolie filmą „Nepalūžęs“, kuris gana holivudiniu rakursu papasakojo daug kam amą atėmusią žmogaus istoriją. Panaši ir šio filmo tema ir režisūrinis braižas, tarsi M. Gibsonas ant holivudinių karinių epo klišių statytų atskirą Babiloną. Filmo pradžia siaubingai primena prieš 10 metų ir seniai pasirodžiusias karines juostas, netgi režisūra itin panaši, o scenarijaus šablonai... Kodėl niekas apie tai nekalbėjo? Pagrindinio herojaus pacifistinės nuostatos tiesiog kai kuriose situacijose tampa heroistinė poza – mane kambariokai sumušė, o aš: ups, viršininke, atsitrenkiau į sieną! Arba toji romantizuota meilės istorija su felčere – tų akių susitikimas, romantiniai saldūs žvilgsniai? Tiesiog eilinis filmas su eiline energetika.

Iš esmės filmas prabangiai nufilmuotas, yra dėmesio vertų karinių scenų, tačiau filmas pasirodė tuščiaviduris ir išpūstas, nes menkai jaudino mane pagrindinio veikėjo gyvenimas, išskyrus stipriausios scenos pasirodė tėvo ir sūnaus santykiai bei Biblijiniai ir tikėjimo įvesti motyvai, o visa kita kažkur jau matyta ir regėta, kad net ėmė erzinti tie aiškiai matomi šablonai, o ne ašarą turėjusi išspausti istorija. Visumoje filmas gal ir neblogas, vidutinis, tačiau, mano kuklia nuomone, gerokai pervertintas ir, pripažinkim, tai prasčiausias M. Gibsono darbas originalumo atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siuvėja" / "The Dressmaker"

Sveiki, kino žiūrovai,

Dar vienas Kate Winslet aktorystės meistriškumo triumfo įrodymas yra filme „Siuvėja“ (angl. The Dressmaker), romano ekranizacijoje, o aktorė jau pelnė geriausios Australijos kino apdovanojimo aktorės titulą. Sunku kažką komentuoti, kai kino žiūrovų ir kino kritikų nuomonės šiek tiek išsiskyrė. Nepaisant K. Winslet indelio, daugelis kritikų filmą įvertino ganėtinai drungnai, todėl su tokiomis vertinimo intencijomis ir nuostatomis sėdau žiūrėti naujausio aktorės darbo. Iš filmo, tiesą sakant, tikėjausi kažin kokio vidutiniško lengvo „niekalo“ su gera aktore, tačiau istorija beregint mane įtraukė ir privertė aiktelėti net mane, kine daug ką mačiusį.

Visų pirma keistas filmo žanras – dramos ir komedijos derinys, sausos Australijos provincijos apylinkės, penkto dešimtmečio mados ateina į tokį nykų siuvėjos kaimą, kad nebesupranti, ar žiūri komediją su karnavalinės kultūros apraiškomis, kai veikėjos bėgioja po ganyklas su nuostabiomis suknelėmis, nurungiančiomis net šiandien „Oskaro“ ceremonijos pažibas, ar tai visgi suluošintos ir drąsios siuvėjos sugrįžimas į kaimą sultingam kerštui? Ir ta dermė, tų žanrų maišatis suplaka išties įdomų reginį, kai viena scena absoliučiai imi abejoti net aktorių vaidyba, o kita jau nori ištekinti ašarą. Kitas dalykas – siužetas ir pasakojimo linija nėra jau tokie paviršutiniški. Čia rasite ir kriminalinių elementų, vaikystės traumų, keršto, kūrybos virtuvės, bendruomenės santykių peizažą, galiausiai motinos ir dukters santykių avilį, o kur dar čia pat besiplieskianti meilės ugnis... Išties filme visko daug ir pateikiama kažkaip keistai išgaunant ekranizacijos spalvas, kurios savitos, unikalios ir retos. Žinoma, kai kam dėl tiesmukų komedijos elementų gali pasirodyti filmas prastas, tačiau netgi istorijos finalas geba nustebinti Tarantiniška elegancija. 

Kate Winslet nuostabi! Ir šis filmas tai patvirtina. Apskritai juosta tapo netikėta, net nesitikėjau, kad šitaip filmas užvaldys mano mintis ir imsiu taip stropiai kartu su pagrindiniu personažu nuodugniai išgyventi. Nežinau, ar kiekvienam kinomanui patiks šis filmas, labai drįsčiau rekomenduodamas, tačiau kad man šis filmas labai patiko – nemeluosiu. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetima šalis" / "Strangerland"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tikriausiai daugelis, kaip ir aš, šio filmo nė nebūtų žiūrėję, jeigu ne aktorė Nicole Kidman. Tokia liūdna tiesa, kai pažiūrėjau „Svetima žemė“ (angl. Strangerland) (2015) – tai australų režisierės Kim Farrant debiutinis ilgametražis filmas. Pirmas įspūdis – filmas ne holivudinis ir skirtas intelektualiam žiūrovui, bet šį įspūdį greitai eliminuoja keistai neįtikinama šeimos drama. Sakyčiau, pati istorija ganėtinai nuobodoka, skurdoką scenarijų papuošia Australijos dykynės, dulkės ir miestelio nuintelektualinti žmonės, tarp kurių turi gyventi dėl skandalų atsikrausčiusi didmiesčio šeimyna. Na, ir dingsta jų vaikai, prasideda abejonės, dramos, savigrauža, paieškos...

Kažko labai tame visame chaose trūko. Išskirčiau labiausiai pačios intrigos stokos, nes režisierė blaškosi bandydama suderinti šeimos dramą ir kančią su detektyvine istorija. Ar pati šeima tvirkino savo vaikus? Lyg ir bandoma šiuo klausimu manipuliuoti, mesti meškerę žiūrovui – netgi pats suklusau, kai prasidėjo šio įtarimo užuominos, bet netrukus viskas užgesinama ir jau rodoma, kaip vyras kumščiais mala savo susikurto įtariamojo snukį, motina dykvietėje plėšosi drabužius. Aišku, niūrumo, dulkių ir graužaties tikrai netrūksta. Kaip ir truputį atgyvenusių poetinių potėpių, kaip tabaluojanti skalbinių virvė, skaitomos mergaitės eilėraštis, rodant besileidžiančią saulę... Jeigu norite pakvėpuoti Australijos dulkėmis – pirmyn, tačiau inovacijos nesitikėkite, o metaforos ir simboliai, kurių pripiešiama tarp veiksmų ir dialogų, atrodo, kad tuo visas „nepriklausomo kino“ efektas ir pasibaigia. Žodžiu, poetizavimas gražus, „minkštas“, tačiau svarbiausia, kad manęs nė kiek neįtikino pati šeimos drama, ypač aktoriaus Joseph Fiennes sukurtas tėvo ir vyro personažas – kažkoks be didesnių įdomesnių charakterio savybių, o jo elgesys priminė ištisą šabloniškų holivudinių filmų virtinę – aha, čia pamalu snukį, čia susipykstu su žmona, čia šiek tiek pageriu alaus, truputį pavaizduoju detektyvą... Jo būvimas tiesiog nuobodi mechanika, todėl ir aktoriaus vaidyba neįtikino.

Visiškai priešingai galiu pasakyti apie Nicole Kidman, kurią jau kai kas vadina „nurašyta aktore“. Jokia ji nenurašyta, šiame filme ji vienintelė atrodė gyva, jos skausmas įtikino, bet gal ne visi veikėjos veiksmai, tačiau tai ne aktorės, o scenarijaus kaltė. Kai kuriose scenose net krūptelėjau, nes jos pastangos buvo visa galva aukštesnės už kolegos J. Fiennes. Ko galbūt šiandien trūksta N. Kidman, kad susigrąžintų puikios aktorės pozicijas? Tai puikių ir stiprių režisierių bei projektų, nes pasirinkdama vidutiniškus projektus, jos vaidyba nebevertinama, nes visų pirma gero filmo turi būti gera visuma, o ne vien geras aktorius.

Filmą galima lyginti tik iš dalies su kitu N. Kidman panašiu vaidmeniu – „Triušio urvas“, bet anas filmas nepalyginamai stipresnis ir geresnis. „Svetima žemė“ visgi nėra prastas filmas, sakyčiau, tik gana vidutiniškas ir prie daug ko galima prisikabinti, tačiau daugiausiai dėl skonio reikalo. Nesigailiu žiūrėjęs, buvo įdomių epizodų, bet prieš kam nors rekomenduodamas, gerai pagalvočiau. Tiesa, filmo pabaiga gerokai nuliūdino, nes ji nepateisino nei stiprios dramos lūkesčių, nei geros detektyvinės pabaigos.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Debesų žemėlapis" / "Could Atlas"

Sveiki visi,

Visai neseniai teko didžiuose kino teatro ekranuose išvysti ilgai mano lauktą kino juostą „Debesų žemėlapis“ (Cloud Atlas) (2012 m.). Tai kelių režisierių didingas kino užmojis – sukurti tai, kas iš esmės kine sunkiai įsivaizduojama – šešių skirtingų laikų ir istorijų koliažą, kurį sietų vienoda prasmė ir jausena. Ir iš tikrųjų „Debesų žemėlapis“ yra sulaukęs nemažai nepalankių ir kino kritikų atsiliepimų, tačiau kita kritikų pusė juo žavisi ir šį filmą, nors ir įvardija, kad jame „nieko iš esmės naujo“, tačiau spėja pabrėžti, kad „kartu tai kažkas ir naujo“. Žinokite, kiek susidūriau su mačiusiais šią juostą, nuomonių taip pat sulaukiau dvejopų, tad nutariau nedelsti ir pats keliauti į kino teatrą ir pasidovanoti trijų valandų įspūdingą emocijų ir dėlionių vitražą.

Tiesą sakant, knygos nesu skaitęs, tad toks mano ir pirminis vertinimas. Reikia pabrėžti, kad tai pats brangiausias visų laikų nepriklausomo filmo projektas, tiesa, JAV – ose taip ir nesulaukęs milžiniškos komercinės sėkmės kaip kadaise „Matricos“ trilogija, sakyčiau, filmas net nebus nominuotas „Oskarų“ kategorijose, nebent už grimą ir kostiumus... Tiesa, jo pasiekimai Europoje kur kas geresni, nei tėvynėje, tačiau tas nepriklausomas kinas toks nenuspėjamas, kad nežinai, kas ir kaip pakryps. 

Mano asmeniški potyriai seanso metu buvo pakankamai geri. Tiesą sakant, eidamas į šį seansą, tikėjausi kažko kito... Gal mažiau Holivudo? Pasigedau išskirtinio režisūrinio braižo, nes vizualizacija, scenų pastatymai pakankamai neblogo Holivudo išraiška, o ne individualių režisierių produktas. Tas Holivudinis tempas, lėkimas, fantastiniai motyvai, juokelių įkaišiojimas manyje šiek tiek nužemino reinkarnacijos – nuojautų – emocijų reaktorių ir filmas iš pribloškiančios idėjos turėjo „nusileisti ant žemės“. Taip, žinoma, filmo fabula išties įspūdinga, aktorių grimai, persikūnijimai ir jų pavardės – įspūdingi dalykai, tačiau kažkas pamiršta, pasigedau gilesnių „subtilių potėpių“, jeigu galima taip išsireikšti. Taip, filmo užmojis pakankamai galingas ir nemažai realizuota, tačiau norėjosi kažko dar daugiau, kažko, kas liktų po seansu kaip randas, o dabar liko tik mintis „mes visi vieni su kitais susieti“, kuri filme kartojama kaip mantra – tarsi visos idėjos būtų ištartos žodžiu, tad pasigedau paslapties, gilesnio ir intelektualesnio pateikimo, o dabar pasirodė per daug viskas paprastai sukramtyta, kad nieko virškinti nebereikia, tačiau taip norėjosi, norėjosi dar su tuo filmu gyventi ir būti jame, tačiau filmo kūrėjai pasistengė, kad šis jausmas sutrumpėtų arba, kad jo kiti net nepastebėtų...

Iš esmės filmas nenuvylė, tačiau tikėjausi didelio emocinio sukrėtimo, kaip tai buvo su panašių idėjų filmais, kaip antai „Cafe de Flor“ arba „Chaotika Ana“. Jeigu reiktų rinktis, kuris filmas padarė didesnį įspūdį -  Dž. Kamerono „Įsikūnijimas“ ar „Debesų žemėlapis“, turėčiau pasilikti prie „Įsikūnijimo“, bet sakau, šis filmas kur kas geresnis už „Prometėją“ ar kitus paskutinį pusmetį pasirodžiusius komercinius fantastinius filmus.

Ar verta? Žinoma, kad verta, tačiau ar patiks, ar nepatiks – tai jau Jūsų pačių priėmimas. Aš asmeniškai nebuvau iki gelmių sužavėtas, tačiau nusivylęs tikrai nelikau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 8.2


 

Rytis Zemkauskas apie filmą „Debesų žemėlapis“

Jūsų Maištinga Siela