Sokratas vs. Buda: Vakarų civilizacijos filosofijos sąsajos su budizmu ("Žinau, kad nieko nežinau" vs. "Aš esu niekas")

 

Sveiki, mielieji!

 

Šiame tekste, kuriuo dalijuosi su Jumis, nagrinėjama fundamentali epistemologinė (pažinimo) ir ontologinė (būties) jungtis tarp Vakarų racionalizmo lopšio ir Rytų dvasinės tradicijos, fokusuojantis į Sokrato intelektualinį nuolankumą bei Budos doktriną. Teksto turinį pateikiu dviem stiliaus: 1) mokslinis ir sudėtingas stilius; 2) eseistinis, labiau žurnalistiniss, tinkantis vyresniųjų klasių moksleiviams.

 

1 VIARIANTAS. Mokslinio stiliaus.

 

Intelektualinis nuolankumas ir ontologinis išnykimas

 

Vakarų civilizacijos pamatu laikoma Sokrato ištara „Žinau, kad nieko nežinau“ (scio me nihil scire) žymi kritinio mąstymo ir vakarietiškojo subjekto gimimą. Tai nėra paprastas nežinojimo deklaravimas, o veikiau docta ignorantia – mokytas nežinojimas, kuris tampa impulsu nuolatiniam tiesos ieškojimui per dialektiką. Sokratas savo pozicija apibrėžia filosofą kaip esantį „tarp“: jis nėra nei dieviškas visažinis, nei tamsus neišmanėlis, o aktyvus tiesos medžiotojas, kurio pagrindinis įrankis yra nuolatinė savo prielaidų revizija.

 

Priešingoje geografinėje ir dvasinėje pusėje Budos ištara „Aš esu niekas“ (arba tiksliau – savasties nebuvimo suvokimas) nukreipia ne į žinojimo procesą, o į pačią būties substanciją. Budizmo filosofijoje anatta koncepcija teigia, kad nėra nekintamos, amžinos sielos ar „aš“. Jei Sokratas dekonstruoja mūsų įsitikinimus apie išorinį pasaulį ir dorybes, tai Buda dekonstruoja patį stebėtoją, teigdamas, kad tai, ką vadiname „aš“, tėra penkių susitelkimų (skandhas) dinamiška seka, neturinti jokio pastovaus centro.

 

Šių idėjų panašumas slypi jų negatyvume – abi jos prasideda nuo neigimo. Tiek Sokratas, tiek Buda veikia kaip intelektualiniai „terapeutai“, kurie siekia išlaisvinti žmogų nuo iliuzijų. Šiuolaikinis filosofas Stephenas Batcheloras, knygos Confession of a Buddhist Atheist autorius, pastebi, kad abi figūros atstovauja agnostinei laikysenai: jos atmeta dogmatizmą ir kviečia į tiesioginę patirtį. Šis „tuštumos“ (graikų kenosis ir sanskrito shunyata) patyrimas tampa etiniu pagrindu, neleidžiančiu įsitvirtinti fanatizmui.

 

Esminis skirtumas tarp jų yra kryptis: Sokrato nežinojimas yra nukreiptas į logotipą ir apibrėžimą, o Budos „niekas“ – į nirvaną ir kalbos peržengimą. Sokratui tiesa egzistuoja (objektyvios idėjos), tik mes jos dar nepasiekėme; Budai tiesa yra suvokimas, kad pats ieškotojas ir ieškojimo objektas yra tušti. Thomas McEvilley savo fundamentaliame darbe The Shape of Ancient Thought pateikia provokuojančią tezę, kad šios paralelės nėra atsitiktinės, o gali būti ankstyvųjų prekybinių ir kultūrinių kontaktų tarp Graikijos ir Indijos rezultatas.

 

Nagrinėdami filosofų patirtis, matome, kad Sokratas miršta už savo teisę klausti, o Buda gyvena tam, kad pamokytų, kaip nebesikabinti į klausimus. Šiuolaikinė lyginamosios filosofijos tyrinėtoja Joanna Jurewicz pabrėžia, kad abiem atvejais filosofinė patirtis yra egzistencinis lūžis. Tai nėra fotelio filosofija, o transformuojanti praktika. Sokratui tai – mirties praktika (melete thanatou), ruošimasis sielos atskyrimui nuo kūno varžtų; Budai – išsivadavimas iš gimimų rato suvokus, kad nėra kam gimti.

 

Jungtis tarp šių kultūrų ryškiausiai matoma skepticizmo tradicijoje. Adrianas Kuzminskis savo studijoje Pyrrhonism: How the Ancient Greeks Reinvented Buddhism teigia, kad graikų skeptikas Pironas, lydėjęs Aleksandrą Makedonietį į Indiją, parsivežė budistinę ramybės (ataraxia) per neigimą idėją. Čia „žinau, kad nieko nežinau“ tampa nebe kankinančiu trūkumu, o išlaisvinančia būsena, kuri labai artima budistiniam sielos nuskaidrėjimui atsisakius nuomonių.

 

Kitas svarbus aspektas yra kalbos ribotumas. Šiuolaikinis mąstytojas Jay Garfieldas, nagrinėjantis Nagarjunos ir vakarietiškosios fenomenologijos ryšius, pastebi, kad tiek socratiškasis elenchas (klausimų-atsakymų metodas), tiek budistinė dekonstrukcija veda į aporiją – aklavietę, kurioje protas sustoja. Būtent šioje tylos zonoje gimsta tikroji išmintis: Sokratui tai leidžia prabilti jo daimonijui (vidiniam balsui), o Budos sekėjui – pasiekti tiesioginį tikrovės matymą be konceptualių filtrų.

 

Galiausiai, Sokratas ir Buda susitinka etikos lauke. „Nieko nežinantis“ Sokratas tampa pačiu doringiausiu Atėnų piliečiu, nes jo nuolankumas neleidžia jam daryti blogio prisidengiant „teisingumu“. „Niekas“ esantis Buda tampa užuojautos šaltiniu, nes jei nėra „aš“, tai nėra ir skirties tarp mano ir tavo kančios. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Markas Sideritsas, tai įvardija kaip „semantinį nesaviškumą“, kur intelektualinė pozicija tampa tiesioginiu elgesio modeliu.

 

Taigi, jungtis tarp Vakarų ir Rytų per šias dvi figūras atskleidžia, kad žmogaus dvasia visose platumose susiduria su tuo pačiu paradoksu: didžiausia galia slypi didžiausiame nusižeminime. Sokrato intelektualinis bankrotas ir Budos ontologinis išnykimas nėra pralaimėjimas, o aukščiausia pergalė prieš egoizmą. Jie abu sako: norėdami pamatyti tiesą, pirmiausia turite patys tapti skaidrūs, pašalindami savo pretenzijas į žinojimą ir būtį.

 

Šiandien ši sintezė mums primena, kad mokslinis-filosofinis objektyvumas negali egzistuoti be subjekto savirefleksijos. Kaip teigia šiuolaikinis studijų autorius Evanas Thompsonas knygoje Waking, Dreaming, Being, šios senovės tradicijos suteikia įrankius moderniai kognityvinei mokslų sistemai suprasti, kad sąmonė nėra objektas, kurį galima „žinoti“, o veikiau erdvė, kurioje viskas vyksta, pati būdama „niekas“.

 

2 VARIANTAS. Eseistinis, žurnalistinis stilius

 

Įsivaizduokite vakarėlį, kuriame susitinka du visiški priešpriešos poliai: raumeningas, nuolat besiginčijantis graikų gatvės filosofas Sokratas ir ramus, it ką tik iš SPA grįžęs indų princas Buda. Sokratas pribėga prie tavęs, griebia už atlapų ir pradeda klausinėti, kas yra meilė, kol galiausiai priverčia prisipažinti, kad tu net nežinai, ką valgei pusryčiams. Buda tuo tarpu tiesiog sėdi kampe, šypsosi ir tyliai sufleruoja, kad tavęs apskritai nėra. Šis intelektualinis duetas – tai vakarų ir rytų minties „Avengers“, kurie, nors ir kalba skirtingomis kalbomis, bando mus išgelbėti nuo tos pačios ligos: mūsų pačių susireikšminimo.

 

Sokrato garsioji frazė „Žinau, kad nieko nežinau“ yra ne kas kita, kaip genialus smegenų „restartas“. Įsivaizduokite, kad jūsų galva yra kietasis diskas, užpildytas tėvų nuomonėmis, „TikTok“ trendais ir pasenusiais vadovėliais. Sokratas ateina ir pasako: „Viskas, ką čia turi, yra šiukšlės“. Jis neteigia, kad tiesos nėra, jis tiesiog sako, kad tavo dabartinis „žinojimas“ yra tik iliuzija. Tai vakarietiškas būdas būti nuolankiam – pripažinti, kad esi mokinys, o ne profesorius. Šis žinojimas apie nežinojimą yra lyg durų atidarymas: tik tada, kai pripažįsti, kad puodelis tuščias, į jį gali įpilti šviežios kavos.

 

Buda žengia dar vieną, gerokai radikalesnį žingsnį. Jei Sokratas kvestionuoja tavo žinias, tai Buda kvestionuoja patį tave. Frazė „Aš esu niekas“ arba, moksliškiau, anatta (nesaviškumas), skamba gąsdinančiai, bet joje slypi didžiausia ramybė. Buda sako: tavo „aš“ yra kaip svogūnas – lupi lupi sluoksnius (vardas, pasiekimai, baimės, mėgstama spalva), kol pamatysi, kad viduje nieko nėra. Tai nereiškia, kad tu neegzistuoji fiziškai, tai reiškia, kad tu nesi tas įsivaizduojamas, nekintamas „centras“, aplink kurį sukasi visata. Jei Sokratas išmetė šiukšles iš kietojo disko, tai Buda pasakė, kad ir pats diskas yra tik laikina dalių sankaupa.

 

Kuo jie panašūs? Abu jie yra didžiausi senovės troliai, kurie tyčiojasi iš žmogaus ego. Šiuolaikinis autorius Stephenas Batcheloras pastebi, kad abi šios figūros dirbo kaip psichoterapeutai. Jie pastebėjo, kad žmonės kenčia todėl, kad per daug tvirtai laikosi savo įsitikinimų („Aš žinau!“) arba savo tapatybės („Aš esu toks!“). Kai Sokratas tave priverčia suabejoti savo protu, o Buda – savo asmeniu, tu staiga pajunti keistą palengvėjimą. Pasaulis nenustoja suktis, bet tu nustoji dėl jo tiek daug stresuoti. Tai savotiška dvasinė laisvė, kurią Thomas McEvilley savo studijose vadina „didžiąja iškrova“.

 

Visgi jų stiliai skiriasi kaip boksas ir joga. Sokratas yra dialektikos meistras – jis nori kalbėtis, ginčytis, analizuoti ir logiškai prieiti prie aklavietės. Jis veikia per protą, kad jį nugalėtų. Buda tuo tarpu kviečia užsimerkti. Jam tiesa nepasiekiama žodžiais, nes žodžiai yra tik dar daugiau triukšmo. Sokratui „nežinojimas“ yra kelionės pradžia ieškant geresnių apibrėžimų, o Budai „buvimas niekuo“ yra galutinė stotelė, kurioje nebereikia jokių apibrėžimų. Vienas kovoja gatvėje, kitas – sėdi po medžiu, bet abu žiūri į tą patį horizontą.

 

Įdomiausia tai, kad šios dvi idėjos puikiai susijungia mūsų kasdienybėje. Kai ruošiesi egzaminui ir apima panika, Sokratas tau primintų: „Atsipalaiduok, tu žinai daug mažiau nei manai, tad tiesiog mokykis toliau be arogancijos“. Buda pridurtų: „O tas, kuris bijo susimauti, tėra tavo galvoje susikurtas vaizdinys, kuris neturi jokio pagrindo. Esi tiesiog procesas, tad tiesiog rašyk“. Tai du skirtingi vaistai nuo tos pačios baimės – baimės būti netobulam. Jie abu moko, kad didžiausia išmintis prasideda tada, kai nustoji vaidinti visatos centrą.

 

Tarp šių kultūrų galima aptikti ir istorinę jungtį. Mokslininkai spėja, kad graikų skeptikai, keliaudami su Aleksandru Makedoniečiu, iš Indijos parsivežė budistinių idėjų nuotrupas. Taip graikiškas „nieko nežinau“ galėjo susimaišyti su indiška ramybe. Tai rodo, kad žmonija visais laikais sirgo tomis pačiomis ligomis – per dideliu pasitikėjimu savimi ir noru viską kontroliuoti. Sokratas ir Buda tiesiog pasiūlė skirtingas instrukcijas, kaip tą „ego“ šiek tiek prileisti, kad gyvenimas taptų lengvesnis.

 

Galų gale, abiejų filosofų žinutė 12-tokui ar bet kuriam kitam mirtingajam yra paprasta: nebijok tuštumos. Būti „nieko nežinančiu“ arba „niekuo“ nėra pralaimėjimas. Tai kaip tik supergalia. Tai reiškia, kad tavo tapatybė nėra narvas, o tavo žinios nėra galutinis nuosprendis. Tu gali keistis, augti ir klysti, nes tavo pamatas nėra betoninis blokas, o tekanti upė. Sokratas duoda mums meškerę (klausimus), o Buda moko, kad žuvis (tikrovė) pasigauna pati, kai nustoji drumsti vandenį.

 

Ši dermė rodo, kad filosofija nėra tik dulkėtos knygos. Tai praktinis įrankis išgyventi informacinį triukšmą. Kai socialiniai tinklai rėkia, kad privalai viską žinoti ir būti „kažkuo“ ypatingu, Sokratas su Buda tiesiog mirkteli tau iš praeities: „Atsipalaiduok, niekas nieko nežino, ir tavo ego tėra prastas filtras. Eime išgerti arbatos (arba hemloko, jei jau labai nesiseka)“. Ši ironiška distancija nuo savęs yra didžiausia dovana, kurią mums paliko šie du senovės išminčiai.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sapnų scenarijus" / "Dream Scenario"

 

Labas,

 

Man visada buvo keista, kaip kai kurie žmonės neprisimena savo sapnų. Aš, pavyzdžiui, taip mėgstu sapnuoti, kad dažnai pabudęs nusiviliu tikrove, nes sapno gyvenimas rodosi įdomesnis už tikrąjį gyvenimą. Apie sapnus prirašyta daug knygų, tam sukurtas ištisas mokslas. Kinui taip pat sapnų tema nėra svetima. Štai naujausias filmas „Sapnų scenarijus“ (angl. Dream Scenario) (2023), kurį režisavo Kristoffer Borgli. Kol kas man nežinomas režisierius, kuris turi sukūręs neblogai įvertintų filmų.

 

Filme pasakojama profesoriaus Polo neįprasta situacija. Vieną dieną jam visi pradeda sakyti, jog jį sapnavo. Polas sapnuose dažniausiai pasirodo netikėtose situacijose ir stebi sapnuotoją. Galiausiai šioji masinė žinia pasklinda po internetą ir žmonės ima burtis, atpažindami Polą pagal išvaizdą. Iš pradžių keistumą ir net šiokį tokį juoką kėlusi situacija pamažu Polo gyvenimą apsunkina, nes žmonėms pradeda nepatikti tai, ką jis ima daryti sapne. Baisiausia, kad pats Polas nežino, ką jis veikia tuose sapnuose, todėl pradeda tyrinėti pavienius atvejus ir net atkurti tam tikras situacijas, kol galiausiai prarandamas realumo jausmas. Polas ima save vertinti pagal tai, ką žmonės pasakoja jį išdarinėjus sapnuose, su tuo tapatintis ir netgi keisti savo elgseną.

 

Scenarijus pavykęs tuo, kad jis labai originalus. Juk filmas, nors ir labai rimto tono, vis tiek primena parodiją. Parodijuojamas ne tik sapnų sureikšminimas, kiek profesoriaus, kuris šiaip turi loginį mąstymą ir išsilavinimą, įsitraukimas į visą šią absurdišką situaciją. Juk yra sakoma, kad neverta ginčytis su kvailiu, nes jis tave apkvailins ir nusitemps į dugną. Panašiai pradeda skęsti ir Polas, infantiliai įsitraukęs į sapnų aiškinimąsi. O kas lieka žiūrovui? Stebėti, kokią staigmeną pateiks kintanti situacija. Manau, režisieriui labiausiai pavyko išgauti tą keistumą per paradoksalią situaciją, priversti galvoti, o kaip aš pats daryčiau, jeigu vieną dieną atsidurčiau panašioje situacijoje. Kaip žinomumas tampa nepakeliama našta, kuri suardo gyvenimą.

 

Kitą vertus, tenka pripažinti, nors filmas ir originalus, visumoje nesužavėjo. Būta tokių nuspėjamų ir „tuščių“ scenų, kaip antai Polo susitikimas su jauna mergina, kuri sapnuoja, jog jiedu mylisi – toji siužetinė linija nelabai kur įdomiai veikėją nuvedė. Pabaigoje filmo pristatomos novatoriškos sapnų apyrankės, kurios padeda keliauti į kitų žmonių sapnus, kitaip sakant, įsibrauti į intymiausius žmogaus pasąmonės užkaborius. Filmas sako, kas tada nutinka, kai pažeidžiami paskutiniai žmogaus privatumo principai, kad net sapne gali būti stebimas ir vertinimas kitų. Iš principo, filmas lyg ir bando pranašauti, jog panašiai gali ateityje ir nutikti, bet ar tada nebus įdomiau gyventi sapniškoje erdvėje, kurią lengviau transformuoti ir kur vyksta nemokami nuotykiai, nei šiame fiziniame gyvenime? Tikriausiai, kad ne, nes sapnus valdžia spės irgi apmokestinti.

 

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laimės gėlelė" / "Little Joe"

 Sveiki,

Mokslinė fantastika, kuri kažkada buvo vaizduojama kine, sakykim, prieš 30 ar daugiau metų, šiandien jau yra tapusi tikrove. Didžiuliai moksliniai šuoliai medicinos ir technologijų pramonėje, nepasakyčiau, kad žmones padarė laimingesniais. Priešingai, tapome dar labiau atsiriboję, pažeidžiami platesniame galimybių pasaulyje. Štai britų režisierė Jessica Hausner sukūrė mokslinės fantastikos filmą „Laimės gėlelė“ (angl. Little Joe) (2019), kuris žiūrovus galgi nesužavėjo, bet mane visgi pritraukė ir sudomino savo originaliu scenarijumi. Filme mokslininkai bando mus išgelbėti nuo depresijos, liūdesio ir nusivylimo ieškodami naujo vaisto...

Filmas pasakoja apie netolimą ateitį, o gal septinto-aštunto dešimtmečio madomis stilizuotą dabarties alternatyvią tikrovę. Iš esmės filmas tam tikra prasme distopija, kuri pasakoja apie laimės dirgiklių paiešką ir kaip iš to užsidirbti pinigų ir galbūt padėti žmonėms. Mokslininkė Alisa, nusižengdama etikai, panaudoja nepatvirtintas struktūras ir sukuria laimės žiedadulkes išskleidžiančias gėles, kurių įkvėpus, atrodo, kad žmogus tampa emociškai stabilesnis, ne toks pažeidžiamas, tačiau Alisa net neįtaria, kad jos mokslinis eksperimentas iš tikrųjų pagamino žmonijos civilizaciją pražudysiantį virusą. Įkvėpus augalo, atrodo, žmogus ima keistis, jo sąmonę uzurpuoja dirbtinis augalo intelektas, perimdamas buvusio žmogaus prisiminimus...

Iš tikrųjų dėl filmo realizacijos galima pasiginčyti. Vieniems ji atrodys stilinga ir spalvinga, o idėja aptinkama jau ne viename „šaltame“ britų mokslinės fantastikos filme. Tai nieko panašaus į tą „Invazija“ (2007) su Nikole Kidman, kur siužeto ritmas pagrįstas užaštrintu trileriu, kai į žmones įsikūnijo ateiviai. „Laimės gėlelė“ bando suderinti Holivudą ir kartu išlaikyti savitą pasakojimo braižą. Žiūrovas labiausiai yra priverstas jaudintis dėl motinos Alisos, kuri pastebi savo sūnaus pokyčius ir negeba iš pradžių atskirti nuo paauglystės maišto, tačiau netgi šiame iš pažiūros dekoratyviame filme veikia motinos instinktai. Gal ir nesvarbu, kuo viskas pasibaigs, nes kažin kaip galima nujausti Alisos pralaimėjimą ir dirbtinio intelekto laimėjimą. Stebina tiesiog netikėta paties dirbtinio intelekto forma, kurios dar kine nebuvau matęs šitaip plėtojant. Visgi filmas „įsuka“ ganėtinai lėtai, režisierė nesistengia šokiruoti, kurti tradiciškai aštraus trilerio, veikiau tyliai klausia: o kas, jeigu mes, žiūrovai, žiūrėdami šį filmą ir svarstydami apie šią ateities galimybę, iš tikrųjų gimstame ir mirštame nieko apie save iš tikrųjų nežinodami, nes už mus veikia kitos jėgos, kurios yra mumyse ir mus tiesiog apgavo, priversdamos galvoti, jog tai mūsų laisvas pasirinkimas... Taigi filmas galbūt jau apie įvykusius dalykus, kurių mes nenutuokiame įvykus, todėl man šis filmas patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Platforma" / "El Hoyo" / "The Platform"

Sveiki, skaitytojai,

Dviem Gojos kino apdovanojimais įvertintas ispanų mokslinės fantastikos filmas „Platforma“ (ispan. El Hoyo) (2019) paskutiniu metu tarp lietuvių, sėdinčių namuose dėl karantino, tapo internetine kino sensacija. Niūrioje ir tamsioje juostoje pasakojama apie keistą kalėjimą primenančią „skylę“, kurioje patekę savanoriai ir kaliniai gyvena didžiulėje ir gilioje šachtoje, kurios gyvenamąjį aukštą žmogui pakeičia kas mėnesį atsitiktiniu būdu. Visų tikslas – išgyventi ir tikėtis, kad papulsi kitąkart į aukštesnį aukštą, kur maisto davinys daug geresnis.

Pradėsiu nuo to, kad filmo ir scenarijaus idėja, vaizduoti ateities ar paralelinį pasaulį, kuriame galiotų socialinės klasės kiek kitoje erdvėje, iš tikrųjų veikia. Pirmiausia filmo idėja yra atskleisti sutartinus bendražmogiškuosius siekius t. y. iškelti idėją, kad altruizmas ir humanizmas ekstremaliomis sąlygomis išnyksta, o žmogus pavirsta konkurencingu žvėrimi, kur ankstesni sutartini moraliniai dėsniai nebegalioja. Kitaip sakant, filmo tikslas gana destruktyvus ir toli gražu neįkvepiantis – parodyti, kad didžioji dalis žmonių tėra gyvuliai, o jų platformon patekęs idealistas, tikintis bendruomeniškumu kaip išsigelbėjimo galimybe, tampa Don Kichotu autsaideriu.

Filmui pavyko išgryninti filmo struktūriškumą, todėl nesunku įsivaizduoti, kaip visa šioji izoliuota sistema veikia, ir kad tai iš esmės yra vienos ar kitoks mūsų „laisvos“ visuomenės atšvaitas, simbolis, jeigu palyginsime afrikiečio kasdienybę su, tarkim, švedo – skirtumas akivaizdus.

Žinoma, filme nemažai psichologinės įtampos, kanibalizmo atvejai primena siaubo filmą ir kažkiek tai atrodo kaip „Bado žaidynės“ kitaip – išgyvena tik tas, kuris turi peilį užantyje. Filmas prikausto dėmesį, jis žiūrisi kaip idėjinis filmas, tačiau tenka pripažinti, kad filmas negatyviai angažuotas, hiperbolizuotai žiaurus. Labiau abejotina filmo vieta tampa atomazga, kuri, bent man, nepatiko, neįtikino. Tas „žinutės“ pasiuntimas į viršų atrodo toks suplokštėjęs ir pernelyg simbolinis, kad netenka viso filmo aštrumo. Kitą vertus, galbūt galima į finalą žiūrėti kaip į mažą vilties simbolį, kuris turėtų nuskaidrinti šiaip jau visą filmą rodomus negatyvius dalykus. Bet kokiu atveju filmas turi šį bei tą pasakyti, tačiau tokių eksperimentinių filmų turime ne vieną. Dabar į galvą ateina tokie filmai kaip „Eksperimentas“ arba „Egzaminas“, kur hiperbolizuotomis ekstremaliomis sąlygomis pertransformuojamas socialinis žmonių elgsenos siaubas ir išryškinta negatyvioji, gyvuliškoji žmogaus prigimties dalis.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Matrica" / "The Matrix"

Sveiki,

Šiaip antrąkart planavau pažiūrėti brolių, dabar jau seserų Lilly ir Lana Wachowski filmą „Debesų žemėlapis“, tačiau taip jau nutiko, kad ėmiau ir vėl pažiūrėjau jų šedevru laikomą „Matrica“ (angl. The Matrix) (1999) pirmąją ir geriausiai vertinamą trilogijos dalį. Tiesą sakant, žiūrėjau naujomis akimis, kiek kitaip, ir galiausiai suvedžiau viską, ką esu matęs šių režisierių, įskaitant ir serialą „Sense8“, tad galiu pasakyti, kad tai režisieriai fenomenas. Sunku patikėti, kad jų kinas apskritai išleidžiamas į plačiąją rinką, turint galvoje, kad jis turi didelius budinimo klodus ir iš esmės atspindi miegančios ir sustabarėjusios žmonijos sąmonę.

Taigi „Matrica“ turi keletą gerų kultinių klodų. Visų pirma visus sužavėjęs veiksmo filmo planas, kada, naudojant įvairius kovos menų stilius, kuriamas estetinis kovos už būvį epizodas. Man asmeniškai kur kas šiame filme vertingiau atrodo pati idėjinė visuma – žmonija miega iliuzijos suprogramuotame netikrame praties projekcijos pasaulyje, kas apskritai primena budistines tiesas ir nuo 2012 metų smarkiai atbundančių sielų tendenciją. Regis Wachowskiai pralenkę laiką ir peršoka visą dešimtmetį žmonėms pateikdami ištisą istorijos patrauklų pasakojimą su pačiais įvairiausiais kodais. Štai kodėl prieš dešimt metų filmas man pasirodė absoliučiai kitoks, labiau nuotykinis ir veiksmo filmas, dabar žiūrint, iškilo idėjinis visuminis lygmuo, jo parafrazės, filosofinės aliuzijos, kurias gali neigti vien tik veiksmą ir fantastiką matantis žiūrovas, tačiau filme, kaip ir daugeliuose Wachowski kūriniuose, esti įprastines žmogaus protines ir fizines galimybės ribas peržengiančios idėjas, kurios išplečia žiūrovo vaizduotę. O kas, jeigu visa tai būtų įmanoma...

Net praėjus beveik 20 metų nuo „Matricos“ sukūrimo, šis kultinis perliukas ir lieka perliuku. Žiūrėjau jį kaip šių dienų sukurtą filmą, kuris vargu ar su tokiu kaip „Pradžia“ (2010) kada nors pasens...

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Patobulinimas" / "Upgrade"

Sveiki,

Kad ir kaip mėgčiau mokslinės fantastikos filmus, manau, kad jų ne tiek daug ir žiūriu. Labiausiai nuvilia tie nepriklausomo kino filmai, kurie laikosi keleta siužetinių vingių, kurie atrodo itin originalūs, tačiau veiksmo užpildymo galimybės palieka itin šabloniškos. Iš esmės filmas „Patobulinimas“ (angl. Upgrade) (2018) yra vienas iš tų tamsių mokslinės fantastikos filmų, kurie turi „Matricai“ būdingos mokslinės fantastikos dinamikos, tačiau tenka pripažinti, kad filmas labiau veikia kaip keršto veiksmo filmas nei fantazija lepinantis žiūrovą reginys.

Visų pirma labiausiai kliūva štampai ir erzelis, kad didžiausia šio iš esmės neblogai grafiškai sukalto filmo siužetiniai sprendimai. Dėmesio centre – sportiškai atrodantis aktorius, kuris netenka merginos ir po traumos žūtbūt stengiasi atkeršyti už jos mirtį... Camon! Tai daugiau nei šablonas, tai tiesiog kas antras (ir daugiau) veiksmo filmo pagrindas – keršyti, užuot plėsti fantastikos filmo galimybes ir atrasti naujų įtampos raiškos būdų. Dabar atrodo, kad pateiktis lyg ir nepriklausomo filmo, bet turiniu jis praktiškai niekuo nesiskiria nuo, tarkime, „Absoliutus blogis“. Kerštas, išdavystė, numanomi keli pabaigos variantai. Kažkas forumuose karštai ginčijosi, kad filmas absoliučiai nenuspėjamas, aš visgi pasilikčiau prie to, kad jis absoliučiai nuspėjamas. Pabaiga emociškai nepaveikia, nes ji pernelyg „tvarkinga“, nepaliekanti naujų apmąstymų nei apie žmonijos ateitį, nei apie technologijas.

Gal viena didesnių filmo problemų yra noras derinti pramoginį reginį su mokslinės fantastikos galimybėmis – tiesa, tai nepasitvirtino, nors filmas ir gavo nemažai pagyrų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Galiu nebent sutikti, kad per visą filmą blykstelėjo keletas tikrai originalių fantastikos elementų, kurie leido išsprūsti: velnias, tikrai čia gerai sugalvota! Kaip antai „tarakoninio“ implanto kaip dirbtinio intelekto pavyzdys. Tačiau visumoje tai tik nauja dirbtinio intelekto forma, bet turinys filmo gi niekuo nesiskiria nuo, pavyzdžiui, apie filmus su robotais, kurie kelia maištą prieš savo kūrėjus. Taigi, „Patobulinimas“ eilinis veiksmo filmas, nepateikiantis provokacijos.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sunaikinimas" / "Annihilation"

Sveiki,

Po Kino pavasario filmų norisi kažko kasdieniškai komercinio ir pirmasis filmas, kurį nusprendžiau pažiūrėti, yra amerikiečių fantastinė juosta „Sunaikinimas“ (angl. Annihilation) (2018), kuris vos tik pasirodęs iškart sulaukė puikių kino kritikų vertinimų ir jame pirmu planu pasirodo „Oskaro“ laureatė Natalie Portman.

Tiesą sakant, iš šios mokslinės fantastinės juostos galima tikėtis itin daug, tačiau, prisipažinsiu, kad truputį kankinausi, nes filmas beaistris, šaltas ir pernelyg sintetinis, trūko paprasčiausio režisūrinio talento derinti tai, kas žmogiška ir tai, kas fantastiška. Pernelyg filmas nuslydo į klišinį vaizdavimą – perdėm pernelyg nepaaiškinamas reiškinys, slapta organizacija, slapta moterų grupelė, einanti į paslaptingą stalkerišką zoną, kuri vadinama „virpesių zona“ ir... Tiesą sakant, iš šios istorijos norisi paslapties, originalumo ir netikėtumo ir, regis, scenarijus jau galėjo užsikabinti už puikios medžiagos – genetiniai mutavimai, tačiau jie liko filme veikiau tik aplinkybių dekoracijomis, nestebinantys, kažkur matyti ir siužetiškai nuspėjami.

Vietomis filmas artėja prie trilerio apie paikas ekspedicijas kur nors negyvenamoje planetoje, bet veikėjų psichologija pernelyg nuspėjama ir vykdoma pagal visą eilę jau matytų panašių aplinkybių filmuose. Natalie Portman iš esmės superinė aktorė, bet kai filmas lėkštokas, o idėjinis matmuo paviršutiniškas, o praradusios moters tipažas šabloniškas – nėra gelmės, nėra ir aktorinio meistriškumo viršūnės. Galima pagirti nebent filmo filosofinę pabaigą, kuri šiek tiek priminė filmą „Sielonešė“ ar tą patį apie ateivius „Atvykimas“, bet kai filmas turi tik beaistrę, bet neblogą idėją, tada kūrinys tiesiog nejaudina ir daryk nors tu ką.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zero teorema" / "Nulinė teorema"/ "The Zero Theorem"

Sveiki, kino gerbėjai,

Legendinio filmo „Brazilija“ režisierius Terry Gilliam pasižymi savitu futuristiniu kinu, kuris visame pasaulyje turi savo gerbėjų. Nesu itin didelis tokio chaotiškai crazy kino mėgėjas, tačiau tam tikros juostos iš tikro yra padariusios nemenką įspūdį, tačiau T. Gilliam kinas visgi tikriausiai bus „ne mano kinas“, tačiau nepaisant to, žinodamas, kad galiu laukti iš savęs atmetimo reakcijos, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo jo vienas naujesnių darbų „Zero teorema“ arba dar kitur verčiama „Nulinė teorema“ (angl. The Zero Theorem) (2013).

Filmas su pritrenkiančių aktorių kolektyvu, ką jau reiškia vien Tildos Swinton pasirodymas, kurios iš pradžių – prisiekiu! – neatpažinau jos bei kino genijaus Christoph Waltz sukurtas vaidmuo. Visgi aktorių vaidmenys karkasiniai, negyvi, tipažiniai, funkcionuojantys veikiau kaip futuristiniame teatre ir su aukštu pilotažu, aktorinės meistrystės prasme, nieko bendro neturi. Daugybė instaliacinių laidų, kažkokių absurdiškų skaičiavimų, teorijų apie visatos sutraukimą į vieną tašką ir kitų fizikinių bei astronominių teorijų bei skaičių, kurie įgauna dar tirštesnį išgalvoto vartotojiško ir darboholiško košmariško gyvenimo atmosferą. Kuklus vyrukas nuo ryto iki vakaro dirba prie kompiuterio Sizifo darbą, pamažu jame atgyja žmogiškieji jausmai ir jis įsimylį kekštytę, na, o tada jau vien tik lėkšta meilės istorija, „įvilkta“ į karnavalinį fantasmagorinį rūbą.

Tiesą sakant, visas filmas karnavališkas, skirtas smagintis ir žavėtis aplinkos detalėmis, režisieriaus gebėjimu kuo labiau pašėlusiai pasakoti savo istoriją. Tiesą sakant, filmas nėra blogas ir intelektualumo, kurį čia dalis žiūrovų įžvelgė, ne kažin kiek. Man toks kinas ir pateiktis nėra artimi ir visi simboliai jau kažkur matyti netgi tuose pačiuose senesniuose režisieriaus darbuose. Filmas įdomus buvo nebent tik dėl pačių aktorių, kurie pateikė naujus savo amplua, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, savo geriausių darbų neaplenkė, o ir tikslas jų tikriausiai ne toks, nes dėl nedėkingo neosimbolistinio žanro, filmas nedėkingas aktoriams. Filmas vietomis nuobodokas, norėjosi, kad greičiau baigtųsi, todėl sakau: šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela