Filmas: "Sapnų scenarijus" / "Dream Scenario"

 

Labas,

 

Man visada buvo keista, kaip kai kurie žmonės neprisimena savo sapnų. Aš, pavyzdžiui, taip mėgstu sapnuoti, kad dažnai pabudęs nusiviliu tikrove, nes sapno gyvenimas rodosi įdomesnis už tikrąjį gyvenimą. Apie sapnus prirašyta daug knygų, tam sukurtas ištisas mokslas. Kinui taip pat sapnų tema nėra svetima. Štai naujausias filmas „Sapnų scenarijus“ (angl. Dream Scenario) (2023), kurį režisavo Kristoffer Borgli. Kol kas man nežinomas režisierius, kuris turi sukūręs neblogai įvertintų filmų.

 

Filme pasakojama profesoriaus Polo neįprasta situacija. Vieną dieną jam visi pradeda sakyti, jog jį sapnavo. Polas sapnuose dažniausiai pasirodo netikėtose situacijose ir stebi sapnuotoją. Galiausiai šioji masinė žinia pasklinda po internetą ir žmonės ima burtis, atpažindami Polą pagal išvaizdą. Iš pradžių keistumą ir net šiokį tokį juoką kėlusi situacija pamažu Polo gyvenimą apsunkina, nes žmonėms pradeda nepatikti tai, ką jis ima daryti sapne. Baisiausia, kad pats Polas nežino, ką jis veikia tuose sapnuose, todėl pradeda tyrinėti pavienius atvejus ir net atkurti tam tikras situacijas, kol galiausiai prarandamas realumo jausmas. Polas ima save vertinti pagal tai, ką žmonės pasakoja jį išdarinėjus sapnuose, su tuo tapatintis ir netgi keisti savo elgseną.

 

Scenarijus pavykęs tuo, kad jis labai originalus. Juk filmas, nors ir labai rimto tono, vis tiek primena parodiją. Parodijuojamas ne tik sapnų sureikšminimas, kiek profesoriaus, kuris šiaip turi loginį mąstymą ir išsilavinimą, įsitraukimas į visą šią absurdišką situaciją. Juk yra sakoma, kad neverta ginčytis su kvailiu, nes jis tave apkvailins ir nusitemps į dugną. Panašiai pradeda skęsti ir Polas, infantiliai įsitraukęs į sapnų aiškinimąsi. O kas lieka žiūrovui? Stebėti, kokią staigmeną pateiks kintanti situacija. Manau, režisieriui labiausiai pavyko išgauti tą keistumą per paradoksalią situaciją, priversti galvoti, o kaip aš pats daryčiau, jeigu vieną dieną atsidurčiau panašioje situacijoje. Kaip žinomumas tampa nepakeliama našta, kuri suardo gyvenimą.

 

Kitą vertus, tenka pripažinti, nors filmas ir originalus, visumoje nesužavėjo. Būta tokių nuspėjamų ir „tuščių“ scenų, kaip antai Polo susitikimas su jauna mergina, kuri sapnuoja, jog jiedu mylisi – toji siužetinė linija nelabai kur įdomiai veikėją nuvedė. Pabaigoje filmo pristatomos novatoriškos sapnų apyrankės, kurios padeda keliauti į kitų žmonių sapnus, kitaip sakant, įsibrauti į intymiausius žmogaus pasąmonės užkaborius. Filmas sako, kas tada nutinka, kai pažeidžiami paskutiniai žmogaus privatumo principai, kad net sapne gali būti stebimas ir vertinimas kitų. Iš principo, filmas lyg ir bando pranašauti, jog panašiai gali ateityje ir nutikti, bet ar tada nebus įdomiau gyventi sapniškoje erdvėje, kurią lengviau transformuoti ir kur vyksta nemokami nuotykiai, nei šiame fiziniame gyvenime? Tikriausiai, kad ne, nes sapnus valdžia spės irgi apmokestinti.

 

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lėktuvu, traukiniu, automobiliu" / "Planes, Trains & Automobiles"

Sveiki,

Su senomis gerai įvertintomis komedijos būna visaip. Štai visai neseniai matyta 1992 metų komedija „Mano pusbrolis Vinis“ man taip patiko, kad tiesiog net buvo apmaudu, kad pasibaigė, tad gal iš tos stokos pasirinkau puikiai kino kritikų ir interneto lankytojų įvertintą komediją „Lėktuvu, traukiniu, automobiliu“ (angl. Planes, Trains and Automobiles) (1987) ir iš esmės kiek nusivyliau, kad likus keliasdešimt minučių, su kitais šeimos nariais, prasukome greituoju būdu.

Filmas iš esmės „Vienas namuose“ stiliaus. Jau nuo pat pradžių aiški filmo formuluotė – misija, kelionė namo vardan vaikučių pabiručių ir nepatenkintos žmonos, kuri visą filmą gulinėja su telefonu lovoje ir laukia iš vyro žinios. Vyriškis iš vieno miesto pavėluoja į skrydį ir prie jo prisiplaka komiškas storulis, su kuriuo leidžiasi į kelionę, kad tik suspėtų grįžti namo Padėkos dienos šventei. Visos komedijos forma yra gana įsimenanti kelionė su storuliu, pilna komiškų atsitikimų, tačiau nieko su realybe filmas neturi bendro. Nežinau kodėl, bet filmas nesuveikė, nes viskas pernelyg nuspėjama, komiška pora atrodo nekomiška, juokeliai pasenę, jau vienur ar kitur matyti. Filmas kaip ir „Vienas namuose“ turi kalėdinės dvasios, tačiau, jeigu norite gerų Kalėdų, kažin, ar žiūrėsite „Vienas namuose“ ar šį filmą, nebent turite vaikų, kurie laikosi metai iš metų šios žiūrėjimo tradicijos.

Asmeniškai kaip kūrinys filmas ganėtinai neįdomus. Žinoma, jeigu pasirinksite žiūrėti vardan tos nuotaikos, kurios tikitės nuskaidrėti ir pralinksmėti, gal filmas Jums ir patiks. Tačiau, mano akimis, ši komedija gerokai pervertinta ir kaip klasika „nesužaidžia“ taip, kaip tikėjausi.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laramie projektas" / "The Laramie Project"

Sveiki visi,

Paskutiniu metu nutolau nuo kino, bet retkarčiais vis į jį užklystu. Štai vienas pažįstamas paprašė „užmesti akį“ į TV filmą „Laramie projektas“ (The Laramie Project) (2002 m.). Na, „Laramie projektas“ iš tikro buvo žaibiška reakcija į 1998 metų įvykius Laramie mieste, iš to kilo pjesė „Laramie projektas“ (2000 m.), po kelių metų pasirodė ir šis filmas apie būtent šiuos žmones, kaip jie grūmėsi su bėdomis ir kaip iš to išaugino „taikos gėlę“. Prieš kokius tris metus esu čia rašęs apie Metju Šepardą (Metthew Shepard), jauną homoseksualą, kuris dėl savo lytinės orientacijos buvo išvežtas į laukus ir žiauriai, pririštas prie tvoros, sudaužytas dviejų jaunuolių ir paliktas numirti. Šį įrašą galite paskaityti paspaudę ČIA. Iš esmės mums mažai kas žinoma apie tuomet ne tik Vajomingą, bet ir visą Ameriką sudrebinusį įvykį. Šis filmas yra ne tiek apie Metju Šepardą, kiek apie Laramie miestą, kuris po šio įvykio pasikeitė visiems laikams, paliesdamas kiekvieną gyventoją.

Galima ilgai ir daug diskutuoti apie Metju įtaką tolesniems įvykiams Amerikoje, kurie dar labiau išryškino homofobų ir žmogaus teisių ir laisvių aktyvistų susipriešinimą. Be jokios abejonės filmas Metju labai sudievino, padarė tautos didvyriu, tačiau man patiko, jog filme stengiamasi parodyti abi puses, ne vien tik liaupses ir pagyras. Manau, filmo medžiagą daugiausia sudaro žmonių liudijimai teisme, kai du pakaltinami jaunuoliai buvo nuteisti iki gyvos galvos. Autentiški liudijimai leido suregzti gan platų su kriminaliniais prieskoniais pasakojimą apie tai, kodėl Laramie (kaubojiškame) miestelyje taip nutiko, kad tvarkingas vyrukas, kuris nuo draugų neslėpė savo orientacijos, buvo išvežtas į laukus ir paliktas mirti? Tas kodėl iki pabaigos neatsakomas, nes net patys nusikaltėliai gerai negali paaiškinti savo veiksmų, bet šio incidento pasekmės atsirūgo visoms valstijoms – kodėl žmonės negali būti savimi ir jaustis gerai tokiais, kokie jie yra?

Filmo struktūra gan nestandartinė, nes filmas yra vaidybinis, tačiau jo pateikimas yra dokumentinio pobūdžio, tačiau neapsirikite, viskas šiame filme yra surežisuota ir suvaidinta, nebent tik keli kadrai, kai pasisakomos viešos kalbos, pvz. Bilas Klintonas. Vaidmenis atliko milžiniškas pulkas ryškiausių aktorių, tokių kaip: Christina Ricci, Laura Linney, Peter Fonda, Dylan Baker, Steve Buscemi, Joshua Jackson, Jeremy Davies ir kt. Net nustebau, kad toks didžiulis žinomų aktorių panoro prisidėti prie šio filmo, kas iš tikro labai džiugina.

Juosta iš pradžių pasirodė erzinanti, nes nelabai supratau, kas ten vyksta, ko tie žmonės atvyko į Laramie miestelį (nors jau žinojau, kad filmas apie Šepardą), tačiau eigoje filmas sudomina, ima rutuliotis priežastys, versijos, požiūriai, kurie pjaunasi tarpusavyje, kai kurie kelia pasibjaurėjimą – simpatijas kam nors atiduosite, neliksite abejingi. Manau, kad filmas menine plotme nėra kažkuo labai išskirtinis, sakyčiau, jis turi labai aiškią didaktinę paskirtį – prabilti, pasakyti, išsakyti, šviesti, kurti suvokimą apie tai, kokie mes esame ir kur mūsų įsitikinimai, stereotipai, bukumas gali nuvesti. Filmo nelaikyčiau biografiniu, nors tam tikra prasme jį taip galėtume pristatyti, o įdomiausia tai, kad žinojimas, jog analogiškai gyvenime tai vyko, kai teismuose teisiami du žmonės, ar jiems bus paskirta mirties bausmė, ar ne, darosi šiurpu, kad toks tas keistas gyvenimas – čia jis yra, čia nebėra ir nuo tavęs gali jis nepriklausyti, gyvenimas lyg daiktas. Buvo galima sukalti dokumentinį filmą, net neabejoju, kad toks jau ir yra sukurtas, tačiau režisieriui Moises Kaufman rūpėjo išvystyti paties miestelio sudrebinimą, sukrėtimą, nei Šepardo istoriją.

Bet kokiu atveju, toks filmas, mano galva, yra naudingas. Tad džiugu, jog jis tuoj bus pristatytas internetinėje erdvėje su lietuviškais subtitrais.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3


 

Jūsų Maištinga Siela