Sveiki, skaitytojai,
Nepaliauju stebėti italų kilmės režisieriaus Luca
Guadagnino pastarosios dekados produktyvumu: serialai, ištisi ir nesibaigiantys
kino projektai. Mėgstu, kaip jis režisuoja savaip, kaip kine mato probleminį
lauką ir kaip puikiai atsirenka projektams aktorius, nors pastaruoju metu kino
kritikai gana drungnai vertino tam tikrus jo sukurtus filmus, kurie, anot jų,
neprilygsta „Vadink mane savo vardu“ (2017) viršūnei. Galima sakyti, kad tai
režisierius, kuris į kiną iškėlė vieną labiausiai išgarsėjusį jaunosios kartos
aktorių Timothée Chalamet. Naujausias režisieriaus filmas „Po medžioklės“
(angl. After the Hunt) (2025). Pats pavadinimas – kilęs iš
citatos (dažnai priskiriamos Otto von Bismarckui), kad žmonės niekada taip
nemeluoja, kaip po medžioklės, karo metu ar prieš rinkimus. Tai užuomina į tai,
kad filme matysime daug apgaulės, nutylėjimų ir bandymų apsaugoti save bet
kokia kaina.
Viso filmo vinis – aktorės Julios Roberts sukurta
profesorė Alma, kuri gyvena santuokoje su vyru, tačiau seksualine prasme ji
šiek tiek laisvamanė, nes palaikė kurį laiką intymius ryšius su savo geriausia
studente Mege bei kolega Henku. Tame universitete tiek daug seksualinės
įtampos! Žodžiu, visas šis trikampis vieną dieną sutrinka, kai dėstytojas Henkas
per prievartą palaužia studentę Megę. Alma apie tai sužino viena pirmųjų ir ji
netrukus prisimena ir savaip iš naujo išgyvena savo jaunystę, kaip pati kadaise
patyrė seksualinę prievartą, tik priešingai nei Megė, ji buvo pasirinkusi tylos,
engimo ir melo kelią.
Filmas įsuka į ilgų ir painių psichologizuotų pokalbių
sudurstytą istoriją. Ten, kur kuria Luca Guadagnino, visada veriasi daug
seksualinės įtampos ir LGBT istorijos niuansai, šis filmas – ne išimtis. Kino kritikai
gana šaltai vertino šį filmą, lygindami su „Tar“ (2022), kuris, tenka
pripažinti, kur kas aštresnis ir įtraukesnis. Bet man filmas kažkaip patiko, jo
neskuba, lėtumas, daug intelektualinių apie socialinius vaidmenis pokalbių, prislopintas aštrumas sakyti sakė, kad filmas
nenuėjo pačiu paprasčiausiu keliu, nors jis būtų visgi labiau pavykęs, jeigu pusvalandžiu
trumpesnis ir labiau „suveržta“ intriga kaip antai „Skandalo užrašai“ (2006). Visgi
filme daug ką atperka aktorės Julia Roberts pasirodymas, kuri sukūrė gana
įtaigų vaidmenį, seniai nebemačiau jos stipriame amplua, o šis vaidmuo vėl ją
išjudino ir žiūrovams priminė, kad ji gali vaidinti gerus ir sudėtingus draminius
vaidmenis.
Filmas yra ilga psichologinė drama, besisukanti apie
žmonių vaidmenų ribas. Tai intelektualus trileris apie baime pagrįstą tylėjimą.
Pagrindinė žinutė yra ta, kad bandymas nuslėpti tiesą (siekiant apsisaugoti)
galiausiai kainuoja daug brangiau nei pati tiesa. Režisūra tamsi, spalvos
prigesintos, niūrios. Stebino tas vakarietiškas studentų ir profesorių
laisvamaniškas būriavimasis tavernose, kuriose išnyksta profesorių ir studentų
atskirtys ir leidžia intelektualinį flirtą paversti ištisais lyčių ir amžiaus
nepaisomais seksualiniais romanais. Ar Lietuvoje įmanomas toks dalykas?
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 5.8
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą