Filmas: "Po medžioklės" / "After the Hunt"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepaliauju stebėti italų kilmės režisieriaus Luca Guadagnino pastarosios dekados produktyvumu: serialai, ištisi ir nesibaigiantys kino projektai. Mėgstu, kaip jis režisuoja savaip, kaip kine mato probleminį lauką ir kaip puikiai atsirenka projektams aktorius, nors pastaruoju metu kino kritikai gana drungnai vertino tam tikrus jo sukurtus filmus, kurie, anot jų, neprilygsta „Vadink mane savo vardu“ (2017) viršūnei. Galima sakyti, kad tai režisierius, kuris į kiną iškėlė vieną labiausiai išgarsėjusį jaunosios kartos aktorių Timothée Chalamet. Naujausias režisieriaus filmas „Po medžioklės“ (angl. After the Hunt) (2025). Pats pavadinimas – kilęs iš citatos (dažnai priskiriamos Otto von Bismarckui), kad žmonės niekada taip nemeluoja, kaip po medžioklės, karo metu ar prieš rinkimus. Tai užuomina į tai, kad filme matysime daug apgaulės, nutylėjimų ir bandymų apsaugoti save bet kokia kaina.

 

Viso filmo vinis – aktorės Julios Roberts sukurta profesorė Alma, kuri gyvena santuokoje su vyru, tačiau seksualine prasme ji šiek tiek laisvamanė, nes palaikė kurį laiką intymius ryšius su savo geriausia studente Mege bei kolega Henku. Tame universitete tiek daug seksualinės įtampos! Žodžiu, visas šis trikampis vieną dieną sutrinka, kai dėstytojas Henkas per prievartą palaužia studentę Megę. Alma apie tai sužino viena pirmųjų ir ji netrukus prisimena ir savaip iš naujo išgyvena savo jaunystę, kaip pati kadaise patyrė seksualinę prievartą, tik priešingai nei Megė, ji buvo pasirinkusi tylos, engimo ir melo kelią.

 

Filmas įsuka į ilgų ir painių psichologizuotų pokalbių sudurstytą istoriją. Ten, kur kuria Luca Guadagnino, visada veriasi daug seksualinės įtampos ir LGBT istorijos niuansai, šis filmas – ne išimtis. Kino kritikai gana šaltai vertino šį filmą, lygindami su „Tar“ (2022), kuris, tenka pripažinti, kur kas aštresnis ir įtraukesnis. Bet man filmas kažkaip patiko, jo neskuba, lėtumas, daug intelektualinių apie socialinius vaidmenis pokalbių,  prislopintas aštrumas sakyti sakė, kad filmas nenuėjo pačiu paprasčiausiu keliu, nors jis būtų visgi labiau pavykęs, jeigu pusvalandžiu trumpesnis ir labiau „suveržta“ intriga kaip antai „Skandalo užrašai“ (2006). Visgi filme daug ką atperka aktorės Julia Roberts pasirodymas, kuri sukūrė gana įtaigų vaidmenį, seniai nebemačiau jos stipriame amplua, o šis vaidmuo vėl ją išjudino ir žiūrovams priminė, kad ji gali vaidinti gerus ir sudėtingus draminius vaidmenis.

 

Filmas yra ilga psichologinė drama, besisukanti apie žmonių vaidmenų ribas. Tai intelektualus trileris apie baime pagrįstą tylėjimą. Pagrindinė žinutė yra ta, kad bandymas nuslėpti tiesą (siekiant apsisaugoti) galiausiai kainuoja daug brangiau nei pati tiesa. Režisūra tamsi, spalvos prigesintos, niūrios. Stebino tas vakarietiškas studentų ir profesorių laisvamaniškas būriavimasis tavernose, kuriose išnyksta profesorių ir studentų atskirtys ir leidžia intelektualinį flirtą paversti ištisais lyčių ir amžiaus nepaisomais seksualiniais romanais. Ar Lietuvoje įmanomas toks dalykas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus-voras: kelio atgal nėra" / "Spider-Man: No Way Home"

 

Sveiki,

Kai norisi nenuobodaus ir dinamiško filmo, kuris įtrauktų ir atvėsintų smegenis, galima rinktis ką nors iš „Marvel“ komikso pasaulio. Vienas geriausių, bent jau daugelio nuomone, pastatymų buvo būtent naujausias filmas „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. Spider-Man: No Way Home) (2021), kurį režisavo Jon Watts.

Beveik pustrečios valandos pasakojime vėl pasakojama apie Piterį Parkerį, kuris gyvena įprastą savo gyvenimą, tačiau visi aplinkui žino, jog jis yra žmogus-voras, todėl nei jo draugai, nei jis pats negali įstoti į aukštąją mokyklą. Ką daro Parkeris? Ogi nueina pas kitą superherojų iš kito filmo, pas daktarą Strendžą ir paprašo jo užkerėti pasaulį taip, kad niekas neprisimintų, jog jis žmogus-voras, tad mano, jog šitaip išspręs savo draugų likimus. Stop! Ar tikrai tai yra tai, ką aš pamačiau šiame filme? Taip! Tai yra paaugliška motyvacija dėl mokslų, kai super didvyris gali išgelbėti tūkstančius likimų, tačiau negali įstoti į aukštąją mokyklą? WTF? Kas per nesąmoninga motyvacija? Neapleido jausmas, jog žiūriu mokiniams, kurie bando stoti į koledžą, motyvacinį filmą apie karjeros ugdymosi ir pasirinkimo galimybes. Visgi toliau, aišku, darosi šiek tiek įdomiau, kai daktaras Strendžas padaro apmaudžią klaidą ir įvelia burtuose klaidą, todėl susikryžmina net kelios visatos versijos ir keletas piktadarių, su kuriais šis žmogus-voras nebuvo susidūręs, tačiau mes puikiai žinome iš ankstesniųjų dalių, patenka į šią tikrovės versiją ir prasideda kovos dėl „atvertimo“ į doros kelią.

Iš tikrųjų iš siužeto tikėjausi kur kas geresnio. Tas pats matytas anuomet „Daktaras Streinžas“ man paliko kur kas geresnį įspūdį, na, o šis filmas man su akivaizdžiu banaloku paauglio kvapeliu tarsi „Marvel“ šioji serija būtų akivaizdžiai orientuota į šios kartos žiūrovą. O gal aš senstu jau ir kažko nebesuprantu? Filmas vizualiai, kaip ir dera dažniausiai šios serijos filmams, veža tiesiogine to žodžio prasme, o idėja sulieti trijų jau ekranuose kažkada matytų „Žmogaus-voro“ aktorių kartas, man pasirodė išties geras ėjimas plėtojant mindfuck vadinamą filmo maišaties siužetinį rebusą, tačiau visumoje filmas gerokai pervertintas. Visų pirma, koks ketvirtokas iš savo vadovėlio rašė dialogus? Jie tokie primityvūs, tarsi niekuo nesiskirtų nuo tų trumpų ir primityvių komikso užrašymų debesėliuose, veikėjai perdėtai sentimentalūs, scenos, kuriose Parkeris verkia, pernelyg ištęstos, o gėrio ir blogio kovos pernelyg vienktyptės ir nuspėjamos. Nežinau, techninė dalis filmo gera, tačiau negi neįmanoma išaugti iš tų keistai primityvių dialogų, elgesio ir motyvacijos skatinimo strategijos plokštumų? Retkarčiais „pagraudenimai“, kurie turėtų suspausti širdį, primena labiau parodijos žanrą, nei iš tikrųjų keltų kokias nors emocijas žiūrovui. Aš suprantu, kodėl šis filmas tapo sėkmingu, tačiau visas jo įdaras toli gražu sėkme nekvepia, bet atsainiai pažiūrėti iš smalsumo be giliamintės analizės ar nuostabos, žinoma, galima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyla" / "Silence"

Sveiki, 

Viena laukiamiausių juostų buvo Martin Scorsese ekranizacija „Tyla“ (angl. Silence) (2016). Daugybės pripažintų filmų autorius (Infiltruoti, Kuždesių sala, Volstryto vilkas ir t. t.) šįkart užuot gilinęsis į jam taip patinkančius kriminalinio pasaulio užkulisius, norėjo sukurti itin jautrų ir dvasingą filmą. Reklamine kone skrajute tapusi citata: „Šiam filmui režisierius ruošėsi jau trisdešimt metų“. Ko galima tikėtis? Tik paties geriausio arba pusėtino filmo, juk neretai daug žadančios citatos apie pasiruošimus linkusios neatspindėti realių dalykų.

Pasirodo, „Tylą“ jau dešimtmetį turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tačiau niekada neteko domėtis šia knyga tikriausiai dėl man nelabai patrauklios „Obuolio“ leidyklos, kuri niekaip „nelimpa“ su rimtos literatūros leidykla dėl savo absoliučiai komercinio orientyro. Kalbant apie beveik trijų valandų epą, būtų galima kalbėti ir kalbėti apie dviejų sunkiai suderinamų kultūrų ir religijų sandūrą septyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, kada misionieriai krikščionys buvo žiauriai kankinami budistinėje Japonijoje, kitaip sakant, Vakarų kultūros pelke, kuri praktiškai taip ir liko savita iki šių dienų. Apie naujų pasaulių užkariavimus sukurta nemažai įspūdingų ir gerų kino epų, manau, nuo šiol ir šis sėkmingas filmas bus įtrauktas į šį sąrašą. 

Nors filmas iš pažiūros apie žiaurius susidorojimus ir kankinimus, vidinius veikėjų tikėjimo išbandymus per religinių simbolių paniekinimus ir gilius tikėjimo vandenis. Visgi pagrindinis žvilgsnis krypsta į jauną ir tvirtą tikėjimą demonstruojantį Rodrigesą, kuris patenka į japonų nelaisvę ir kasdien su juo atliekami tikėjimo palaužimo pratybos. Brutalus japonų elgesys, išradingos kankinimų scenos ir spektakliai vis labiau smaugia pagrindinį personažą, kol šis galiausiai ima suprasti takoskyrą tarp veiksmų ir giluminio tikėjimų parametrų... Nors filmas iš esmės pasakoja apie dviejų kultūrų sąlytį, bet smagu, kad režisieriui pavyko dar kartą svetimoje žemėje nubrėžti panašaus į Kristaus tikėjimo išbandymo istoriją. Filmas daugiau filosofinis, dialoguose ir veiksmuose veriantis keistas prisitaikėliško ir tikro tikėjimo testavimo galimybes. 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Andrew Garfield, kuris, mano manymu, kol kas sukūrė patį geriausią savo karjeroje vaidmenį, kur kas geresnį nei „Pjūklo keteroje“. Apskritai kalbant, tai kruopštus filmas, kurtas dviem sluoksniais: kultūrų difuzijai nusakyti ir asmeninę žmogaus istoriją, todėl filmo tuščiu tikrai nepavadinsi. Kažkaip be didesnių mistifikavimų, gana realistiniu būdu pavyko sukurti išties gerą išmėginimą ir pačiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pjūklo ketera" / "Hacksaw Ridge"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Būna, lauki kokio režisieriaus filmo ištisą dešimtmetį. Tarkim, Mel Gibson naujojo darbo „Pjūklo ketera“ (angl. Hacksaw Ridge) (2016), pastarasis tapo vienu rimčiausiu pretendentu į šiųmečių apdovanojimų derlių. Kažkodėl nestebina, nes amerikiečiai itin mėgsta galingus filmus, aukštinančius jųjų tautos didvyrius, nelygu kaip pažiūrėsi, nes būtent Clint Eastwoodo filmas „Laiškai iš Ivo Džimos“ bandė parodyti Antrojo pasaulinio karo ir japonų pusės patriotiškumą ir, aišku, jam pavyko kur kas geriau nei M. Gibsonui. Žiaurus tas karas ir bijau, kad tokie filmai kaip „Pjūklo ketera“, kurie lyg ir memorialiniai, paremti realių žmonių autobiografinėmis istorijomis, tampa rimtu stimulu ilgėtis karo, heroizmo ir apskritai senojo, labai blogo idiotiško posakio „mirti už tėvynę“ realizavimo ilgesio – tą rodo ir neišprususių lietuvių komentarai, kurie romantiškai ilgisi kraujo, lūžusių kaulų, dvėselėnos, kas iš esmės simbolizuoja jųjų menkavertiškumą ir norą būti didvyriais ten, kur nepamatuotos sąlygos...

Bet ne apie tai, o apie patį filmą. Žinoma, kad tikėjausi iš M. Gibsono kur kas daugiau! Tiesą sakant, net nesuprantu, kodėl šis filmas taip visiems patiko. Tiesą sakant, suprantu, tačiau blaiviu protu nenoriu to pripažinti. Herojiniai kariniai epai apie Antrąjį pasaulinį karą tokia išsemta tema, kad net koktu nuo tų karo didvyrių (šiuo atveju, kas ypač reta – pacefistinį didvyrį!), nes neretai būna didingas epas sukaltas įvairiems kankiniams arba vargšės tėvynės vardan skerdynių „didvyriams“. Jeigu nežinočiau, kad tai M. Gibsonas, manyčiau, kad filmą režisavo S. Spielbergas, nes jau toks panašus braižas į „Karo žirgą“, kad neduok tu Dieve... Neseniai matėme Angelinos Jolie filmą „Nepalūžęs“, kuris gana holivudiniu rakursu papasakojo daug kam amą atėmusią žmogaus istoriją. Panaši ir šio filmo tema ir režisūrinis braižas, tarsi M. Gibsonas ant holivudinių karinių epo klišių statytų atskirą Babiloną. Filmo pradžia siaubingai primena prieš 10 metų ir seniai pasirodžiusias karines juostas, netgi režisūra itin panaši, o scenarijaus šablonai... Kodėl niekas apie tai nekalbėjo? Pagrindinio herojaus pacifistinės nuostatos tiesiog kai kuriose situacijose tampa heroistinė poza – mane kambariokai sumušė, o aš: ups, viršininke, atsitrenkiau į sieną! Arba toji romantizuota meilės istorija su felčere – tų akių susitikimas, romantiniai saldūs žvilgsniai? Tiesiog eilinis filmas su eiline energetika.

Iš esmės filmas prabangiai nufilmuotas, yra dėmesio vertų karinių scenų, tačiau filmas pasirodė tuščiaviduris ir išpūstas, nes menkai jaudino mane pagrindinio veikėjo gyvenimas, išskyrus stipriausios scenos pasirodė tėvo ir sūnaus santykiai bei Biblijiniai ir tikėjimo įvesti motyvai, o visa kita kažkur jau matyta ir regėta, kad net ėmė erzinti tie aiškiai matomi šablonai, o ne ašarą turėjusi išspausti istorija. Visumoje filmas gal ir neblogas, vidutinis, tačiau, mano kuklia nuomone, gerokai pervertintas ir, pripažinkim, tai prasčiausias M. Gibsono darbas originalumo atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daktaro Parnaso Fantazariumas" / "The Imaginarium of Doctor Parnassus"

Sveiki, kinomanai,

Toliau tęsiu pasakinio žanro filmų peržiūras, toks šįkart papuolė ir filmas „Daktaro Parnaso Fantazariumas“ (The Imaginarium of Dactor Parnassus) (2009). Po nelabai patikusių „Brolių Grimų“ keliauju į kur kas įmantresnį filmą, kalbant apie jo siužetą, tačiau savo stebuklais, specialiaisiais efektais, mano akimis, neprilygsta „Ozas: didingas ir galingas“ filmui. 

Šio filmo stiprioji pusė tikriausiai būtų scenarijus – dvi realybės, kurios yra destruktyvios, bet pasakinis motyvas ir formuluotė leidžia į tai žiūrėti pakankamai žaismingai, nors potekstė tiek žiūrovui, tiek visai žmonijai gana skausminga ir aktuali – pasikėsinimas į amžinybę, amžiną žmogaus gyvenimą. Kaip visada čia rasime suktą velnią, nelyginant kokioje sakmėje, liaudies motyvų, budistinių tiesų, teologijos, filosofijos pliūpsnių, ir viskas vienoje „pakuotėje“, kaip iš serijos „trys viename“, taip ir čia mes žvelgiame į žmogaus pasąmonės nagrinėjimą tik ne pro mikroskopą, o pro kaleidoskopą. Šiaip filmas daug žadėjo pačioje pradžioje, kostiumai buvo puikūs, aktorių žvaigždynas tiesiog stulbinamai svaigino, nes viename filme sutikti tokius dievukus yra retas reiškinys! O gal ir nelabai, nes pernelyg tai akcentuoju paskutiniuoju metu... Aktoriai ir siužetas geri, bet pats filmo užpildymas, jo realizavimas man pasirodė pernelyg primityvus, teatrinis. Kažko trūko, būta pernelyg didelio noro pataikauti žiūrovui, pasigedau individualumo, bet kitą vertus, ko norėti iš komercinio reginio?

Iš esmės filmas nėra prastas, jis tiks ir patiks daugeliui iš mūsų, bet negaliu pasakyti, kad jis man itin tiko ir patiko. Susižiūrėjo pakankamai lengvai, bet ne taip nuotaikingai, kaip norėjosi ir kaip tikėjausi. Daug spalvų, cirko, vaizdų, bet iš karnavalinio filmo pačios dvasios ir pasigedau, geras siužetas liko tik paviršutiniškai nulakuotas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela