Filmas: "Po medžioklės" / "After the Hunt"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepaliauju stebėti italų kilmės režisieriaus Luca Guadagnino pastarosios dekados produktyvumu: serialai, ištisi ir nesibaigiantys kino projektai. Mėgstu, kaip jis režisuoja savaip, kaip kine mato probleminį lauką ir kaip puikiai atsirenka projektams aktorius, nors pastaruoju metu kino kritikai gana drungnai vertino tam tikrus jo sukurtus filmus, kurie, anot jų, neprilygsta „Vadink mane savo vardu“ (2017) viršūnei. Galima sakyti, kad tai režisierius, kuris į kiną iškėlė vieną labiausiai išgarsėjusį jaunosios kartos aktorių Timothée Chalamet. Naujausias režisieriaus filmas „Po medžioklės“ (angl. After the Hunt) (2025). Pats pavadinimas – kilęs iš citatos (dažnai priskiriamos Otto von Bismarckui), kad žmonės niekada taip nemeluoja, kaip po medžioklės, karo metu ar prieš rinkimus. Tai užuomina į tai, kad filme matysime daug apgaulės, nutylėjimų ir bandymų apsaugoti save bet kokia kaina.

 

Viso filmo vinis – aktorės Julios Roberts sukurta profesorė Alma, kuri gyvena santuokoje su vyru, tačiau seksualine prasme ji šiek tiek laisvamanė, nes palaikė kurį laiką intymius ryšius su savo geriausia studente Mege bei kolega Henku. Tame universitete tiek daug seksualinės įtampos! Žodžiu, visas šis trikampis vieną dieną sutrinka, kai dėstytojas Henkas per prievartą palaužia studentę Megę. Alma apie tai sužino viena pirmųjų ir ji netrukus prisimena ir savaip iš naujo išgyvena savo jaunystę, kaip pati kadaise patyrė seksualinę prievartą, tik priešingai nei Megė, ji buvo pasirinkusi tylos, engimo ir melo kelią.

 

Filmas įsuka į ilgų ir painių psichologizuotų pokalbių sudurstytą istoriją. Ten, kur kuria Luca Guadagnino, visada veriasi daug seksualinės įtampos ir LGBT istorijos niuansai, šis filmas – ne išimtis. Kino kritikai gana šaltai vertino šį filmą, lygindami su „Tar“ (2022), kuris, tenka pripažinti, kur kas aštresnis ir įtraukesnis. Bet man filmas kažkaip patiko, jo neskuba, lėtumas, daug intelektualinių apie socialinius vaidmenis pokalbių,  prislopintas aštrumas sakyti sakė, kad filmas nenuėjo pačiu paprasčiausiu keliu, nors jis būtų visgi labiau pavykęs, jeigu pusvalandžiu trumpesnis ir labiau „suveržta“ intriga kaip antai „Skandalo užrašai“ (2006). Visgi filme daug ką atperka aktorės Julia Roberts pasirodymas, kuri sukūrė gana įtaigų vaidmenį, seniai nebemačiau jos stipriame amplua, o šis vaidmuo vėl ją išjudino ir žiūrovams priminė, kad ji gali vaidinti gerus ir sudėtingus draminius vaidmenis.

 

Filmas yra ilga psichologinė drama, besisukanti apie žmonių vaidmenų ribas. Tai intelektualus trileris apie baime pagrįstą tylėjimą. Pagrindinė žinutė yra ta, kad bandymas nuslėpti tiesą (siekiant apsisaugoti) galiausiai kainuoja daug brangiau nei pati tiesa. Režisūra tamsi, spalvos prigesintos, niūrios. Stebino tas vakarietiškas studentų ir profesorių laisvamaniškas būriavimasis tavernose, kuriose išnyksta profesorių ir studentų atskirtys ir leidžia intelektualinį flirtą paversti ištisais lyčių ir amžiaus nepaisomais seksualiniais romanais. Ar Lietuvoje įmanomas toks dalykas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Serialas: "Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija" / "Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryan Murphy serialų estetika ir įtraukimu beveik neabejoju, tačiau net man sudėtinga nusakyti priežastis, kodėl neperžiūrėjau prieš kelerius metus jo režisuoto „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“ pirmojo sezono, kuris buvo tiek žiūrovų, tiek televizijos apdovanojimų pastebėtas ir labai aptartas, įvertintas. Tiesa, kelias pirmąsias serijas visgi teko žiūrėti, patiko, bet, matyt, atsirado kiti reikalai ir serialas dingo iš horizonto. Tikriausiai niekada nebūčiau grįžęs prie šios antologijos, nes mėgstu žiūrėti nenuosekliai, jeigu ne darbe atsiradusios diskusijos apie brolių Menendezų kriminalą, kurios istorijai būtent ir skirtas visas antologijos antrasis sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija“ (angl. Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story).

 

Kaip jau įprasta R. Murphy serialo antologijoms, jis remiasi tikromis viešai visuomenėje sulaukusių istorijų atgarsiais. Lailas ir Erikas Menendezai buvo du broliai, kurie 1989 metais nužudė savo tėvus savo namuose Beverli Hilse. Ši byla buvo labai plačiai nuskambėjusi ir sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Broliai tvirtino, kad ilgus metus kentėjo nuo tėvo smurto ir kad tai buvo priežastis, kodėl jie nužudė savo tėvus. Teismas šiuos argumentus atmetė ir broliai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Ši byla yra labai sudėtinga ir joje yra daug neatsakytų klausimų. Kai kurie žmonės tiki, kad broliai buvo priversti žudyti dėl patirto smurto ir seksualinio išnaudojimo, o kiti mano, kad jie tiesiog norėjo atsikratyti savo tėvų ir gyventi prabangų gyvenimą. Tikrasis brolių teismas baigėsi tik 1995 metais ir jie per paskutinį prisiekusiųjų posėdį gavo bausmę kalėti iki gyvos galvos.

 

Serialą sudaro viso labo 9 serijos ir nukelia mus į 1989-uosius, kuriuose vaizduojama lemtinga turtuolių Menendezų šeimos naktis, kada Lailas ir keletą metų jaunesnis Erikas nelegaliai įsigiję ginklų nušauna savo namų svetainėje vakarojančius tėvus. Aišku, po to seriale dar ne kartą bus grįžtama prie šios scenos, pateikiamos vis kokią emocinę turinčią perspektyvą, tačiau broliai gindamiesi ilgai trukusiame teisme sukūrė savo apgalvotą istoriją, kuria vos nepatikėjo prisiekusieji.

 

Šioje manipuliatyvioje istorijoje tik iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas elementaru. Sezono pirmoji pusė paremta absoliučiai Menendezų teisminiais liudijimais ir toksišku tėvų auklėjimu (tėvas sadistas mačistas ir savo sūnų seksualinis išnaudotojas, motina bevalė alkoholikė, smurtą stebinčioji), atrodo, jog serialo autoriai ryškiai pasirodė pademonstruoti poziciją, jog Lailas ir Erikas yra smurtinės aukos, nuteistos neteisingai. Jų apsilankymai pas psichologą, nuolatinės Eriko ašaros ir žliumbimas, pasisakymai apie žmogžudystę psichologui ir gausybė prifarširuotų sadistinių scenų, kaip Menendezų sūnūs vienaip ar kitaip patiria iš tėvo smurtą, pažeminimą ir patyčias dėl savo nevyriškumo, nesportiškumo. Atrodo, kad viskas laikosi dėl to, kad tėvui niekaip broliai negali įtikti ir jų gyvenimas išties primena disciplinuotą karinę tikrovę, nesvarbu, kad aplinkui viskas skendi turtuose.

 

Galiausiai po suėmimo ima ryškėti ir kitos pasakojimo perspektyvos, kurios prieštarauja jautriajai Lailo ir Eriko pusei. Pasirodo, berniukai mėgo sukčiauti, buvo primokyti turčių rajono vagys, prigauti nusirašinėjantys universitete, o tėvas vis gelbėdavo jų užpakalius. Galiausiai pasakojama ir trečioji versija iš namų tarnų perspektyvos, kurie teigė, jog tėvai visgi nesą jokie sadistai ir namuose nieko panašaus nevykę, priešingai – tėvams buvo sunku su Eriku ir Lailu dėl jų išlepimo ir užgaidų, staigių nuotaikų kaitų ir tėvai netgi jų bijoję. Žodžiu, serialo pabaiga išties tampa nebeatnarpliojama, nes nebeaišku, kuri toji versija iš tikrųjų buvo tikra. Iš esmės ji ir negali būti „atrišama“, nes tikrasis teismas ir istorija tikriausiai žinomi iki šiol kalėjime (jau 30 metų!) sėdintiems Erikui ir Lailui Menendezams. Sakyčiau, kad serialui pavyko sukurti pusiausvyrą tarp užtikrinto žinomumo ir to žinojimo pametimo, žiūrovas pamažu ima abejoti Lailo ir Eriko žmogiškumu.

 

Nors atrodytų, kad serialas iš teismo salės, bet tikriausiai tik paskutinės dvi serijos labiau pabrėžia šio proceso sudėtingumą ir man asmeniškai kiek priminė kitą Ryan Murphy antologijos „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ pirmąjį sezoną, kada buvo vaizduojama už žmogžudystę teisiama beisbolo žvaigždė O. J. Simpsonas. Pastarasis taip pat paminėtas seriale apie Menendezus, kai O. J. Simpsonas 1995 metais tampa trumpalaikiu Eriko kalėjimo už sienos „draugu“.

Šios dvi viršutinės nuotraukos vaizduojamos su tikraisiais Menendezais ir jų advokate dešimtajame dešimtmetyje.

Štai taip tikrieji broliai atrodo po daugel metų praleistų kalėjime.

Autentiška Menendezų šeimos fotografija, o apačioja – aktoriai iš serialo, įkūnijantys juos kaip veikėjus.

Aktoriai ir serialo sumanytojas R. Murphy pristatymo dieną.

Kadrai iš serialo.

 

Iš šio sezono serijų išskirčiau penktąją, kuri tarsi iškrenta iš konteksto, nes nufilmuota absoliučiai vienu kadru, stengiantis kuo tiksliau atkartoti filmuoto tikrojo Eriko Menendezo išlikusį ikiteisminį liudijimą. Šiuo atveju, kaip ir anais sykiais, mane visada žavi kruopšti R. Murphy komandos aktorių atranka ir vaidyba, kuri paremta estetika ir laikmečius pabrėžiančia autentika, nors ir pasakojama kruvina istorija, bet kokie aktoriai! Ne aktoriai, o manekenai nuo podiumo! Man iki tol nežinomi jaunosios kartos aktoriai: Lailo vaidmenį atliko Nicholas Alexander Chavez (g. 1999), o Eriko – Cooper Koch (g. 1996) tikriausiai jau įsirašė į savo karjeros archyvus kaip įsimintini jaunosios kartos aktoriai. Visgi tikrieji Menendezai nebuvo tokie žavūs ir gražūs, tačiau R. Murphy labai išnaudoja aktorių išvaizdos pranašumus ir kuria smarkiai, sakyčiau, pavojingai erotiškai pripumpuotą sezoną. Švysteli ir tai, kad Lailas ir Erikas galimai buvo broliai meilužiai, kurių iš tikrųjų tėvas netvirkino, bet patys retsykiais mėgdavo pamaloninti vienas kitą duše. Žinoma, tai tik versijos ir jų koliažas per visą sezoną ne kartą keičiasi. Seriale pasirodo ir tam tikros kino filmų legendos, lietuviams tikrai pažįstamas Javier Bardem bei Chloë Sevigny, kurie sukuria dviprasmiškus Eriko ir Lailo tėvų variantus, jų vaidmenys nors epizodiniai, bet taip pat ryškūs ir įsimintini.

 

Garso takelis! Daug kas mini, kad dešimto dešimtmečio pirmosios pusės dainos nostalgiškai atpažįstamos ir papildo Eriko ir Lailo sprendimus, įrėmina laikmečio dvasią. 1986 metais pasirodęs Naujosios Zelandijos roko grupės gabalas „Don't Dream It's Over“ tampa ir šeštojo epizodo pavadinimu. Kolorito atžvilgiu, man regis, šis antrasis sezonas nėra toks tamsus, koks buvo pirmasis apie Džefrį Dahmerį, sakyčiau, kai kuria prasme netgi priminė „Amerikietiško nusikaltimo“ antrąjį sezoną apie Gianni Versacio 1997 metais nužudymą, estetiška, dailu, bet iš esmės Murphy pasaulio žiaurumas ir smurtas visada toks gražus, kad galima patikėti, jog jis toks ir turėtų būti – pateisinamas.

 

Visgi serialo finalas patiems Menendezams nėra geras, prisimelavę ir prigauti meluojantys teismo proceso metu; mane stebino jų didybės ir arogancijos bei svajonių, geros nuomonės apie save mastas, jeigu dar nesibaigiant teismui Lailas diktuoja ir slapta rašo knygą iš kalėjimo, trokšta simpatijų iš visuomenės. Kokias reikia turėti smegenis, kad negalvotum, jog šie liudijimai gali atsigręžti byloje prieš jį ir brolį? Nemanau, kad serialas kaip nors stengiasi pabrėžtinai pateisinti brolių melus ir žmogžudystę, tai pradžios apgaulinga iliuzija, kadangi nė pats serialas nesistengia atsakyti ar išnarplioti šios bylos, žiūrovui ši istorija, ypač vyresnės kartos amerikiečiams, tėra archyvinė dar viena kriminalinę nostalgiją menanti istorija, kuri primena, kaip veikia arba neveikia teisingumas, kaip galima lengvai manipuliuoti tariama tiesa ir pražūti.

 

Šiaip „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezo istorija“ skyrius man patiko, žiūrėjosi estetiškai ir su intriga, mėgavausi kiekviena serija kaip kokybiškai sukaltu serialu, vis ironiškai pagalvodamas: kaip miega tie scenarijų autoriai, kurie iš projekto į projektą kasdien be perstojo tiria ir konstruoja, rekonstruoja visas tas kraupias istorijas ir metai iš metų mums pateikia supresuotas ir kondensuotas istorijas gražioje lėkštėje. Kaip jie mylisi ir bučiuoja po visko savo vaikus? Tikriausiai lygiai taip pat, kaip ir Alkatraso kalėjimo prižiūrėtojai arba kaip Lailo ir Eriko advokatė Leslie Abramson, kurią charizmatiškai, sakyčiau, suvaidino „Sopranuose“ išgarsėjusi aktorė Ari Graynor.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaulai ir visa kita" / "Bones and All"

 Sveiki,

 

Labai mėgstu italų režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“ (2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą, nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022) Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.

 

„Kaulai ir visa kita“ pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą, veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.

 

Vos sulaukusi 18 metų Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas, sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti įprastą žmonių gyvenimą?

 

Filmas, pripažinsiu, sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų. Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška prigimtis. Jie yra žmogėdros.

Sakyčiau, režisierius nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme, tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti, ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.

 

P. S. Kaip puikiai perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo šiurpas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvyn ir Slimas" / "Queen & Slim"

Sveiki,

Kiek netikėtas amerikiečių režisierės Melina Matsoukas bandymas socialiai kritikuoti esamą dabartinė juodosios rasės žmonių padėtį pietiniuose JAV regionuose. Tą ji daro filme „Kvyn ir Slimas“ (angl. Queen and Slim) (2019), kuriame pasakojama nuo teisėsaugos bėgančios porelės istorija.

Iš tikrųjų istorija kiek adaptuota ir kelianti nuostabą. Nesitiki, kad žiūri XXI šių dienų kontekstinę istoriją. Nuo pat pradžių kavinėje susitikusi juodaodžių porelė nuobodžiai ir šiek tiek pretenzingai kalbasi apie nuobodų vakarą ir viskas primena kaip iš kokio 8 dešimtmečio Amerikos. Galiausiai Slimas nusprendžia parvežti Kvynę namo, bet juos sustabdo baltaodis pareigūnas ir, žinoma, įvyksta konfliktas, susišaudymas ir visa tai, ką iš tikrųjų dabar regime nūdienos JAV kontekstuose. Juodaodžiai vis dar tam tikrose valstijose yra spaudžiami dėl to, kad jie juodaodžiai, vis dar gajūs praėjusio amžiaus rasistinės nuostatos ir baltųjų policininkų nebaudžiamumas. Iš tikrųjų policija, kuri turėtų tarnauti dėl saugumo visiems piliečiams, jie vykdo tik valdžios užsakymus ir neretai linksminasi galios žaidimų pozicijos dėka vien savo malonumui. Nesakau, kad visi, bet tas subordinuotas požiūris, kad juodosios rasės žmonės savaime yra priskiriami prie nusikalstomo pasaulio, rodo tam tikrą JAV susisluoksniavimą. Pastarųjų metų judėjimas Black Lives Matter, kai labai panašiomis aplinkybėmis pareigūnas naudodamas nereikalingą smurtą nužudė baltos dienos šviesoje (tiesiog gatvėje) juodosios rasės vyrą, leido įsigalėti protestams visose valstijose.

Visgi kiek mažai mes žinome apie kasdienį juodaodžių gyvenimą JAV-ose, ypač vidurinėse ir pietinėse valstijose, kitaip sakant, tolyn nuo blizgančio Holivudo. Kad įstatymai negarantuoja laisvės ir saugumo, kol žmonių sąmonėje nėra įvykęs pokytis – irgi tiesa. Bėganti porelė iš tikrųjų lyg ir dalyvauja tikrame veiksmo pabėgimo filme, bet režisierė šįkart čia be galo kantri, nes jai veiksmas ir dinamika nėra esminiai dalykai. Ji kantriai per pabėgimo istoriją kuria socialinių ryšių sanklodą, brėžia periferines dabarties šių sanklodų ribas, nepamiršdama ir, atrodo, šiaip jau veiksmo filmams būdingų elementų: pavojus, meilė, erotinės scenos, automobiliai, ginklai... Bet tai toli gražu iki pramoginio aštraus veiksmo filmo, čia lyg savotiškas protestas, tam tikra politinė ir pilietinė laikysena prabilti moraliniu ir humanistiniu lygmeniu: kodėl leidžiama teisinėje valstybėje vykti tokiems baisiems dalykams? Kodėl odos spalva nulemia tavo vietą toje valstybėje?

Filmas pastatytas kaip „Boni ir Klaidas“ šiuolaikinė juodosios rasės adaptyvi interpretacija, bet priešingai nei „Boni ir Klaidas“, kurie buvo šiaip sistemos maištininkai ir nusikaltėliai, Kvyn ir Slimas turi aiškų nekaltumo prezumpciją – savigyną, tačiau dėl to, kad jie juodaodžiai, jie turi menkus šansus apsiginti. Dvigubų standartų JAV vaizduojama „Kvyn ir Slimas“ filme leidžia žvelgti ne per istorinius kontekstus, o per šių dienų realijas į socialines JAV dabarties problemas. Tiesa, filme pribloškiamas aktorių duetas! Jau kaip aš mėgstu aktorių Daniel Kaluuya!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Viešbutis" / "American Horror Story: Hotel" (5 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Tas, kas mane pažįsta, tas žino, koks esu didelis ir užkietėjęs Amerikietiškų siaubo istorijų serialo mėgėjas, todėl kas savaitę vis su nekantrumu laukdavau naujausių penktojo sezono serijų ir jau šią savaitę, trečiadienį, buvo parodyta paskutinė penktojo sezono šio puikaus antologinio serialo serija. Tiesa, šįkart ne 13, bet 12 serijų, kažkodėl serialas buvo sumažintas, bet tai tikriausiai ne bėda, nes pagrindinis šio serialo režisierius Ryan Murphy aktyviai kūrė net tik Amerikietiška siaubo istorija: Viešbutis, bet ir juodojo absurdo serialą Scream Queens – po serialo Glee (liet. Choras), tai naujas projektas, o štai šiemet turėtų pasirodyti analogiškas Amerikietiško siaubo istorijos serialo „brolis“ Amerikietiška nusikaltimo istorija, kuriame atsidurs ne vienas aktorius iš kitų jo projektų, jau patvirtinta, kad jame tikrai išvysime visiems pamėgtą Sarah Paulson ir daug kitų puikiai žinomų aktorių – šio serialo premjera jau vasario 2 dieną. Taigi, yra ir dar viena gera žinia – rudenį vėl galėsime mėgautis dar vienu, jau šeštuoju Amerikietiška siaubo istorija sezonu.

Nors šiemet Auksinių gaublių apdovanojimuose serialo vardas pasitraukė iš dominuojančiųjų, bet visgi serialas kasmet ką nors vis pelno – šįkart Lady Gaga debiutas Grafienės nemirtingosios vaidmuo nepaliko dauguma abejingų. Garsi dainininkė apdovanojimą kaip geriausia mini serialo aktorė atsiėmė su ašaromis akyse ir paperkančiu nuoširdumu, sakydama, kad jaučiasi kaip Cher. 

Penktasis sezonas taip pat buvo sėkmingas, nepaisant nominacijų apmažėjimų. Šįkart pasirinkta ypač artima siaubo žanrui tema – viešbutis. Šis sezonas buvo po dviejų sezonų vėl filmuojamas Los Andžele, pasirinktas viešbutis gerokai, sakyčiau, skyrėsi nuo tų pirmųjų paviešintų anonsų, kai viskas žėrėjo baltu marmuru. Pasirodo, viešbutis Cortez visiškai padoraus 7-8 dešimto dešimtmečio stiliaus prabangus viešbutis, neturintis nieko bendro su patogumais, kuriuos siūlo šiuolaikiniai viešbučiai. Anas sezonas nuo raganų buvo perėjęs prie cirko ir išsigimėlių tematikos, tai šįkart – į serijinių žudikų ir vampyrų be ilčių temą. Žvelgiant į laikotarpius, kuriuos pristato šis sezonas, jis kaip visada nevienalytis. Pagrindinis veiksmas vyksta mūsų dienomis, tačiau pasakojant viešbučio vaiduoklių ir lankytojų, nemirtingųjų istorijas, nusikeliama daug kartų ir į 1994 metus, ir į viešbučio sukūrimo istoriją 1930-uosius, kai kada į septintą dešimtmetį ir t. t. Laiko atžvilgiu istorijos sodrios, skriejančios per visą XX a., neatsiejamai nuo viešbučio istorijos. Visgi nepasitvirtino pirmieji paskleisti gandai, kad sezonas bus apie chemijos preparatų eksperimentavimą su žmonėmis, nepasitvirtino ir NSO, ne gyvenimas prie paslaptingojo miško. 

Kaip visada serialas kiek nukenčia dėl struktūros, kadangi vienu metu pasakojama daugybė įdomių biografijų, panaudojama daugybė su viešbučiais ir serijiniais žudikais surinktos realios informacijos. Gyvieji gyvena su vaiduokliais ir vaiduokliai su gyvaisiais – ir tai taip nuostabu, ta atmosfera, kai realybė susilieja su mistika ir įvyksta tikrasis Amerikietiškos siaubo istorijos prieskonis – elegantiškas, brutalus, seksualus, įmantrus. 

Didelis nuostolis buvo Jessicos Lange atsitraukimas toliau vaidinti seriale – nieko pikto, tiesiog aktorė norėjo pailsėti nuo filmavimų, atsiduoti fotografijai ir humanistinei veiklai. Girdėti visai pagrįstų kalbų, kad aktorė nėra visam laikui pasakiusi „sudiev“ ir galimas daiktas, kad ji gali vėl įsitraukti kituose sezonuose. Žinoma, šio sezono akstinas buvo Lady Gaga, atlikusi neįtikėtinai vykusį šaltos nesenstančios kalės grafienės vaidmenį. Tikriausiai kūrėjai nusprendė nedemonstruoti įprastų vampyrų, jais ir taip perkrauta šiuolaikinė kultūros rinka, todėl pasirinko tarpinį variantą – mirtingi, tačiau nesenstantys ir geriantys žmonių kraują „žmonės“. Žinoma, kūrėjai pasinaudojo Lady Gaga jaunyste, ko galbūt negalėjo atvirai daryti su Jessica Lange, čia kur kas daugiau seksualumo, orgijų, nuogo kūno, įvairių seksualinės orientacijos pozicijų ir t. t. Sezonas išties brutalumu ir krauju, lyginant su pirmuoju sezonu, išsiskiria, bet vėlgi, viskas čia stilinga, nebanalu.

Su kiekvienu sezonu vis daugiau atsiranda sujungimų su ankstesniais sezonais. Šįkart sezonas artimas iš principo pirmajam Žmogžudysčių namas, kadangi jau pirmojoje serijoje viešbutį apžiūri ta pati nekilnojamo turto konsultantė, kuri pardavinėjo žudynių namą. Čia mirę žmonės negali ištrūkti, kaip ir pirmajame sezone, ir tampa viešbučių vaiduokliais. Taip pat iš pirmojo sezono čia finalinėje serijoje iškviečiama ekstrasensė, kurią suvaidino Sarah Paulson. Su trečiuoju sezonu Coven – ragana Qeenė, kurią nudaigoja viešbučio vaiduoklis. Visai tikėtinai, kad kitas sezonas taip pat turės daug bendrų dalykų su kitais sezonais.

Man asmeniškai, sezonas patiko, buvo įdomus, kai kuriems gal net geriausias sezonas, tačiau man pamažu, nenoriu sakyti, pradeda atsibosti, tačiau baigiu „persirgti“. Jau pradedu pamažu atpažinti kūrėjų stilių, daug idėjų ateina iš buvusių sezonų, todėl užuot pasigerėjančiai stebinę, kaip tai buvo per pirmus tris sezonus, šįkart belieka tiesiog įdomumams. Net struktūriniai elementai atpažįstami, pvz., kaip ir ketvirtame sezone, taip ir čia, sukurta Helovyno serija, kada susirenka patys niekšingiausi žudikai ir atlieka savo ceremonijas. Nepasakyčiau, kad sezonas nuliūdino, tikrai ne, jis tikrai geras ir savitas apskritai žvelgiant į antologiją, tačiau tikiu, kad tiek, kiek dar bus kuriama sezonų, visi jie bus vis mažiau inovaciniai, tačiau nusiminti nereikia, nes vis dar lieka daug puikių kaskart dalykų – stulbinantys aktoriai ir jų charakteriai, briliantinis stilius, kaskart vis kitas laikotarpis ir tema.

Režisierius su pagrindiniais serialo aktoriais per penktojo sezono pristatymą.

Kaip ir buvo nematyti, Lady Gaga tapo ne tik nauju serialo veidu, bet apskritai penktojo sezono vinimi ir serialo puikiai išnaudojo jos potencialą, keistumą ir žinomumą. Patiko man jos vaidmuo, kaip visada, pagrindiniai serialo blogiukai piešiami dviprasmiškai t. y. žiūrovas jaučia jų blogus kėslus, jam atidengiami tamsiausios personažo kortos, bet kartu šalia veriasi ir to priežastys, šviesiosios personažų pusės, kas formuoja dvipoliškas ir kontrastingas veikėjų biografijas.

Prašau įsidėmėti aktorių Denis O‘Hare visiems laikams. Tiesiog esu šokiruotas, kaip aktorius niekaip nepelnė jokios nominacijos, nes jis yra tylioji šio serialo siela, sukuriantis kaskart vis neįtikėtinus vaidmenis. Pirmajame sezone suvaidino Konstansos apdegusį vyrą, trečiajame – tylų beliežuvį raganų namų tarną Spoldingą, ketvirtajame – išsigimėlių organų kolekcionierių, o šįkart, galima sakyti, vieną įmantriausių viso viešbučio damų ir veidų Liz Taylor. Aktorius seniai neslepia savo lytinės orientacijos ir jam visada atsiranda veiklos šiame seriale. Kažkodėl tikiu, kad aktoriui Lizos vaidmuo labai patiko, mums irgi.

„Titalinko“ žvaigždė aktorė Kathy Bates tai jau trečias iš eilės sezonas su serialo kompanija. Atlikusi nemirtingos ir prakeiktos ponios iš 17 amžiaus bei barzdotos cirko moters vaidmenis, ji šįkart buvo pagrindinė viešbučio koordinatorė ir administratorė, sauganti savo sūnaus užnugarį. Iškalbomis ir humoru garsėjanti britų aktorė kaskart vis kitaip įdomi, šįkart irgi.

Aktorė Angela Basett tai jau irgi trečiasis sezonas iš eilės. Suvaidinusi Vudu raganą ir trijų krūtų cirko artiste, už kuriuos buvo nominuota Emmy, šįkart ji karšta nemirtinga lesbietė. Kol kas mano jos mėgstamiausias vaidmuo yra Vudu karalienė iš Coven, bet aktorei be galo patinka vaidinti šiame seriale, nenustebčiau, jeigu ją išvysime ir šeštame sezone.

Sarah Paulson yra viena labiausiai kaskart laukiamiausių aktorių, nepraleidusi nė vieno sezono, kaskart vis stulbinamai kitokia. Šįkart ji narkomanė Selė, kuri turi ilgą ir graudžią gyvenimo istoriją. 

Ryan Murphy bendradarbiavimas su aktoriumi Matt Bomer,  jau pelnė aktoriui Emmy apdovanojimą už "Normali širdis" filmą, švystelėjęs ketvirtame sezone, šįkart jis sukūrė jau solidų vaidmenį – Donoveną, kuris smarkiai mylėjo grafienę, bet, kaip sakant, smarkiai užpavydėjo, todėl teko nukepti...

Aktorius Cheyenne Jackson turi puikų balsą, yra dainavęs miuzikluose, vaidinęs kine, išleidęs albumą, todėl net aiktelėjau, kai jis įsitraukė į šį projektą. Atliko, sakyčiau, puikų gėjaus vaidmenį, kuris įsigijo viešbutį, tačiau jis dar turi ir paauglį sūnų, o už jo tekėti norinti Grafienė vėlgi galanda savo peilius...

Ne viskas yra taip, kaip kartais atrodo, sako keistas detektyvas Džonas ir jo žmona Aleks. Serialo pradžioje buvusi gedinti šeima, pabaigoje tampa tokie rezonuojantis eklektiškumu, kad tiesiog džiaugiuosi, kaip režisieriui pavyko juos pakeisti žiūrovų akyse. Aktoriai seriale ne debiutantai. Aktorę Chloe Sevigny jau gerai pamename iš antrojo sezono Beprotnamis, kur ji atliko sekso maniakės vaidmenį, kuriai labai ne kas baigėsi. Net aiktelėjau, kad aktorė įsikūnijo į tokį rimtą ir nebanalų personažą. Lygiai taip pat ir aktorius Wes Bentley, kuris švystelėjo ketvirtame sezone, kaip vaiduoklių iškrypėlių karalius. Šįkart aktorius užėmė nemenką dalį eterio...

Aktorė Lily Rabe ir šįkart atliko tik epizodinį vaidmenį – realiai egzistavusią serijinę žudikę ir gatvės prostitutę lesbietę Aileen Wuornos. Už šį biografinį vaidmenį kažkada Charliz Theron pelnė „Oskarą“, tai galite kuo puikiaisiais palyginti, kaip Lilei pavyko tai padaryti iš naujo. Sakyčiau, labai puikiai.

Tikriausiai Amerikietiškos siaubo istorijos neįsivaizduojamos be jaunojo aktoriaus Evan Peters, kuris šįkart sukūrė itin kitonišką personažą, nors kada su juo buvo kitaip? Gal nedaug jam skirta eterio, tačiau personažas toks didelis, kad jam užtenka rezonanso kiekvienai serijai.

Visų personažų ir aktorių tikrai nesuminėsiu, tačiau yra dar tikrai daug vertų epizodų, kurie verti paminėti, tačiau nebenoriu nusivažiuoti į beletristiką. Ką aš noriu pasakyti? Tai puikus sezonas, vykęs, susigrąžinęs tikriausiai dalį prarastų žiūrovų, atradęs naujų. Daug sekso, smurto, paslapčių, didelių ir mažų vaidmenų, gerai atpažįstamų aktorių... Ir tiesiog nematau nė vienos priežasties, kodėl šis sezonas turėtų būti prastas ar Jums nepatikti, jeigu patiko prieš tai buvę keturi.

Jūsų Maištinga Siela