Nepaliauju stebėti italų kilmės režisieriaus Luca
Guadagnino pastarosios dekados produktyvumu: serialai, ištisi ir nesibaigiantys
kino projektai. Mėgstu, kaip jis režisuoja savaip, kaip kine mato probleminį
lauką ir kaip puikiai atsirenka projektams aktorius, nors pastaruoju metu kino
kritikai gana drungnai vertino tam tikrus jo sukurtus filmus, kurie, anot jų,
neprilygsta „Vadink mane savo vardu“ (2017) viršūnei. Galima sakyti, kad tai
režisierius, kuris į kiną iškėlė vieną labiausiai išgarsėjusį jaunosios kartos
aktorių Timothée Chalamet. Naujausias režisieriaus filmas „Po medžioklės“
(angl. After the Hunt) (2025). Pats pavadinimas – kilęs iš
citatos (dažnai priskiriamos Otto von Bismarckui), kad žmonės niekada taip
nemeluoja, kaip po medžioklės, karo metu ar prieš rinkimus. Tai užuomina į tai,
kad filme matysime daug apgaulės, nutylėjimų ir bandymų apsaugoti save bet
kokia kaina.
Viso filmo vinis – aktorės Julios Roberts sukurta
profesorė Alma, kuri gyvena santuokoje su vyru, tačiau seksualine prasme ji
šiek tiek laisvamanė, nes palaikė kurį laiką intymius ryšius su savo geriausia
studente Mege bei kolega Henku. Tame universitete tiek daug seksualinės
įtampos! Žodžiu, visas šis trikampis vieną dieną sutrinka, kai dėstytojas Henkas
per prievartą palaužia studentę Megę. Alma apie tai sužino viena pirmųjų ir ji
netrukus prisimena ir savaip iš naujo išgyvena savo jaunystę, kaip pati kadaise
patyrė seksualinę prievartą, tik priešingai nei Megė, ji buvo pasirinkusi tylos,
engimo ir melo kelią.
Filmas įsuka į ilgų ir painių psichologizuotų pokalbių
sudurstytą istoriją. Ten, kur kuria Luca Guadagnino, visada veriasi daug
seksualinės įtampos ir LGBT istorijos niuansai, šis filmas – ne išimtis. Kino kritikai
gana šaltai vertino šį filmą, lygindami su „Tar“ (2022), kuris, tenka
pripažinti, kur kas aštresnis ir įtraukesnis. Bet man filmas kažkaip patiko, jo
neskuba, lėtumas, daug intelektualinių apie socialinius vaidmenis pokalbių, prislopintas aštrumas sakyti sakė, kad filmas
nenuėjo pačiu paprasčiausiu keliu, nors jis būtų visgi labiau pavykęs, jeigu pusvalandžiu
trumpesnis ir labiau „suveržta“ intriga kaip antai „Skandalo užrašai“ (2006). Visgi
filme daug ką atperka aktorės Julia Roberts pasirodymas, kuri sukūrė gana
įtaigų vaidmenį, seniai nebemačiau jos stipriame amplua, o šis vaidmuo vėl ją
išjudino ir žiūrovams priminė, kad ji gali vaidinti gerus ir sudėtingus draminius
vaidmenis.
Filmas yra ilga psichologinė drama, besisukanti apie
žmonių vaidmenų ribas. Tai intelektualus trileris apie baime pagrįstą tylėjimą.
Pagrindinė žinutė yra ta, kad bandymas nuslėpti tiesą (siekiant apsisaugoti)
galiausiai kainuoja daug brangiau nei pati tiesa. Režisūra tamsi, spalvos
prigesintos, niūrios. Stebino tas vakarietiškas studentų ir profesorių
laisvamaniškas būriavimasis tavernose, kuriose išnyksta profesorių ir studentų
atskirtys ir leidžia intelektualinį flirtą paversti ištisais lyčių ir amžiaus
nepaisomais seksualiniais romanais. Ar Lietuvoje įmanomas toks dalykas?
Ryan Murphy serialų estetika ir įtraukimu beveik
neabejoju, tačiau net man sudėtinga nusakyti priežastis, kodėl neperžiūrėjau
prieš kelerius metus jo režisuoto „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“
pirmojo sezono, kuris buvo tiek žiūrovų, tiek televizijos apdovanojimų
pastebėtas ir labai aptartas, įvertintas. Tiesa, kelias pirmąsias serijas visgi
teko žiūrėti, patiko, bet, matyt, atsirado kiti reikalai ir serialas dingo iš
horizonto. Tikriausiai niekada nebūčiau grįžęs prie šios antologijos, nes mėgstu
žiūrėti nenuosekliai, jeigu ne darbe atsiradusios diskusijos apie brolių Menendezų
kriminalą, kurios istorijai būtent ir skirtas visas antologijos antrasis
sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija“ (angl.Monsters:
The Lyle and Erik Menendez Story).
Kaip jau įprasta R. Murphy serialo antologijoms, jis
remiasi tikromis viešai visuomenėje sulaukusių istorijų atgarsiais. Lailas ir
Erikas Menendezai buvo du broliai, kurie 1989 metais nužudė savo tėvus savo
namuose Beverli Hilse. Ši byla buvo labai plačiai nuskambėjusi ir sulaukė
didelio žiniasklaidos dėmesio. Broliai tvirtino, kad ilgus metus kentėjo nuo
tėvo smurto ir kad tai buvo priežastis, kodėl jie nužudė savo tėvus. Teismas
šiuos argumentus atmetė ir broliai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Ši
byla yra labai sudėtinga ir joje yra daug neatsakytų klausimų. Kai kurie žmonės
tiki, kad broliai buvo priversti žudyti dėl patirto smurto ir seksualinio išnaudojimo,
o kiti mano, kad jie tiesiog norėjo atsikratyti savo tėvų ir gyventi prabangų
gyvenimą. Tikrasis brolių teismas baigėsi tik 1995 metais ir jie per paskutinį
prisiekusiųjų posėdį gavo bausmę kalėti iki gyvos galvos.
Serialą sudaro viso labo 9 serijos ir nukelia mus į
1989-uosius, kuriuose vaizduojama lemtinga turtuolių Menendezų šeimos naktis,
kada Lailas ir keletą metų jaunesnis Erikas nelegaliai įsigiję ginklų nušauna
savo namų svetainėje vakarojančius tėvus. Aišku, po to seriale dar ne kartą bus
grįžtama prie šios scenos, pateikiamos vis kokią emocinę turinčią perspektyvą,
tačiau broliai gindamiesi ilgai trukusiame teisme sukūrė savo apgalvotą
istoriją, kuria vos nepatikėjo prisiekusieji.
Šioje manipuliatyvioje istorijoje tik iš pirmo
žvilgsnio atrodo viskas elementaru. Sezono pirmoji pusė paremta absoliučiai
Menendezų teisminiais liudijimais ir toksišku tėvų auklėjimu (tėvas sadistas
mačistas ir savo sūnų seksualinis išnaudotojas, motina bevalė alkoholikė, smurtą
stebinčioji), atrodo, jog serialo autoriai ryškiai pasirodė pademonstruoti
poziciją, jog Lailas ir Erikas yra smurtinės aukos, nuteistos neteisingai. Jų apsilankymai
pas psichologą, nuolatinės Eriko ašaros ir žliumbimas, pasisakymai apie žmogžudystę
psichologui ir gausybė prifarširuotų sadistinių scenų, kaip Menendezų sūnūs
vienaip ar kitaip patiria iš tėvo smurtą, pažeminimą ir patyčias dėl savo
nevyriškumo, nesportiškumo. Atrodo, kad viskas laikosi dėl to, kad tėvui
niekaip broliai negali įtikti ir jų gyvenimas išties primena disciplinuotą
karinę tikrovę, nesvarbu, kad aplinkui viskas skendi turtuose.
Galiausiai po suėmimo ima ryškėti ir kitos pasakojimo
perspektyvos, kurios prieštarauja jautriajai Lailo ir Eriko pusei. Pasirodo,
berniukai mėgo sukčiauti, buvo primokyti turčių rajono vagys, prigauti
nusirašinėjantys universitete, o tėvas vis gelbėdavo jų užpakalius. Galiausiai pasakojama
ir trečioji versija iš namų tarnų perspektyvos, kurie teigė, jog tėvai visgi nesą
jokie sadistai ir namuose nieko panašaus nevykę, priešingai – tėvams buvo sunku
su Eriku ir Lailu dėl jų išlepimo ir užgaidų, staigių nuotaikų kaitų ir tėvai netgi
jų bijoję. Žodžiu, serialo pabaiga išties tampa nebeatnarpliojama, nes
nebeaišku, kuri toji versija iš tikrųjų buvo tikra. Iš esmės ji ir negali būti „atrišama“,
nes tikrasis teismas ir istorija tikriausiai žinomi iki šiol kalėjime (jau 30
metų!) sėdintiems Erikui ir Lailui Menendezams. Sakyčiau, kad serialui pavyko
sukurti pusiausvyrą tarp užtikrinto žinomumo ir to žinojimo pametimo, žiūrovas
pamažu ima abejoti Lailo ir Eriko žmogiškumu.
Nors atrodytų, kad serialas iš teismo salės, bet
tikriausiai tik paskutinės dvi serijos labiau pabrėžia šio proceso sudėtingumą
ir man asmeniškai kiek priminė kitą Ryan Murphy antologijos „Amerikietiška
nusikaltimo istorija“ pirmąjį sezoną, kada buvo vaizduojama už žmogžudystę
teisiama beisbolo žvaigždė O. J. Simpsonas. Pastarasis taip pat paminėtas seriale
apie Menendezus, kai O. J. Simpsonas 1995 metais tampa trumpalaikiu Eriko
kalėjimo už sienos „draugu“.
Šios dvi viršutinės nuotraukos vaizduojamos su tikraisiais Menendezais ir jų advokate dešimtajame dešimtmetyje.
Štai taip tikrieji broliai atrodo po daugel metų praleistų kalėjime.
Autentiška Menendezų šeimos fotografija, o apačioja – aktoriai iš serialo, įkūnijantys juos kaip veikėjus.
Aktoriai ir serialo sumanytojas R. Murphy pristatymo dieną.
Kadrai iš serialo.
Iš šio sezono serijų išskirčiau penktąją, kuri tarsi
iškrenta iš konteksto, nes nufilmuota absoliučiai vienu kadru, stengiantis kuo
tiksliau atkartoti filmuoto tikrojo Eriko Menendezo išlikusį ikiteisminį
liudijimą. Šiuo atveju, kaip ir anais sykiais, mane visada žavi kruopšti R. Murphy
komandos aktorių atranka ir vaidyba, kuri paremta estetika ir laikmečius
pabrėžiančia autentika, nors ir pasakojama kruvina istorija, bet kokie
aktoriai! Ne aktoriai, o manekenai nuo podiumo! Man iki tol nežinomi jaunosios
kartos aktoriai: Lailo vaidmenį atliko Nicholas Alexander Chavez (g. 1999), o
Eriko – Cooper Koch (g. 1996) tikriausiai jau įsirašė į savo karjeros archyvus
kaip įsimintini jaunosios kartos aktoriai. Visgi tikrieji Menendezai nebuvo
tokie žavūs ir gražūs, tačiau R. Murphy labai išnaudoja aktorių išvaizdos pranašumus
ir kuria smarkiai, sakyčiau, pavojingai erotiškai pripumpuotą sezoną. Švysteli
ir tai, kad Lailas ir Erikas galimai buvo broliai meilužiai, kurių iš tikrųjų
tėvas netvirkino, bet patys retsykiais mėgdavo pamaloninti vienas kitą duše. Žinoma,
tai tik versijos ir jų koliažas per visą sezoną ne kartą keičiasi. Seriale pasirodo
ir tam tikros kino filmų legendos, lietuviams tikrai pažįstamas Javier Bardem bei
Chloë Sevigny, kurie sukuria dviprasmiškus Eriko ir Lailo tėvų variantus, jų
vaidmenys nors epizodiniai, bet taip pat ryškūs ir įsimintini.
Garso takelis! Daug kas mini, kad dešimto dešimtmečio
pirmosios pusės dainos nostalgiškai atpažįstamos ir papildo Eriko ir Lailo
sprendimus, įrėmina laikmečio dvasią. 1986 metais pasirodęs Naujosios Zelandijos
roko grupės gabalas „Don't Dream It's Over“ tampa ir šeštojo epizodo
pavadinimu. Kolorito atžvilgiu, man regis, šis antrasis sezonas nėra toks
tamsus, koks buvo pirmasis apie Džefrį Dahmerį, sakyčiau, kai kuria prasme
netgi priminė „Amerikietiško nusikaltimo“ antrąjį sezoną apie Gianni Versacio
1997 metais nužudymą, estetiška, dailu, bet iš esmės Murphy pasaulio žiaurumas
ir smurtas visada toks gražus, kad galima patikėti, jog jis toks ir turėtų būti
– pateisinamas.
Visgi serialo finalas patiems Menendezams nėra geras,
prisimelavę ir prigauti meluojantys teismo proceso metu; mane stebino jų
didybės ir arogancijos bei svajonių, geros nuomonės apie save mastas, jeigu dar
nesibaigiant teismui Lailas diktuoja ir slapta rašo knygą iš kalėjimo, trokšta simpatijų
iš visuomenės. Kokias reikia turėti smegenis, kad negalvotum, jog šie
liudijimai gali atsigręžti byloje prieš jį ir brolį? Nemanau, kad serialas kaip
nors stengiasi pabrėžtinai pateisinti brolių melus ir žmogžudystę, tai pradžios
apgaulinga iliuzija, kadangi nė pats serialas nesistengia atsakyti ar
išnarplioti šios bylos, žiūrovui ši istorija, ypač vyresnės kartos
amerikiečiams, tėra archyvinė dar viena kriminalinę nostalgiją menanti
istorija, kuri primena, kaip veikia arba neveikia teisingumas, kaip galima
lengvai manipuliuoti tariama tiesa ir pražūti.
Šiaip „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezo istorija“
skyrius man patiko, žiūrėjosi estetiškai ir su intriga, mėgavausi kiekviena
serija kaip kokybiškai sukaltu serialu, vis ironiškai pagalvodamas: kaip miega
tie scenarijų autoriai, kurie iš projekto į projektą kasdien be perstojo tiria
ir konstruoja, rekonstruoja visas tas kraupias istorijas ir metai iš metų mums
pateikia supresuotas ir kondensuotas istorijas gražioje lėkštėje. Kaip jie
mylisi ir bučiuoja po visko savo vaikus? Tikriausiai lygiai taip pat, kaip ir Alkatraso
kalėjimo prižiūrėtojai arba kaip Lailo ir Eriko advokatė Leslie Abramson, kurią
charizmatiškai, sakyčiau, suvaidino „Sopranuose“ išgarsėjusi aktorė Ari Graynor.
Labai mėgstu italų
režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu
juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“
(2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam
režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą,
nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui
pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi
lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino
darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022)
Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio
filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.
„Kaulai ir visa kita“
pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio
kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių
žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi
žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti
mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių
fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su
antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą,
veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg
narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme
tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai
neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti
pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.
Vos sulaukusi 18 metų
Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart
tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas,
sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus
senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja
su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li
biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai
juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos
senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi
kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti
įprastą žmonių gyvenimą?
Filmas, pripažinsiu,
sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų.
Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo
kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą
vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą
įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška
prigimtis. Jie yra žmogėdros.
Sakyčiau, režisierius
nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme,
tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma
ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį
filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis
bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo
kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca
Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti,
ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą
galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai
keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau,
kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus
prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.
P. S. Kaip puikiai
perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo
šiurpas.
Kiek
netikėtas amerikiečių režisierės Melina Matsoukas bandymas socialiai kritikuoti
esamą dabartinė juodosios rasės žmonių padėtį pietiniuose JAV regionuose. Tą ji
daro filme „Kvyn ir Slimas“ (angl. Queen and Slim) (2019),
kuriame pasakojama nuo teisėsaugos bėgančios porelės istorija.
Iš tikrųjų
istorija kiek adaptuota ir kelianti nuostabą. Nesitiki, kad žiūri XXI šių dienų
kontekstinę istoriją. Nuo pat pradžių kavinėje susitikusi juodaodžių porelė
nuobodžiai ir šiek tiek pretenzingai kalbasi apie nuobodų vakarą ir viskas
primena kaip iš kokio 8 dešimtmečio Amerikos. Galiausiai Slimas nusprendžia
parvežti Kvynę namo, bet juos sustabdo baltaodis pareigūnas ir, žinoma, įvyksta
konfliktas, susišaudymas ir visa tai, ką iš tikrųjų dabar regime nūdienos JAV
kontekstuose. Juodaodžiai vis dar tam tikrose valstijose yra spaudžiami dėl to,
kad jie juodaodžiai, vis dar gajūs praėjusio amžiaus rasistinės nuostatos ir
baltųjų policininkų nebaudžiamumas. Iš tikrųjų policija, kuri turėtų tarnauti
dėl saugumo visiems piliečiams, jie vykdo tik valdžios užsakymus ir neretai
linksminasi galios žaidimų pozicijos dėka vien savo malonumui. Nesakau, kad
visi, bet tas subordinuotas požiūris, kad juodosios rasės žmonės savaime yra
priskiriami prie nusikalstomo pasaulio, rodo tam tikrą JAV susisluoksniavimą.
Pastarųjų metų judėjimas Black Lives Matter, kai labai panašiomis
aplinkybėmis pareigūnas naudodamas nereikalingą smurtą nužudė baltos dienos
šviesoje (tiesiog gatvėje) juodosios rasės vyrą, leido įsigalėti protestams
visose valstijose.
Visgi
kiek mažai mes žinome apie kasdienį juodaodžių gyvenimą JAV-ose, ypač
vidurinėse ir pietinėse valstijose, kitaip sakant, tolyn nuo blizgančio
Holivudo. Kad įstatymai negarantuoja laisvės ir saugumo, kol žmonių sąmonėje
nėra įvykęs pokytis – irgi tiesa. Bėganti porelė iš tikrųjų lyg ir dalyvauja
tikrame veiksmo pabėgimo filme, bet režisierė šįkart čia be galo kantri, nes
jai veiksmas ir dinamika nėra esminiai dalykai. Ji kantriai per pabėgimo
istoriją kuria socialinių ryšių sanklodą, brėžia periferines dabarties šių
sanklodų ribas, nepamiršdama ir, atrodo, šiaip jau veiksmo filmams būdingų
elementų: pavojus, meilė, erotinės scenos, automobiliai, ginklai... Bet tai
toli gražu iki pramoginio aštraus veiksmo filmo, čia lyg savotiškas protestas,
tam tikra politinė ir pilietinė laikysena prabilti moraliniu ir humanistiniu
lygmeniu: kodėl leidžiama teisinėje valstybėje vykti tokiems baisiems dalykams?
Kodėl odos spalva nulemia tavo vietą toje valstybėje?
Filmas
pastatytas kaip „Boni ir Klaidas“ šiuolaikinė juodosios rasės adaptyvi
interpretacija, bet priešingai nei „Boni ir Klaidas“, kurie buvo šiaip sistemos
maištininkai ir nusikaltėliai, Kvyn ir Slimas turi aiškų nekaltumo prezumpciją –
savigyną, tačiau dėl to, kad jie juodaodžiai, jie turi menkus šansus apsiginti.
Dvigubų standartų JAV vaizduojama „Kvyn ir Slimas“ filme leidžia žvelgti ne per
istorinius kontekstus, o per šių dienų realijas į socialines JAV dabarties
problemas. Tiesa, filme pribloškiamas aktorių duetas! Jau kaip aš mėgstu aktorių
Daniel Kaluuya!
Tas, kas mane pažįsta,
tas žino, koks esu didelis ir užkietėjęs Amerikietiškų
siaubo istorijų serialo mėgėjas, todėl kas savaitę vis su nekantrumu
laukdavau naujausių penktojo sezono serijų ir jau šią savaitę, trečiadienį,
buvo parodyta paskutinė penktojo sezono šio puikaus antologinio serialo serija.
Tiesa, šįkart ne 13, bet 12 serijų, kažkodėl serialas buvo sumažintas, bet tai
tikriausiai ne bėda, nes pagrindinis šio serialo režisierius Ryan Murphy aktyviai
kūrė net tik Amerikietiška siaubo
istorija: Viešbutis, bet ir juodojo absurdo serialą Scream Queens – po serialo Glee
(liet. Choras), tai naujas projektas,
o štai šiemet turėtų pasirodyti analogiškas Amerikietiško
siaubo istorijos serialo „brolis“ Amerikietiška
nusikaltimo istorija, kuriame atsidurs ne vienas aktorius iš kitų jo
projektų, jau patvirtinta, kad jame tikrai išvysime visiems pamėgtą Sarah
Paulson ir daug kitų puikiai žinomų aktorių – šio serialo premjera jau vasario
2 dieną. Taigi, yra ir dar viena gera žinia – rudenį vėl galėsime mėgautis dar
vienu, jau šeštuoju Amerikietiška siaubo
istorija sezonu.
Nors šiemet Auksinių gaublių apdovanojimuose serialo
vardas pasitraukė iš dominuojančiųjų, bet visgi serialas kasmet ką nors vis
pelno – šįkart Lady Gaga debiutas Grafienės nemirtingosios vaidmuo nepaliko
dauguma abejingų. Garsi dainininkė apdovanojimą kaip geriausia mini serialo aktorė
atsiėmė su ašaromis akyse ir paperkančiu nuoširdumu, sakydama, kad jaučiasi
kaip Cher.
Penktasis sezonas taip
pat buvo sėkmingas, nepaisant nominacijų apmažėjimų. Šįkart pasirinkta ypač
artima siaubo žanrui tema – viešbutis. Šis sezonas buvo po dviejų sezonų vėl
filmuojamas Los Andžele, pasirinktas viešbutis gerokai, sakyčiau, skyrėsi nuo
tų pirmųjų paviešintų anonsų, kai viskas žėrėjo baltu marmuru. Pasirodo,
viešbutis Cortez visiškai padoraus 7-8 dešimto dešimtmečio stiliaus prabangus
viešbutis, neturintis nieko bendro su patogumais, kuriuos siūlo šiuolaikiniai
viešbučiai. Anas sezonas nuo raganų buvo perėjęs prie cirko ir išsigimėlių
tematikos, tai šįkart – į serijinių žudikų ir vampyrų be ilčių temą. Žvelgiant
į laikotarpius, kuriuos pristato šis sezonas, jis kaip visada nevienalytis.
Pagrindinis veiksmas vyksta mūsų dienomis, tačiau pasakojant viešbučio
vaiduoklių ir lankytojų, nemirtingųjų istorijas, nusikeliama daug kartų ir į
1994 metus, ir į viešbučio sukūrimo istoriją 1930-uosius, kai kada į septintą
dešimtmetį ir t. t. Laiko atžvilgiu istorijos sodrios, skriejančios per visą XX
a., neatsiejamai nuo viešbučio istorijos. Visgi nepasitvirtino pirmieji
paskleisti gandai, kad sezonas bus apie chemijos preparatų eksperimentavimą su
žmonėmis, nepasitvirtino ir NSO, ne gyvenimas prie paslaptingojo miško.
Kaip visada serialas
kiek nukenčia dėl struktūros, kadangi vienu metu pasakojama daugybė įdomių
biografijų, panaudojama daugybė su viešbučiais ir serijiniais žudikais
surinktos realios informacijos. Gyvieji gyvena su vaiduokliais ir vaiduokliai
su gyvaisiais – ir tai taip nuostabu, ta atmosfera, kai realybė susilieja su
mistika ir įvyksta tikrasis Amerikietiškos siaubo istorijos prieskonis –
elegantiškas, brutalus, seksualus, įmantrus.
Didelis nuostolis buvo
Jessicos Lange atsitraukimas toliau vaidinti seriale – nieko pikto, tiesiog
aktorė norėjo pailsėti nuo filmavimų, atsiduoti fotografijai ir humanistinei
veiklai. Girdėti visai pagrįstų kalbų, kad aktorė nėra visam laikui pasakiusi
„sudiev“ ir galimas daiktas, kad ji gali vėl įsitraukti kituose sezonuose.
Žinoma, šio sezono akstinas buvo Lady Gaga, atlikusi neįtikėtinai vykusį šaltos
nesenstančios kalės grafienės vaidmenį. Tikriausiai kūrėjai nusprendė
nedemonstruoti įprastų vampyrų, jais ir taip perkrauta šiuolaikinė kultūros
rinka, todėl pasirinko tarpinį variantą – mirtingi, tačiau nesenstantys ir
geriantys žmonių kraują „žmonės“. Žinoma, kūrėjai pasinaudojo Lady Gaga
jaunyste, ko galbūt negalėjo atvirai daryti su Jessica Lange, čia kur kas
daugiau seksualumo, orgijų, nuogo kūno, įvairių seksualinės orientacijos
pozicijų ir t. t. Sezonas išties brutalumu ir krauju, lyginant su pirmuoju
sezonu, išsiskiria, bet vėlgi, viskas čia stilinga, nebanalu.
Su kiekvienu sezonu vis
daugiau atsiranda sujungimų su ankstesniais sezonais. Šįkart sezonas artimas iš
principo pirmajam Žmogžudysčių namas,
kadangi jau pirmojoje serijoje viešbutį apžiūri ta pati nekilnojamo turto
konsultantė, kuri pardavinėjo žudynių namą. Čia mirę žmonės negali ištrūkti, kaip
ir pirmajame sezone, ir tampa viešbučių vaiduokliais. Taip pat iš pirmojo
sezono čia finalinėje serijoje iškviečiama ekstrasensė, kurią suvaidino Sarah
Paulson. Su trečiuoju sezonu Coven –
ragana Qeenė, kurią nudaigoja viešbučio vaiduoklis. Visai tikėtinai, kad kitas
sezonas taip pat turės daug bendrų dalykų su kitais sezonais.
Man asmeniškai, sezonas
patiko, buvo įdomus, kai kuriems gal net geriausias sezonas, tačiau man pamažu,
nenoriu sakyti, pradeda atsibosti, tačiau baigiu „persirgti“. Jau pradedu
pamažu atpažinti kūrėjų stilių, daug idėjų ateina iš buvusių sezonų, todėl
užuot pasigerėjančiai stebinę, kaip tai buvo per pirmus tris sezonus, šįkart
belieka tiesiog įdomumams. Net struktūriniai elementai atpažįstami, pvz., kaip
ir ketvirtame sezone, taip ir čia, sukurta Helovyno serija, kada susirenka
patys niekšingiausi žudikai ir atlieka savo ceremonijas. Nepasakyčiau, kad
sezonas nuliūdino, tikrai ne, jis tikrai geras ir savitas apskritai žvelgiant į
antologiją, tačiau tikiu, kad tiek, kiek dar bus kuriama sezonų, visi jie bus
vis mažiau inovaciniai, tačiau nusiminti nereikia, nes vis dar lieka daug
puikių kaskart dalykų – stulbinantys aktoriai ir jų charakteriai, briliantinis
stilius, kaskart vis kitas laikotarpis ir tema.
Režisierius su
pagrindiniais serialo aktoriais per penktojo sezono pristatymą.
Kaip ir buvo nematyti,
Lady Gaga tapo ne tik nauju serialo veidu, bet apskritai penktojo sezono vinimi
ir serialo puikiai išnaudojo jos potencialą, keistumą ir žinomumą. Patiko man
jos vaidmuo, kaip visada, pagrindiniai serialo blogiukai piešiami dviprasmiškai
t. y. žiūrovas jaučia jų blogus kėslus, jam atidengiami tamsiausios personažo
kortos, bet kartu šalia veriasi ir to priežastys, šviesiosios personažų pusės,
kas formuoja dvipoliškas ir kontrastingas veikėjų biografijas.
Prašau įsidėmėti
aktorių Denis O‘Hare visiems laikams. Tiesiog esu šokiruotas, kaip aktorius
niekaip nepelnė jokios nominacijos, nes jis yra tylioji šio serialo siela,
sukuriantis kaskart vis neįtikėtinus vaidmenis. Pirmajame sezone suvaidino
Konstansos apdegusį vyrą, trečiajame – tylų beliežuvį raganų namų tarną
Spoldingą, ketvirtajame – išsigimėlių organų kolekcionierių, o šįkart, galima
sakyti, vieną įmantriausių viso viešbučio damų ir veidų Liz Taylor. Aktorius
seniai neslepia savo lytinės orientacijos ir jam visada atsiranda veiklos šiame
seriale. Kažkodėl tikiu, kad aktoriui Lizos vaidmuo labai patiko, mums irgi.
„Titalinko“ žvaigždė
aktorė Kathy Bates tai jau trečias iš eilės sezonas su serialo kompanija.
Atlikusi nemirtingos ir prakeiktos ponios iš 17 amžiaus bei barzdotos cirko
moters vaidmenis, ji šįkart buvo pagrindinė viešbučio koordinatorė ir
administratorė, sauganti savo sūnaus užnugarį. Iškalbomis ir humoru garsėjanti
britų aktorė kaskart vis kitaip įdomi, šįkart irgi.
Aktorė Angela Basett
tai jau irgi trečiasis sezonas iš eilės. Suvaidinusi Vudu raganą ir trijų krūtų
cirko artiste, už kuriuos buvo nominuota Emmy, šįkart ji karšta nemirtinga
lesbietė. Kol kas mano jos mėgstamiausias vaidmuo yra Vudu karalienė iš Coven,
bet aktorei be galo patinka vaidinti šiame seriale, nenustebčiau, jeigu ją
išvysime ir šeštame sezone.
Sarah Paulson yra viena
labiausiai kaskart laukiamiausių aktorių, nepraleidusi nė vieno sezono, kaskart
vis stulbinamai kitokia. Šįkart ji narkomanė Selė, kuri turi ilgą ir graudžią
gyvenimo istoriją.
Ryan Murphy
bendradarbiavimas su aktoriumi Matt Bomer, jau pelnė aktoriui Emmy
apdovanojimą už "Normali širdis" filmą, švystelėjęs ketvirtame sezone, šįkart jis sukūrė jau solidų
vaidmenį – Donoveną, kuris smarkiai mylėjo grafienę, bet, kaip sakant, smarkiai
užpavydėjo, todėl teko nukepti...
Aktorius Cheyenne
Jackson turi puikų balsą, yra dainavęs miuzikluose, vaidinęs kine, išleidęs
albumą, todėl net aiktelėjau, kai jis įsitraukė į šį projektą. Atliko,
sakyčiau, puikų gėjaus vaidmenį, kuris įsigijo viešbutį, tačiau jis dar turi ir
paauglį sūnų, o už jo tekėti norinti Grafienė vėlgi galanda savo peilius...
Ne viskas yra taip,
kaip kartais atrodo, sako keistas detektyvas Džonas ir jo žmona Aleks. Serialo
pradžioje buvusi gedinti šeima, pabaigoje tampa tokie rezonuojantis
eklektiškumu, kad tiesiog džiaugiuosi, kaip režisieriui pavyko juos pakeisti
žiūrovų akyse. Aktoriai seriale ne debiutantai. Aktorę Chloe Sevigny jau gerai
pamename iš antrojo sezono Beprotnamis,
kur ji atliko sekso maniakės vaidmenį, kuriai labai ne kas baigėsi. Net
aiktelėjau, kad aktorė įsikūnijo į tokį rimtą ir nebanalų personažą. Lygiai
taip pat ir aktorius Wes Bentley, kuris švystelėjo ketvirtame sezone, kaip
vaiduoklių iškrypėlių karalius. Šįkart aktorius užėmė nemenką dalį eterio...
Aktorė Lily Rabe ir
šįkart atliko tik epizodinį vaidmenį – realiai egzistavusią serijinę žudikę ir
gatvės prostitutę lesbietę Aileen Wuornos. Už šį biografinį vaidmenį kažkada
Charliz Theron pelnė „Oskarą“, tai galite kuo puikiaisiais palyginti, kaip
Lilei pavyko tai padaryti iš naujo. Sakyčiau, labai puikiai.
Tikriausiai
Amerikietiškos siaubo istorijos neįsivaizduojamos be jaunojo aktoriaus Evan Peters,
kuris šįkart sukūrė itin kitonišką personažą, nors kada su juo buvo kitaip? Gal
nedaug jam skirta eterio, tačiau personažas toks didelis, kad jam užtenka
rezonanso kiekvienai serijai.
Visų personažų ir
aktorių tikrai nesuminėsiu, tačiau yra dar tikrai daug vertų epizodų, kurie
verti paminėti, tačiau nebenoriu nusivažiuoti į beletristiką. Ką aš noriu
pasakyti? Tai puikus sezonas, vykęs, susigrąžinęs tikriausiai dalį prarastų
žiūrovų, atradęs naujų. Daug sekso, smurto, paslapčių, didelių ir mažų vaidmenų,
gerai atpažįstamų aktorių... Ir tiesiog nematau nė vienos priežasties, kodėl
šis sezonas turėtų būti prastas ar Jums nepatikti, jeigu patiko prieš tai buvę
keturi.