Vienas
geriausių praėjusių fantastinių filmų laikoma super didvyrių serijoje besipuikuojantis
filmas „Juodoji pantera“ (angl. Black panther) (2018), kuris pasakoja
apie Afrikos platybėse įsikūrusią pažangią civilizaciją, kuri turi tokią
išsivysčiusią technologiją, bet visas likęs pasaulis nieko apie tai nežino. Tačiau,
kaip ir galite numatyti, čia labiau veikia gėrio ir blogio jėgos dėl naujosios
valdžios, kai kas bando iš išorinio pasaulio sugriauti eldoradišką vietinių idilę ir padaryti chaosą...
Šis filmas
juodaodžiams aktoriams neabejotinai tikras rojus – tiek gerai žinomų šios rasės
aktorių retai kada pamatysi vienoje juostoje. Jau ką vien reiškia tokios iškilios
aktorės kaip Angela Bessett ir Lupita Nyong‘o... „Juodoji pantera“ išties buvo
populiari ir giriama juosta, bet vos tik pradėjęs ją žiūrėti, prisiminiau,
kodėl apskritai vengiu ir gana nenoriai leidžiuosi žiūrėti filmus apie super
didvyrius. Kad ir kokia bebūtų beprotiškai smagi ir dinamiška atmosfera, kad ir
kaip stebintų kostiumų idėjos, nenusibostantis veiksmas, visada pasigendu –
šiame filme irgi – pagrindinių veikėjų vidinio pasaulio priešpriešų ir virsmo. Kaip
prasidėjo filmas su „geriečiais“ ir „blogiečiais“, taip jis ir baigėsi. Kad ir
kiek nuotykių, kad ir kiek išbandymų patyrė pagrindinis naujasis Vakandos
karalius, jis viduje liko tokioje pačioje pozicijoje. Todėl filmas atrodo labai
idėjiškai statiškas ir mažai kuo paveikus, nes iš esmės jis kaip kompiuterinis
žaidimas, kokį avatarą tu pasirinki,
tiek su juo tu ir „nueini“ ir niekas nepasikeičia, tik pabaigoje, kaip ir dera
herojiniams epams, laimi tie patys „geriečiai“.
Po pompastika
esti ta pati herojinė jau gerokai nusibodusi etiketo, didinga literatūrinė sakinių
moduliacija, kuri absoliučiai neatitinka žmogiškosios realybės. Veikėjai tokie
įtikėję savo paklusnumu ir dorybių persmelkta programa, kad tikrai atrodo ne
kaip žmonės, kurie klysta ir gali staiga savo veiksmų eigoje atrasti savo kitas
asmenybės dalis, bet tokiuose filmuose visada liūdina ta pati artikuliacija –
veikėjai kaip nepakeičiami geri ir blogi robotai nuo pradžios iki galo, už
kuriuos, aišku, nori sirgti, tačiau toje plotmėje nebelieka intrigos ir
įdomumo, todėl, mano akimis, filmas gana vidutiniškas, skirtas masėms be įdomesnės
vidinių veikėjų vystimosi grandinės. Visą egzotiškumo įspūdį sustiprina
afrikietiška kultūros aplinka, o jeigu veiksmas vyktų kokiame JAV didmiestyje,
tai iš vis filmas nebeatrodytų patrauklus.
Aštuntasis „Amerikietiška siaubo
istorija: Apokalipsė“ (angl. American
Horror Story: Apocalypse) sezonas daugelį senesniųjų sezonų žiūrovus turėjo
pritraukti prie ekranų, kadangi po kelių eksperimentinių sezonų, kūrėjai
nusprendė sugrįžti prie pirmojo ir trečiojo sezono tekstūros ir sukurti
savotišką hibridinį sezoną su apokaliptinėmis Antikristo nuotaikomis. Čia trumpai
pasidalysiu savo įspūdžiais apie šį sezoną, atskleisdamas sezono kai kurias turinio
detales.
Tiesą sakant, pirmosios sezono serijos kėlė abejonių, nors ir žinojau, kad
kūrėjai vėlei kurs persipynusius sezonus, tačiau, pamaniau, kad tai bus tik
netikėti fragmentai vienoje ar kitoje serijose, bet visgi klydau. Sezonas prasideda
atominiu sprogimu ir išrinktųjų patekimu į paslaptingą bunkerį po žeme, kurį
valdo paslaptingoje visur su lazdele vaikščiojanti panelė Venable. Kokios trys
pirmosios serijos absoliučiai „plūduriuojančios“ ir nepateikiančios jokio
konkretaus tikslo ir atsakymo, nei kodėl ši apokalipsė įvyko, nei kodėl į
bunkerį pateko būtent turtingųjų klubas. Viskas atrodo kiek nelogiška,
neaiškiau atrodo, kai atsiranda „nuostabusis berniukas“ – naujas šio projekto
aktorius ir modelis Cody Fern iš ankstesnio paralelinio kūrėjo projekto „Amerikietiška
nusikaltimo istorija: Džioanio Versačio nužudymas“. Jau ten pastebėjau šio
įtaigaus sukirpimo aktorių, tad visai nesistebiu, kad čia aš jį išvydau kone
pagrindinėje rolėje – Antikristo vaidmenyje.
Šio sezono vienas iš minusų būtų tikriausiai pasirinkta chaotiška mozaikos strategija,
visą sezoną sukarpyti į tokius užslaptintus galus – iš vienos pusės man tai
labai patinka, tai netgi savotiškai genialu, nes kompozicija duoda mąslumo,
originalumo, pozos, tačiau pirmosios serijos neįtraukia, viskas atrodo pernelyg
sektantiškai teatralizuota, užvilkinta, netgi bepramiška. Visos įdomybės
prasideda kokioje ketvirtoje ar penktoje serijoje, kai pasirodo tos pačios
raganos iš trečiojo sezono – Cordelios Good palyda, kuri pamažu išnarplioja ir
atskleidžia priešistorę, o tada paaiškėja, kad pirmosios serijos visgi turi kur
kas įdomesnę istorijos kompozicijos prasmę. Raganų ir Antikristų bei jų
pasekėjų kova – šitaip būtų galima pavadinti šį sezoną.
Sezono antroje pusėje grįžtama iš esmės ir į pirmojo sezono atomazgą ir tęsiama
Antikristo gimimo žmogžudysčių name istorija. Čia pasirodo kažkada buvęs
nepakartojamos aktorės Jassicos Lange Constansos personažas – taip, epizodiškai
šioji aktorė vėl vaidina tą patį personažą, nors buvo patikinusi, kad niekada
nebesifilmuos šiame seriale. Seriją režisuoja aktorė Sarah Paulson ir vėl
viskas taip, atrodo, kaip seniau. Šioji stebuklinga serija iš tikrųjų perteikta
pirmojo sezono maniera. Daug atsiranda šuolių į Luizianos valstiją, į raganų Coveno
namus, daug aktorių iš trečiojo sezono vėlei stoja į tuos pačius vaidmenis ir
tiesiog tie, kuriems patiko pirmieji trys-keturi sezonai, manau, sezonas
neturėtų itin nuvilti, netgi sukelti savotišką nostalgiją, norą vėlei
peržiūrėti viską nuo pradžių.
„Amerikietiško siaubo istorija: Apokalipsė“, nors ir epizodiškai pasirodo
Jassica Lange, akivaizdu, kad tikruoju veidu, nuolat kintančiu iš sezono į
sezoną, tampa Sarah Paulson, kuri šiame sezone atliko daugybę skirtingų
vaidmenų. Gera vėlei matyti Kathy Bates roboto žudiko vaidmenyje, taip pat
veteranę Frances Conroy bei Emma Roberts, Taissa Farmiga, sugrįžusias po
pertraukos į projektą.
Ko galima šiame sezone pasigesti? Galbūt savotiškos unikalios sezono
spalvos, kokią, sakykim, mano akimis, turėjo visai geras septintas sezonas „Kultas“,
kuriame po rinkimų manipuliuojantys klounai iš tikrųjų atrodė realiai
egzistuojantys psichopatai, tas sezonas neturi kol kas jokio sąryšio su kitais
sezonais. Neturi sąryšio beveik ir šeštasis sezonas, kuris, mano akimis, pats
silpniausias iš visų.
„Apokalipsę“ vertinčiau gana gerai, tačiau kažin, ar prilygs pirmiesiems
įspūdį padariusiems sezonams. Galima sakyti, kad kūrėjai bando sugrįžti dėl
krentančių reitingų, (nors projektas jau pratęstas dviem sezonais į priekį), ir
bando iš esmės senaisiais triukais susigrąžinti senąjį žiūrovą, bet gal patys
kūrėjai jaučia, kad jiems maloniau kurti elegantiškas vaiduokliškas istorijas
nei, sakykime, visuomenės ydų rapsodijas. Manau, jeigu ne vilkinanti sezono
pradžia, šis sezonas būtų išties labai puikus, jeigu intriga būtų intensyvi ir
pulsuojanti nuo pradžių, o dabar akivaizdu, kad visas akcentas sudėtas į sezono
kulminaciją, todėl bijau, kad nekantrus žiūrovas, dažnai viliojimas užkabinimu
vien pirmosios serijos, tiesiog gali perbėgti prie kito serialo. Bet kokiu
atveju, ačiū šiam sezonui už galimybę prisiminti, koks puikus šis serialas
buvo, kai tik pasirodė, nes būtent šiame sezone yra visos tos spalvos, kurių
keletą metų galėjote pasigesti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“.
Paskutiniu metu
absoliučiai nebeturiu laiko žiūrėti serialų, o ir nebesinori, tačiau
„Amerikietiška siaubo istorija“ buvo tas serialas, kuris kažkada sugrąžino mano
susidomėjimą apskritai serialais, todėl šio šedevro negaliu praleisti nė už
jokius pinigus. Sakydamas „šedevras“ turiu galvoje gal kokius pirmuosius
keturis sezonus, nes akivaizdu, kad „Viešbutis“ – penktasis sezonas patyrė
kūrybinį nuosmukį – tos pačios idėjos, ta pati estetika, mažai eksperimento,
daugiau sekso ir kraujo. Tiesą sakant, penktasis sezonas šiek tiek nuvylė ne
tik mane vieną, bet ir daugelį žiūrovų, todėl tikėtis iš šeštojo sezono
galėjome jau bet ko. Ypač dar didesnio nuosmukio.
Taigi šeštasis sezonas
oficialiai vadinasi „Amerikietiška
siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras“ (angl. American horror Story: My Roanoke Nightmare), tačiau kūrybines šio
sezono sumanymus serialo kūrėjai kantriai slėpė iki pat sezono premjeros
rugsėjo 14 dieną. Anksčiau likus iki premjeros keliems mėnesiams būdavo atskleidžiama
tema, tačiau šįkart bendru susitarimu tarp FX kanalo ir netgi pačių aktorių
tyčia buvo vilkinama. Žinoma, tai dėl reklamos, bet tai iš tikrųjų tampė pačių
aistringiausių šio serialo gerbėjų nervus. Daugelis gerbėjų jau seniai ėmė
spėlioti, kokia galėtų būti šeštojo sezono tema, netgi internete pasklido
gausybė netikrų gandų, kuriais serialo kūrėjai pasinaudojo dar labiau glumindami
žiūrovus: jie sukūrė 26 mini anonsus su jų spėlioniėmis (ateiviai, užburtos
pilys, kukurūzų vaikai ir t. t.). Galite žvilgtelėti į šiuos daug žadančius
anonsus:
Visgi nė vienas iš šių
anonsų nepasitvirtino ir tai šiek tiek lyg ir nuvylė, nes idėjų būta išties
gerų. Taigi šeštasis sezonas pasakoja apie paslaptingą realiai dingusią Roanoke
koloniją, kuri buvo siųsta iš Anglijos karalienės Elžbietos pirmosios laikais.
Koloniją sudarė 116 Naujojo pasaulio žmonių, kurie, pasiekę Šiaurės Karolinos
salą Roanoke, įsikūrė ir tiesiog visi paslaptingai dingo... Istoriniai
šaltiniai vėliau šiuos naujakurius pavadins tiesiog „Dingusia kolonija“. Tiesą
sakant, kai sužinojau, jog šios istorijos imasi serialo kūrėjai beveik net
neabejojau, kad sezonas bus nuostabus, nes asmeniškai norėjau, kad būtų apie
senovę, Viduramžius su daug gerų kostiumų, grimo ir paslaptingomis pilimis,
tačiau akivaizdu, kad kūrėjai pasuko visai kitokiu keliu ir Dingusioji kolonija
labiau tapo tik vaiduokliniu kontekstu nei pačios istorijos branduoliu. Savaime
aišku kodėl, nes istorinių žinių apie šią koloniją praktiškai nėra, todėl
kūrėjai fokusavosi į šiuos laikus ir pasakojo mūsų dienų istoriją Roanoke
žemėse.
Apie Dingusią koloniją
kūrėjai taip pat šykščiai pasakoja, labiau fokusuodamiesi į vietos indėnų
šamaninę kultūrą. Lady Gaga pelniusi iš ankstesniojo sezono „Auksinį gaublį“
šįkart sukūrė itin nykų ir sunkiai įsimenamą vietos raganos-kerėtojos vaidmenį.
Kur kas ryškesnė šįkart buvo aktorės Kathy Bates Mėsininkės vaidmuo, kuri
užkerėta raganos tapo visos vaiduokliškosios kolonijos galva. Žinoma, kūrėjai
vėl naudoja įvairiausią simboliką – Raudonasis mėnulis, paukščiai, įvairūs
satanistiniai simboliai ir t. t. Viskas veikia kaip ir ankstesniuose sezonuose,
tačiau akivaizdu, kad atsisakyta tos grakščios estetikos, kurios būta
ankstesniuose sezonuose, kai personažai sadistiškai rūkydavo cigarus,
taisydavosi plaukus, o šalia kentėdavo mirtininkas. Nebeliko švytavimo ir
blizgėjimo, ciniško sadizmo ir tai visai suprantama, nes šioji stilistika gerokai
pasirodė nuobodi penktame sezone, todėl kūrėjai išdrįso surizikuoti ir
absoliučiai keisti ne tik vaizdavimo principą, bet iš esmės ir pasakojimo būdą.
Naujasis siaubo namas man priminė 3 sezono raganų namus.
Sarah Paulson trumpam vėlei sugrįžo į Lanos Winter vaidmenį.
Kamera aukos rankose...
Dingusios kolonijos gyventojai. Mėsininkė su sūnumi.
"Šešios pėdos po žeme" žvaigždė Francis Conroy po kelių sezonų pertraukos vėl švystelėjo trumpame vaidmenyje.
Ryan Murphy su savo atradimais. Jessica Lange patvirtino, kad jau niekada nebegrįš prie "Amerikietiškos siaubo istorijos", tačiau ją netrukus išvysime kitame R. Murphy seriale.
Lee vaidmenį sukūrė "Tikro kraujo" aktorė A. Porter.
Šelbė su vyru.
Evan Peters šįkart sukūrė kiek kitokį vaidmenį, nors jie visada ir yra kitokie, tačiau pirmąkart LGBT tematikos.
Sunkiai beatpažįstama Lady Gaga.
Aktorė Lily Rabe antrosios Šelbės vaidmenyje.
Šįkart pasitelkta
dokumentika, todėl pirmosios serijos sudaro tokį įspūdį, kad serialo kūrėjai grįžo
prie tradicinių siaubo elementų, kokius iš dalies galėjome išvysti pirmajame
sezone apie vaiduoklių namą. R. Murphy prasitarė, kad nemaža šio sezono idėjų
tiesiog buvo nepanaudotos pirmajam sezonui. Ir tai jaučiasi: apleistas senas
nuošalus namas, jame gyvenančios dvasios ir t. t., tačiau dokumentika
pirmosiose 5 serijose leidžia koncentruotis į ramų pasakojimą, bet akivaizdu,
kad serialo kūrėjai netrukus pateiks staigmeną. Daugelis žiūrovų tiesiog
pradėjo piktintis, kai dokumentikos aktoriai ėmė dubliuotis su istorijos
aktoriais ir dėl to, cituoju: „gavosi visiška nesąmonė“. Manau, tas, kuris
pratęs prie įprasto linijinio pasakojimo ir skurdesnių siaubo filmo siužetų,
tam gali nepatikti įmantresnė ir įdomesnė pasakojimo struktūra. Dubliuoti ir
viską apversti aukštyn kojomis „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ yra įprasta,
todėl manęs nenustebino tas malonus chaosas, nes kur kas sezonas skurdžiau
atrodytų pasakojęs tik pirmosios istorijos planą. Manau, nederėtų piktintis,
kad kūrėjai pradėjo „pjauti grybą“, nes tokios šio serialo žaidimo taisyklės:
stebinti, šiek tiek sujaukti, kad viskas būtų nenuspėjama. Ir todėl man šis
serialas tuo ir patinka!
Grįžtant prie aktorių,
šiame sezone vėl išvystame jau žinomus šio serialo aktorius, kurie vėlei
sukuria įdomius vaidmenis, tačiau šįkart nei ankstesniuose sezonuose taip ir
nebuvo blykstelėjimo, nuojautos, kad vienas ar kitas aktorius gali pelnyti Emmy
ar Auksinį gaublį, nes pats dokumentinis žanras neleido sužaižaruoti kai
kuriems personažams. Bene labiausiai mane nustebino nauja atėjusi aktorė Adina
Porter, kuri tikriausiai labiau žinoma iš serialo „Tikras kraujas“, kur atliko
alkoholikės katalikės vaidmenį. Sezono pabaigoje ji išties driokstelėjo su
įtaigiu vaidmeniu kaip kadaise aktorė Sarah Paulson antrame sezone atlikusi
Lanos Winter vaidmenį. Beje, šiame sezone ji taip pat epizodiškai vėl pasirodo
Lanos vaidmenyje. Tiesą sakant, Sarah Paulson ir yra tikroji „Amerikietiškos
siaubo istorijos“ žvaigždė. Pasitraukus po ketvirtojo sezono aktorei Jessica
Lange, kuri buvo šio projekto siela, akivaizdu, kad ji dabar tapo pirmo ryškumo
žvaigžde. Ir išties, ji nuostabi! Prie šio projekto prisijungė aktorius Cuba
Gooding Jr., kuris kartu su Sarah Paulson pasirodė paraleliniame projekte „Amerikietiška
nusikaltimo istorija“. Apskritai kalbant, seriale trūko kažkokios ugnies, visur
lakstantys aktoriai su kameromis baisiai jau nuvalkiota raiškos priemonė iš
prastų siaubo filmų, kurių kasmet po „Bleiro raganos“ pasirodymo prikepama
tiek, kad net nebeįdomu į juos žiūrėti. Serialo kūrėjai smarkiai rizikavo
pasirinkdami šį taip jau nuvilianti būdą, tačiau pasilikti ten, kur buvo „Viešbutyje“,
manau, irgi nebegalėjo...
Apibendrindamas galiu
pasakyti, kad šis serialas jau niekada nebebus toks įdomus ir originalus, koks
jis buvo pirmuosiuose trijuose sezonuose. Šįkart buvo smarkiai rizikuota ir šis
rizikavimas, mano akimis, yra teigiamas dalykas, nes tai netikėta, tai įdomu,
bet kartu pykdė gerokai nuvalkiota „kamera aukos rankoje“ pasakojimo maniera,
nes įtaką padarė prasti siaubo filmai. Vis dar puikūs aktoriai, vis dar
neįtikėtinai žiaurios sadistinės scenos, už tradicinių seksualinių tabu „išeinantys“
personažai, viena kitą užklojančios istorijos, daugiasluoksnis pasakojimas
laikmečiais ir ankstesnių sezonų panaudotos detalės – tai vis dar ta pati „Amerikietiška
siaubo istorija“, kurios daugelis nebemėgsta, bet vis tiek žiūri, nes ji vis
dar gali šį bei tą pasiūlyti. Taip, tai nėra mano mėgstamiausias sezonas, kai
kada, tiesą sakant, net buvo nuobodoka žiūrėti, tačiau žiūrėti galima
pakankamai įtraukiančiai. Juolab kad šiame sezone nuo pat pirmųjų serijų galima
pajusti klasikinio siaubo kino dvasią. Šis sezonas smarkiai kitoks ir šis
pokytis tikrai geras, o ir pats serialo formatas patyrė pokyčių – serijos kone
trumpesnės dešimčia minučių, o pačių serijų beliko viso labo tik 10. Bet šiam
sezonui tiek ir užteko.
P. S. Jau girdėjau
gandus, kad serialo kūrėjai bandys grįžti prie trečiojo sezono raganų temos,
bet ar nebeliko paranormalių reiškinių temų? Vampyrai? Zombiai? Ateiviai? Kas
žino, kas žino, nes kol kas tai tik gandai, bet turiu nuojautą, kad nebedaug
beliko „Amerikietiško siaubo istorijos“ sezonų.
Tas, kas mane pažįsta,
tas žino, koks esu didelis ir užkietėjęs Amerikietiškų
siaubo istorijų serialo mėgėjas, todėl kas savaitę vis su nekantrumu
laukdavau naujausių penktojo sezono serijų ir jau šią savaitę, trečiadienį,
buvo parodyta paskutinė penktojo sezono šio puikaus antologinio serialo serija.
Tiesa, šįkart ne 13, bet 12 serijų, kažkodėl serialas buvo sumažintas, bet tai
tikriausiai ne bėda, nes pagrindinis šio serialo režisierius Ryan Murphy aktyviai
kūrė net tik Amerikietiška siaubo
istorija: Viešbutis, bet ir juodojo absurdo serialą Scream Queens – po serialo Glee
(liet. Choras), tai naujas projektas,
o štai šiemet turėtų pasirodyti analogiškas Amerikietiško
siaubo istorijos serialo „brolis“ Amerikietiška
nusikaltimo istorija, kuriame atsidurs ne vienas aktorius iš kitų jo
projektų, jau patvirtinta, kad jame tikrai išvysime visiems pamėgtą Sarah
Paulson ir daug kitų puikiai žinomų aktorių – šio serialo premjera jau vasario
2 dieną. Taigi, yra ir dar viena gera žinia – rudenį vėl galėsime mėgautis dar
vienu, jau šeštuoju Amerikietiška siaubo
istorija sezonu.
Nors šiemet Auksinių gaublių apdovanojimuose serialo
vardas pasitraukė iš dominuojančiųjų, bet visgi serialas kasmet ką nors vis
pelno – šįkart Lady Gaga debiutas Grafienės nemirtingosios vaidmuo nepaliko
dauguma abejingų. Garsi dainininkė apdovanojimą kaip geriausia mini serialo aktorė
atsiėmė su ašaromis akyse ir paperkančiu nuoširdumu, sakydama, kad jaučiasi
kaip Cher.
Penktasis sezonas taip
pat buvo sėkmingas, nepaisant nominacijų apmažėjimų. Šįkart pasirinkta ypač
artima siaubo žanrui tema – viešbutis. Šis sezonas buvo po dviejų sezonų vėl
filmuojamas Los Andžele, pasirinktas viešbutis gerokai, sakyčiau, skyrėsi nuo
tų pirmųjų paviešintų anonsų, kai viskas žėrėjo baltu marmuru. Pasirodo,
viešbutis Cortez visiškai padoraus 7-8 dešimto dešimtmečio stiliaus prabangus
viešbutis, neturintis nieko bendro su patogumais, kuriuos siūlo šiuolaikiniai
viešbučiai. Anas sezonas nuo raganų buvo perėjęs prie cirko ir išsigimėlių
tematikos, tai šįkart – į serijinių žudikų ir vampyrų be ilčių temą. Žvelgiant
į laikotarpius, kuriuos pristato šis sezonas, jis kaip visada nevienalytis.
Pagrindinis veiksmas vyksta mūsų dienomis, tačiau pasakojant viešbučio
vaiduoklių ir lankytojų, nemirtingųjų istorijas, nusikeliama daug kartų ir į
1994 metus, ir į viešbučio sukūrimo istoriją 1930-uosius, kai kada į septintą
dešimtmetį ir t. t. Laiko atžvilgiu istorijos sodrios, skriejančios per visą XX
a., neatsiejamai nuo viešbučio istorijos. Visgi nepasitvirtino pirmieji
paskleisti gandai, kad sezonas bus apie chemijos preparatų eksperimentavimą su
žmonėmis, nepasitvirtino ir NSO, ne gyvenimas prie paslaptingojo miško.
Kaip visada serialas
kiek nukenčia dėl struktūros, kadangi vienu metu pasakojama daugybė įdomių
biografijų, panaudojama daugybė su viešbučiais ir serijiniais žudikais
surinktos realios informacijos. Gyvieji gyvena su vaiduokliais ir vaiduokliai
su gyvaisiais – ir tai taip nuostabu, ta atmosfera, kai realybė susilieja su
mistika ir įvyksta tikrasis Amerikietiškos siaubo istorijos prieskonis –
elegantiškas, brutalus, seksualus, įmantrus.
Didelis nuostolis buvo
Jessicos Lange atsitraukimas toliau vaidinti seriale – nieko pikto, tiesiog
aktorė norėjo pailsėti nuo filmavimų, atsiduoti fotografijai ir humanistinei
veiklai. Girdėti visai pagrįstų kalbų, kad aktorė nėra visam laikui pasakiusi
„sudiev“ ir galimas daiktas, kad ji gali vėl įsitraukti kituose sezonuose.
Žinoma, šio sezono akstinas buvo Lady Gaga, atlikusi neįtikėtinai vykusį šaltos
nesenstančios kalės grafienės vaidmenį. Tikriausiai kūrėjai nusprendė
nedemonstruoti įprastų vampyrų, jais ir taip perkrauta šiuolaikinė kultūros
rinka, todėl pasirinko tarpinį variantą – mirtingi, tačiau nesenstantys ir
geriantys žmonių kraują „žmonės“. Žinoma, kūrėjai pasinaudojo Lady Gaga
jaunyste, ko galbūt negalėjo atvirai daryti su Jessica Lange, čia kur kas
daugiau seksualumo, orgijų, nuogo kūno, įvairių seksualinės orientacijos
pozicijų ir t. t. Sezonas išties brutalumu ir krauju, lyginant su pirmuoju
sezonu, išsiskiria, bet vėlgi, viskas čia stilinga, nebanalu.
Su kiekvienu sezonu vis
daugiau atsiranda sujungimų su ankstesniais sezonais. Šįkart sezonas artimas iš
principo pirmajam Žmogžudysčių namas,
kadangi jau pirmojoje serijoje viešbutį apžiūri ta pati nekilnojamo turto
konsultantė, kuri pardavinėjo žudynių namą. Čia mirę žmonės negali ištrūkti, kaip
ir pirmajame sezone, ir tampa viešbučių vaiduokliais. Taip pat iš pirmojo
sezono čia finalinėje serijoje iškviečiama ekstrasensė, kurią suvaidino Sarah
Paulson. Su trečiuoju sezonu Coven –
ragana Qeenė, kurią nudaigoja viešbučio vaiduoklis. Visai tikėtinai, kad kitas
sezonas taip pat turės daug bendrų dalykų su kitais sezonais.
Man asmeniškai, sezonas
patiko, buvo įdomus, kai kuriems gal net geriausias sezonas, tačiau man pamažu,
nenoriu sakyti, pradeda atsibosti, tačiau baigiu „persirgti“. Jau pradedu
pamažu atpažinti kūrėjų stilių, daug idėjų ateina iš buvusių sezonų, todėl
užuot pasigerėjančiai stebinę, kaip tai buvo per pirmus tris sezonus, šįkart
belieka tiesiog įdomumams. Net struktūriniai elementai atpažįstami, pvz., kaip
ir ketvirtame sezone, taip ir čia, sukurta Helovyno serija, kada susirenka
patys niekšingiausi žudikai ir atlieka savo ceremonijas. Nepasakyčiau, kad
sezonas nuliūdino, tikrai ne, jis tikrai geras ir savitas apskritai žvelgiant į
antologiją, tačiau tikiu, kad tiek, kiek dar bus kuriama sezonų, visi jie bus
vis mažiau inovaciniai, tačiau nusiminti nereikia, nes vis dar lieka daug
puikių kaskart dalykų – stulbinantys aktoriai ir jų charakteriai, briliantinis
stilius, kaskart vis kitas laikotarpis ir tema.
Režisierius su
pagrindiniais serialo aktoriais per penktojo sezono pristatymą.
Kaip ir buvo nematyti,
Lady Gaga tapo ne tik nauju serialo veidu, bet apskritai penktojo sezono vinimi
ir serialo puikiai išnaudojo jos potencialą, keistumą ir žinomumą. Patiko man
jos vaidmuo, kaip visada, pagrindiniai serialo blogiukai piešiami dviprasmiškai
t. y. žiūrovas jaučia jų blogus kėslus, jam atidengiami tamsiausios personažo
kortos, bet kartu šalia veriasi ir to priežastys, šviesiosios personažų pusės,
kas formuoja dvipoliškas ir kontrastingas veikėjų biografijas.
Prašau įsidėmėti
aktorių Denis O‘Hare visiems laikams. Tiesiog esu šokiruotas, kaip aktorius
niekaip nepelnė jokios nominacijos, nes jis yra tylioji šio serialo siela,
sukuriantis kaskart vis neįtikėtinus vaidmenis. Pirmajame sezone suvaidino
Konstansos apdegusį vyrą, trečiajame – tylų beliežuvį raganų namų tarną
Spoldingą, ketvirtajame – išsigimėlių organų kolekcionierių, o šįkart, galima
sakyti, vieną įmantriausių viso viešbučio damų ir veidų Liz Taylor. Aktorius
seniai neslepia savo lytinės orientacijos ir jam visada atsiranda veiklos šiame
seriale. Kažkodėl tikiu, kad aktoriui Lizos vaidmuo labai patiko, mums irgi.
„Titalinko“ žvaigždė
aktorė Kathy Bates tai jau trečias iš eilės sezonas su serialo kompanija.
Atlikusi nemirtingos ir prakeiktos ponios iš 17 amžiaus bei barzdotos cirko
moters vaidmenis, ji šįkart buvo pagrindinė viešbučio koordinatorė ir
administratorė, sauganti savo sūnaus užnugarį. Iškalbomis ir humoru garsėjanti
britų aktorė kaskart vis kitaip įdomi, šįkart irgi.
Aktorė Angela Basett
tai jau irgi trečiasis sezonas iš eilės. Suvaidinusi Vudu raganą ir trijų krūtų
cirko artiste, už kuriuos buvo nominuota Emmy, šįkart ji karšta nemirtinga
lesbietė. Kol kas mano jos mėgstamiausias vaidmuo yra Vudu karalienė iš Coven,
bet aktorei be galo patinka vaidinti šiame seriale, nenustebčiau, jeigu ją
išvysime ir šeštame sezone.
Sarah Paulson yra viena
labiausiai kaskart laukiamiausių aktorių, nepraleidusi nė vieno sezono, kaskart
vis stulbinamai kitokia. Šįkart ji narkomanė Selė, kuri turi ilgą ir graudžią
gyvenimo istoriją.
Ryan Murphy
bendradarbiavimas su aktoriumi Matt Bomer, jau pelnė aktoriui Emmy
apdovanojimą už "Normali širdis" filmą, švystelėjęs ketvirtame sezone, šįkart jis sukūrė jau solidų
vaidmenį – Donoveną, kuris smarkiai mylėjo grafienę, bet, kaip sakant, smarkiai
užpavydėjo, todėl teko nukepti...
Aktorius Cheyenne
Jackson turi puikų balsą, yra dainavęs miuzikluose, vaidinęs kine, išleidęs
albumą, todėl net aiktelėjau, kai jis įsitraukė į šį projektą. Atliko,
sakyčiau, puikų gėjaus vaidmenį, kuris įsigijo viešbutį, tačiau jis dar turi ir
paauglį sūnų, o už jo tekėti norinti Grafienė vėlgi galanda savo peilius...
Ne viskas yra taip,
kaip kartais atrodo, sako keistas detektyvas Džonas ir jo žmona Aleks. Serialo
pradžioje buvusi gedinti šeima, pabaigoje tampa tokie rezonuojantis
eklektiškumu, kad tiesiog džiaugiuosi, kaip režisieriui pavyko juos pakeisti
žiūrovų akyse. Aktoriai seriale ne debiutantai. Aktorę Chloe Sevigny jau gerai
pamename iš antrojo sezono Beprotnamis,
kur ji atliko sekso maniakės vaidmenį, kuriai labai ne kas baigėsi. Net
aiktelėjau, kad aktorė įsikūnijo į tokį rimtą ir nebanalų personažą. Lygiai
taip pat ir aktorius Wes Bentley, kuris švystelėjo ketvirtame sezone, kaip
vaiduoklių iškrypėlių karalius. Šįkart aktorius užėmė nemenką dalį eterio...
Aktorė Lily Rabe ir
šįkart atliko tik epizodinį vaidmenį – realiai egzistavusią serijinę žudikę ir
gatvės prostitutę lesbietę Aileen Wuornos. Už šį biografinį vaidmenį kažkada
Charliz Theron pelnė „Oskarą“, tai galite kuo puikiaisiais palyginti, kaip
Lilei pavyko tai padaryti iš naujo. Sakyčiau, labai puikiai.
Tikriausiai
Amerikietiškos siaubo istorijos neįsivaizduojamos be jaunojo aktoriaus Evan Peters,
kuris šįkart sukūrė itin kitonišką personažą, nors kada su juo buvo kitaip? Gal
nedaug jam skirta eterio, tačiau personažas toks didelis, kad jam užtenka
rezonanso kiekvienai serijai.
Visų personažų ir
aktorių tikrai nesuminėsiu, tačiau yra dar tikrai daug vertų epizodų, kurie
verti paminėti, tačiau nebenoriu nusivažiuoti į beletristiką. Ką aš noriu
pasakyti? Tai puikus sezonas, vykęs, susigrąžinęs tikriausiai dalį prarastų
žiūrovų, atradęs naujų. Daug sekso, smurto, paslapčių, didelių ir mažų vaidmenų,
gerai atpažįstamų aktorių... Ir tiesiog nematau nė vienos priežasties, kodėl
šis sezonas turėtų būti prastas ar Jums nepatikti, jeigu patiko prieš tai buvę
keturi.
