Šį filmą nusprendžiau žiūrėti be eilės, nes pamačiau,
kad pirmuoju smuikeliu groja aktorė Jessica Lange – mano sena kino meilė dar
nuo pirmųjų „Amerikietiška siaubo istorija“ epizodų. Filmą „Didžioji Lilian
Hol“ (angl. The Great Lillian Hall) (2024) režisavo Michael
Cristofer, kuris sukūrė man anuomet patikusį filmą „Gia“ (1998) su Angelina
Jolie. „Didžioji Lilian Hol“ – tai televizinis filmas, pastatytas pagal
originalų scenarijų. Istorija pasakoja apie teatro aktorę legendą Lilian Hol,
kuri vaidina naujai statomame Čechovo „Vyšnių sodas“ variante. Kūrybos proceso
metu Lilianai nebesiseka, ji nuolat užmiršta pjesių eilutes, trikdo kitus
aktorius, jos rankos dreba ir netrukus ji sužino, kad serga demencija, taigi,
atminties praradimo liga.
Filmas fokusuojasi į Lilianos bandymą susitaikyti su
liga ir išlikti oriai, daryti viską, kad „Vyšnių sodo“ premjera įvyktų kuo
sklandžiau, nors aplinkiniai labai abejoja ja. Legenda nenori nuvilti savo
gerbėjų, tačiau sutrikimas pasireiškia vis ryškesnis ir baisesnis. Negana to,
Liliana bando atsargiai suartėti su dukra, kuriai nuo pat mažumės neskyrė
dėmesio, nes visą savo laiką praleisdavo teatre ir vaidybos repeticijos... Iš
tikrųjų mėgstu tokius draminius filmus, kurie pasakoja apie pasirinkimus tarp
šeiminės laimės ir karjeros, kai gyvenimo saulėlydyje sutviksi apgailestavimo
spalvos ir atsiprašymai. Panašių filmų sukurta ne vienas, šis ne ką prastesnis.
Visgi filmo pagrindinis vaidmuo dar 2021 metais buvo
siūlomas ne Jessicai Lange, o būtent Meryl Streep. Tai labai simboliška, nes
pačioje karjeros pradžioje, aštuntajame dešimtmetyje, abi šios aktorės vienodai
pradėjo kartu ir varžėsi dėl vaidmens filme „King Kongas“ (1976). Galiausiai
anuomet vaidmuo atiteko būtent Jassicai Lange. Kalbant apie jos pasirodymą „Didžioji
Lilian Hol“, galiu pasakyti, kad vaidmenį ji atliko labai gerai! Aktorė
pastaraisiais metais daug dirba ne kine ir serialuose, o būtent teatre. 2016
metais ji pelnė savo pirmąjį Tony apdovanojimą už pasirodymą „Ilga dienos kelionė
į naktį“. Šiemet ji vėl nominuota už 5-6 valandų vaidmenį be pertrūkio teatro
pastatyme „Mother Play“, tad ir šis pasirodymas kino filme dėl teatrinės
aplinkos tikriausiai artimas šiai pritrenkiančiai aktorei. Būtų keista, jeigu
ji negautų „Emmy“ bent jau nominacijos geriausios televizinio kino filmo
aktorės kategorijoje.
Visgi žavu, kad šiame filme vaidina net trys moterys,
kurios kažkada keliuose sezonuose vaidino drauge „Amerikietiška siaubo istorija“:
Jessica Lange, Kathy Bates ir Lily Rabe. Grįžtant prie filmo apibendrinimo,
galiu pasakyti, kad jam reikia atidos. Nors medžiaga apie senėjimą ir atminties
praradimą bei pasitraukimą iš aktyvios karjeros zonos gali pasirodyti ne
visiems aktuali, tačiau verta žiūrėti dėl įspūdį paliekančios Jessicos Lange
vaidybos, kiekvieno jos tikslingo ir organiško krūptelėjimo stambiu planu. Galų
gale ir pats filmas sujaudina ir palieka gerą įspūdį, nors tas scenas su
mirusio vyro pasirodymu kaip haliucinacijos intarpus išmesčiau.
Tie, kurie nors kiek nusimano apie žmogaus teisių
pažeidimus lyties diskriminacijos atžvilgiu ir kaip ilgai ir sudėtingai buvo
eita prie šios lygybės visuomenėje teisiškai, manau, amerikiečių teisininkė Ruth
Bader Ginsburg (1933-2020) turėtų būti gerai žinoma. Amerikoje ji tikra ikona,
tačiau mums, lietuviams, dažnai ji nežinoma ir tolima, todėl nusprendžiau nors
kiek susipažinti su jos gyvenimu pažiūrėjęs filmą „Nes ji yra moteris“
(angl. On the Basis of Sex) (2019).
Filmas mus nukelia į 1956 metus, kai jauna motina Ruth,
paskatinta savo studijuojančio vyro Martino, įstoja į Harvardo universitetą,
kuriame tuo metu išskirtinai mokėsi beveik vien vyrai ir moterų buvo tik keletą.
Tiesą sakant, joms net nebuvo atskirų tualetų. Pagrindinė veikėja Ruth Ginsburg
– neįtikėtinai sumani, iškalbi ir įžvalgi moteris netrukus diskriminuojančioje
dėstytojų ir vyrų studentų aplinkoje tampa geriausia studente, tačiau į ją
niekas rimtai nežiūri, nes ji yra moteris. Galiausiai Kolumbijos
universitete užbaigusi studijas bando įsidarbinti advokate, tačiau jos
nepriima, nes ji yra... moteris. Taigi žiūrovas regi, kaip perspektyvi ir
sąžininga bei visuomenei reikalinga specialistė tyliai nugesinama ir atstumiama
vyrų pasaulyje, kuriame moters vieta stereotipiškai apibrėžta pagal to
laikmečio standartus: auginti vaikus, gaminti valgį, tenkinti vyrą ir būti
dėkingai už tai, kad jai nereikia dirbti.
Galiausiai bėga metai, ateina Seksualinė revoliucija, karas
Vietname ir Ginsburg pamažu permainų metu atsiveria visai kitos galimybės. Ji aptinka
teisinę revoliuciją sukėlusią bylą, kada įstatymiškai diskriminuojamas vyras
dėl to, kad yra vienišas ir slaugo savo sergančią mamą, todėl priešingai nei
moteris, jis negali gauti išmokų. Ironiška, bet tai tiesa, visuomenėje ir
teisėsaugoje į moterų diskriminacijos problemą buvo atsižvelgta tik tada, kai
buvo laimėta moters advokatės byla dėl vyrų diskriminacijos, o ne moterų
diskriminacijos. Filmas dailus ir labai nušlifuotas pagal Holivudo spalvas. Centre
turime tipiškai vargstančią heroją, kuri iš esmės palūžusi, bet lemtingą minutę
susikaupusi kaip koks supermenas išplėšia pergalę – tokius įpaminklintus filmus
labai mėgsta masės ir nieko čia nepadarysi. Kita vertus, reikia žiūrėti šį
filmą iš teisinių, socialinių, istorinių kontekstų perspektyvos ir numanyti, kad
tikrovėje viskas buvo ne taip gražu ir herojiška. Jeigu ir verta žiūrėti, tai būtent
dėl savišvietos, nes filme įdomiausia ne tiek pats Ginsburg sukurtas pompastiškas
didvyrės fasadas, kuris ir nuspėjamas, ir holivudiškai šabloniškas, kiek XX
amžiaus vidurio moteris teisinė toksiška įrėminimo padėtis ir kova dėl lygybės
su vyrais. Filmas režisūrine prasme yra dekoratyvinis ir kaip reikiant salstelėjęs,
bet man buvo naudingas ir įdomus.
Ilgai
laukiau naujausio kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmo „Džono F. Donovano
gyvenimas ir mirtis“ (angl. The Death and Life of John F. Donovan) (2018)
pasirodymo. Paskutiniu metu genialusis jaunasis režisierius kine jau nebe diletantas
– čia jau sukasi visą dešimtmetį. 2009 metais driokstelėjęs savitomis aštriomis
frankofoniškomis juostomis, ypač debiutu „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009),
režisierius po Kanų festivalio iškart tapo žvaigždžių lygos pažiba, kurio
kiekvienas darbas sulaukdavo nemaža aplodismentų, tačiau paskutinieji darbai,
pradedant pjesės adaptacija kine „Tai tik dar viena pasaulio pabaiga“, kuris
man patiko, iš esmės buvo kiek „patupdytas“ ant žemės ir režisieriui reikėjo
permąstyti savo kūrybos kelią, tačiau jau tuo pat metu buvo filmuojamas
pirmasis jo anglakalbis filmas „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“, kuris
praktiškai kritikų buvo sumaltas į juodžiausius miltus...
Tenka
pripažinti, kad režisieriai užsimoję prisikviesti anglakalbių aktorių
garsenybių būrį ir kurti visai kitai rinkai, bandant subalansuoti savo viziją
su priklausomo kino vizijomis dažniausiai pasibaigia skaudžia nesėkme. Galima sakyti,
kad X. Dolan irgi nėra išimtis. Keistoje dviejų laikų istorijoje pasakojama 2006
metų ir 2017 metų paralelinės, bet viena su kita susietos istorijos. Berniukas tvirtina,
kad susirašinėja su garsiu Holivudo aktoriumi, kuriam atsakė net 100 laiškų,
tačiau tas aktorius, neatlaikęs visuomenės spaudimo bei savo homoseksualumo
nepripažinimo plačiojoje erdvėje, ima ir nusižudo... Išties tai dvi istorijos,
kurios turėjo papasakoti, kaip viena kita paveikia ir kaip su tuo negatyviu
poveikiu riekia gyventi, tačiau... Dieve brangus, koks šiame filme palaidas ir
nesurištas bardakas! Kitokio žodžio nerandu! Išsiderinusios laiko
paralelės, kurias žiūrovas bando sujungti ir logiškai, ir kažkaip mistiškai
pagrįsti, tiesiog visa struktūra išlaužta iš piršto, netikra, kai kada teatrališkai
absurdiška...
Pakviesta
Natalie Portman atrodo bejėgė, nuobodi ir pilka motina (o Dolanas tokių
spalvingų asmenybių kūrėjas!), nepadeda ir vienkryptis beskonis Holivudo
dievuką vaidinantis „Sostų karų“ aktorius Kit Harington... Veikėjai atrodo pernelyg
„užpauzuoti“ ir atrodo, kad šiame iš ties potencialiame filme niekas nevyksta
ir niekas neveikia. Kur veda to berniuko svajonės? Kur veda Holivudo dievuko
istorija, kuri iš esmės lyg ir pasakoja istoriją apie visuomenės spaudimą, o
kai kada apie santykius su mama... Ir kai atrodo, kad – jau taip! – turime
tikrąjį X. Dolaną, kuriam vėlei stambiu planu pavyksta nulaužti estetišką
aštrios situacijos kodą ir perteikti, tačiau – nu blemba! – visa
istorija nesusiveda į bendrą kūrinio idėją, veikiau plaukioja pusiau vaikams
skirtoje vaidybiniame Volto Disnėjaus filmo pasaulio logikoje. Iš esmės X.
Dolanas su šiuo filmo praranda visą savo aktualumą, aštrumą, gyvenimišką patirtį,
kuri prasiverždavo per sudėtingus dialogus, spalvingus ir visapusiškus veikėjus,
dabar viskas holivudiškai blanku, vienkryptiška, pretenzinga idėja tampa
neišryškinta juostele...
Jeigu
riektų įvardyti bent vieną šio filmo pliusą, mano akimis, būtų aktorės Susan
Sarandon, senos veteranės vilkės, pasirodymas. Jos motinos vaidmuo išties
įsimenamas, jai tinka stambus planas, bežodis suvokimas ir iš mažos raukšlelės mokėjimas permesti stebint
savo sūnaus elgesį visą meilę, liūdesį ir nusivylimą... Apskritai Dolanas
motinų paveikslų kine kūrėjas, tam reikėtų atskiros studijos. Jau ko vertas
vienas geriausių, aštriausių ir dinamiškiausių filmų „Mamytė“, dėl kurio net
stabtelėdavau įkvėpti gryno oro, o štai šis filmas prėskumo įsikūnijimas. Nėra istorijos,
nėra charakterių, nėra beveik nieko.
Aštuntasis „Amerikietiška siaubo
istorija: Apokalipsė“ (angl. American
Horror Story: Apocalypse) sezonas daugelį senesniųjų sezonų žiūrovus turėjo
pritraukti prie ekranų, kadangi po kelių eksperimentinių sezonų, kūrėjai
nusprendė sugrįžti prie pirmojo ir trečiojo sezono tekstūros ir sukurti
savotišką hibridinį sezoną su apokaliptinėmis Antikristo nuotaikomis. Čia trumpai
pasidalysiu savo įspūdžiais apie šį sezoną, atskleisdamas sezono kai kurias turinio
detales.
Tiesą sakant, pirmosios sezono serijos kėlė abejonių, nors ir žinojau, kad
kūrėjai vėlei kurs persipynusius sezonus, tačiau, pamaniau, kad tai bus tik
netikėti fragmentai vienoje ar kitoje serijose, bet visgi klydau. Sezonas prasideda
atominiu sprogimu ir išrinktųjų patekimu į paslaptingą bunkerį po žeme, kurį
valdo paslaptingoje visur su lazdele vaikščiojanti panelė Venable. Kokios trys
pirmosios serijos absoliučiai „plūduriuojančios“ ir nepateikiančios jokio
konkretaus tikslo ir atsakymo, nei kodėl ši apokalipsė įvyko, nei kodėl į
bunkerį pateko būtent turtingųjų klubas. Viskas atrodo kiek nelogiška,
neaiškiau atrodo, kai atsiranda „nuostabusis berniukas“ – naujas šio projekto
aktorius ir modelis Cody Fern iš ankstesnio paralelinio kūrėjo projekto „Amerikietiška
nusikaltimo istorija: Džioanio Versačio nužudymas“. Jau ten pastebėjau šio
įtaigaus sukirpimo aktorių, tad visai nesistebiu, kad čia aš jį išvydau kone
pagrindinėje rolėje – Antikristo vaidmenyje.
Šio sezono vienas iš minusų būtų tikriausiai pasirinkta chaotiška mozaikos strategija,
visą sezoną sukarpyti į tokius užslaptintus galus – iš vienos pusės man tai
labai patinka, tai netgi savotiškai genialu, nes kompozicija duoda mąslumo,
originalumo, pozos, tačiau pirmosios serijos neįtraukia, viskas atrodo pernelyg
sektantiškai teatralizuota, užvilkinta, netgi bepramiška. Visos įdomybės
prasideda kokioje ketvirtoje ar penktoje serijoje, kai pasirodo tos pačios
raganos iš trečiojo sezono – Cordelios Good palyda, kuri pamažu išnarplioja ir
atskleidžia priešistorę, o tada paaiškėja, kad pirmosios serijos visgi turi kur
kas įdomesnę istorijos kompozicijos prasmę. Raganų ir Antikristų bei jų
pasekėjų kova – šitaip būtų galima pavadinti šį sezoną.
Sezono antroje pusėje grįžtama iš esmės ir į pirmojo sezono atomazgą ir tęsiama
Antikristo gimimo žmogžudysčių name istorija. Čia pasirodo kažkada buvęs
nepakartojamos aktorės Jassicos Lange Constansos personažas – taip, epizodiškai
šioji aktorė vėl vaidina tą patį personažą, nors buvo patikinusi, kad niekada
nebesifilmuos šiame seriale. Seriją režisuoja aktorė Sarah Paulson ir vėl
viskas taip, atrodo, kaip seniau. Šioji stebuklinga serija iš tikrųjų perteikta
pirmojo sezono maniera. Daug atsiranda šuolių į Luizianos valstiją, į raganų Coveno
namus, daug aktorių iš trečiojo sezono vėlei stoja į tuos pačius vaidmenis ir
tiesiog tie, kuriems patiko pirmieji trys-keturi sezonai, manau, sezonas
neturėtų itin nuvilti, netgi sukelti savotišką nostalgiją, norą vėlei
peržiūrėti viską nuo pradžių.
„Amerikietiško siaubo istorija: Apokalipsė“, nors ir epizodiškai pasirodo
Jassica Lange, akivaizdu, kad tikruoju veidu, nuolat kintančiu iš sezono į
sezoną, tampa Sarah Paulson, kuri šiame sezone atliko daugybę skirtingų
vaidmenų. Gera vėlei matyti Kathy Bates roboto žudiko vaidmenyje, taip pat
veteranę Frances Conroy bei Emma Roberts, Taissa Farmiga, sugrįžusias po
pertraukos į projektą.
Ko galima šiame sezone pasigesti? Galbūt savotiškos unikalios sezono
spalvos, kokią, sakykim, mano akimis, turėjo visai geras septintas sezonas „Kultas“,
kuriame po rinkimų manipuliuojantys klounai iš tikrųjų atrodė realiai
egzistuojantys psichopatai, tas sezonas neturi kol kas jokio sąryšio su kitais
sezonais. Neturi sąryšio beveik ir šeštasis sezonas, kuris, mano akimis, pats
silpniausias iš visų.
„Apokalipsę“ vertinčiau gana gerai, tačiau kažin, ar prilygs pirmiesiems
įspūdį padariusiems sezonams. Galima sakyti, kad kūrėjai bando sugrįžti dėl
krentančių reitingų, (nors projektas jau pratęstas dviem sezonais į priekį), ir
bando iš esmės senaisiais triukais susigrąžinti senąjį žiūrovą, bet gal patys
kūrėjai jaučia, kad jiems maloniau kurti elegantiškas vaiduokliškas istorijas
nei, sakykime, visuomenės ydų rapsodijas. Manau, jeigu ne vilkinanti sezono
pradžia, šis sezonas būtų išties labai puikus, jeigu intriga būtų intensyvi ir
pulsuojanti nuo pradžių, o dabar akivaizdu, kad visas akcentas sudėtas į sezono
kulminaciją, todėl bijau, kad nekantrus žiūrovas, dažnai viliojimas užkabinimu
vien pirmosios serijos, tiesiog gali perbėgti prie kito serialo. Bet kokiu
atveju, ačiū šiam sezonui už galimybę prisiminti, koks puikus šis serialas
buvo, kai tik pasirodė, nes būtent šiame sezone yra visos tos spalvos, kurių
keletą metų galėjote pasigesti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“.
Šiaip apskritai labai
retai brūkšteliu, pažiūrėjęs pirmąją seriją naujo serialo, nes dažniausiai
apibendrinu visą žiūrėtą sezoną, tačiau šįkart padarysiu išimtį ir pasidalysiu
pirmuoju įspūdžiu apie naująjį Ryan Murphy projektą „Dvikova“ (angl. Feud). Šiaip
šis režisierius mėgsta antologinius serialus. Po puikių pirmųjų sezonų „Amerikietiška
siaubo istorija“ ir, sakyčiau, pritrenkiančios įtaigos „Amerikietiška
nusikaltimo istorija“ bei paauglių pamėgto „Choro“, tai šis serialas lyg ir
nieko nebeturėtų stebinti, tačiau nerimauju tik dėl vieno: ar neišseks serialų
kūrėjų idėjinės galios, kai šitiek dirbama prie skirtingų projektų?
Pažiūrėjus vakar, kovo 5
dieną, startavusio mini serialo „Dvikova“ (laukia 8 serijos), nekyla jokių
abejonių R. Murphy genialumu. Serialas autobiografinis ir pasakoja apie dvi
kovojančias Holivudo legendas – aktores Betty Davis ir Joan Crawford, kurios
pirmojoje serijoje susitinka filmuotis siaubo trileryje „What Ever Happened to
Baby Jane?“ Jau atpažįstamas Murphy režisūrinis braižas leidžia mėgautis gražia
ir (priešingai nei „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“) chronologišku
pasakojimu, tačiau didžiausią įspūdį tikriausiai daro ne tiek gera režisūra,
kiek stulbinantis aktorių kolektyvas ir dėmesys charakterių elegancijai, kuri
visada šiek tiek pateikta kontrastingai paryškinta nei natūralistiškai, todėl
aktorių kuriami personažai atrodo kur kas efektingesni.
Į šį serialą režisierius
pakvietė jau savo atrastas mūzas: Jessica Lange ir Sarah Paulson. Daugelis
labai nusivylėme, kada J. Lange atsisakė po ketvirto sezono vaidinti „Amerikietiškoje
siaubo istorijoje“, kuris aktorei atnešė visą eilę svarbių apdovanojimų. Manau,
po šio serialo, galimas daiktas, aktorėms pasipils nominacijos ir
padovanojimai. Po pirmos serijos galiu pasakyti, kad kol kas didžiausią įspūdį
padarė būtent Jessica Lange ir pirmą kartą su Ryanu dirbanti Susan Sarandon,
kuri iš esmės gavo labai stiprų vaidmenį – šis aktorių duetas, senų veteranių
susitikimas tiesiog vertas didžiausios pagarbos. Gal serialas negalės pasigirti
tokia istorine įtaiga, kaip „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, tačiau kokybė
nuo to ne ką menkesnė, juolab, kad seriale pasirodo tokios žvaigždės kaip Kathy
Bates, Catherine Zeta-Jones, Jude Davis bei Alfred Molina.
Manau, serialas bus geras
ir žiūrėsiu jį iki paskutinės serijos.
Paskutiniu metu
absoliučiai nebeturiu laiko žiūrėti serialų, o ir nebesinori, tačiau
„Amerikietiška siaubo istorija“ buvo tas serialas, kuris kažkada sugrąžino mano
susidomėjimą apskritai serialais, todėl šio šedevro negaliu praleisti nė už
jokius pinigus. Sakydamas „šedevras“ turiu galvoje gal kokius pirmuosius
keturis sezonus, nes akivaizdu, kad „Viešbutis“ – penktasis sezonas patyrė
kūrybinį nuosmukį – tos pačios idėjos, ta pati estetika, mažai eksperimento,
daugiau sekso ir kraujo. Tiesą sakant, penktasis sezonas šiek tiek nuvylė ne
tik mane vieną, bet ir daugelį žiūrovų, todėl tikėtis iš šeštojo sezono
galėjome jau bet ko. Ypač dar didesnio nuosmukio.
Taigi šeštasis sezonas
oficialiai vadinasi „Amerikietiška
siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras“ (angl. American horror Story: My Roanoke Nightmare), tačiau kūrybines šio
sezono sumanymus serialo kūrėjai kantriai slėpė iki pat sezono premjeros
rugsėjo 14 dieną. Anksčiau likus iki premjeros keliems mėnesiams būdavo atskleidžiama
tema, tačiau šįkart bendru susitarimu tarp FX kanalo ir netgi pačių aktorių
tyčia buvo vilkinama. Žinoma, tai dėl reklamos, bet tai iš tikrųjų tampė pačių
aistringiausių šio serialo gerbėjų nervus. Daugelis gerbėjų jau seniai ėmė
spėlioti, kokia galėtų būti šeštojo sezono tema, netgi internete pasklido
gausybė netikrų gandų, kuriais serialo kūrėjai pasinaudojo dar labiau glumindami
žiūrovus: jie sukūrė 26 mini anonsus su jų spėlioniėmis (ateiviai, užburtos
pilys, kukurūzų vaikai ir t. t.). Galite žvilgtelėti į šiuos daug žadančius
anonsus:
Visgi nė vienas iš šių
anonsų nepasitvirtino ir tai šiek tiek lyg ir nuvylė, nes idėjų būta išties
gerų. Taigi šeštasis sezonas pasakoja apie paslaptingą realiai dingusią Roanoke
koloniją, kuri buvo siųsta iš Anglijos karalienės Elžbietos pirmosios laikais.
Koloniją sudarė 116 Naujojo pasaulio žmonių, kurie, pasiekę Šiaurės Karolinos
salą Roanoke, įsikūrė ir tiesiog visi paslaptingai dingo... Istoriniai
šaltiniai vėliau šiuos naujakurius pavadins tiesiog „Dingusia kolonija“. Tiesą
sakant, kai sužinojau, jog šios istorijos imasi serialo kūrėjai beveik net
neabejojau, kad sezonas bus nuostabus, nes asmeniškai norėjau, kad būtų apie
senovę, Viduramžius su daug gerų kostiumų, grimo ir paslaptingomis pilimis,
tačiau akivaizdu, kad kūrėjai pasuko visai kitokiu keliu ir Dingusioji kolonija
labiau tapo tik vaiduokliniu kontekstu nei pačios istorijos branduoliu. Savaime
aišku kodėl, nes istorinių žinių apie šią koloniją praktiškai nėra, todėl
kūrėjai fokusavosi į šiuos laikus ir pasakojo mūsų dienų istoriją Roanoke
žemėse.
Apie Dingusią koloniją
kūrėjai taip pat šykščiai pasakoja, labiau fokusuodamiesi į vietos indėnų
šamaninę kultūrą. Lady Gaga pelniusi iš ankstesniojo sezono „Auksinį gaublį“
šįkart sukūrė itin nykų ir sunkiai įsimenamą vietos raganos-kerėtojos vaidmenį.
Kur kas ryškesnė šįkart buvo aktorės Kathy Bates Mėsininkės vaidmuo, kuri
užkerėta raganos tapo visos vaiduokliškosios kolonijos galva. Žinoma, kūrėjai
vėl naudoja įvairiausią simboliką – Raudonasis mėnulis, paukščiai, įvairūs
satanistiniai simboliai ir t. t. Viskas veikia kaip ir ankstesniuose sezonuose,
tačiau akivaizdu, kad atsisakyta tos grakščios estetikos, kurios būta
ankstesniuose sezonuose, kai personažai sadistiškai rūkydavo cigarus,
taisydavosi plaukus, o šalia kentėdavo mirtininkas. Nebeliko švytavimo ir
blizgėjimo, ciniško sadizmo ir tai visai suprantama, nes šioji stilistika gerokai
pasirodė nuobodi penktame sezone, todėl kūrėjai išdrįso surizikuoti ir
absoliučiai keisti ne tik vaizdavimo principą, bet iš esmės ir pasakojimo būdą.
Naujasis siaubo namas man priminė 3 sezono raganų namus.
Sarah Paulson trumpam vėlei sugrįžo į Lanos Winter vaidmenį.
Kamera aukos rankose...
Dingusios kolonijos gyventojai. Mėsininkė su sūnumi.
"Šešios pėdos po žeme" žvaigždė Francis Conroy po kelių sezonų pertraukos vėl švystelėjo trumpame vaidmenyje.
Ryan Murphy su savo atradimais. Jessica Lange patvirtino, kad jau niekada nebegrįš prie "Amerikietiškos siaubo istorijos", tačiau ją netrukus išvysime kitame R. Murphy seriale.
Lee vaidmenį sukūrė "Tikro kraujo" aktorė A. Porter.
Šelbė su vyru.
Evan Peters šįkart sukūrė kiek kitokį vaidmenį, nors jie visada ir yra kitokie, tačiau pirmąkart LGBT tematikos.
Sunkiai beatpažįstama Lady Gaga.
Aktorė Lily Rabe antrosios Šelbės vaidmenyje.
Šįkart pasitelkta
dokumentika, todėl pirmosios serijos sudaro tokį įspūdį, kad serialo kūrėjai grįžo
prie tradicinių siaubo elementų, kokius iš dalies galėjome išvysti pirmajame
sezone apie vaiduoklių namą. R. Murphy prasitarė, kad nemaža šio sezono idėjų
tiesiog buvo nepanaudotos pirmajam sezonui. Ir tai jaučiasi: apleistas senas
nuošalus namas, jame gyvenančios dvasios ir t. t., tačiau dokumentika
pirmosiose 5 serijose leidžia koncentruotis į ramų pasakojimą, bet akivaizdu,
kad serialo kūrėjai netrukus pateiks staigmeną. Daugelis žiūrovų tiesiog
pradėjo piktintis, kai dokumentikos aktoriai ėmė dubliuotis su istorijos
aktoriais ir dėl to, cituoju: „gavosi visiška nesąmonė“. Manau, tas, kuris
pratęs prie įprasto linijinio pasakojimo ir skurdesnių siaubo filmo siužetų,
tam gali nepatikti įmantresnė ir įdomesnė pasakojimo struktūra. Dubliuoti ir
viską apversti aukštyn kojomis „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ yra įprasta,
todėl manęs nenustebino tas malonus chaosas, nes kur kas sezonas skurdžiau
atrodytų pasakojęs tik pirmosios istorijos planą. Manau, nederėtų piktintis,
kad kūrėjai pradėjo „pjauti grybą“, nes tokios šio serialo žaidimo taisyklės:
stebinti, šiek tiek sujaukti, kad viskas būtų nenuspėjama. Ir todėl man šis
serialas tuo ir patinka!
Grįžtant prie aktorių,
šiame sezone vėl išvystame jau žinomus šio serialo aktorius, kurie vėlei
sukuria įdomius vaidmenis, tačiau šįkart nei ankstesniuose sezonuose taip ir
nebuvo blykstelėjimo, nuojautos, kad vienas ar kitas aktorius gali pelnyti Emmy
ar Auksinį gaublį, nes pats dokumentinis žanras neleido sužaižaruoti kai
kuriems personažams. Bene labiausiai mane nustebino nauja atėjusi aktorė Adina
Porter, kuri tikriausiai labiau žinoma iš serialo „Tikras kraujas“, kur atliko
alkoholikės katalikės vaidmenį. Sezono pabaigoje ji išties driokstelėjo su
įtaigiu vaidmeniu kaip kadaise aktorė Sarah Paulson antrame sezone atlikusi
Lanos Winter vaidmenį. Beje, šiame sezone ji taip pat epizodiškai vėl pasirodo
Lanos vaidmenyje. Tiesą sakant, Sarah Paulson ir yra tikroji „Amerikietiškos
siaubo istorijos“ žvaigždė. Pasitraukus po ketvirtojo sezono aktorei Jessica
Lange, kuri buvo šio projekto siela, akivaizdu, kad ji dabar tapo pirmo ryškumo
žvaigžde. Ir išties, ji nuostabi! Prie šio projekto prisijungė aktorius Cuba
Gooding Jr., kuris kartu su Sarah Paulson pasirodė paraleliniame projekte „Amerikietiška
nusikaltimo istorija“. Apskritai kalbant, seriale trūko kažkokios ugnies, visur
lakstantys aktoriai su kameromis baisiai jau nuvalkiota raiškos priemonė iš
prastų siaubo filmų, kurių kasmet po „Bleiro raganos“ pasirodymo prikepama
tiek, kad net nebeįdomu į juos žiūrėti. Serialo kūrėjai smarkiai rizikavo
pasirinkdami šį taip jau nuvilianti būdą, tačiau pasilikti ten, kur buvo „Viešbutyje“,
manau, irgi nebegalėjo...
Apibendrindamas galiu
pasakyti, kad šis serialas jau niekada nebebus toks įdomus ir originalus, koks
jis buvo pirmuosiuose trijuose sezonuose. Šįkart buvo smarkiai rizikuota ir šis
rizikavimas, mano akimis, yra teigiamas dalykas, nes tai netikėta, tai įdomu,
bet kartu pykdė gerokai nuvalkiota „kamera aukos rankoje“ pasakojimo maniera,
nes įtaką padarė prasti siaubo filmai. Vis dar puikūs aktoriai, vis dar
neįtikėtinai žiaurios sadistinės scenos, už tradicinių seksualinių tabu „išeinantys“
personažai, viena kitą užklojančios istorijos, daugiasluoksnis pasakojimas
laikmečiais ir ankstesnių sezonų panaudotos detalės – tai vis dar ta pati „Amerikietiška
siaubo istorija“, kurios daugelis nebemėgsta, bet vis tiek žiūri, nes ji vis
dar gali šį bei tą pasiūlyti. Taip, tai nėra mano mėgstamiausias sezonas, kai
kada, tiesą sakant, net buvo nuobodoka žiūrėti, tačiau žiūrėti galima
pakankamai įtraukiančiai. Juolab kad šiame sezone nuo pat pirmųjų serijų galima
pajusti klasikinio siaubo kino dvasią. Šis sezonas smarkiai kitoks ir šis
pokytis tikrai geras, o ir pats serialo formatas patyrė pokyčių – serijos kone
trumpesnės dešimčia minučių, o pačių serijų beliko viso labo tik 10. Bet šiam
sezonui tiek ir užteko.
P. S. Jau girdėjau
gandus, kad serialo kūrėjai bandys grįžti prie trečiojo sezono raganų temos,
bet ar nebeliko paranormalių reiškinių temų? Vampyrai? Zombiai? Ateiviai? Kas
žino, kas žino, nes kol kas tai tik gandai, bet turiu nuojautą, kad nebedaug
beliko „Amerikietiško siaubo istorijos“ sezonų.
