Filmas: "Nes ji yra moteris" / "On the Basis of Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tie, kurie nors kiek nusimano apie žmogaus teisių pažeidimus lyties diskriminacijos atžvilgiu ir kaip ilgai ir sudėtingai buvo eita prie šios lygybės visuomenėje teisiškai, manau, amerikiečių teisininkė Ruth Bader Ginsburg (1933-2020) turėtų būti gerai žinoma. Amerikoje ji tikra ikona, tačiau mums, lietuviams, dažnai ji nežinoma ir tolima, todėl nusprendžiau nors kiek susipažinti su jos gyvenimu pažiūrėjęs filmą „Nes ji yra moteris“ (angl. On the Basis of Sex) (2019).

 

Filmas mus nukelia į 1956 metus, kai jauna motina Ruth, paskatinta savo studijuojančio vyro Martino, įstoja į Harvardo universitetą, kuriame tuo metu išskirtinai mokėsi beveik vien vyrai ir moterų buvo tik keletą. Tiesą sakant, joms net nebuvo atskirų tualetų. Pagrindinė veikėja Ruth Ginsburg – neįtikėtinai sumani, iškalbi ir įžvalgi moteris netrukus diskriminuojančioje dėstytojų ir vyrų studentų aplinkoje tampa geriausia studente, tačiau į ją niekas rimtai nežiūri, nes ji yra moteris. Galiausiai Kolumbijos universitete užbaigusi studijas bando įsidarbinti advokate, tačiau jos nepriima, nes ji yra... moteris. Taigi žiūrovas regi, kaip perspektyvi ir sąžininga bei visuomenei reikalinga specialistė tyliai nugesinama ir atstumiama vyrų pasaulyje, kuriame moters vieta stereotipiškai apibrėžta pagal to laikmečio standartus: auginti vaikus, gaminti valgį, tenkinti vyrą ir būti dėkingai už tai, kad jai nereikia dirbti.

 

Galiausiai bėga metai, ateina Seksualinė revoliucija, karas Vietname ir Ginsburg pamažu permainų metu atsiveria visai kitos galimybės. Ji aptinka teisinę revoliuciją sukėlusią bylą, kada įstatymiškai diskriminuojamas vyras dėl to, kad yra vienišas ir slaugo savo sergančią mamą, todėl priešingai nei moteris, jis negali gauti išmokų. Ironiška, bet tai tiesa, visuomenėje ir teisėsaugoje į moterų diskriminacijos problemą buvo atsižvelgta tik tada, kai buvo laimėta moters advokatės byla dėl vyrų diskriminacijos, o ne moterų diskriminacijos. Filmas dailus ir labai nušlifuotas pagal Holivudo spalvas. Centre turime tipiškai vargstančią heroją, kuri iš esmės palūžusi, bet lemtingą minutę susikaupusi kaip koks supermenas išplėšia pergalę – tokius įpaminklintus filmus labai mėgsta masės ir nieko čia nepadarysi. Kita vertus, reikia žiūrėti šį filmą iš teisinių, socialinių, istorinių kontekstų perspektyvos ir numanyti, kad tikrovėje viskas buvo ne taip gražu ir herojiška. Jeigu ir verta žiūrėti, tai būtent dėl savišvietos, nes filme įdomiausia ne tiek pats Ginsburg sukurtas pompastiškas didvyrės fasadas, kuris ir nuspėjamas, ir holivudiškai šabloniškas, kiek XX amžiaus vidurio moteris teisinė toksiška įrėminimo padėtis ir kova dėl lygybės su vyrais. Filmas režisūrine prasme yra dekoratyvinis ir kaip reikiant salstelėjęs, bet man buvo naudingas ir įdomus.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saulės kultas" / "Midsommar"

Sveiki, skaitytojai,

Vakar buvau maloniai nustebintas paties naujausio režisieriaus Ari Ater filmu „Saulės kultas“ (swed. Midsommar) (2019), kuris kol kas tapo šiais metais geriausiu mistiniu siaubo filmu ir aplenkė, mano nuomone, net J. Peele naujausią filmą „Mes“. Atrodo, kad dar pernai žiūrėjau A. Asterio filmą „Paveldėtas“ su T. Colette ir tas kūrinys išties stebino kai kuriais nestandartiniais sprendimais ir buvo vienas geresnių siaubo filmų. Nors daug kas sako, kad „Saulės kultas“ kiek silpnesnis už debiutinį filmą, visgi man labiau patiko būtent šis filmas, kadangi jis dar labiau nutolsta nuo klasikinių amerikietiškų siaubo filmų klišių ir atmosferos.

Nežinau, ar buvo gerai versti filmą „Saulės kultas“, kai iš tikrųjų turėjo būti „Vasaros saulėgrįža“, „Vidurvasaris“, tačiau taip jau nutinka su komerciniais sprendimais, kad labiau pagalvoja apie verslą, o ne apie prasmę.

Didžioji dalis filmo nufilmuota Švedijoje, bendradarbiaujant su švedų kūrybine komanda. Filmas prisodrintas skandinaviškų okultinių ženklų: runų ir saulės bei gyvenimo cikliškumą lemiančių ženklų bei ritualų, kurie atrodo kiek žiauroki pasauliečių akimis. Į tokią sektą pakliūva keletas amerikiečių, rašančių disertaciją ir mergina, kuri neseniai išgyveno tėvų ir sesers netektį. Filmo epilogas primena niūrų ir tamsų amerikietiško stiliaus trilerį, o likusioji filmo dalis – saulės nutviekstos ir religijos okultistų, sektantų kaimelio atmosferos pasakojimas, kuris įdomiai ir kiek neįprastai kontrastuoja su šiaip jau įprastiniais niūriais siaubo žanro rėmais. Režisierius kuria naują ir savitą siaubo filmo kryptį, pagrįstą okultiniais aukojimo elementais ir kerėjimu (gaktos plaukais ir menstruacijų krauju), todėl galima jausti, kad tai tarsi antroji sudedamoji „Paveldėtas“ dalis, tik viskas kiek kitokiu rakursu.

Būtent dėl šviesos šis siaubo filmas iškart patraukia žiūrovą ir turiu pripažinti, nors ir juokiausi iš kai kurių momentų, tačiau pati romių ir pernelyg mylinčių bei atsidavusių sektantų idėja veikė bauginančiai įdomiau nei bet kuris paskutinis filmas per kokius penkerius metus apie iškviestus per dvasių lentas demonus. Čia netikėtai prisiminiau R. Polanskio filmą „Rozmari kūdikis“, kuriame taip pat veikia bauginanti demoniškojo pasaulio siekiantys sektantai, tačiau priešingai nei klasikiniame filme, „Saulės kulte“ atsiranda makabriškų elementų, kurie vienu ar kitu momentu siaubo puotoje kelia šypsnį, pavyzdžiui, loterijos kamuoliukų mašina, kuri iškart man asocijavosi su Laima Kybartiene, kuri šypsosi saulės palaiminta šypsena ir sako numeriukus, kas turės mirti...

Filmas, kad ir koks atrodytų lokalus, jame apgalvotos ir detalės – pilna runų, simbolių, kiek primenančių ir mūsų baltų Saulės kulto laikus (taip, baltai taip pat turėjo tokį etapą), tačiau šiame filme viskas veikia tarsi haliucinacija, veikėjai svaiginasi narkotikais, o po to juos pačius nuodija, ir atrodo, kad jau filmo viduryje viskas daugiau ar mažiau aišku, kad Saulės kulto bendruomenė juos vieną po kito išskers, tačiau režisierius tampa nepaprastai ekspresyvus ir sulieja mitologinius elementus su okultiniais ritualiniais momentais, kad vietomis išties pasijutau žiūrintis kažką itin nepadoraus ir demoniškai veikiančio žiūrovo pasąmonę. Toji sekso scena su senutėmis gėlių paklotėje ir skausmo apimta rėkianti mergina ir šokiruoja, ir vietomis juokina, ir baugina. Tokios dinamiškas choreografiškai demoniškas kompozicijas paskutinįkart regėjau neseniai praūžusiame italų režisieriaus Luca Guardagnino filme „Suspirija“ (2018).

Tikras stebuklas, kad filme nusifilmavo viena perspektyviausių jaunosios kartos aktorių Florence Pugh, kurią taip pamėgau nuo „Ledi Makbet“ laikų. Jeigu ji nesustos, ji iš tikrųjų taps savo kartos aktore legenda.

Keistas, nepatogus ir ne visiems patiksiantis filmas man paliko nemenką įspūdį.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktis be karūnos" / " A Royal Night Out"

Sveiki,

Yra filmų, kuriuos žiūriu dėl mados, todėl, kad negaliu peršokti balos, nesušlapęs kojų. Šįkart sušlapau kaip reikiant, pasirinkęs britų romantinę komediją „Naktis be karūnos“ (angl. A Royal Night Out) (2015), kuri pasakoja Antrojo pasaulinio karo pabaigos fiestą Londone. Į naktinį šurmulį pasileidžia tuokart dar visai jauniklės monarchės Elžbieta ir Margaret. 

Visą filmą žiūrėjau ir galvojau: ką pagalvotų tikroji Elžbieta matydama save tokią linksmą? Filmas absoliučiai toli nuo realybės ir skirtas labiau mėgėjiškai pramogai, nei rimtam ir užkietėjusiam gurmanui, o tuo labiau britiškos manarchijos gerbėjams. 

Scenarijus ganėtinai skystas ir iš jo neišvirsi jokio kisieliaus, kadangi juokingai romantinės scenos priminė pigias muilo operas. Tik šis filmas nė kiek nepigus, viskas tviska prabanga: aktoriai, kostiumai, masinės scenos, tačiau akivaizdu, jog toki prabanga tuštoka, o scenarijus erzinančiai nuobodus: Elžbieta po miestą vaikosi savo jaunėlę, kuri nusitašiusi patenka į tuometinį bordelį... Daug triukšmo dėl nieko, neįtikina net tuometiniai „blogiukai“, nes viską griauna komedijinis žanras. Daug absurdiškų situacijų, kurios turėjo prajuokinti žiūrovą, o išėjo nevykęs šou, kur nei juoktis, nei verkti. Neįtikino manęs nei aktoriai, nei jų personažai: viskas kryptingai šabloniška ir galvoju, kad Madonnos sukurtas „Mes tikime meile“ apie monarchus buvo nepalyginamai stipresnis filmas už šį dėmesio nevertą juostą, kurią galima tiesiog žiūrėti mezgant kojines ir šalikus: ir dėl fono, ir dėl to, kad nieko išskirtinio vis tiek nepamatysite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Makbetas" / "Macbeth"

Sveiki, skaitytojai,

Iki šiol man nežinomas australų režisierius Justin Kurzel su savo antruoju ilgametražiniu filmu „Makbetas“ (angl. Macbeth) (2015) privertė ploti Kanų festivalio žiūrovus, o grandiozinis projektas ir sodrus batalinių kovų filmo anonsas žadėjo išties nepamirštamą V. Šekspyro pjesės ekranizaciją. Tikėjausi, prisipažinsiu, išties labai daug, nes jau vien tokio aukšto rango aktoriai kaip Michael Fassbender ir Marion Cotillard žadėjo tiesiog ne šiaip filmą, o triuškinantį triumfą.

Buvo metas, kada ketinau šį filmą specialiai žiūrėti kino salėje, tačiau viena ausimi nugirdau – neverta, geriau jau rinktis kitą filmą. Tąkart ir paklausiau. Po dabartinio seanso namuose galiu pasakyti, kad visai nesigailiu, jog nėjau, nors filmas pakankamai geras. Visų pirma – pritrenkiantys aktoriai, ypač M. Fassbender‘is, kuris kaip visada mane abstulbina. V. Šekspyro pjesės parašytos prieš 400 metų, tačiau jos genialios savo vidiniais veikėjų išgyvenimais tarp pasirinkimo ir visiško pamišimo, akivaizdu, kad filmas orientuotas į Makbeto vidinę priešpriešą tarp dorybių ir dorybių išsigimimo, kurį paskatina valdžios ir garbės troškulys, o dar ir iškreiptas kaltės jausmas, kuris tampa karštligiška baime. Pagrindinis veikėjas iš esmės tobulas Makbetas – susipriešinęs, karalius beprotis, karalius žiaurusis. Kaip ir visada V. Šekspyro dramose, taip ir šioje, nevengiama mirties ceremoniškumo ir manieringumo, jeigu krenta didvyriai, tai būtinai taip, kaip krenta gulbės – stilingai, garbingai, su aukštomis frazėmis lūpose. Žinoma, mane šokiravo režisieriaus noras kuo labiau kabintis į V. Šekspyrą ir kuo mažiau interpretuoti, netgi pjesių kalba patiko statiškai literatūriškai epiška ir todėl natūralumas, kurį mums žadėjo batalinės kovos, lyg ir įtraukia į kiną-teatrą. Ir tai visai ne „Ana Kareninos“ naujausia ekranizacija, kai veiksmas butaforiškai vyksta teatro montuojamoje scenoje. Visgi išliko daug V. Šekspyro, ir kalba yra viena didžiausių stoiško pasakojimo atramų. 

Kitas dalykas – filmo vizualumas, kuris reiškiasi ne tik mūšiais, bet ir kadrais, ugnies nušviesti veidai ir pasirodančios laumės, kurios papildo veikėjo vidinę priešpriešą ir pasirinkimo paklydimą. Vaiduokliai tampa Makbeto sąžinės balsu, o ledi Makbet pamažu vis labiau praranda kaip realaus gyvenimo koordinuotoji svarbą, todėl Makbetą pamažu uzurpuoja iliuzija ir dorovės iškrypimas. Iš esmės tai istorija apie tai, kaip idėja tampa mintimi, mintis tampa veiksmais, o veiksmai tampa veikėjo likimu.

Filmas iš esmės geras, nešantis tikrojo „Makbeto“ potekstes ir veikėjo dvasinės ligos diagnozes, tačiau tas, kuris tikisi didingo intrigų, paskalų ir išorinių veiksmų dirgiklių, kokie dažniausiai būna istoriniai epiniai filmai, gali labai prašauti. Aš tai prašoviau, tačiau vis tiek nesigailiu žiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela