Filmas: "Saulės kultas" / "Midsommar"

Sveiki, skaitytojai,

Vakar buvau maloniai nustebintas paties naujausio režisieriaus Ari Ater filmu „Saulės kultas“ (swed. Midsommar) (2019), kuris kol kas tapo šiais metais geriausiu mistiniu siaubo filmu ir aplenkė, mano nuomone, net J. Peele naujausią filmą „Mes“. Atrodo, kad dar pernai žiūrėjau A. Asterio filmą „Paveldėtas“ su T. Colette ir tas kūrinys išties stebino kai kuriais nestandartiniais sprendimais ir buvo vienas geresnių siaubo filmų. Nors daug kas sako, kad „Saulės kultas“ kiek silpnesnis už debiutinį filmą, visgi man labiau patiko būtent šis filmas, kadangi jis dar labiau nutolsta nuo klasikinių amerikietiškų siaubo filmų klišių ir atmosferos.

Nežinau, ar buvo gerai versti filmą „Saulės kultas“, kai iš tikrųjų turėjo būti „Vasaros saulėgrįža“, „Vidurvasaris“, tačiau taip jau nutinka su komerciniais sprendimais, kad labiau pagalvoja apie verslą, o ne apie prasmę.

Didžioji dalis filmo nufilmuota Švedijoje, bendradarbiaujant su švedų kūrybine komanda. Filmas prisodrintas skandinaviškų okultinių ženklų: runų ir saulės bei gyvenimo cikliškumą lemiančių ženklų bei ritualų, kurie atrodo kiek žiauroki pasauliečių akimis. Į tokią sektą pakliūva keletas amerikiečių, rašančių disertaciją ir mergina, kuri neseniai išgyveno tėvų ir sesers netektį. Filmo epilogas primena niūrų ir tamsų amerikietiško stiliaus trilerį, o likusioji filmo dalis – saulės nutviekstos ir religijos okultistų, sektantų kaimelio atmosferos pasakojimas, kuris įdomiai ir kiek neįprastai kontrastuoja su šiaip jau įprastiniais niūriais siaubo žanro rėmais. Režisierius kuria naują ir savitą siaubo filmo kryptį, pagrįstą okultiniais aukojimo elementais ir kerėjimu (gaktos plaukais ir menstruacijų krauju), todėl galima jausti, kad tai tarsi antroji sudedamoji „Paveldėtas“ dalis, tik viskas kiek kitokiu rakursu.

Būtent dėl šviesos šis siaubo filmas iškart patraukia žiūrovą ir turiu pripažinti, nors ir juokiausi iš kai kurių momentų, tačiau pati romių ir pernelyg mylinčių bei atsidavusių sektantų idėja veikė bauginančiai įdomiau nei bet kuris paskutinis filmas per kokius penkerius metus apie iškviestus per dvasių lentas demonus. Čia netikėtai prisiminiau R. Polanskio filmą „Rozmari kūdikis“, kuriame taip pat veikia bauginanti demoniškojo pasaulio siekiantys sektantai, tačiau priešingai nei klasikiniame filme, „Saulės kulte“ atsiranda makabriškų elementų, kurie vienu ar kitu momentu siaubo puotoje kelia šypsnį, pavyzdžiui, loterijos kamuoliukų mašina, kuri iškart man asocijavosi su Laima Kybartiene, kuri šypsosi saulės palaiminta šypsena ir sako numeriukus, kas turės mirti...

Filmas, kad ir koks atrodytų lokalus, jame apgalvotos ir detalės – pilna runų, simbolių, kiek primenančių ir mūsų baltų Saulės kulto laikus (taip, baltai taip pat turėjo tokį etapą), tačiau šiame filme viskas veikia tarsi haliucinacija, veikėjai svaiginasi narkotikais, o po to juos pačius nuodija, ir atrodo, kad jau filmo viduryje viskas daugiau ar mažiau aišku, kad Saulės kulto bendruomenė juos vieną po kito išskers, tačiau režisierius tampa nepaprastai ekspresyvus ir sulieja mitologinius elementus su okultiniais ritualiniais momentais, kad vietomis išties pasijutau žiūrintis kažką itin nepadoraus ir demoniškai veikiančio žiūrovo pasąmonę. Toji sekso scena su senutėmis gėlių paklotėje ir skausmo apimta rėkianti mergina ir šokiruoja, ir vietomis juokina, ir baugina. Tokios dinamiškas choreografiškai demoniškas kompozicijas paskutinįkart regėjau neseniai praūžusiame italų režisieriaus Luca Guardagnino filme „Suspirija“ (2018).

Tikras stebuklas, kad filme nusifilmavo viena perspektyviausių jaunosios kartos aktorių Florence Pugh, kurią taip pamėgau nuo „Ledi Makbet“ laikų. Jeigu ji nesustos, ji iš tikrųjų taps savo kartos aktore legenda.

Keistas, nepatogus ir ne visiems patiksiantis filmas man paliko nemenką įspūdį.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažasis nepažįstamasis" / "Mažas keistuolis" / "The Little Stranger"

Sveiki,

Dar vienas pramoginio tipažo mistinis filmas „Mažasis nepažįstamasis“, kitur dar verčiama kaip „Mažas keistuolis" (angl. The Little Stranger) (2018), kuris mane suintrigavo dėl neblogai jau žinomo režisieriaus Lenny Abrahamson, kuris praeityje buvo sukūręs absoliučiai crazy filmą „Frenkas“ (2014) ir „Oskaru“ įvertintą smurtinę ir traumuojančią dramą „Kambarys“ (2016). Naujausiame savo režisūros darbe režisierius kuria filmą apie keistą namą, kurio taip trokšta britų daktaras, nes turi vaikystės sentimentų ir savitą paslaptį.

Filmas iš esmės nufilmuotas jau gerai pažįstama mistinio filmo technika – dėmesys didingiems namams, iš kampo į kampą atseit slampinėjantis vaiduoklis, dar statiškai kraupūs pagrindiniai veikėjai, kalbantys simboliais arba užuominomis. Gerai žinomas britų aktorius D. Gleeson atlieka jau iškart įtartino tipo vaidmenį, kuriam galima sukrauti visas įtarimų malkas, kaip po to paaiškėja, nuojauta neklysta, nes viskas surėdyta iš labai standartinės ir kiek nuobodokos scenarijaus medžiagos. Trūko ne tik netikėtų režisūrinių sprendimo, bet ir tam tikrų apibendrinamųjų (nors ne visuose filmuose to reikia) loginių ėjimų. Peržiūrėjau filmą, bet taip iki galo ir nesupratau, vardan ko tas pagrindinis herojus troško to namo, kai jis, jau būdamas augęs vyras, turi karjerą, visi jį gerbia, jis pagaliau turi savo vardą, visi jį pripažįsta ir pagaliau išsivadavo iš tų vaikystės tarnaitės motinos pasijoninio statuso... Kam jam vėl trokšti eiti į tą jau pamažu griūvantį namą? Žinoma, psicho taip lengvai neperprasi, bet ryškiai man siužetinėje linijoje kažko trūko arba buvo neužakcentuota. Kitą vertus, filmas neturi visko „sukramtyti“ ir atkišti žiūrovui.

Kad filmu nepatikėjau iki galo – tas tiesa, kaip nepatikėjau truputį karkasiniais veikėjų paveikslais, bet vos tik save pagaudavau, kad – va, filmas tikrai įtraukė, jau gyvenu jame! – staiga atsitikdavo kažkas tokio, kas priversdavo mąstyti arba apie režisūros klaidas, arba pačios istorijos absurdiškumą. Visgi nesibodėjau pažiūrėjęs dar kartą Charlotte Rampling pasirodymu ir tais mistiniais dalykais, kurie, pripažinkime, daugiau ar mažiau visada jaudina mūsų pačių vaizduotę.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hju Glaso legenda" / "The Revenant"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai lauktas meksikiečių režisieriaus filmas „Hju Glaso legenda“ (angl. The Revenant) (2015) iš tikrųjų buvo vertas dėmesio ir laukimo, nors iš kitos pusės ilgai nereikėjo laukti, režisierius stulbinamai greitai apsisuko po „Žmogus-paukštis“ (2014), kuris jam pelnė geriausio metų filmo „Oskarą“. Tiesiog produktyvus šiam unikaliam režisieriui kūrybinis metas. Tas, kas matė tokius jo šedevrus kaip „21 gramas“, „Babelis“, „Meilė – tai kalė“ ir kitus, tas žino, kokio sudėtingumo šis kino režisierius ir kaip jis rimtai ir giliai žiūri į kiną.

„The Revenant“, kurį tikriausiai reikėtų versti „Prisikėlęs“, visgi buvo nuspręsta pavadinti lietuviškai „Hju Glaso legenda“ – tiesą sakant, mūsų pavadinimų vertimai tiesiog tragiški! Visgi filmas nuostabus ir pradėjau su juo 2016 metų naują žiūrėjimo ciklą... Pasakojimas, kaip visada labai skiriasi šio režisieriaus darbuose, kaip skiriasi ir mintis bei idėja. Daug šiaurietiškų vaizdų, daug smurto, išgyvenimo įspūdžio, šalčio ir neįtikėtinos žmogaus ištvermės, pakurstytos įtūžio ir keršto. Man patiko šis filmas, nors daug kas sakys, kad filmas truputį holivudiškas, tačiau režisierius, kaip ir filme „Žmogus-paukštis“, vengė herojaus pozos vaizdavimo, turime herojų be didelių žygdarbių, už tai, kad jis sugeba išgyventi, vien tai jis mums tampa herojumi, na, ir aišku, išgelbsti iš prievartautojų indėnę, bet tai smulkmena.

Puikus atšiauraus klimato filmas apie keršto jėgą nuostabiai pasirinktoje epochoje ir gamtoje. Vienas nuostabiausių, mano akimis, šio filmo perliukų yra Leonardo DiCaprio vaidyba. Daug kas dejuoja, kad jis niekada taip ir nepelnys „Oskaro“, nes jis tiesiog Leonardo, bet kokia jo vaidyba – tiesiog nuostabi, vienas geriausių jo vaidmuo karjeroje. Šitiek sudėti ištvermės, jausmo, kančios ir skausmo į vaidmenį, tiesiog net psichologiškai pavargsti keliaudamas, sukandęs dantis kartu su filmo herojumi. Žinoma, didelis nuopelnas ir pačiam režisieriui ir operatoriams, kurie „pagavo“ tinkamą kapą, nebijojo įtikinamai ištęsti kadro, nes ne tik aštrus veiksmas, bet ir herojaus pastanga bei paprastas judesys daro stebuklus šiame filme. Tom Hardy, mano praėjusių metų atradimas, tiesiog irgi lenkiu kepurę prieš jį, kaip ir prieš Domhnall Gleeson. Įdomu, kaip seksis šiam filmui tuoj prasidėsiančiuose apdovanojimų maratonuose, nes filmas kartu su Leonardu priešaky jau nominuotas Auksiniams gaubliams.

Aš po šito filmo galiu pasakyti, kad tiesiog buvau pačiame kine ir gyvenau ne savo gyvenimą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.3

Trumpas interviu su pagrindiniais aktoriais:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinis Bilas" / "Wild Bill"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti britų kino juostą „Laukinis Bilas“ (Wild Bill) (2011 m.). Vien pažiūrėjęs į šį geltoną ir kovingai nusiteikusią kino afišą, nebūčiau niekaip žiūrėjęs šio filmo – per daug atrodo agresyviai ir primena visokius gatvinius – kovinius išsišokėlius, tačiau neapsirikite – plakatas pakankamai apgaulingas. Žinote, va, šis filmas man patiko, nors nepasakyčiau, kad labai jau išskirtinis kino industrijoje filmas, tačiau pakankamai neprasta juosta naujų filmų rinkoje. 

Pakankamai įdomus ir įtaigus siužetas – liktinai paleistas tėvas grįžta po 8 metų į namus ir randa paauglį sūnų besirūpinantį jaunėliu, pastarasis įsipainioja į vietinius kriminalus. Vyrukas paleistas liktinai, o tai reiškia, jei jis įsivels nors į menkiausią kriminalą, jis grįš į kalėjimą... Stebėdamas sūnaitėlius, jis pamažu bando vėl susigrąžinti šeimą, tačiau tenka juos apginti nuo vietinių narkotikų prekeivių... Pati mintis pakankamai holivudiška – parodyti šeimos vertybių svarbą ir pasiaukojimą. Gražu, pakankamai jausminga – sunkaus gyvenimo terpėje mezgasi tikrosios žmogiškumo užuomazgos. Įtikinama aktorių vaidyba, pakankamai stipri režisūra, neblogas emocinis užtaisas, sakytum, kad filmui daugiau nieko ir nereikia. Pasigedau nebent dar truputį originalumo, tačiau visai neblogai priimu filmo užmanytą idėją ir jauseną. Man asmeniškai tiko ir patiko, buvo pakankamai įtempta, išlaikytas susidomėjimas šeimos tragedija, Bilo personažu ir vaikais, pateiktas tamsus ir apniukęs Londonas, besiruošiantis Olimpinėms žaidynėms statybų įkarštyje...

Aišku, pabaiga, kuri buvo lyg ir dvejonėse, visgi pasibaigė tuo, kaip buvo nujausta dar tik filmo pradžioje, o gaila, galėjo ką nors kito sugalvoti... Bet tiek to. Žodžiu, neprastas filmas kiekvienam.

Įvertinimas: 8/10
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com