Filmas: "Ponia Haris vyksta į Paryžių" / "Mrs. Harris Goes to Paris"

 Laba, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų ir pasižiūrėjau, jog dar nemačiau britų komedijos „Ponias Haris vyksta į Paryžių“ (angl. Mrs. Harris Goes to Paris) (2022), kurią režisavo Anthony Fabian. Pastarasis už šį filmą, pastatytą pagal XX amžiaus viduryje pasirodžiusį romaną, sulaukė pagyrų. Tiesa, tai jau nebe pirmas sykis, kai ši knyga ekranizuojama, o šio filmo versiją nusprendžiau pažiūrėti dėl mano pamėgtos britų aktorės Lesley Manville sukurto vaidmens.

 

Istorija primityvi kaip du kart du. Iš esmės primena XX amžiaus pagyvenusios moterėlės Pelenės istoriją. Namų valytoja ir tvarkytoja ponia Haris gauna žinią apie Antrajame pasauliniame kare žuvusį vyrą, tačiau tikėdama stebuklais ir vildamasis, kad iš gyvenimo galima šio bei to išpešti, ji ryžtasi avantiūrai – užburta prancūziškos Dior madų namų suknelės ji išvyksta į Paryžių nusipirkti už kosminę sumą pačios gražiausios suknelės. Toliau filme viskas klostosi kaip Volto Disnėjaus animaciniuose filmuose. Reikia karietos – karieta yra. Reikia pinigų – našlės išmoka yra! Reikia tinkamų sąlygų įsimylėti – prašau! Ponia Haris išties yra lyg pasakų personažas, atlapaširdiškai ir pabrėžtinai pozityvi ir, kas be ko, jai visur labai gerai sekasi, netgi jeigu ir ištinka kokia bėda...

 

Nors šiandien Dior žinomas kaip pasaulinis prekinis ženklas, tačiau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose jis buvo prieinamas tik elitui ir suknelės buvo tik vienetinės. Tai, sakyčiau, kartu ir mados istorija, savitai pozityviai ir pasakiškai perteikta. Galima žiūrėti filmus apie parduotuvių maniakės nuotykius ir gauti humoro dozę, o galima žiūrėti į ponią Haris ir mokytis tiesiog pasakiško gerumo. Filmas, persmelktas klasikine Paryžiaus dvasia. Aišku, absurdas, kad visi filme prancūzai kalba puikiai angliškai ir kad veikėją „vedžioja“ dirbtina Fortūna, tačiau filmas turi savito žavesio, nes jis skirtas masėms, veikia kaip didaktinė pramoga, jaudina veikėjos Merės Popins geradarės hiperbolizuotas gerumas, nors ir suvokiame, kad tai dirbtinumas ir filmo istorija sukalta iš esmės pagal klasikines klišes.

 

Tikriausiai filmo didysis pamokslas nėra vien tik svajok, siek – ir išsipildys, bet labiau apie tai, kad čia žaidžia socialiniai vaidmenys: valytoja, supraskit, vyksta į Paryžiaus mados namus (lyg ir ne jos nosiai?), o kur dar tai, jog pagrindinė veikėja ne kokia sekso bomba, o pagyvenusi moterytė, kuri ir paskutinius grašius atiduotų kitiems. Taigi: 0–1 (laimi nuoširdumas prieš standartizuoto pasaulio klišes ir šis laimėjimas perteiktas (ironiška?) irgi klišėmis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kasinėjimai" / "The Dig"

 

Sveiki,

Pagal britų žurnalisto ir novelisto John Preston romaną Simon Stone pastatytas vaidybinis filmas „Kasinėjimai“ (angl. The Dig) (2021) pasakoja apie mažą britų gyvenvietę Sutton Hoo rytinėje Didžiosios Britanijos dalyje. Šiame miestelyje 1938 m. turtinga ir įtakinga našlė Edita Preti nusamdo kasinėtoją, kuris turėtų atkasti jos žemėje esančius pilkapius. Kadangi poniai rūpi istorija ir kultūra, ji leidžia gana nelengvo būdo kasinėtojui Basiliui užsispyrusiai kasti pilkapius, kol vieną dieną viename iš jų randamas anglosaksų laikų įtakingo kario kapas su laivu...

Įdomu tai, jog filmas pastatytas ne tik pagal romaną, bet ir tikrus buvusius įvykius, mat iš tikrųjų egzistuoja ši vieta ir atrasti lobiai bei to laikotarpio istorinės asmenybės. Šiaip filmas nėra nei kažin koks „aštrus“, nei itin įmantrus ar šokiruojantis, jo tikslas – įprasminti archeologinius atradimus, apipinant istorinį įvykį platoniška kasinėtojo ir našlės mentorės istorija. Galiausiai besimezgančiai intymiai simpatijai lemta sugriūti, kadangi Basilis turi žmoną, o Edita serga širdies liga ir kasdien vis jaučiasi prasčiau ir prasčiau. Negana to, kad pilkapį nuolat ardo ir skalauja britiški lietūs, į atradimus kėsinasi britų garsus muziejus bei virš galvų vis skrendantys lėktuvai, žadantys Europoje didįjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, filmą rinkausi dėl aktorių Carey Mulligan ir Ralph Fiennes dueto, kurių pasirodymas iš tikrųjų nenuvylė. Neapsiriksiu, jeigu pasakysiu, kad filmas „labai britiškas“, kuriame rasite nemažai nacionalistinių ketvirto dešimtmečių britiškos kultūros atributų. Gražios ir tirštos vakarėjančios spalvos perteikia tam tikrą laikmečio dekadansą ir jautrumą, atsisveikinimą su epocha iki karo. Simon Stone režisūra nors ir neeilinė, visą laiką jutau, jog šio filmo pasakojimo manierai įtaką darė amerikiečių režisierius Terence Malick. Bėgantys kadrai „į priekį“ papildyti pasakojimais iš būsimų ir tuoj rodysimų scenų sukuria filmo išskirtinį jausmingumą, netgi tam tikrą „nuojautą“, jog tuoj kažkas nutiks. Beje, nuojauta yra vienas svarbiausių šio filmų raktažodžių, kurį naudoja ir veikėja Edita. Bandomas kurti tas kiek sentimentalus, bet nepasakyčiau, kad banalus, jausminis nuojautomis grįstas pasakojimas. Taigi filmas su gerais aktoriais, vizualiai švelnus, nebanalus ir dar supažindina su britų archeologijos užkulisiais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmona" / "The Wife"

  

Sveiki,

 

Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma, nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife) (2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus ir silkę!

 

Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje, tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai, nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...

 

Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet, kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.

 

Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas: kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas? Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto vaidmens.

 

Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino nuo pradžių iki pabaigos.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Breksitas" / "Brexit: The Uncivil War"

Sveiki,

Dar vienas politinio atšvaito filmas, kuris šiomis dienomis pagal informacijos kiekį lietuviškuose žinių portaluose yra kaip vienas iš tų panoraminių, kurie turėtų paaiškinti tą didžiulį chaosą Didžiojoje Britanijoje ir nušviesti priežastis, kodėl šalis taip norėjo politinės kampanijos pradžioje pasitraukti iš Europos Sąjungos. Tą bando padaryti kanalo HOB sukurtas vaidybinis filmas „Breksitas“ (angl. Brixit: The Uncivil War) (2019).

Žinote, sunku vertinti filmo turinį, kai turi aiškias politines pažiūras dėl breksito, todėl net žiūrėdamas visgi jaučiau, kad filmas kertasi su mano kaip vieningos Europos vizija. Filmas iš pažiūros pasakoja, kaip nuo vieno žmogaus užmačių išsirutuliojo šalies likimą ir milijonus žmonių likimų keičiančio ir jau ne vienerius metus besitęsiantis britų politinis ir ekonominis kataklizmas. Visgi apie filmo informacinio turinio pateikimą turiu savo nuomonę ir bandysiu keliais sakiniais pasisakyti, kam iš tikrųjų (man atrodo) tarnauja šis filmas, todėl jei nemėgstate politinio konteksto, galite toliau nebeskaityti...

Filmas užsakomojo pobūdžio ir absoliučiai tęsia breksito chaoso politikos suirutę, todėl maža šioje juostoje meniškumo. Nauja politinė jėga ir senoji britų valdžia – dvi filme vaizduojamos politinės jėgos ir pasiruošimas referendumui. Apie tą visą reitingų siekimo katilą ir briksito idėjų patriarchų virtuvę ir sukasi visas filmas. Atvirai rodoma, kaip manipuliuojama viduriniąja britų klase, kuri nusivylusi gyvenimu, ekonominiais skaičiais ir yra gąsdinama nauja turkų invazija, o tai tampa viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl breksitas įvyko; 14 milijonų rinkėjų turėjo nusileisti 17 milijonų, kurie pasakė, kad reikia išeiti iš ES. Kaip sukurti gerą filmą ir „parodyti“, kaip galimai atsirado breksitas? Reikia pasikviesti patikimą ir visiems gerai žinomą kokį nors aktorių (Benedict Cumberbatch!) ir sukalti įtikinamą viziją, kad viskas vyko maždaug taip kaip norime, kad žmonės manytų, kad vyko iš tikrųjų. Pristatyti, kaip buvo manipuliuojama ruošiantis referendumui, kaip lengva paveikti emocijomis nusivylusius žmones, kaip analitiškai išnagrinėjami galimi balsavimo rezultatai, pasitelkiant socialinių tinklų analizę ir pan. Viską tai pateikti, kad tai yra labai gudru, bet neužeinant pernelyg už demokratinių ribų t. y. lyg ir legalu, bet žmonės yra silpni pasirinkti deramą sprendimą...

Visgi aš manau, kad filmas  scenarijaus prasme yra ne realybė, bet fikcija nuo pradžių iki pabaigos, o toji fikcija yra vadovėlin įrašoma kaip tiesa be tikrųjų užkulisių. Mes nežinome, kokiomis politinėmis galiomis žaidžiama toje britų ir ES rinkoje, o mums pateikiamos marionetinės iškarpos, kurios atseit labai jau nulėmė breksito atsiradimą. Tokių sufalsifikuotų ir politizuotų filmų, kurie pateikiami kaip tiesa, palaikant demokratijos idėją, kad skaičiai neva visagaliai, kad rinkimai vis vien vyksta, kad balsai tikri ir niekas per kompiuterį juos tiesiog nesuklastoja visuomenei... Visa tai, kad žmonės, nors ir emociškai paveikiami, vis tiek savo balsais gali nulemti prezidentą ar tokį reiškinį kaip breksitas, yra absoliuti tų jėgų galia mulkinti visus. Filmas įdomus nebent dėl manipuliacijos idėjos, kaip visuomenę lengva palaužti ir sukiršinti, tačiau visas politinis turinys su ale labai reikšmingais politikais, tarp kurių ir Džonsonas, yra tik dar vienas tų galių karkasas kine. Žodžiu, filmo turinys meluoja ir sufleruoja, kad tai tėra tik dar vieno spektaklio dalis. Sakysite, iš kur pas mane tokios mintys ir kuo aš remiuosi? Kur visi tie įrodymai? Apie tai vis užuolankomis parašau, informacija „suteka“ nepopuliariais ir blokuojamais YouTube individualių pranešėjų kanalais, kurie apjuodinami ir greitai „suvystomi“.

Visgi filmas pasiekė savo – jis ir toliau skaldo žiūrovus, piešia iškreiptą visuomenės veidrodį ir verčia žmones polikuoti, jaustis savo barikadose „teisingais“, nors tos tiesos filme net nematome, tik sukuriama iliuzija... Iš tikrųjų filmo pateikimas gana klišinis, teatralizuotas, neatitinka gyvų veikėjų arba jie pernelyg rinkimine prasme „pranešami“ pro kamerą kaip karkasai, jie neskanūs, holivudiški ir smarkiai įvilkti į melagingus siužetus atlikti tą patį politinį reveransą vaidybinio kino žanre ir tarnauti tam, kas iš tikrųjų yra už viso to chaoso.

Mano įvertinimas: 4/10

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyvenęs" / "The Survivalist"

Sveiki,

Žiūrėdamas britų filmą „Išgyvenęs“ (angl. The Survivalist) (2015), apipiltą įvairiausiais apdovanojimais ir nominacijomis, netgi vadinamą „šedevru“, pagavau save mąsliai teisiant, kad paskutiniu metu nelabai suprantu nepriklausomą kiną. Elitinio kino festivalinis perlas, manding, šįkart nesužvilgo nei kaip pusbrangakmenis, pabandysiu paaiškinti kodėl.

Visų pirma mažabiudžetis filmas atrodo nufilmuotas pamiškėje, prie daržo. Mes gi žinome, kad nereikia milijardų sukurti šedevrui, tačiau apie ateities pasaulį po numanomos apokalipsės, kai klajojantys žmonės grupelėmis bando išgyventi, vieni kitus plėšdami ir naikindami – oi, tokių filmų mes tikrai matėme visokių visokiausių. Kuo šis minimalus, mąslus, lėtos tėkmės filmas išskirtinis? Sakyčiau, kad nelabai kuo.

Taip, filmas daug žadantis pirmosiomis 10 minučių, nes vis bandoma spėlioti aplinkybes ir kodėl tas vyrukas sysioja ant žemės, kad patręštu augaliukus, bet netrunka viskas pabosti, kai atsiranda motina su dukra, kur už seksą gauna neįkainojamo paprasto viralo. Žodžiu, vėliau „myliu-noriu-negaliu“, prasideda numanomas santykių trikampis ir čia aš kaip žiūrovas, žiūrintis neabejotiną šedevrą, jaučiuosi apgautas. Netgi Šekspyras prieš 400 metų mokėjo sukurti įdomesnį siužetą. Filme „Išgyvenęs“ absoliučiai viskas nuspėjama, todėl galima kaltinti itin silpną, kone nevykusį scenarijų, kurį galėjo parašyti, tarkim, vidutinių gabumų mokinė iš Tauragės ar Skuodo. Iš tikrųjų filmas kaip „Bado žaidynes“, tik „Bado žaidynėse“ mes patikime geriečiais, leidžiamės į nuotykį, turime nemenkai, kas kad pramoginių, bet turime, emocijų puokštę.

„Išgyvenęs“ galėtume pagirti nebent už nekomercinį pasakojimo toną (tai gana juokingas pagyrimas nepriklausomam kinui), kiek įtikinamą emocinį baimės ir praradimų atmosferą, bet visumoje vyksmo turinys labai nuspėjamas ir absoliučiai šabloniškai nuobodus. Filmas man asmeniškai nepasiūlė nieko naujo.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievo kraštas" / "God's Own Country"

Sveiki,

Britų nepriklausomo kino apdovanojimuose nurungęs net kelis itin rimtus pretendentus į „Oskarą“ filmas apie homoseksualų santykius „Dievo kraštas“ (angl. God‘s Own Country) (2017), kuris, beje, tą vakarą pelnę dar kelis apdovanojimus, tad visai nenuostabu, kad filmą galėsite išvysti „Kino pavasaryje“ programoje „Kritikų pasirinkimas“. Na, o man teko filmą pamatyti kur kas anksčiau.

Nesu tikras, ar Lietuvos žiūrovams filmas itin patiks dėl čia įsigalėjusio neigiamo požiūrio apskritai į LGBT bendruomenę, tačiau, kas mėgsta gerą režisūrą, kurioje veikia ryškus dramatizmas bei atšiauri aplinka – tas tikrai galės išspausti daug emocijų iš šio filmo. Istorija gana paprasta ir ne tokia prabangi kaip „Kuprotas kalnas“, nors tarp šių filmų esama ir nemažai panašumo. Du jauni ūkininkai pradeda naują darbą ūkyje su avimis ir vienoje išvykoje, laužydami vyriškumo sampratos standartus, jie suartėja. Iki tol buvęs jaunuolis sunkiai pakėlė vienatvę – sunkiai dirbo ūkyje brutalius darbus, o vakarais nusitašydavo baruose. Atšiauru atrodo šiame filme viskas, kad net tėvų santykiai su sūnumi atrodo grįsti vien ūkinių darbų komandomis ir, rodos, meilės bei atjautos šiame filme absoliučiai tyčia stokojama ir toji konservatyvi aplinka pernelyg užaštrinta, tačiau prasidėjus romantiniam vaikino periodui su ūkio pagalbininku, regis, iš tikrųjų žemė atsidūsta ir gali veikėjai kartu su žiūrovais patirti dvasinį išsilaisvinimą, Dievo būtį toje vėjų talžomoje žemėje.

Puiki, nemanieringa vaidyba, kuri nesiorientuoja į komercinę rinką. Tačiau labiausiai šio filmo stiprumą įvardyčiau ne probleminį lauką, nes jis jau kine išnagrinėtas tiek daug ir taip įvairiai, kad kažin, ar kuo nustebins daugiau kino žiūrintį žiūrovą, bet verta pamatyti filmą dėl bendros sintezės: vaidyba, atmosfera, istorija eina išvien kaip vientisas savitą koloritą transliuojantis reginys. Filmas daug kur varžėsi su man patikusia „Ledi Makbet“ (2016) ir šie filmai daug kur dalijosi prizais. Abu juos įvardyčiau kaip stiprius pastarųjų metų nepriklausomo britų kino filmus. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ledi Makbet" / "Lady Macbeth"

Sveiki,

Talentingo britų režisieriaus William Oldroyd pritrenkiantis pilnametražinis debiutas „Ledi Makbet“ (angl. Lady Macbeth) (2016) buvo rodytas „Kino festivalyje“, tačiau jį kažkaip praleidau dėl laiko stokos ar dėl to, kad nusprendžiau pamatyti kitus filmus, tačiau pasitaikė galimybė pamatyti šį filmą ir galiu pasidžiaugti, kad filmas netgi labai vykęs!

Pusantros valandos juosta padarė tai, ko nesugebėjo Sofia Cappola su „Lemtinga pagunda“, sukurti beprotiškai įtaigią atmosferą ir per psichofizinius pagrindinės veikėjos veiksmus papasakoti epochos moters istoriją. Nuopelnai įspūdingai aktorei Florence Pugh, kuri tiesiog užvaldo kamerą savo didelėmis melancholiškomis akimis. Filmas pastatytas pagal rusų klasiko apsakymą, tačiau labai puikiai adaptuotas Viktorijos laikų Anglijos aplinkai, kurioje pasakojama iš esmės itin banali istorija: jauna mergina ištekėjusi už nebejauno vyro imasi seksualinės pramogos ir galiausiai pameta galvą... Namų aplinka, rasių skirtumai ir nelygybė bei visa atmosfera be menkiausių, rodos, pastangų padeda pasakoti šią istoriją. Net neerzino, kad istorijos vingiai atpažįstami, neerzino ir pabaiga, ir manieringumas, kuris šiuo atveju netgi tapo epochos vykusiu ženklu.

Apskritai sakant, tai labai tobulai perteikta aistringa beprotybės istorija, kuri neprailgsta ir kone minimaliomis priemonėmis, praktiškai keliose vietose nufilmuota juosta, sujaudina savo minimalistine estetika, tokių mažažodžių kostiuminių dramų sukuriama išties mažai, netgi filmas „Hercogienė“ ar paskutinės britų „Anos Kareninos“ ekranizacijos nepasiekė tokių aukštumų, kokias perteikė tiesiog taupus, skoningas ir savitas „Ledi Makbet“ pasirodymas. Absoliučiai rekomenduoju istorinių kostiuminių kontekstų mėgėjams, kurie išsiilgo „nenucackintos“ meilės istorijos, kuri vis dar gali baigtis itin žiauriai, beveik kaip „Anos Kareninos“ laikais...

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vakarėlis" / "The Party"

Sveiki,

Pirmasis šiųmetis Scanoramos filmas, kurį pamačiau buvo britų režisierės Sally Potter juodojo humoro drama „Vakarėlis“ (angl. The Party) (2017). Tai jau trečiasis režisierės filmas, kurį mačiau. Prieš tai padarė gerą įspūdį „Orlando“ (1992) ir kiek blankesnis filmas „Džindžer  ir Roza“ (2012).

„Vakarėlis“ stebina nuo pat pirmųjų kadrų savo stambiais sodriais juoda-balta vaizdiniais, tokiuose filmuose aktoriai gali demonstruoti savo meistriškumą kiek tik gali, o režisierei pavyko susikviesti prestižinius aktorius – Patricia Clarkson, Kristin Scott Thomas, Timothy Spall ir kt., kurie iš esmės kuria juodo humoro prisodrintą dramą. Vieno veiksmo filmas viename prabangiame britiško stiliaus name, kur aktoriai juda tarsi molekulės iš esmės lyg ir nieko naujo. Tiesą sakant, priminė keletą filmų, ypač R. Polanskio „Kivirčą“, ar net J. Dolan „Tai tik pasaulio pabaiga“ tik šįkart S. Potter, kuri, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų, kuria kur kas margesnius personažus: besilaukiančios trinukų lesbietės, svarbias gavusi politines pareigas neištikima žmona, į depresiją paniręs neištikimas sutuoktinis, narkotikus šniokščiantis ir keršto ištroškęs šeimos draugas bei meditacijų guru... Keistas kokteilis, tačiau juos vienija britiška kultūra, kitais atvejais atrodytų, jog jie iš skirtingų planetų.

Ką galima papasakoti, kai filmas viso labo vienos valandos ir vienuolikos minučių? Žinokite, užteko sočiai ir nebuvo nereikalingo pauzavimo ir užtęsimo. Daug ką davė jau žinomų aktorių gausa, nuo kurių sunkiai sekėsi atplėšti akis. Filmas gana teatrališkas, tačiau daug ką atperka taiklus juodas humoras, nuo kurio kvatojo pilna salė. Smagu, kad pati režisierė filmo pradžioje visiems Scanoramos žiūrovams siuntė išskirtinius linkėjimus, tad šalia to bambėjimo, kad moterų režisierių tiek mažai, manau, galima pasidžiaugti, kad vienu pagrindiniu filmų Scanoramoje tapo moters režisierės darbas.

Filmas įtraukiantis, juokingas ir tiek pat graudus. Filmas kaip literatūros kūrinys, kuris, jau kažkas iš lietuvių kino kritikų pastebėjo, gal net dar geriau atrodytų kokioje nors teatro scenoje, atrodo, jog jis sukurtas pagal pjesės principus. Tokių filmų atsiranda daug ir tokius aš mėgstu, tačiau visumoje, atsitolinus, visgi karnavališkų charakterių kokteilyje istorija nieko daugiau nepasakoja tik tas pačios muilo operos meilės seilės potekstes. Ir visgi, labai įtraukiančios muilo operos!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Naujoji karta Z" / "The Girl with all the gifts"

Sveiki,

Apokalipsinių filmų bumas niekaip nesibaigia. Vienas iš tokių „Naujoji karta Z“ (angl. The Girl With All the Gifts) (2016) irgi iš šios serijos. Ilgai galvojau, kodėl lietuviai pasirinko tokį keistą filmo vertimą, nes šiaip Z kartos vaikai dažniausiai apibūdinami kaip vieniši emigrantų vaikai, palikti Lietuvoje, tad susieti jų kartos pavadinimą su siaubo filmu buvo makabriškas triukas, netgi diskriminuojantis jų būklę ir pažeidžiamumą, o štai filmo pagrindinė veikėja mergaitė neatrodo tokia pažeidžiama, kaip paprasti žmonės mirtingieji.

Šiaip filmo siužetas gana neblogai išvystytas ir intriguoja nuo pirmųjų kadrų. Gan niūrokas filmo fonas tenkina, bet kaip ir visuose tokiuose su genetika, zombiais ir t.t. susijusiuose filmuose nerimastingai žiūrovo protas (aišku, jeigu jis „įjungtas“), ieško logikos elementų, tai šįkart pasigedau tik vienoje vietoje: kurių galų mokyti vaikus-kraujasiurbius aukštosios grožinės literatūros ir kitų dalykų, jeigu juos pakaitom pamažu pakvaišusi mokslininkė skerdė kaip višteles? Kam juos ugdyti intelektualiai, jeigu jų tikslas tėra suteikti organus? Kažkaip intelektualinis jų stebėjimas labai jau nevykusiai motyvuotas...

Visa kita išties perteikta neblogai, yra įtikinamų ir vykusiai įtampą keliančių scenų, tačiau kalbant apie zombių pasaulį ir grybelį, kuris uzurpuoja žmonių smegenis – gal ir nebloga mintis, tačiau visgi filmas labiau trilerio pagrindu  ir svarbiausia čia yra išgyventi žmonėms, kurių charakterių tipažai nori nenori visgi pernelyg tipiniai: yra savanaudžiai ir yra altruistai, kurie gaili šių vaikų. Aišku, finišo tiesiojoje altruistei nuskyla labiausiai, o blogiukams baigiasi ne taip gerai. Nepaisant mokslinės fantastikos išmonės, filmo charakterių šachmatų lenta pernelyg „teisinga“ ir nekelianti pernelyg daug diskusijų, kas iš esmės filmą prigesina ir padaro jį „dar vienu filmu apie zombius“, kuris turi potencialo paskęsti filmų sraute, tačiau tikriausiai dėl aktorių Glenn Close ir Gemma Arterton buvimo kadruose filmas, bent pas mane, užsiliks atminty kurį laiką ilgėliau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktis be karūnos" / " A Royal Night Out"

Sveiki,

Yra filmų, kuriuos žiūriu dėl mados, todėl, kad negaliu peršokti balos, nesušlapęs kojų. Šįkart sušlapau kaip reikiant, pasirinkęs britų romantinę komediją „Naktis be karūnos“ (angl. A Royal Night Out) (2015), kuri pasakoja Antrojo pasaulinio karo pabaigos fiestą Londone. Į naktinį šurmulį pasileidžia tuokart dar visai jauniklės monarchės Elžbieta ir Margaret. 

Visą filmą žiūrėjau ir galvojau: ką pagalvotų tikroji Elžbieta matydama save tokią linksmą? Filmas absoliučiai toli nuo realybės ir skirtas labiau mėgėjiškai pramogai, nei rimtam ir užkietėjusiam gurmanui, o tuo labiau britiškos manarchijos gerbėjams. 

Scenarijus ganėtinai skystas ir iš jo neišvirsi jokio kisieliaus, kadangi juokingai romantinės scenos priminė pigias muilo operas. Tik šis filmas nė kiek nepigus, viskas tviska prabanga: aktoriai, kostiumai, masinės scenos, tačiau akivaizdu, jog toki prabanga tuštoka, o scenarijus erzinančiai nuobodus: Elžbieta po miestą vaikosi savo jaunėlę, kuri nusitašiusi patenka į tuometinį bordelį... Daug triukšmo dėl nieko, neįtikina net tuometiniai „blogiukai“, nes viską griauna komedijinis žanras. Daug absurdiškų situacijų, kurios turėjo prajuokinti žiūrovą, o išėjo nevykęs šou, kur nei juoktis, nei verkti. Neįtikino manęs nei aktoriai, nei jų personažai: viskas kryptingai šabloniška ir galvoju, kad Madonnos sukurtas „Mes tikime meile“ apie monarchus buvo nepalyginamai stipresnis filmas už šį dėmesio nevertą juostą, kurią galima tiesiog žiūrėti mezgant kojines ir šalikus: ir dėl fono, ir dėl to, kad nieko išskirtinio vis tiek nepamatysite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela