Filmas: "Atleisk, mažyte" / "Sorry, Baby"

 

Sveiki,

 

Rytoj, spalio 10  dieną, Lietuvos kino teatrus pasieks režisierės Evos Victor režisuota drama „Atleisk, mažyte“ (kai kur verčiama kaip „Atsiprašau, brangioji“) (angl. Sorry, Baby) (2025), kuris pelnė kuo puikiausius kino kritikų įvertinimus. Man teko galimybė pamatyti išankstinį seansą, tad iškart sakau, kad filmas nebus itin žiūroviškas ir populiarus, nes akivaizdžiai atstovauja nepriklausomo kino kategorijai, o pats filmas ganėtinai niūrokas, psichologiškai perteikia pagrindinės veikėjos Agnesės traumą ir tos traumos gijimo procesus.

 

Įdomu tai, kad tai absoliučiai autorinis Evos Victor filmas, kurio scenarijų ji pati parašė, pati surežisavo ir pati suvaidino pagrindinį Agnesės vaidmenį. Nors niekur neradau, kad filmas turi autobiografinių niuansų, bet, sakyčiau, tikėtina, kad tai labai asmeniškas autoterapinio pobūdžio filmas. Siužeto nėra labai daug. Agnesė daug kalbasi su savo studijų drauge Lidija (aktorė Naomi Ackie), atrodo, jog tai bus draugysčių ir pokalbių filmas, tačiau istorija atidengia asmenines skaudžias Agnesės tamsumas: ji yra patyrusi seksualinę prievartą studijų metais iš to žmogaus, iš kurio nesitikėjo. Praėjo nemažai laiko, tačiau Agnesė vis bando susitaikyti, kad gyvenimas teka įprastai ir dėl to neverta depresuoti ar nusižudyti, nors ir negali visiškai ištrūkti iš juodų ją užplūstančių minčių, jog yra išniekinta ir pažeidžiama. Po kurio laiko ji pradeda intymius santykius su kaimynystėje esančiu Geivinu (aktorius Lucas Hedges), kurie pamažu išties įgauna šiokios tokios aistros ir savaip „pramuša“ dėl traumos susiformavusį Agnesės frigidiškumą...

 

Filme veiksmo ne tiek ir daug. Stebina filmo koloritas ir pasakojimo struktūra, kuri primena labiau koliažą, nei nuoseklią ir įprastą vientisą pasakojimo eigą. Didelis dėmesys skirtas Agnesės sąstingiui, netipiniam veikėjos charakteriui ir raiškai. Žiūrint net atrodo, kad veikėja potencialiai netgi turinti autizmo nežymų spektrą, tačiau tikriausiai taip aktorė ir režisierė perteikė Agnesės sutrikimą, neužtikrintumą, kai ši susiduria su socialiniais ir psichologiniais sunkumais. Nepaisant to, kad filmas slogus, visumoje jis apie šviesias galimybės pasveikti, išgyti ir pradėti toliau gyventi. Moterys, patyrusios seksualinį smurtą, dažnai užsidaro savyje, pradeda kaltinti save, šlykštėtis. Manau, Agnesė savaip išgyvena įvairias to pasekmių stadijas. Patiko scena, kai Agnesė atsidūrė teismo prisiekusiųjų salėje ir ji viešai pagaliau susivokė, kad yra traumuota, sakyčiau, puiki ir netipinė E. Victor vaidyba. Filmo scenos kuriamos neapibendrintai, tarsi gyvenimiškų pokalbių ištraukos su kasdieniais pasiplepėjimais, vengiant tyčia klišinių etiudinių scenų užbaigtumo ir įprastos įtampos – šitaip net užsibaigia visas filmas. „Atleisk, mažyte“ pavykęs kūrinys, išraiškingas ir nelengvas, tačiau vietomis man asmeniškai buvo nuobodoka, bet tikiu, kad tarp kitų kino gurmaniškų žiūrovų jis susilauks nemaža aptarimo, ypač tarp feminisčių ir moterų žiūrovių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mikis 17" / "Mickey 17"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino gerbėjai,

Vienas populiariausių Pietų Korėjos kino režisierių Bong Joon Ho, prasimušusių ir pripažintų Vakaruose, neseniai pristatė naujausią savo darbą „Mikis 17“ (angl. Mickey 17) (2025). Ne visi man šio režisieriaus filmai patinka vienodai, buvo ir tokių, kurių tiesiog neįstengiau suvokti ir net nepabaigiau žiūrėti, tačiau tarp sėkmingiausių ir labiausiai pripažintų, tokių kaip „Parazitas“ (2019) ar „Okja“ (2017) arba Lietuvoje itin populiaraus „Sniego traukinys“ (2013), kuris vėliau tapo ir serialu, kurį kūrė tas pats Bon Joon Ho, galiu sakyti, kad tai išties įspūdį paliekantis kino kūrėjas, turintis savo braižą ir kino viziją. Tiesa, apie „Mikis 17“ tiek tarp paprastų žiūrovų, tiek tarp kino kritikų, nuomonių ir vertinimų gali pasitaikyti pačių įvairiausių, o kaip filmas susižiūrėjo man?

Istorija kaip ir „Okja“ ir „Sniego traukinys“ pasakoja apie alternatyvią distopinę tikrovę, kurioje veikia perspėjamieji socialiniai sisteminiai elementai: kas bus, jeigu žmogus ims stokoti humanizmo, kaip žmogus išliks ateities pasaulyje, kai baigsis ištekliai ir visa gerovė? Režisierius laikosi „Bado žaidynių“ principo: reikės grumtis dėl išgyvenimo hierarchijos pasaulyje. Pasaulis, kurį vaizduoja filmas, pažangus, žmonės jau keliauja po kosmosą, bando integruotis į kitas planetas, tačiau neapsigaukite, „Žvaigždžių karų“ ir kosmoso gelmių filmas nevaizduoja, netgi veiksmas, kuris vyksta kitoje planetoje, iš esmės primena tą pačią Žemę. Kosminiame erdvėlaivyje, kurį finansuoja ir valdo niekšelis lobistas Kenneth Marshall (aktr. Marko Ruffalo) su žmona (aktr. Toni Collette), jame įrengta pažangi laboratorija, kurioje atspausdinami žmonės, o po to į juos integruojama prieš tai buvusi atmintis. Savanoriškai į šią operaciją įsirašęs Mikis jau atspausdintas 17 kartą, todėl jį lengva pasiųsti į visokias mirtinas ekspedicijas patį pirmą, nes po jo versijos mirties jis vis tiek bus atkurtas...

Žodžiu, filmas „Mikis 17“ paliečia kelias svarbias mokslinės fantastikos temas: žmonių klonavimą ir atsakomybę su atmintimi, besikeičiančios tapatybės problemą ir, žinoma, žmonių elgesį su svetimomis gyvybės formomis. Mikio 17 -oji versija pati humaniškiausia, nes su juo šlykštukai, svetimos planetos padarai, pasielgė humaniškiausiai – palydėjo jį iki jo erdvėlaivio ir išgelbėjo, bet problema, kad jam tenka susidurti su 18 savo versija, nes visi manė, kad jis jau nebegyvas. Prasideda ilgas trileriui būdingas žaidimas tarp galios ir aptarnaujančiojo personalo.

Režisierius konstruoja panašiu stiliumi, ką darė filmuose „Okja“ ir „Sniego traukinys“. Savo veikėjus paverčia holivudinėmis klišinėmis. Labai gerai stebint filmą, galima sakyti, nėra sukurto nė vieno įdomesnio ir gilesnio personažo, viskas pagrįsta Holivudo tipažais ir stereotipais. Labai nuvilia vienkrypčiai blogiukų portretai, primenantys Marvel ar komikso lygio vaizduojamuosius veikėjus be gilesnės psichologijos ir sprendimų. Tiesą sakant, visas filmas sustyguotus į gerus ir blogus veikėjus, o šioms elementarioms stovyklos lemta kovoti viena prieš kitą. Robert Pattinson sukurti keli Mikio variantai lyg ir skirtingi, bet iš esmės taip pat vienkrypčiai, nesudėtingi. Žinote, filmas man priminė visą aibę holivudinių filmų, kurių scenarijaus išklotinė labai panaši, netgi tas pats D. Camerono „Įsikūnijimas“ laikosi šių principų: blogiukams nesvarbus humanizmas, bet svarbu išžudyti kitos planetos gyventojus ir demonstruoti imperialistinį dominuojančią valdžią, o empatiškiesiems lemta ginti ir įrodinėti humanistines idėjas, aukotis, labai panašu į buvusį režisieriaus projektą „Okja“. Filmų kūrėjui svarbus emocinio intelekto dėmuo, parodyti, kad visos gyvūnijos formos, įskaitant ir mums dar nepažinios, turi dvasinius ryšius, o kvailas žmogaus protas ir ambicijos dažnai tampa trumparegiški ir destruktyvūs kitų gyvybės formų atžvilgiu.

Filmas žiūrėjosi gerai, labai kokybiškai sumontuotas, jis išlaiko balansą tarp pramogos ir emocinio intelekto, bet labai dažnu atveju pasirinktas komedijos žanras nustelbia tikrąjį filmo idėjinį potencialą, o pati idėja pernelyg elementari. Nesuklysiu sakydamas, kad filmas galėjo būti geresnis, tačiau, matyt, režisieriui svarbi žanrinė kino forma ir priėjimas prie masinio žiūrovo, perduoti savo idėjas, tiesa, kine vienokioms ar kitokiomis formomis pas režisierių jau besikartojančias. Bet žavu yra tai, kad filme galime išvysti naujų mokslinės fantastikos bruožų ir idėjų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Duok ženklą" / "Blink Twice"

 Sveiki,

 

Aktorė Zoë Kravitz debiutuoja kaip režisierė, pristatydama savo darbą „Duok ženklą“ (angl. Blink Twice) (2024), kuris internetiniuose forumuose sukėlė nemažai diskusijų ir aptarimų, nes vieniems filmas labai patiko, kiti jo negalėjo pažiūrėti iki galo. „Duok ženklą“ pasakoja apie aptarnavimo srityje dirbančią Fridą, kuri trokšta susipažinti su elitu, o ypač akis jis žibina į Slaterį. Lemtingą akimirką jie susipažįsta ir Frida su drauge pakviečiamos skristi lėktuvu į privačią egzotišką vilą ir ji, žinoma, naiviai sutinka. Būdama viloje ji linksminasi, bando suvilioti Slaterį, tačiau slenka dienos, panašios viena į kitą, nesibaigiantys vakarėliai, narkotikai ir vis tas pats nestabilumo jausmas, jog iš tikrųjų kažkas čia ne taip, pernelyg viskas gerai...

 

Išties nereikia apie šį filmą skaityti ar žinoti daug informacijos, o anonso dėl efekto geriau nė nežiūrėti. Filmas taip mane įtraukė, kad vienu metu išpylė net prakaitas – matyt, grįžta tokių geresnių ir originalesnių trilerių su mistiniais efektais (tokiais vadinamaisiais mindfuck‘ais), kurie mane asmeniškai labai greitai įtraukia poreikis ir susidomėjimas. Nors nutuokiau, kad Fridai tas svečiavimasis nieko gero nežada, o apsvaigusios merginos ir vyrukai tikriausiai (čia buvo mano spėliojimas) atlieka kokias nors sektantiškas apeigas Bachui, tačiau netrukus viskas paaiškėja, kad dar ne taip...

 

Manau, filmas pavyko gan feministinis, vėl sukritikuojamas patriarchalinis vyrų pasaulis, gal net iš dalies ir naivios moterys, kurios pačios gundė, pačios negalėjo atsispirti ir tapo aukomis (šiuo atveju, sakyčiau, tinka iš dalies. Psichodeliniai kriminaliniai motyvai puikiai mistifikuoti, o intensyvi ir artimą kadrą mėgstanti Zoë Kravitz sukuria bauginimo efektą. Tie moterų mėginimai susitvardyti, pergudrauti situaciją, man regis, tampa stipriąja filmo puse. Labai norisi pagirdi man iki šiol nematytą aktorę Naomi Ackie, kuri atliko įsimintiną ir ekspresyvų Fridos vaidmenį. Pasirodo, aktorė ne per seniausiai vaidino pagrindinį vaidmenį vaidybiniame filme apie dainininkę Whitney Houston. „Duok ženklą“ filme pasirodo daugybė kino žvaigždžių iš skirtingų kartų. Geena Davis ir „Tvin Pykso“ žvaigždė Kyle MacLachlan. Iš naujųjų tikrai atpažinsite Channing Tatum, Simon Rex ar „Dirbtinio intelekto“ jau suaugusį aktorių Haley Joel Osment.

 

Maniau, kad „Svetimas: Romulas“ (2024) buvo paskutinis geras mano matytas siaubo trileris, bet „Duok ženklą“ man patiko ir įtraukė dar labiau! Tas keistas mistiškumas ir psichologinis siaubas, kad nežinai, ar tai, ką matai, yra tikrovė ar veikėjo psichodelinė haliucinacija verčia nerimauti dėl veikėjų. Tiesa, šiemet tokio originalesnio trilerio tipažo filmų mačiau ir jei turi panašumų su „Duok ženklą“, pavyzdžiui, „Ko jūs norėtumėte“ (2024), „Saltburnas“ (2023). Originalesnės įtampos ir idėjinio kino mėgėjams rekomenduočiau pažiūrėti ir „Duok ženklą“.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ledi Makbet" / "Lady Macbeth"

Sveiki,

Talentingo britų režisieriaus William Oldroyd pritrenkiantis pilnametražinis debiutas „Ledi Makbet“ (angl. Lady Macbeth) (2016) buvo rodytas „Kino festivalyje“, tačiau jį kažkaip praleidau dėl laiko stokos ar dėl to, kad nusprendžiau pamatyti kitus filmus, tačiau pasitaikė galimybė pamatyti šį filmą ir galiu pasidžiaugti, kad filmas netgi labai vykęs!

Pusantros valandos juosta padarė tai, ko nesugebėjo Sofia Cappola su „Lemtinga pagunda“, sukurti beprotiškai įtaigią atmosferą ir per psichofizinius pagrindinės veikėjos veiksmus papasakoti epochos moters istoriją. Nuopelnai įspūdingai aktorei Florence Pugh, kuri tiesiog užvaldo kamerą savo didelėmis melancholiškomis akimis. Filmas pastatytas pagal rusų klasiko apsakymą, tačiau labai puikiai adaptuotas Viktorijos laikų Anglijos aplinkai, kurioje pasakojama iš esmės itin banali istorija: jauna mergina ištekėjusi už nebejauno vyro imasi seksualinės pramogos ir galiausiai pameta galvą... Namų aplinka, rasių skirtumai ir nelygybė bei visa atmosfera be menkiausių, rodos, pastangų padeda pasakoti šią istoriją. Net neerzino, kad istorijos vingiai atpažįstami, neerzino ir pabaiga, ir manieringumas, kuris šiuo atveju netgi tapo epochos vykusiu ženklu.

Apskritai sakant, tai labai tobulai perteikta aistringa beprotybės istorija, kuri neprailgsta ir kone minimaliomis priemonėmis, praktiškai keliose vietose nufilmuota juosta, sujaudina savo minimalistine estetika, tokių mažažodžių kostiuminių dramų sukuriama išties mažai, netgi filmas „Hercogienė“ ar paskutinės britų „Anos Kareninos“ ekranizacijos nepasiekė tokių aukštumų, kokias perteikė tiesiog taupus, skoningas ir savitas „Ledi Makbet“ pasirodymas. Absoliučiai rekomenduoju istorinių kostiuminių kontekstų mėgėjams, kurie išsiilgo „nenucackintos“ meilės istorijos, kuri vis dar gali baigtis itin žiauriai, beveik kaip „Anos Kareninos“ laikais...

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela