Filmas: "Mikis 17" / "Mickey 17"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino gerbėjai,

Vienas populiariausių Pietų Korėjos kino režisierių Bong Joon Ho, prasimušusių ir pripažintų Vakaruose, neseniai pristatė naujausią savo darbą „Mikis 17“ (angl. Mickey 17) (2025). Ne visi man šio režisieriaus filmai patinka vienodai, buvo ir tokių, kurių tiesiog neįstengiau suvokti ir net nepabaigiau žiūrėti, tačiau tarp sėkmingiausių ir labiausiai pripažintų, tokių kaip „Parazitas“ (2019) ar „Okja“ (2017) arba Lietuvoje itin populiaraus „Sniego traukinys“ (2013), kuris vėliau tapo ir serialu, kurį kūrė tas pats Bon Joon Ho, galiu sakyti, kad tai išties įspūdį paliekantis kino kūrėjas, turintis savo braižą ir kino viziją. Tiesa, apie „Mikis 17“ tiek tarp paprastų žiūrovų, tiek tarp kino kritikų, nuomonių ir vertinimų gali pasitaikyti pačių įvairiausių, o kaip filmas susižiūrėjo man?

Istorija kaip ir „Okja“ ir „Sniego traukinys“ pasakoja apie alternatyvią distopinę tikrovę, kurioje veikia perspėjamieji socialiniai sisteminiai elementai: kas bus, jeigu žmogus ims stokoti humanizmo, kaip žmogus išliks ateities pasaulyje, kai baigsis ištekliai ir visa gerovė? Režisierius laikosi „Bado žaidynių“ principo: reikės grumtis dėl išgyvenimo hierarchijos pasaulyje. Pasaulis, kurį vaizduoja filmas, pažangus, žmonės jau keliauja po kosmosą, bando integruotis į kitas planetas, tačiau neapsigaukite, „Žvaigždžių karų“ ir kosmoso gelmių filmas nevaizduoja, netgi veiksmas, kuris vyksta kitoje planetoje, iš esmės primena tą pačią Žemę. Kosminiame erdvėlaivyje, kurį finansuoja ir valdo niekšelis lobistas Kenneth Marshall (aktr. Marko Ruffalo) su žmona (aktr. Toni Collette), jame įrengta pažangi laboratorija, kurioje atspausdinami žmonės, o po to į juos integruojama prieš tai buvusi atmintis. Savanoriškai į šią operaciją įsirašęs Mikis jau atspausdintas 17 kartą, todėl jį lengva pasiųsti į visokias mirtinas ekspedicijas patį pirmą, nes po jo versijos mirties jis vis tiek bus atkurtas...

Žodžiu, filmas „Mikis 17“ paliečia kelias svarbias mokslinės fantastikos temas: žmonių klonavimą ir atsakomybę su atmintimi, besikeičiančios tapatybės problemą ir, žinoma, žmonių elgesį su svetimomis gyvybės formomis. Mikio 17 -oji versija pati humaniškiausia, nes su juo šlykštukai, svetimos planetos padarai, pasielgė humaniškiausiai – palydėjo jį iki jo erdvėlaivio ir išgelbėjo, bet problema, kad jam tenka susidurti su 18 savo versija, nes visi manė, kad jis jau nebegyvas. Prasideda ilgas trileriui būdingas žaidimas tarp galios ir aptarnaujančiojo personalo.

Režisierius konstruoja panašiu stiliumi, ką darė filmuose „Okja“ ir „Sniego traukinys“. Savo veikėjus paverčia holivudinėmis klišinėmis. Labai gerai stebint filmą, galima sakyti, nėra sukurto nė vieno įdomesnio ir gilesnio personažo, viskas pagrįsta Holivudo tipažais ir stereotipais. Labai nuvilia vienkrypčiai blogiukų portretai, primenantys Marvel ar komikso lygio vaizduojamuosius veikėjus be gilesnės psichologijos ir sprendimų. Tiesą sakant, visas filmas sustyguotus į gerus ir blogus veikėjus, o šioms elementarioms stovyklos lemta kovoti viena prieš kitą. Robert Pattinson sukurti keli Mikio variantai lyg ir skirtingi, bet iš esmės taip pat vienkrypčiai, nesudėtingi. Žinote, filmas man priminė visą aibę holivudinių filmų, kurių scenarijaus išklotinė labai panaši, netgi tas pats D. Camerono „Įsikūnijimas“ laikosi šių principų: blogiukams nesvarbus humanizmas, bet svarbu išžudyti kitos planetos gyventojus ir demonstruoti imperialistinį dominuojančią valdžią, o empatiškiesiems lemta ginti ir įrodinėti humanistines idėjas, aukotis, labai panašu į buvusį režisieriaus projektą „Okja“. Filmų kūrėjui svarbus emocinio intelekto dėmuo, parodyti, kad visos gyvūnijos formos, įskaitant ir mums dar nepažinios, turi dvasinius ryšius, o kvailas žmogaus protas ir ambicijos dažnai tampa trumparegiški ir destruktyvūs kitų gyvybės formų atžvilgiu.

Filmas žiūrėjosi gerai, labai kokybiškai sumontuotas, jis išlaiko balansą tarp pramogos ir emocinio intelekto, bet labai dažnu atveju pasirinktas komedijos žanras nustelbia tikrąjį filmo idėjinį potencialą, o pati idėja pernelyg elementari. Nesuklysiu sakydamas, kad filmas galėjo būti geresnis, tačiau, matyt, režisieriui svarbi žanrinė kino forma ir priėjimas prie masinio žiūrovo, perduoti savo idėjas, tiesa, kine vienokioms ar kitokiomis formomis pas režisierių jau besikartojančias. Bet žavu yra tai, kad filme galime išvysti naujų mokslinės fantastikos bruožų ir idėjų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Konfliktas" / "Ginčas" / "Beef" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Ši vasara man dar nuostabi ir tuo, kad sužiūrėjau ne vieną pirmąjį serialų sezoną, kurie laukė eilėje ir po ilgo laiko tarsi vėl grįžau prie šio žanro, nuo kurio buvau kurį laiką pavargęs. Šįkart pasidalysiu įspūdžiais apie populiarų ir daug užsienyje dėmesio sulaukusią komedijos dramą „Konfliktas“ (kai kur verčiama kaip „Ginčas“) (angl. Beef). Pavadinimas labai įdomus, nes anglų kalboje beef  reiškia jautieną, todėl serialo kūrėjai žaidžia dviprasmybe, nes jautiena, kaip ir žmogaus pykčio formos gali būti pačios įvairiausios, pavyzdžiui, jautiena kepta su krauju, vidutiniškai ir iškepta, o pyktis – susierzinimas, rėkimas, įtūžis, tūžmastis, neapykanta ir t. t., lietuvių kalboje sinonimų tikrai rasime daug. Kita versija, nors nelabai esu girdėjęs, bet šnekamojoje, kitaip sakant, buitiniame anglų pasikalbėjime beef gali reiški pyktį, ginčą, todėl toks pasirinktas vertimas tikriausiai pateisinamas.

 

Taigi serialas startavo 2023 metais, jį režisavo azijietis Lee Sung Jin, o scenarijų taip pat rašė azijiečiai, vaidino, kaip jau matote, taip pat azijiečių aktoriai, tačiau viskas labai amerikietiška, nes veiksmas vyksta integralioje JAV visuomenėje ir pasakojama apie du skirtingus socialinius sluoksnių atstovus – nepasiturintį Danį ir turtuolę menininkę Eimę. Jiedu pirmojoje serijoje susiduria prekybos centro stovėjimo aikštelėje, bet netinkamu emocingu laiku, nes abu yra ištikti pykčio, kuris perpildo paskutinį lašą ir perauga į dviejų nepažįstamų vairuotojų konfliktą. Normaliame gyvenime būtų įtūžis išlietas ir viskas pamiršta, tačiau šiame seriale utriruojamas ir analizuojamas pykčio poveikis tiek kultūrai, tiek asmeniniam žmogaus gyvenimui. Kai šiuo metu viskas slopinama meditacijomis, vyksta gausios emocijų paleidimo praktikos, „normaliame“ įtempto darbo, konfliktų ir nesėkmių pasaulyje, deja, šie atsipalaidavimo dalykai dažniausiai neveikia ir žmogus suprimityvėja tiek, kad tampa kerštingu žvėrimi, puolančiu jį puolantį.

 

„Konfliktą“ sudaro pirmosios 10 serijų ir, manau, kad bus kuriamas ir antrasis sezonas. Tiesa, neaišku, ar serialas pratęs pirmojo sezono istoriją, ar taps antologiniu, kitaip sakant, kitokias istorijas ir kitokius veikių gyvenimus perteikiančiu pasakojimu (kaip, pavyzdžiui, „Amerikietiška siaubo istorija“). Nereiktų sunerimti dėl azijietiškos aktorių kultūros, jie labai amerikietiški, galima sakyti, netgi lietuviški, nes kiekvienas iš mūsų tikriausiai yra išgyvenęs tokių pat blogų dienų, kokių patyrė Eimė ir Denis. Visgi, nors pyktis ir šaržuojamas, o jo reikšmė tampa pagrindinių veikėjų varomąja savasties dalimi, jis kartu tampa ir linksmas, nes pratrūkę ir maniakiški žmonės tampa neretai ir gyvenime karikatūriniai, kurie niekaip negali atvėsti ir į viską pasižiūrėti komiškai.

 

Seriale plėtojamos ir antro plano veikėjų istorijos. Eimės neištikimybės istorija, kuri iš vienos pusės sugriauna šeimą, tačiau jai suteikiama didžiulė finansavimo pranašumas dėl karjeros sėkmės. Denio sudėtingi santykiai su jaunesniuoju broliu, kurio gyvenimą įprasmina tik kompiuteriniai žaidimai ir bandymai užsidirbti vienadieniuose darbuose. Įterpiami bažnytiniai reikalai (beveik kaip seriale „Begėdyje“ iš to padaromi moraliniai, etiniai šou elementai). Taip pat plėtojami draugystės tik dėl naudos povandeninės istorijos, prasiskolinusios ir bankrutavusios močiutės vienatvė. Iš vienos pusės daug tokių buitinių ir šeiminių santykių sanklodų, kurie įrėminti standartiniuose socialiniuose kontekstuose, bet serialo kūrėjai mėgaujasi laužydami tuos rėmus per pyktį. Ką serialas nori pasakyti? Kad pyktis kaip emocija pernelyg dažnai nurašomas? Kad jis gali prie ko nors pozityvaus privesti? Galimas daiktas.

Kadrai iš serialo "Konfliktas"

 

Nuo sezono vidurio autoriai maksimaliai pajungia dinamiką ir atsiranda išties pavykusių ir puikių siužetinių vingių. Tokių nenuspėjamų ir crazy, kad belieka tik mėgautis, jog iš tikrųjų žiūri gerą pramoginį serialą, o kiekvienas veikėjas savaip tampa tavo būties dalimi. Visgi slenkant prie sezono pabaigos, tampa aišku, kad autoriai jau literatūriškai vysto serialo kulminaciją pačiu banaliausiu būdu – kriminaliniu visus veikėjų interesus apjungiančiu metodu. Bus ir mirčių, jų čia neišvengsi, tačiau viena nuobodžiausių serijų visgi buvo paskutinioji, kada ginčą tenka išspręsti tais paprastaisiais susitaikymo būdais, t. y. atrandant ne skirtybes, o per pyktį nepastebėtus panašumus. Eimė ir Denis atsiduria haliucinaciniame pasaulio sąryšyje ir tos scenos, nors ir „pasūdytos“ šmaikštumu, bet pernelyg ištęstos ir pernelyg daug jėgų atiduota kažkokiam perdėtam filosofiniam ir literatūriniam pokalbiui.

 

Ramūnas Pronckus žurnale „Kinas“ serialą įvardija kaip įtraukų, bet po visko greitai pamirštamą. Man jis nebus greitai pamirštamas, jeigu nešoksiu nuo serialo prie serialo, gaudydamas kaip drugius lankuose, kas dar gali mane labiau įaudrinti. Bet taip, yra kokybiškesnių serialų, tačiau „Konfliktas“ turi gerą balansą tarp komedijos ir mūsų visuomenės šaržuojamo veidrodžio, toks pramogai typ-top, nes žiūrėdami su draugu tiesiog atsekėm savo elgsenos tipažus ir net labai aiškius, o tai buvo vienas smagiausių serialo momentų – atpažinti save ir kitą kaip personažą gyvenime. Aišku, gilesnė pykčio analizė ir reflektavimas galbūt serialą būtų pakylėję į kitą matmenį, tačiau, manau, būtų netekęs tos smagios pasiutpolkės, kurios norėjosi iki pat paskutinės serijos. Labai didelį pagyrimą pridedu pagrindiniams aktoriams. Eimės vaidmenį sukūrė Ali Wong, o Denio – Steven Yeun. Abu, tiesa, man menkai žinomi, tačiau kaip juos myli stambiu planu kameros ir kaip jie išraiškingai mėgaujasi savo veikėjų pykčio euforija, kad belieka tik mėgautis jų pačių pasimėgavimu. Abu aktoriai 2023 m. gavo Emmy apdovanojimus už savo vaidmenis. Manau, žiūrėčiau ir antrą sezoną.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ne" / "Nope"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių kino režisierius Jordan Peele surado savitą siaubo kino kalbą, kuri (beveik neabejoju) taps klasika. Tą jau galėjome pasakyti po antrojo jo filmo „Mes“ (2019). Naujausias jo siaubo trileris „Ne“ (angl. Nope) (2022) kino kritikų taip pat nepaliko abejingų, nors yra manančių, kad kaskart režisieriaus darbai vis prastėja, tad genamas smalsumo nusprendžiau pats pasižiūrėti ir įvertinti, kaip yra iš tikrųjų.

 

Filmas pasakoja istoriją apie rančos savininkus, brolį ir sesę, kurie po keistos tėvo mirties, paveldi jo turtą, tačiau nesugebėdami tęsti sėkmingai tėvo verslą, yra priversti išparduoti arklius, kad galėtų išsilaikyti. Tuo pačiu metu toje rančos teritorijoje ima dėtis keisti dalykai, kurie paaiškina ir keistą tėvo mirtį, kai jo kaukolėje įstringa moneta. Įsigiję prabangią stebėjimo kamerų sistemą, jie bando užfiksuoti NSO, kurie kaskart pasirodydami išbalansuoja arklių elgesį. Paraleliai pasakojama dar viena šalutinė keista istorija apie šimpanzę, kuri užpuola aktorius ir juos išžudo, tačiau nespėja nužudyti po stalu pasislėpusio berniuko...

 

Iš tikrųjų kelios siužetinės skirtingos pasakojimo kryptys verčia nuolat mąstyti, ką aš iš tikrųjų šiame filme matau? Ar tai filmas apie labiau išvystytą gyvūno sąmonę (išdresiruoti arkliai ir šimpanzė), kurie byloja apie žemą žmonių intelektą, ar aš labiau matau nepaaiškinamą NSO istoriją, kuri skrajoja virš laukų apsimesdama debesiu? Režisierius, atrodo, labiau plėtoja antrąją istorijos versiją, tačiau kalba ir apie nežmonišką elgesį su gyvūnais. NSO įsiurbia žmones ir gyvūnus, juos suvirškina taip, lyg jie tebūtų tik ėdalas, žemesnė gyvybės forma, lygiai taip pat žmonės elgiasi su gyvūnais žemėje – išdresiruoja juos savo poreikiams tenkinti. Toji paralelė filme gana eklektika, ji neišartikuliuota pažodžiui, bet palikta asociatyviai pačiam žiūrovui sujungti prasmes.

 

Viso filmo malonumas ir yra tai, kad filmas nestandartinis, jis tarsi tyčia erzina, nesileisdamas į įprastą „viskas aišku čia ir dabar“ holivudinį reginį, todėl žiūrėdami mes ir piktinamės, ir galvojam, kad kažkas su šia istorija negerai. Bet tai ir yra gerai! Režisierius panaudoja visus masinėje kino kultūroje atpažįstamus elementus, tačiau jo kompozicija savitai keista. Pvz., brolio ir sesers temperamento kontrastas. Karštakošė ir nenustygstanti sesuo ir keistai romus bei melancholiškas brolis, kurio išraiškos ir maniera net pačiomis aštriausiomis aplinkybėmis išlieka nepaprastai stabilios. Man labai patinka aktorius Daniel Kaluuya, kuris pasirodė visuose režisieriaus filmuose.

 

Visgi persiritus filmui į antrą pusę, darosi aišku, jog pavojingai provokuodami keistąją būtybę veikėjai su ja susidoros, o tas planas, jog riekia susprogdinti pabaisą iš vidaus, buvo, sakyčiau, šiek tiek standartiškai nuobodus. Visumoje atrodo, kad filmo keistumas pamažu įgaudamas holivudinį polėkį tranzuoja prie pernelyg paprastų sprendimo būdų, todėl filmo pabaiga iš esmės tampa nuviliančiu reikalu, nes scenarijus nebepateikia jokių netikėtų „paturbintų“ įvykių ir baigiama taip, kaip baigiasi daugelis siaubo trilerių – su visais atsakymais paraštėje.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Degantis" / Beoning" / "Burning"

Sveiki,

Tam tikra prasme azijiečių filmai man yra atradimai. Jų nežiūriu itin daug, tačiau kas pasiekia mano akis, daugiau ar mažiau būna išskirtiniai kūriniai. Pietų Korėjos režisierius Chang-dong Lee ilgamečiams „Kino pavasario“ festivalio žiūrovams gana neblogai pažįstamas, o man tai pirmas sykis, kada pamačiau jo filmą. Šįkart naujausias darbas „Degantis“ (korėj. Beoning) (2018), kuris panašiai ir neseniai matytų kinų filmu „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo šių metų azijietiško hipnotizuojančio filmų perliukais.

Istorija pasakoja apie mėgėjišką rašytoją, kuris įsivelia į keistą istoriją, sutikęs gatvėje savo vaikystėje pažinotą merginą. Ar tai meilės istorija? Toli gražu. Ar tai detektyvas? Tam tikra prasme. Ar filmas apie realius įvykius, o gal apie veikėjo literatūrinius pagrindinio veikėjo pasąmonės išdaigas? Galimas daiktas. Tai žanrų difuzijos dėka sukurtas lėtas, hipnotizuojantis pasakojimas, kuris kartu ir malonus, ir kartu verčia jaustis nepatogiai, nes paneigiama įprastus šabloninius holivudinius ir europinio kino pasakojimo polėkius. Filmas panašus į alternatyvųjį, tačiau dvelkia profesionalumu, gerai apgalvotais kadrais ir muzikos takeliu. Tai filmas tarsi pasąmonės tapyba, kur veikia magiška logika, primenanti literatūrinius kūrinius. Visų pirma Haruki Murkami romanais grįsti simboliai ir logika – įsivaizduojami ir realūs veikėjai, katės, keisti susitikimai, metaforiniai dialogai. Taip pat galima aptikti ir Fidžeraldo „Didžiojo Getsbio“ tam tikrų niuansų, tačiau literatūrinės jungtys šiam filmui padeda sukurti tik išskirtinį režisieriaus pasakojimo formą, dar kur kas įdomiau (bent man retkarčiais) atrodė pagrindinio veikėjo vidinė būsena.

Pagrindinis veikėjas atrodo nuo pat pirmųjų kadrų „iškritęs iš medžio“, tokio uždaro, perdėtai jautraus, suluošinto ir šiek tiek šizoidinio tipažo, kuris savo gyvenimą lyg ir bando įprasminti murakamiškais dėsniais, pavyzdžiui, šeria namuose įsivaizduojamą merginos katę, masturbuojasi pro langelį, žiūrėdamas į Seulo televizijos bokštą... Nepasakysi, kad filme tai atrodo nepadoru ar kažkaip absurdiška, priešingai, dvelkia pagrindinio veikėjo vienatve, asocialumu ir vaikystės traumomis užguito vyruko beprotybe. Daug tikriausiai diskusijų galima išrutulioti iš to, ką iš tikrųjų šiame filme reikėtų priimti kaip realią siužetinę liniją, o kur kaip naratyvinį mistišką manierą? Bet manau, kad to tiesiog nedarysiu, nes filmas kvepia pusiau sapnu, tokį, manau, jį ir reiktų priimti – filmas, kuris nutrina realumo pojūtį.

Nepatiko man filmo finalas, toks paprastas ir kiek pernelyg tiesmukai simboliška atomazga leido atsikvošėti iš to sapniško pasakojimo, iš kurio nesinorėjo pabusti. Visgi aptikau vieną nuostabią sceną! Toji šokėja prieš besileidžiančią saulę, grojant tai stebuklingai muzikai, ilgam įsirėžė į atmintį. Dalinuosi filmo anonsu ir ta stebuklinga scena, kuri filmo kontekste išties atrodo labai ypatinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Puikio scena su šokėja:

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano ištakos" / "I Origins"

Sveiki, kino mėgėjai,

Visai neseniai teko pamatyti antrąjį ilgametražį režisieriaus Mike Cahill filmą „Mano ištakos“ (angl. I Origins) (2014). Pirmasis jo matytas filmas buvo prieš trejetą metų matytas „Kita žemė“, kuris sukėlė tikrai neblogą įspūdį. Kaip ir ankstesnis filmas, taip ir šis, stulbina savitumu, šaltoka atmosfera, bet šaltoka ne blogąja prasme. Kaip visada geras ir originalus scenarijus, paremtas moksline fantastika.

Manau, visgi daugeliui filmas tikrai patiks. Man jis patiko kaip vienas filmas iš tos serijos, kuri prisiliečia prie žmogaus reinkarnacijos temų, bet šį kartą labiau iš loginės pusės, paremta labiau medicina ir mokslu. Medžiaga išties įdomi, netikėta jos transformacija, proto ir dvasios žaidimai, netikėti keli siužetiniai vingiai, proto ir intuicijos kova žmogaus viduje... Ir žinoma, akys. O kam nepatinka akys, jų rainelėse įkalinta visata, galimas mūsų identifikacijos kodas? Žodžiu, nemažai subtilios mistikos, žiupsnelis nuojautos, bet visas „ėjimas per filmą“ eina per mokslinį pasakojimo liniją.

Filmas pamalonino jau gerai žinomais aktoriais. Michael Pitt – puikus aktorius, kurį laiką paskendęs antraeiliuose ir neįdomiuose vaidmenyse, regis, vėl pabudo iš kūrybinės komos ir gavo įdomų vaidmenį. Jo pagrindinis personažas buvo ganėtinai įdomus, aišku, nebuvo tas, kuris trykštu aktoriniu meistriškumu – žanras ne tas, bet iš esmės tiko ir patiko. O ką jau besakyti apie aktorę Brit Marling, kuri „Kitoje žemėje“ atliko pagrindinį vaidmenį, o šiame buvo viename iš pagrindinių veikėjų. Tai įdomaus sukirpimo aktorė, kuri ištikima savo režisieriams, mėgsta neįprastus, įdomius, nebanalius vaidmenis. Šįkart ji vėl atrodė gerai. Iš esmės man šis filmas gal tik per milimetrą patiko labiau už „Kitą žemę“, bet jie, manding, lygiaverčiai kūriniai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela