Serialas: "OA" (1 ir 2 sezonas) / "The OA" (season 1 and 2)

Sveiki,

Labai seniai girdėjau apie šį serialą, tačiau ilgą laiką atidėliojau, nes nebūdavo laiko pasiūrėti, tai nebūdavo nuotaikos ir šiaip visokiausių priežasčių atsirasdavo. Kol vieną dieną vėl facebooke aptikau vienos žymios tinklaraštininkės atsiliepimą apie serialą „OA“ (angl. The Oa) (2016-2019), kurį režisavo ir kūrė pagrindinė šio serialo aktorė Brit Marling ir Zal Batmanglij, kurie anksčiau dirbo irgi su mistinėmis istorijomis ir turėjo kūrybinės patirties filmuodami ir rašydami tokių filmų scenarijus kaip apie paslaptingą sektą pasakojantis „Rytai“ (2013) bei mistinė drama „Mano balso garsas“ (2011).

Aktorė ir režisierė Brit Marling kine yra keistas fenomenas. Aktorė, kuri „neša“ mistiką, o didžioji jos karjeros sukurtų vaidmenų yra būtent mistinių filmų veikėjos, kurios, kaip ir seriale „OA“, peržengia bet kokias racionalaus proto ribas ir pasakoja apie transcendentinius pasaulius, dažniausiai apie tai, kas esti už nematomo žemiškojo šydo. Prisiminkime jos pasirodymą filme „Mano ištakos“ (2014), kur pasakojama apie reinkarnaciją arba mano pirmąjį susipažinimą su ja filme „Kita Žemė“ (2011). Vieno filmo tikriausiai negana, norint pažinti specifinę Brit Marling energetiką, tačiau būtent tų filmų visuma išskiria ją kaip specifinių vaidmenų atlikėją, žinoma, tai daug ką pasako ir apie pačios aktorės filosofiją bei dvasinę laikyseną.

Dviejų sezonų mokslinės fantastikos drama „OA“ sulaukė tik du sezonus po 8 serijas. Tiesą sakant, pirminis dueto sumanymas buvo sukurti iš viso 5 sezonus, kad būtų išskleista visa serialo idėja ir koncepcija. Brit ir Zal serialo idėją pradėjo kurti dar 2012 metais ir kūrė gerus dvejus metus, tačiau išreikšti visą idėją ant popieriaus sekėsi gana sunkiai, todėl, siūlydami Netflix kampanijai savo scenarijų, daug reikėjo ką paaiškinti žodžiais, didelį serialo foninė dalis buvo sukurta tiesiog filmavimo aikštelėje, o scenarijus buvo tik karkasas. Deja, po antrojo sezono Netflix nutraukė šį serialą, o Brit ir Zal buvo itin nusiminę, kad jiems taip ir nepavyko įgyvendinti viso kūrinio sumanymo. Žinoma, nusivylę liko ir serialo gerbėjai, kurie twitter platformoje skatino grotažymėmis sugrąžinti serialą į rinką, atsirado net moteris, kuri surengė viešą bado streiką, kad tik būtų šis serialas sugrąžintas. Bado streiko metu aktorė Brit Marling su Zal Batmanglij aplankė šią moterį ir pasiūlė vandens bei maisto...

Nepaisant visko, atrodo, Netflix nebesugrąžins serialo, tad jeigu jis bus vienokiais ar kitokiais būdais tęsiamas, jis turės visai kitokias platinimo ir prieinamumo formas. Atrodo, pati Brit Marling įkvėpta tokio palaikymo visgi ieško būdų, kaip šį serialą atgaivinti. Tiesa, dėl COVID-19 tai gali užtrukti arba tapti visai nebeįgyvendinama.

Taigi, ką mums siūlo serialas „OA“? Pirmajame sezone atsiranda Preirė, kuri buvo dingusi 7 metus. Ji grįžta į šeimą ir save ima vadinti nebe Preire, o Oa, moterimi, kuri per septynerius metus visiškai pasikeitė, iš neregės ji tapo reginčiąja. Paraleliai pasakojama jos neįtikėtina dingimo istorija bei vaikystės Rusijoje epizodai. Visas šias skirtingas pasakojimo dalis jungia mergaitės ir moters „prisilietimas“ prie mirties. Galiausiai kaip žiūrovą stebina neįtikėtina kalinimo istorija, kai stikliniame inkubatoriuje, rūsyje, kuoktelėjusio mokslininko kalinami 5 žmonės, priartėję prie mirties, grįžta į gyvųjų pasaulį ir atsineša tam tikrą judesį, kuris gali ne tik išgydyti ir prikelti ką tik mirusį žmogų, bet ir perkelti į kitą realybės išmatavimą. Tai sudėtinga paralelinių pasaulių ir pomirtinio gyvenimo tyrinėjimo studija, kuri išreikšta be itin didelių specialiųjų efektų, tačiau labai originaliai. Kartais tai taip neįtikėtina, makabriška ir net juokinga, kai, pavyzdžiui, mokytoja su probleminiais vaikais atlieka tuos judesius, tikėdamiesi Oa susieti su inkubatoriuje kalėjusiu Haumeriu.

Sunku pasakyti, kuris sezonas stipresnis ir įtaigesnis. Kol kas mano atmintyje didesnį įspūdį padarė pirmasis sezonas, kuris stebino savo mįslėmis ir eklektiškais, atrodo, iš pažiūros nesuderinamais dalykais. Štai antrajame sezone keičiasi siužetiniai vingiai, ir kai kurie veikėjai patenka į paralelinę realybę, jie gauna tuos pačius kūnus, tačiau veikiami ankstesnių kūnų šeimininkų likimai juos įspraudžia į kitokius vaidmenis. Patiko man antrojo ir pirmojo sezono siužetiniai prasminiai sujungimai, savotiški persipynimai, nors tenka pripažinti, kad antrasis sezonas daro didžiulį idėjinį šuolį. Kai atrodo, pirmojo sezono idėja buvo tyrinėti žmogaus sielos misiją žemėje bei pačią mirtį, tai antrojo sezono užmačios yra tyrinėti „keliautojus“ ne tik viename linijiniame laike, bet ir pasauliuose, bandant įveikti blogį ir pasisemti patirties.

Vietomis antrasis sezonas priminė seną gerą „Tvin Pykso mistelio“ serialą, ypač kai į Ninos kūną persikūnijusi Preirė-Oa ateina į keistą naktinį klubą raudona suknele ir atlieka keistus mediumės seansus su... milžinišku aštuonkoju. Tiesa, iki galo neperpratau antrojo sezono paslaptingo namo San Franciske idėjos, kai ten patekęs detektyvas ieško dingusios Mišelės, mergaitės, pamišusios dėl kompiuterinių žaidimų. Atrodo, kad pats namas būtų vienas didelis kompiuterinio žaidimo modelis, pastatytas ant švento požeminio šaltinio, tačiau tie klaidūs koridoriai – tai vartai (be įprastinių judesių) į kitas realybes ir dimensiją...

Nepasakyčiau, kad labai žavėjausi šiuo serialu. Kai kada net nesupratau, kodėl aš jį žiūriu, tačiau kai kada tikrai įsitraukdavau ir mėgaudavausi vis atskleidžiamais mistiniais istorijos vingiais. Manau, serialas yra Brit ir Zal tyrinėtų mistinių dalykų sukonstruotas pasaulis, kuris iš dalies budina žmoniją tyrinėti ne tik mistinius reiškinius, bet ir patį save kaip nemirtingą būtybę, turinčią sielą, kuri iš gyvenimo į gyvenimą, iš pasaulio į pasaulį keliaujančią būtybę, kuri kaskart pamiršta, kas ji esanti. Manau, dėl tokio budinančio poveikio serialas buvo nutrauktas, nes jis pasirodė tam tikriems asmenims „per pavojingas“ – čia, žinoma, turiu savo konspiracijos teoriją. Bet kokiu atveju, serialo idėja yra atskleisti sudėtingą angelų-sielų keliautojų istoriją per įvairias realybių briaunas, papasakoti žmogaus asmenybės istorijos trapumą ir menkalaikiškumą amžinybėje, kur veikia dualistinės – gėrio ir blogio – jėgos. Manau, nemažai kam šis serialas turėtų patikti, ypač tiems, kurie domisi ezoteriniais dalykais ir ieško paaiškinančių realybę ir anapusybę įvairiomis kūrybiškai išreikštomis ezoterinėmis, filosofinėmis jungtimis.

Pirmojo sezono anonsas:

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apgaulinga aistra" / "Arbitrage"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Apgaulinga aistra“ (angl. Arbitrage) (2012) – tai debiutinis režisieriaus Nicholas Jarecki filmas, kuris sulaukė palankių kritikų atsiliepimų. Dėl ryškaus aktorių kolektyvo ėmiau ir pažiūrėjau, nors trilerio žanras ne visada pateisina mano lūkesčius, tačiau šis pasirodė esąs visai neprastas. „Apgaulinga aistra“ – tipinis trilerio pavadinimas, balansuojantis ant kičo ir intrigos, na, manęs nei knyga, nei filmas tokiu filmu niekada nesuviliotų, tačiau ne pavadinimas esmė, o turinys. O turinys gana įdomus. Siužetas konstruojamas pagal trilerio dėsnius – turtingos visuomenės šeimynėlė, kurioje vyras turinti jauną meilužę, įtakingą kompaniją ir primirštą žmoną... Fonas – nieko ypatingo ir įdomaus, tik staiga po lemtingos avarijos ima griūti ištisi pasauliai, kurie, rodės, buvo nepaliečiami ir neįveikiami.

Siužetas gana nuspėjamas, nėra čia itin aštraus konflikto, tik savo kaltės atpirkimas stresu, pinigais ir prarasta žmogaus sąžinė. Tik klausimas, kada pagrindinis personažas šią sąžinę prarado? Kai pradėjo apgaudinėti žmoną? Slėpti įmonės finansus? Ar kai po avarijos ėmė slėpti savo kaltę? Patiko, kad filmas nenuėjo tuo keliu, kai personažai gauna atpildą, o mes galime pakelti ramų užpakalį nuo sofos ir eiti miegoti. Ne, filmas sako, tokių žmonių, kurie pinigais užkemša teisėsaugos gerkles yra tarp mūsų – visur, politikoje, versle ir gal net už tavo buto sienų...

Filme pasirodo pirmo ryškumo aktorius Richard Gere, kuris ir sukuria pagrindinį vaidmenį. Nesu tikras, kad aktorius yra man labai patinkantis, bet esu pratęs prie jo profilio, ramaus būvimo kadre, tai tiesiog susižiūrėjo kaip ir visada: „Ak, juk čia R. Gere!“ Susan Sarandon mane jaudino kur kas labiau – gal dėl to, kad moteris? Nežinau. Brit Marling keista matyti holivudinio tipažo kino juostoje, tačiau savo žavesio nė iš tolo neprarado ir net į filmą įnešė gaivumo.

Šiaip filmas visai neprastas. Laikau visgi jį pramoginiu, nors ir stengiasi iškelti papirkinėjimus, slopinimą kaltę, tačiau filmo struktūra ir braižas man pernelyg holivudiški, bet tai nereiškia, kad prasti, tiesiog holivudiški. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balsas iš ateities" / "The Sound of My Voice"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Balsas iš ateities“ (angl. The Sound of  My Voice) (2011), kurį režisavo Zal Batmanglij. Na, tai jau nebe pirmas mano matytas šio režisieriaus darbas. Prieš keletą metų teko matyti „Rytai“ (2013), todėl galiu ir plačiau nusakyti šio režisieriaus braižą ir jo mėgstamą scenarijų – paslaptingos ir slaptos sektos, kurios savo skaidrumu kelia daug abejonių integruotiems pasauliečiams.

Jeigu „Rytai“ kalbėjo labiau apie terorizmą, tai „Balsas iš ateities“ labiau mistifikuotas ir, žinoma, matomai šiek tiek mažesnio biudžeto projektas, tačiau nuo to intriga nė kiek nesumenksta. Filmas įdomus savo abejonėmis, ar tikrai Mege pasivadinusi mergina, besislapstanti rūsiuose, yra iš 2054-ųjų metų? Kaip ji čia atsidūrė? Kokią žinią ji nori pranešti pasauliui ir kodėl ji slapstosi? Žinoma, atsakymus į šiuos klausimus gausite ne iškarto, o ir į kai kuriuos klausimus visiškai nieko negausite. Šiek tiek baugina tai, kad žmonėms taip lengvai plaunamos smegenys, jiems net nereikia įrodymų, kad šie prisidėtų prie naujo tikėjimo – tik tatuiruotė ant kojos ir abstraktūs liudijimai apie ateitį? Išties tik tiek tereikia, kad tikėtume naujuoju pranašu? Porelė ryžtasi, kurdami slapta dokumentinį filmą, įrodyti, kad Megė paprasčiausia apsišaukėle. Ir žinoma, žiūrovas sąmoningai klaidinamas – na, kuris tau pranašas lieptų atvemti obuolį ir valgyti žemėtus sliekus? Panašu į tikrą fanatizmą, tačiau filmo finalas pateikia dar daugiau klausimų, nei atsakymų...

Šiaip filmas išties neblogas savo pačia idėja. Patiko, kad jis verčia mąstyti, spėlioti versijas ir abejoti ne tik personažus, bet ir patį žiūrovą. Labai vėlgi patiko aktorės Brit Marling pasirodymas, kuri dirbo ir kituose šio režisieriaus projektuose. Jos būvimas filmuose kažkoks stebuklingas, jeigu prisimenate tokius filmus kaip „Antroji žemė“, „Mano ištakos“. Nepasakyčiau, kad filmas labai sužavėjo, tačiau jis tikrai vertas akies, todėl nesigailiu pažiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano ištakos" / "I Origins"

Sveiki, kino mėgėjai,

Visai neseniai teko pamatyti antrąjį ilgametražį režisieriaus Mike Cahill filmą „Mano ištakos“ (angl. I Origins) (2014). Pirmasis jo matytas filmas buvo prieš trejetą metų matytas „Kita žemė“, kuris sukėlė tikrai neblogą įspūdį. Kaip ir ankstesnis filmas, taip ir šis, stulbina savitumu, šaltoka atmosfera, bet šaltoka ne blogąja prasme. Kaip visada geras ir originalus scenarijus, paremtas moksline fantastika.

Manau, visgi daugeliui filmas tikrai patiks. Man jis patiko kaip vienas filmas iš tos serijos, kuri prisiliečia prie žmogaus reinkarnacijos temų, bet šį kartą labiau iš loginės pusės, paremta labiau medicina ir mokslu. Medžiaga išties įdomi, netikėta jos transformacija, proto ir dvasios žaidimai, netikėti keli siužetiniai vingiai, proto ir intuicijos kova žmogaus viduje... Ir žinoma, akys. O kam nepatinka akys, jų rainelėse įkalinta visata, galimas mūsų identifikacijos kodas? Žodžiu, nemažai subtilios mistikos, žiupsnelis nuojautos, bet visas „ėjimas per filmą“ eina per mokslinį pasakojimo liniją.

Filmas pamalonino jau gerai žinomais aktoriais. Michael Pitt – puikus aktorius, kurį laiką paskendęs antraeiliuose ir neįdomiuose vaidmenyse, regis, vėl pabudo iš kūrybinės komos ir gavo įdomų vaidmenį. Jo pagrindinis personažas buvo ganėtinai įdomus, aišku, nebuvo tas, kuris trykštu aktoriniu meistriškumu – žanras ne tas, bet iš esmės tiko ir patiko. O ką jau besakyti apie aktorę Brit Marling, kuri „Kitoje žemėje“ atliko pagrindinį vaidmenį, o šiame buvo viename iš pagrindinių veikėjų. Tai įdomaus sukirpimo aktorė, kuri ištikima savo režisieriams, mėgsta neįprastus, įdomius, nebanalius vaidmenis. Šįkart ji vėl atrodė gerai. Iš esmės man šis filmas gal tik per milimetrą patiko labiau už „Kitą žemę“, bet jie, manding, lygiaverčiai kūriniai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rytai" / "The East"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šį kartą noriu pakomentuoti kino juostą „Rytai“ (The East) (2013) – tai tikriausiai vienas įdomiausių filmų apie fanatiškuosius „žaliuosiuos“, kurie rengia ypatingai aukšto rango išpuolius prieš verslo magnatus, kurie ne tik teršia gamtą, bet ir nuodija žmonių organizmą. Aišku, filmo faktai išgalvoti, tačiau jame apie tokias grupuotes ir teršiamą pasaulį be galo daug tiesos. Intriguojantis siužetas krečia nuo pat pirmųjų filmų kadrų, o mistinė aura ir keisti „rytų“ ženklai ant traukinių tėra tik mažas žingsnelis link to, koks iš tikrųjų margas ir nesuprantamas, bet vis labiau pogrindžio pasaulis atsiveria slaptosios žvalgybos agentei Sarai.

Saros vaidmenį sukūrė unikalioji aktorė Brit Marling, kurią puikiai prisimenu iš filmo „Kita Žemė“ (2011), regis, ši aktorė ne tik puiki aktorė, tačiau nuolatos sukasi tarp savo kolegų ir filmuojasi beveik kiekvienoje jų juostoje, todėl nenuostabu, kad „Kita žemė“ taip pat persmelkta panašiomis apokalipsinėmis nuojautomis. Beje, pati aktorė prisidėjo prie scenarijaus rašymo. Šis režisierius ir aktorė taip pat dirbo prie filmo, kurį ketinu ateityje sužiūrėti – „Mano balso garsas“ (Sound of  My Voice) (2011)... O ką besakyti apie filme pasirodžiusį „Tikrojo kraujo“ įžymųjį skandinavų kilmės aktorių Alexander Skarsgard, kuris paskutiniuoju metu vis didesnis ir didesnis svečias nepriklausomo kino kadruose, kas labai sveikintina. Na, žinoma, filme šmėkščioja puikusis talentas Ellen Page, kuri sukuria antraplanį kietakaktės Izi vaidmenį.

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad jame pajutau didžiulę intrigą, kuri vedė per visą juostą. Tai viena iš tų vykusių juostų, kurios turi ką pasakyti, jų tema ir pateikimas, problemos iškėlimas yra nebanalus, jį įdomiai priims ir įvertins tiek kino gurmanai, tiek šiaip intelektualai. Daug įdomių tikėtinų ir nelabai psichologinių perversmų pagrindiniuose herojuose. Kas svarbiau? Ginti savo draugus, ar mirti vardan bendro grupuotės tikslo? Kas yra teisinga ir kas ne, kokios apsisaugojimo ir ginimo priemonės yra priimtinos? Ta riba neišspręsta, tačiau filmui to ir nereikia, jis tik iškelia tos ribos konfliktiškumą ir tik mums, žiūrovams, belieka nuspręsti, kas šioje kovoje yra prasminga ir teisinga.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela