Filmas: "(Ne)tikros prancūziškos vestuvės" / "Qu'est-ce qu'on a fait au Bon Dieu?"

 Sveiki,

 

Kai amerikietiškomis komedijomis dažnai nusiviliama, tą reikalą gali išspręsti prancūziškos komedijos ir viena iš tokių, kuri man patiko, yra „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ (pranc. Qu'est-ce qu'on a fait au Bon Dieu?) (2014), kuri jau yra sulaukusi ne tik žiūrovų pripažinimo, bet ir kitų filmo dalių. Prancūzų režisierius Philippe de Chauveron gana hiperbolizuotai perteikė Europos problemas, susijusios su migrantais bei rasizmu.

 

Istorija pasakoja apie pasiturinčią prancūzų šeimą, kurioje viena po kitos išteka dukterys už skirtingų rasės ir religijos atstovų. Viena iš jų išteka už azijiečio, kita už žydo, o dar kita už musulmono. Tėvams tai tikras smūgis, nes jie nuo seno puoselėjo senas buržuazines prancūziškas tradicijas, todėl per šventes paruošti maistą ir išvengti rasistinių juokelių jiems per sunku. Nuolat kyla kuriozinės nesąmonės, kurios gerai iliustruoja vakarų europietišką dvilypumą kitataučių atžvilgiu, pašiepia pačius prancūzus. Visgi šeima turi ir ketvirtąją dukrą, į kurią deda didžiules viltis, tačiau tėvai nė neįtaria, kad jai pasipiršo emigrantas iš Afrikos... Kaip tėvai priims į savo šeima dar ir juodaodį?

 

Iš tikrųjų filmas verčia iš koto, man labai patiko tas kandus prancūziškas humoras. Kitą vertus, tenka pripažinti, kad filmo pirmoji pusė buvo kur kas labiau pavykusi, o antroji filmo dalis pakrypo narpliojamo naratyvo pusėn ir čia režisierius neišvengia banaliausių komedijos klišių, pvz., rasistas tėvas su jaunikio tėvu iš Afrikos susiruošia žvejoti, o bežvejodami ima ir susidraugauja, nors buvo labai priešiški. Silpna filmo pabaiga, nuotakos bėgimas nuo altoriaus ir tėvų kivirčai nebesižiūri taip linksmai ir įdomiai, kaip žiūrėjosi tos scenos, kai tėvas bando būti pakantus žydui, musulmonui ir budistui. Visgi tai viena linksmiausių komedijų, kokią mačiau šį rudenį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metų pilietis" / "Kraftidioten"

 Sveiki,    

Išilgusiems rimto skandinaviško kino iš dalies galėčiau parekomenduoti Hans Petter Moland režisieriaus juodosios komedijos dramą-trilerį „Metų pilietis“ (norv. Kraftidioten) (2014). Bet tik iš dalies, nes tai filmas vienas iš tų, kuris ganėtinai žiaurus, šiaurietiškai šaltas ir jame veikia trileriams būdingi įvykiai. Istorija pasakoja apie metų garbės pilietį, sniego kelių valytoją Nilą, kuris vieną dieną gauna žinią, jog stotyje rastas jo sūnaus lavonas, perdozavęs narkotikų. Nilas įsitikinęs, kad jis pažinojo sūnų ir šis niekada nieko panašaus nevartojęs, tačiau palūžęs ir vos nenusižudęs tėvas visgi susizgrimba, kad jeigu mirti, tai mirti atkeršijus žudikams. Nilas pamažu prisikasa prie įtakingo narkotikų prekeivio, bet ar jam užteks jėgų jį nugalėti?

Filme pasirodo bene garsiausias pasaulyje švedų aktorius Stellan Skarsgård, kurio visi sūnūs daugiau ar mažiau tapo Holivudo žvaigždėmis. Čia jis kaip visada užtikrintai perteikia sunaikinto vidinio tėvo dramą, tačiau filmas labiau makabriškai orientuojasi ne į dramą, o, sakyčiau, saikingą šiaurietišką „tarantinišką“ pasakojimą, kuriame žmogiškumą netekusiems žmonėms belieka tik galios žaidimo taisyklės ir pinigai. Iš esmės filmo struktūrą nesunku nusakyti, nes ji sukurta užrašų knygutės (ką privalau nužudyti) principu, tad belieka tik laukti, kada išaiškės finalas.

Ne ką keistesnis ir blogiečio Ole vaidmuo, kurį atliko Pål Sverre Hagen. Pastarasis perteiktas kaip karštakošis, infantilus ir bukas cholerikas, kuris daro staigius ir pavojingus sprendimus ne dėl to, kad tokio būdo, o, atrodo, kad yra per bukas apskritai daryti strategijas. Žiūrėjau aš visą filmą į jį ir vis galvojau, kaip tokio būdo bernelis tapo tokio pavojingo verslo šeimininku, juk jam paprasčiausiai pernelyg mažai smegenų, bet dėl to filmas dar įdomesnis, nes netipinis sugedęs blogiukas iš tikrųjų pagyvina šį šiaurietišką filmą. Visumoje nepasakyčiau, kad istorija kažkuo ypatinga ir išskirtinė, filmas tikriausiai (bent jau man) greitai pasimirš, bet nepaisant visko, tai europietiškai sukaltas trileris, kuris skiriasi savo atmosfera ir pateikimu nuo Holivudo, tad pažiūrėti bent kartą ir nesigailėti dėl tuščiai išvaistyto laiko, manau, galima, nors visgi labiau rekomenduočiau to paties režisieriaus kur kas šaunesnę ir įdomesnę „Vogti arklius“ ekranizaciją.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Malonė" / "Mercy"

Sveiki,

Šįkart visai nesididžiuodamas pasakysiu, kad pažiūrėjau vieną iš tų „pigesnių“ siaubo filmų, kuris vadinasi „Malonė“ (angl. Mercy) (2014) ir visomis prasmėmis yra labai keistas. Pasakojimas apie demono apsėstą močiutę, kuri jaunystėje labai norėjo susilaukti vaikelio ir todėl ėmėsi burtų, todėl dabar atėjo metas sumokėti skolas.

Kai močiutė nusiveda anūką (filmo pradžioje) prie prosenelės kapo ir ten pasirodo barškuolė, kuri negali tokiose vietovėse veistis, (nes dar apskritai šaltas metų laikas vaizduojamas, net aktoriai su striukėmis), tada močiutė paduoda smuiką berniukui, kad šis pagrotų gyvatei... Galiausiai gyvatė, jau kompiuterizuota, ir labiau panaši į žaltį, nebe barškuolę, prašliaužia pro kojas. Tada supratau, šachas, matas ir šakės (trys viename), kad nieko čia su tuo filmu gero nebus. Vėliau tas, žinoma, ir pasitvirtino. Pradėkime nuo to, kad visi suaugę dienos metu, kurie nepanašūs į alkoholikus (neskaitant dėdės), vos tik susitikę maukia viskį iš stiklinių be užsigėrimo prie mažamečių vaikų (tradicija, Verga, tradicija); tada močiutė, paklaikusi pargabenama iš prieglaudos, ir visi iki tol ją pažinoję jos bijo kaip velnias kryžiaus, bet taip artimiesiems, kurie turėtų močiutę labiausiai pažinoti, ir nepaaiškinama, kad ji pardavusi sielą, atrodo, neįtikėtina, dar baisiau už patį siužetą.

Jau nebekalbėsiu apie vaikų vaidybą, kuri apgailėtinai teatrališka, nenatūrali, kai kurios veido išraiškos suvaidinamos jau po ištariamų frazių, tik „tarp kitko“, na, o finale visa šeimynėlė, kuri turėjo, liaudiškai tariant, būti „triedusi iki kulno“, be jokio emocinio šoko užkasa burtų knygutę ir gražiai saulėtą dieną apsikabina, įprasmindama pačius banaliausius ir labiausiai nusidėvėjusius siaubo filmo finalinius šablonus.

Tai filmas – katastrofa, bet, jeigu mėgstate katastrofų filmus, (čia perkeltine prasme), žinoma, mėginkite ir bandykite, aš tai pabaigoje jau prasukinėdamas žiūrėjau, nes, Dievas mato, laikas – pinigai. Tai tiek to šauniojo S. Kingo apsakymo „Motušė“ ir beliko.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb:5.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marijos istorija" / "Marie Heurtin" / "Marie's Story"

Sveiki, kino žiūrovai,

Prancūzų filmas „Marijos istorija“ (pranc. Marie Heurtin) (2014) toli gražu nėra susiejęs su Biblijos Marija, Kristaus motinos istorija. Veikiau tai biografinis filmas, „aplipdytas“ pedagogikos istorija. Iš tikrųjų gyvenusi Marie Heutin buvo kurčia ir akla, kuri tik sulaukusi paauglystės ėmė suvokti judesių ir apčiuopiamų daiktų prasmę, tačiau iki tol nebuvo absoliučiai jokios pedagogikos ar teorinių žinių, kaip išmokyti civilizuotai elgtis aklajam ir kurčiajam, kuriam visas pasaulis yra tai, ką tu užuodi ir tai, ką palieti – sukelia minkštumo ir jaukumo įspūdį arba skausmą.

Tiesą sakant, filmas priminė gerokai seniau matytą indų filmą „Juoda“, kuris anuomet mane šiek tiek buvo sukrėtęs. Ir visai ne kaip filmas, bet tos užuominos į potyrį, jog galima gyventi absoliučiai tamsoje ir tyloje, nesuvokiant nei savęs, nei aplinkos, kurioje tu atsiradai. Tai išties atrodo klaiku iki to momento, kada atsidavę ir be proto kantrūs mokytojai suteikia mintį, jog kiekvienas daiktas gali šį bei tą reikšti, įvyksta nenusakomas sąmonės šuolis...

„Marijos istorija“ yra biografinė, ji iš esmės apie realiai kažkada egzistavusią Mariją, kuri vienuolės pramokyta gestų kalbos sugebėjo padėti likimo draugėms. Nemeluosiu, kad šis filmas jau nebepaliko tokios įspūdžio kaip anuomet indų filmas, nes istorija, pakeitus laikmetį ir kultūrinę terpę, yra beveik tokia pat. Netgi kai kurios minties mizanscenų artikuliacijos labai panašios. „Marijos istorija“ nesistengia būti itin natūrali, kai kas atrodo pernelyg dirbtinai sulipdyta, tikriausiai dėl žinių stokos ir dėl mažo filmo biudžeto. Neįtikina nei vienuolių reakcija, nei tas švystelėjęs dirbtinis humoro momentas, bet visumoje tai nėra ir prastas filmas.

Palyginus su šiemet regėtu „Kafarnaumu“, kuriame pasakojama apie ne iš kelmo spirtą berniuką; nuo pat filmo pradžios patikime kultūriniu gyvumu, vaizdo dinamika ir charakteriais „iš gyvenimo“, o štai „Marijos istorija“ – tai teatralizuotas filmas, kuris neturi įtaigos fundamento ir viskas šiek tiek sąlygota, todėl belieka tik vienintelis koziris – žaisti ir spekuliuoti žiūrovų moraliniais įsitikinimais ir privesti galiausiai pernelyg tiesmukai ir pernelyg aiškiai prie pagrindinės minties – žmogus žmogui yra atrama ir kiekvienas yra žmogus tik tiek, kiek jis sugeba išmokti iš kito būti žmogumi.

Manau, filmas labai pedagogiškas, jis labiau kaip supažindinamojo edukacinio tipo filmas, kuris tiks paaugliams, jaunimui arba žiūrėjimui su visa šeima, tačiau kaip filmas, iš kurio tikiuosi platesnio filosofinio matmenio, jis man pasirodė pernelyg plokščias.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balsai" / "The Voices"

Sveiki,

Šį filmą apie psichinį ligonį ir serijinį žudiką „Balsai“ (angl. The Voices) (2014) atradau visai netyčia, pažiūrėjęs Lars von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“ – komentarai tikino, kad šie filmai labai jau panašūs, tačiau „Balsai“ kur kas įdomesnis variantas. Nutariau surizikuoti.

Kaip ir tikėjausi, Lars von Triero filmas kur kas geresnis, tad komentatoriams turėčiau kažką atsakyti. Iš tikrųjų filmą režisavo iš Irano kilusi režisierė M. Satrapi, kuri neblogai įvaldžiusi holivudinį matymą ir stilių. Tai tarsi, sakykim, kultinio filmo „Mirtis jai tinka“ sukryžminimas su „Namas, kurį pastatė Džekas“. Tarsi problema labai rimta ir serijinis žudikas iš tikrųjų kraupiai baisus, bet ne toks, kokį matome Triero filme. Režisierė labiau žaidžia su piliulėmis ir sąmonės aptemimu – toks pagrindinis veikėjas, veikiamas prieštaringų balsų, kurie įkūnija šuns (angelo) ir katino (velnio) tipažų. Kalbančios nupjautos galvos, siaubo estetiški ir beprotiški nužudymai, viskas perteikta kiek ironizuotoje šviesoje, veikiant pasakotojo ir pagrindinio veikėjo pozicijoje. Išties filmas kiek kvaištelėjęs ir, galima teigti, netgi turi išties gerą scenarijų, perspektyvų ir originalų matymą.

Bet visumoje filmas labiau pramoginio tipažo. Psichopato biografija pateikta „šiek tiek linksmiau“. Filmą vien dėl to ir verta žiūrėti, dėl bandymo sudėtingas siaubo filmo temas perteikti kiek pasaldintu kinematografiniu padažu. Ką gi, filmo kūrėjams tai išties pavyko, bet visumoje filmas toks „nerimtas“. Kažkur tarp smarkiai stilizuotų komedijos pasažų virpteli šio filmo tikrasis tragedijos minties atskleidimo mastas, tačiau visa tai išties negyva, sintetiška. Visas filmas tarsi vienas didelis psichopatizavimo farsas: truputį negyvojo teatro, truputį patrauklaus Holivudo spindesio, truputį aštrių detalių... Filmo problema nėra žanrų makalynė, priešingai – tai kuria unikalų žvilgsnį, tačiau visumos vaizdas išėjo, kaip ir tikėtasi, labai makabriškas, filmo idėja ir turinys suplokštėję, todėl tai tampa gan vidutinišku filmu, kurį tiktų ir per Velykas ir per Helovyną žiūrėti vėlai vakare, kitaip sakant, bet kokiai laiko praleidimo progai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rėmas" / "The Frame"

Sveiki,

Labai mėgstu provatyvius filmus su originaliomis ir netikėtomis idėjomis, todėl nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Jamin Winans filmą „Rėmas“ (angl. The Frame) (2014), to paties režisieriaus, kuris 2009 metais pristatė kažkada netikėtai savo struktūra nemenkai protą suplakusį filmą „Rašalas“. Ištikimas savo mindfuck filmo stiliui jis lieka ir „Rėme“, kuriame pasakoja dvi paralelines istorijas apie kriminalinio pasaulio atstovą ir medicinos seselę, turinčią praeities nuoskaudų ir traumų...

Neanalizuodamas turinių ir detalių, nes jų filme yra daug ir jie turi aiškių ryšių su antikos Moiromis (likimo deivėmis), turi ryšių ir su kitais mindfuck stiliaus filmais ir juos nuodugniai galima lyginti ir nagrinėti ir kiekviename krustelėjime įžvelgti genialumą, tačiau filmas, bent jau man, genialumu netviska. Taip, gerai išvystytas siužetas turi idėją, kuri išties verčia suklusti – per televizijos ekraną kalbasi du iki tol tik iš serialų pažįstami personažai. Valio! Tai išties kabina. O kas toliau? Toliau jie stengiasi ištrūkti iš savo formato rėmų, jie netgi (čia naiviausia dalis) vienas kitą teigia mylį! Šiuolaikinė „Romeo ir Džuljeta“ atribota skirtingų dimensijų ir skirtingų žaidimo taisyklių, kuriuos lemia scenaristo potencialas. Filmas tyliai klausia, kodėl personažai negali daryti įtakos savo kūrėjams ir apskritai ar jie ką nors gali, ar jie gyvena kokioje nors kūrėjo sukurtoje tikrovėje? Tokių gerų smegenis sukančių klausimų gali užduoti kiekvienas menininkas, tačiau tai perkelti į filmą išties gali ne kiekvienas. Visgi režisieriui tai tikrai labai gerai pavyko.

Nepaisant mano (kaip, manau, ir daugelio) susižavėjimo formomis ir išgautomis reliatyvumo formomis, labiausiai gniuždė veikėjų vidinių charakterių ir ketinimų tipiškumas. Pernelyg neįdomūs, pernelyg socialiai angažuoti, pernelyg holivudinių filmų ir kai kurių serialų klišėmis virtę veikėjų pasauliai įjungė statiškumo stabdžius. Kai kada scenos, norint perteikti jų asmenines istorijas, buvo pernelyg užvilkintos, nuobodžios ir tiesiog negyvai neaktualios. Trūko dinamikos, suveržtos ir intriguojančios pačios istorijos. Visgi forma filmo labai gera, bet su turiniu, manau, nelabai susitvarkyta. Kur kas labiau vykęs atrodo panašaus stiliaus filmas „Ponas Niekas“. Štai filmo "Pradžia" (2010) forma ir turinys veikia išvien, bet nekonkuruoja. Bet kokiu atveju, manau, filmas tikrai daug kam turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Labanakt, mamyte!" / "Ich seh Ich seh" / "Goodnight Mommy"

Sveiki,

Kažkada Kino pavasario festivalyje rodytas siaubo drama „Labanakt, mamyte!“ (vokieč. Ich seh ich seh) (2014) kažkaip nesulaukė itin didelio atgarsio ir nebuvo niekur įtrauktas į būtinų pamatyti kino juostų sąrašus. Na, europiečiai išsiskiria savitu siaubo stiliumi, nors šio žanro daug ir nesukuria, tačiau prieš kelerius metus rodytas prancūzų filmas „Šviežiena“ kažkaip įsiminė savo originaliu scenarijumi ir pateiktimi. O ko tikėtis iš šio austrų kino?

Minimalistiniame filme viso labo vos trys pagrindiniai veikėjai – motina po plastinių operacijų ir du jos vaikai dvynukai Lukas ir Elijas (aktorių berniukų vardai sutampa), kurie dienų dienas slampinėja iš kampo į kampą ir stengiasi nesipainioti dirgliai reabilitaciją patiriančiai motinai. Berniukai įsikala sau į galvą, jog jų motina nebėra jų motina, tą lyg ir patvirtintų atrasta mamos fotografija su dvyne seserimi... Iš tikrųjų pirmasis pusvalandis ganėtinai niūrus nuteikiantis ir sunkiai, bent mane, įtraukė, vėliau viskas perauga į iracionalių būsenų ir įvykių pasakojimą, primenantį kažkiek graikų juostą „Iltinis dantis“. Tie gamtos peizažai, skurdūs simboliai, jog kažkas tuoj įvyks ar nutiks iš esmės manęs netenkino. Kur kas gamtos simbolių meistro Tarkovskio, mano akimis, niekas nepralenks, todėl utopiškos vaikystės peizaže, aišku, kyla nerimas, jog čia kažkas ne taip, bet dvelkia šiokiu tokiu vilkinimu...

Ir režisieriai pasistengė, kad paskutinis šio filmo pusvalandis būtų lyg atpirkimas – berniukai sadistai pasireiškia savo žvėriška prigimtimi. Nors neatskleisiu visų siužetinių detalių, jeigu sumanysite visgi filmą žiūrėti, bus nebeįdomu, tačiau vis galvojau, ką režisieriai tomis sadistinėmis „apeigomis“, jeigu taip galima išsireikšti, norėjo pasakyti? Ar tiek užtenka, kam motinos meilės trūkumas gali pakurstyti savo vaiko demonišką prigimtį, totalų nejautrumą, nors santykiai prieš operaciją buvo geri? Galima diskutuoti apie tam tikras logines spragas ir kraštutinumus, tačiau galiu pasakyti, kad mano šeimyna, žiūrėdama „Pjūklą“, kramsnojo traškučius, o žiūrėdami „Labanakt, mamyte!“ išbėgo į kitą kambarį ir išvadino mane nesveiku už parinktą filmą. Visgi poveikis buvo stiprus, tik kiek po to poveikio slypi pačios idėjos refleksijos, manau, kiekvienas žiūrovas pasidarys ją pats, jeigu reikės. Visgi vaiko rankoje ginklas tampa nervus paralyžiuojantis reikalas, o suaugusiojo įjungtas kruvinas benzininis pjūklas – eiline helovynine pramoga. Kartais manau, kad visi mes esame šiek tiek ... et... iškrypę.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siea

Filmas: "Karvių sąmokslo teorija" / "Cowspiracy: The Sustainability Secret"

Sveiki,

Žinote, kai tiek daug sukuriama filmų apie įvairias sąmokslo teorijas, pradedant visokiais tamplieriais, religijomis ir sektomis, užvaldančius civilizaciją ir net ateivius, kad net sunku po to atsikvošėti, tačiau ekologija ir neatsinaujinantys Žemės ištekliai bei žmogaus vartotojiškumas yra tai, kas matoma plika akimi ir mes visi prie to prisidedame kasdien. Apie tai filmas „Karvių sąmokslo teorija“ (angl. Cowspiracy: The Sustainability Secret) (2014), kurį režisavo Kip Andresen – man jau žinomas iš kitų tiriamųjų filmų dokumentinių filmų kūrėjas.

Iš esmės šiame filme jis atskleidžia gal jau kai kam nebeseną naujieną apie tai, kad planetą kur kas labiau niokoja gyvulininkystės verslas nei, tarkim, naftos ištekliai. Visi apie gyvulininkystę ir mėsos valgymo tradicijas linkę šnekėti pakuždomis, tarsi tai sveika, priimtina, juk taip buvo su seneliais, proseneliais... Tačiau filmas atskleidžia baisią statistiką apie gyvulininkystės taršą – kiek milijardų gyvulių paskerdžiama, kiek reikia gėlo vandens išauginti jautį ir kiek mėšlo kasmet užtektų padengti žemyną! Iš esmės gyvulininkystė kažkada buvusi mūsų civilizacijos pamatas tampa tikru planetos prakeiksmu, bet baisiausia, kad didžiosios kampanijos, netgi tokios kaip Greenpeas – tyli ir tokiais dalykais nesidomi, nes rinkoje sukasi galia ir dideli pinigai. Iš esmės filmas yra viena varginanti ir pavojinga tiriamoji kelionė po organizacijas, kad net keista, kaip tyrėjas dar gyvas po šio filmo... Galbūt viešumas ir yra vienintelė priežastis, kad jis dar gyvas, nes tik matomumas neleidžia su juo susidoroti...

Iš esmės, bent man, šiame filme lyg ir nieko naujo nebuvo, nors jo tikslas – grynai švietėjiškas. Net neabejoju, kad pradedančiajam sveikai maitintis ir mąstyti apie Žemės planetos ateitį šis filmas yra būtinas. Tokie filmai yra tiesiog sąmoningumo budintajai, o egoistams – propagandinis šlamštas.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Golgota" / "Calvary"

Sveiki,

Kino pavasaryje pristatyta airių juodojo humoro drama „Golgta“ (angl. Calvary) (2014) tikriausiai gali įsirašyti kaip dar vienas filmas apie pedofiliją, tačiau priešingai nei kažkada aštriai pasižymėjęs „Abejonė“ (Doubt) šįkart viskas perteikta kaip šiaurietiška Tarantino versija – per aplinkui apie pedofilijos paliktas žymes.

Priešingai nei „Abejonėje“, čia net nerasime konkretaus pedofilo, tačiau žaizdų ir traumų, kurias reikia nuplauti krauju – netrūksta. Kaip galima per humorą apie pedofiliją? Ogi dar ir kaip! Kunigui per išpažintį pagrasinta, kad jis po savaitės mirs už kito kunigo nuodėmę. Pats faktas, kad nekaltas kunigas turi mirti už kitą kunigą, kurio niekada nepažinojo, yra absurdiškas, tačiau jį galima pagrįsti nebent traumų padiktuoto ir psichiškai suluošinto žmogaus atoveiksmiu. Taigi per septynias dienas kunigas bendrauja su airių mažo miestelio vyrukais ir bando išsiaiškinti, kuris čia iš tų vyrukų galimai jam grasino ir nejučia ruošiasi mirčiai, bandydamas atpirkti ano kunigo nuodėmes ir taip apvalyti pasaulį, tačiau pamažu viskas vyksta tarantišniškai suręstu farsu, giliu absurdo vaizdavimu: kam iš vis reikia to kunigo pilnų nuodėmių miestelyje, kuriame dvasininkas nieko nesiskiria nuo duobkasio?

Juodojo humoro, savito ir netgi gurmaniško tikrai netrūksta, humoro, kuris pajuokia dvasininkijos luomą, kai kurias klišes ir dogmas, tačiau giliai išlaiko tas pačias nesuvaidintas dvasinio luomo nešamas vertybes: išsipasakojimą, atvirumą, apmąstymą... Filmas, pasitelkęs Biblijos simboliką, kuria šiuolaikinė kaltės ir atpirkimo istoriją, nepamiršdamas įpinti daug airiškos kultūros atributų: alaus barai, šiaurietiška jūra, žalios pievos, vietinių bendravimo kodas. Ir visa tai žavi, nes sukuria vizualiai simpatišką kultūrinį pasaulį, kuriame išryškėja apskritai dvasininkijos vieta pasaulyje. Daug subtilių kontrastų sukuria, sakyčiau, tobulai parašyti dialogai, kurie primena lengvą intelektualinį flirtą, per kurį išgaunama specifinis filmo intelektualumo ir humoro lygmuo.

Iš esmės filmas geras, gurmaniškas ir vertas ne tik juoko, bet ir susimąstymų. Šekspyriška filmo pabaiga gal pernelyg lengvabūdiška, bet kitą vertus galima kaip nors pasiknaisioti ir pabandyti įspėti, kodėl kunigas leidosi į pavojų, o Kristus kažkada nukryžiuojamas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meškiukas Padingtonas" / "Paddington"

Sveiki,

Kalėdoms norisi kalėdinę nuotaiką spinduliuojančio filmo, bet dažniausiai visi filmai jau matyti ir aš esu vienas iš tų, kurie nepakenčia žiūrėti antrą, o tuo labiau trečią ir dešimtą sykį to paties filmo, nes tokiu būdu prarandamas atradimo džiaugsmas. Išsirinkau dar nematytą „Meškiukas Padingtonas“ (angl. Paddington) (2014). Visai neseniai startavo ir šio filmo tęsinys, kur kas sėkmingesnis ir kur kas geriau įvertintas, bet norėdamas išlikti nuoseklus, pradėjau nuo pirmosios dalies.

Jau nuo pat pirmųjų kadrų – filmas geras. Savotiškas humoras apie keliautoją po Peru ir atrastą keistą lokių gentį stebina savo pasakojimo universalumu: beveik kaip komedija, beveik kaip parodija apie keliautojus dokumentiniuose filmuose ir viskas taip teisingai sustyguota, kad šįkart net neerzino. Filmas absoliučiai pritaikytas visai šeimai ir adresatas gana aiškus – daugiavaikė šeima, po darbų pavargusiais tėvais, kurie susėda išsispraginę mikrobanginėje kukurūzų žiūrėti „Meškiuko Padingtono“.

Žiūrėdamas vis žavėjausi harmoningai surėdyta istorijos logika: britiško stiliaus kuriama atmosfera lyg ir XX amžiaus pradžia, bet ir kartu tai modernūs laikai. Spalvingas filmas traukia akį, pasakos motyvai užkloja realistinį pasaulį ir sukuria savos tvarkos pasaulį, kuriame viskas įmanoma. Garsūs britų aktoriai ir australė Nicole Kidman kuria visgi tipinius veikėjus čia netgi galima įžvelgti „101 dalmantino“ tendenciją, kada iškamšų apsėsta moteris panaši į kailių trokštančią piktadarę. Kaip tokiuose filmuose dažniausiai būna, pikčiurnos gauna į dūdą, o geriečiai būna apdovanojami. Absoliučiai nuotaikingas ir gėrį spinduliuojantis filmas. Jeigu šitokia gera buvo pirmoji dalis, tai kaip, kažin, atrodo antroji? Būtinai žiūrėsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemės druska" / "Il Sale Della Terra" / "The Salt of the Earth"

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad iš senesnių Scanoramos festivalių filmų įšoko dokumentinis „Žemės druska“ (portugal. Il Sale Della Terra) (2014), kuris Kanuose pelnė ypatingo žvilgsnio apdovanojimą. Retai žiūriu dokumentiką, nes pirmiausia turėtų mane kažkuo ji intriguoti, o gamtos peizažai ir gyvūnų stebėjimas iš po kalvos manęs nedomina, šis, regis, kiek kitoks. Visų pirma, filmo pasakojimas yra biografinis ir jį „suka“ legendinio brazilų fotografo Sabastiano Salgado sūnus, kuris ima interviu iš tėvo ir brėžia jo karjeros per plačius plotinius ir kaip žmogaus keliautojo, nestereotipinio mąstytojo vingius.

Nuo pat pirmųjų kadrų filmas įtraukia, nes jame subalansuotas herojaus pasakojimas su viso pasaulio politika. Iš esmės filmas sąmoningai padalytas į slogius fotografo prisiminimus, keliones po pasaulį, susiduriant su pačiais baisiausiais nūdienos Žemės ir žmonijos alinimo ir naikinimo įvykiais: Ruandos genocidas, karas Balkanų regione, sausra ir badas Afrikoje, miškų naikinimas Brazilijoje ir t. t. Atsidūręs karštojoje zonoje fotografas tapdavo akimi, stebėtoju, bet tikriausiai žavi paties žmogaus nuostatos, kurios pranoksta šiaip jau susiskaldžiusiųjų ir tik apie savo užpakalį galvojančių kapitalistinės visuomenės veidmainių gyvenimo būdą. Filmas turi ryškią žmogiškąją žinutę pasauliui, kuri šlietųsi prie visų žaliųjų ir kitų nepelningų organizacijų, kurios tausoja Žemės išteklius  ir savanoriauja.

Nors nemažai papasakotų įvykių stebina savo išgyvenimais ir slegia bejėgiškumu ką nors pakeisti, bet S. Saldano atvejis filmo finale tampa įkvepiančiu gelbėti planetą. Vien dabar pustrečio milijono medžių Brazilijoje atkūrė išnykusią miško ekosistemą ir tai Salgados nuopelnas. Tokia įkvepianti dokumentika, kuri akivaizdžiai atveria problemas ir sprendimo galimybes išties reikalinga ir veikia ne tik kaip edukacinė priemonė, ne tik kaip meninio filmo stebėsena, bet ir įkvepia gyventi savo kasdieninį gyvenimą atsakingai. Filmas vertas žiūrovo.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rūsys"

Sveiki,

Žiūrėdamas pirmąjį lietuvišką siaubo filmą pirmas 10 minučių iš tikrųjų patyriau siaubą – gėdos siaubą. Daug ką sakantis pavadinimas „Rūsys“ (2014) tapo kino teatro nevilties sensacija. Pirmieji kadrai, kaip aktorius Marius Jampolskis įsukinėja vaizdo kameras bute, išlinksniavo mintyse „Paranormal Activity“ pavadinimą mano kaip žiūrovo makaulėje. Dieve mano, negi lietuviai, tokios „drąsios“ šalies žmonės, tokie kūrybiški, tokie visokie geriečiai ėmė ir padarė riebų š...?

Žinoma, lengviausia kritikuoti, bet imkite ir patys sukurkite! Sukurti derėjo pirma gerą scenarijų ir tik atrankos būdu išrinkti išties lūkesčius bent kiek  pateisinančią istoriją, o dabar kelių filmų idėjiniai kryžminimai nuvalkiojo ir nustekeno mūsų lietuvišką siaubą. O tas lotyniškas CULPA intarpas ir schema absoliučiai pro šalį ir šie religiniai motyvai neveikė. Kur kas siaubingiau buvo stebėti Jurgos Šeduikytės depresijos momentus, nei tą vargšą mistinį blondiną, kuris viską bandė gadinti šiai nelaimingai porai...

Iš esmės filmas pigus, nes finansavimo stygius tikriausiai vertė versti kišines, tačiau geriau jokio filmo, nei filmas „Rūsys“, kurį peržiūrėjęs žiūrovas nekraupo nuo siaubo, bet lenkė pirštus ir bandė prisiminti, kur vieną ar kitą siaubo siužetinį elementą jau matė. Gaila aktorių, gaila režisieriaus ir gaila savo paties laiko. Nors nieko per daug nesitikėjau, vedamas smalsumo visgi sugaišau tą pusantros valandos laiką, kurį galėjau skirti kad ir vinilinės plokštelės klausymui ar padorius knygos skaitymui.

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ties riba į rytojų" / "Edge of Tomorrow"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai jau tikriausiai seniai matė ir savaip įvertino fantastinę dramą „Ties riba į rytojų“ (angl. Edge of Tomorrow) (2014), kurį gerai įvertino kino kritikai. Tiesą sakant, filmą buvau pradėjęs žiūrėti prieš kelerius metus, bet praėjus 10 minučių ėmiau ir išjungiau, nes nesinorėjo fantastikos, o gal ir filmui nebuvau nusiteikęs, tad ėmiausi gerų rekomendacijų vedinas šitos juostos ir vėl.

Filmas išties gerai sukurtas, nes joje yra viso, ko reikia komerciniam geram kinui – patrauklūs ir gerai žinomi aktoriai, intriguojantis scenarijus, vaizdo efektai, aiškiai „sukramtytos“ teigiamų herojinio-nuotykinio žanro vertybių kompleksas. Be to, kad filmas „nepaima“ nuo pirmųjų penkerių minučių ne visada blogas ženklas – čia jis galioja kaip ir filmas su sudėtingų demencijų-laiko matmenų vaizdavimais, „tyčiniais papainiojimas“ dar vadinamais „mindfuck“ specifiniais žanrais.

„Ties riba į rytojų“ turėtų patikti, jei patiko toks šedevras kaip „Pradžia“ (2010) ar „Momento“ (2000), kur preciziškai surėdytas scenarijus, neatsisakant populiariųjų vaizdo efekto ir greičio. Filmas subalansuotas visiems tiek žanro prasme, tiek savo transliuojamomis prasmėmis, tačiau žvelgiant gilyn – juk iš esmės filmas nieko naujo nepasiūlo, žanras išrastas, taisykles jau „diegė“ kiti filmai, tik pakeistos šiek tiek aplinkybės – ta prasme vaizduotes galia jis, bent manęs, nė kiek nenustebino ir nepraturtino, bet užtat akimis sekdamas aktorės Emily Blunt ir Tom Cuise žingsnius galėjau tiesiog atsipalaiduoti ir pasinerti į jau daugiau ar mažiau nuspėjamą siužetą.

Apibendrinant – filmo idėja gera ir ji gerai realizuota, tačiau jau toli gražu nebe nauja kino pasaulyje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/10

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džema Boveri" / "Gemma Bovery"

Sveiki,

Visas pasaulis žino Flobero parašytą klasikinį kūrinį „Ponia Boveri“, kuriuo vadovaudamasi režisierė Anne Fontaine sukūrė literatūrišką prancūziškos atmosferos pritvinkusią šiuolaikinę alternatyvinę juostą „Džema Boveri“ (angl. Gemma Boveri) (2014), kuri veikia pagal legendinio romano principus, sukuriant komedinę dramą.

Prancūzų aktorius Franrice Luchini kiek panašus į F. Ozono filme „Provokuojantys užrašai“ – stebi pyragų kepėjo ir slapto literato akimis jauną anglų porą ir jauną sutuoktinę paverčia romano heroje, o gal veikiau tai Džema elgiasi kaip Flobero Ema – sunku pasakyti, ar tas principas diktuojamas senyvo pasakotojo, ar iš tikrųjų dėsningas pačiai Džemai. Bet tai gal ir nėra svarbu, svarbiausia mėgautis pagauliais prancūziškais ritmais, senyvo melancholija, kuri tampa savitai išgauta komedine maniera, kad net priverčia visą filmą kikenti iš jo mimikos ir nestandartiškų situacijų – štai kodėl prancūzai geresni komedijų kūrėjai, nes jie visada ieško kažin kokio „apvalko“ savo istorijoms. Gemma Arternon dar kartą patvirtino savo kaip aktorės universalumą, imdamasi dar niekada (bent jau mano akimis) nematyto jai amplua. 

Filmas lengvas, prancūziškos dvasios. Nemanau, kad reikia būti perskaičius „Ponią Boveri“, kad šis filmas būtų perkandamas – viskas išdėstyta pakankamai pagal romano melodramatišką įvykių struktūrą ir visgi istorija savaime be Boveri romanų klišių atrodytų kaip pigi „Santa Barbaros“ istorija, todėl Flobero sistema labai svarbi šiai iš pažiūros keistai, bet su kibirkštėle istorijai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela