Filmas: "Rouzė vaidina Džiulę" / "Rose Plays Julie"

 

Sveiki, skaitytojai,

Rikdamasis dar vieną Scanoramos filmą kažkodėl bijojau „užsikabinti“ už Balkanų srities kino, kur plaukia puikūs estetiški kadrai, bet per dvi valandas įvyksta vos keli esminiai įvykiai, monotonijos nesinorėjo, todėl pasukau priešinga linkme ir pasirinkau airių psichologinę dramą „Rouzė vaidina Džiulę“ (angl. Rose Plays Julie) (2019), kurioje pasakojama apie jauną merginą, kuri pagaliau susiranda biologinę savo motiną, kuri tuo metu yra garsi senstelėjusi aktorė. Galiausiai Rouzė sužino kraupią paslaptį, kodėl motina ją kadaise paliko...

Nesakykite nieko, istorija išties intriguoja, o aš esu gana nemenkas psichologinių dramų mėgėjas, todėl šioji istorija, vien pažiūrėjus anonsą, nusprendžiau, kad bus mano. Iki šiol nesuprantu, ar man pavyko „susidraugauti“ su šiuo filmu, kadangi vertinimai kyla dvejopi.

Visų pirma, istorija ganėtinai banali, nors ir skaudi, ir kriminalinė. Išprievartavimas, kerštas, noras išsiaiškinti tiesą... Žiūrėdamas tarsi atsiduri kokioje nors „Micomerio žmogžudysčių“ serijoje, kur keistokai kvanktelėjusi Rouzė, kuri jautriai išgyvena gyvūnų žudymą chemikalais, visgi yra kiek negailestinga susirastam savo tėvui. Balansuodama ties erotiškumu ir beprotybe, Rouzė įsigyja peruką ir tampa savo gimimo liudijime įrašytos veikėjos alter ego, todėl veikia pagal visai kitokius moralinius principus. Žodžiu, tai, kas galioja Rouzei, negalioja kerštaujančiai ir šaltakraujei Džiulei.

Nepaisant visko, man filmas kiek dibtinokai pritemptas prie tų tamsių žmogaus prigimtinių klausimų ir troškimo sužinoti, kas esi. Istorija gana banali, viensiužetė ir primena tiesiog vieną eilinę kriminalinę bylą, kurią tvarko ne kokie nors Šerlokai, o pačios aukos, siekdamos atitaisyti teisingumą. Su švirkštu lakstančios moterys paskui prievartautoją galiausiai baigiasi ta pačia sietina gyvūnų marinimo dėl etinių sumetimų minties parabole: kerštas kaip širdies numaldinimas ir žudymas kaip teisingumo atstatymas.

Visgi filmo stipriosios pusės yra dvi. Visų pirma, aktorių trijulė, kuriame galime sutikti ir „Sotų karų“ žvaigždę Aidan Gillen, tačiau dėmesį visgi labiau prikausto motinos ir dukters kiek teatralizuoti, pauzuojantys, bet iš esmės veikiantys vaidmenys. Ir žinoma, prie stiprių elementų yra filmo pseudomistinė tamsi ir niūri atmosfera, kuri man kiek priminė norvegų mistinę dramą „Telma“. Žodžiu, filmas atmosferinis, vizualiai ir pasakojimo ritmu įtraukiantis, tačiau visumoje istorija plokščia kaip plekšnės šonai ir pasibaigus seansui neapleido jausmas, kad ką tik buvau įlindęs į eketę, tačiau išlipus ir sušilus nebeliko pačios istorijos, ji tiesiog yra banaloka.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bohemijos rapsodija" / "Bohemian Rhapsody"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu tikras, ar visiems patiks mano nuomonė ir filmo „Bohemijos rapsodija“ (angl. Bohemian Rhapsody) (2018) vertinimas. Filmas, skirtas legendinei muzikos grupei „Queen“, kurią tikriausiai žino visas pasaulis. Nors grupė gyvuoja iki šių dienų ir rengia koncertus, tačiau akivaizdu, kad filmo siužetas sukasi tik apie jos nuo AIDS mirusį vokalistą, dėl kurio ir išgarsėjo šioji grupė, Freddie Mercury. Filmą visgi laikyčiau ne tiek Queen‘ų kaip grupės įprasminu, bet atskira šio atlikėjo biografiniu filmu.

Kaip jau įprasta, didelio biudžeto filmas ir dar biografinis, taikosi į „Oskarus“ ir kitus didžiausio komercinio kino apdovanojimus. Iš esmės labai mėgstu „Queen“, bet šis filmas, mano supratimu, nė iš tolo neatskleidžia nei Queenų, nei paties F. Mercury. „X-menų“ prityręs režisierius Bryan Singer sukūrė absoliučiai beveik visoms amžiaus grupėms tinkantį filmą, kad labiau pritrauktų žiūrovus į kino ekranus. Kas iš po tokių komercinių tikslų, apie kurius prisipažino net patys režisieriai, begali būti iš filmo turinio? Pirmenybė teikiama ne turiniui, tačiau informacijos pateikčiai, kitaip sakant, skaidruolių apipavidalinimui.

Iš esmės šiame filme pasigedau gerai „suveržtos“ istorijos, pasigedau vidinės dramos, gilesnio problemos atskleidimo apie F. Marcury seksualinį gyvenimą, jo kaip indų tautybės problemą, kurie buvo ryškiausi jo kaip žmogaus tapatybės probleminių laukų, apie tai kūrėjai šiame filme perbėgta tik paviršiumi, matyt, nenorint šokiruoti vaikų... Iš didelio noro suteikti Queen‘ams šviesos, man nepatiko nei filmo pabaiga, nei filmo scenos, kurios absoliučiai pataikauja pramoginio filmo struktūroms. Nieko nepadarysi, šis iflmas yra užsakomasis produktas masėms ir kartais tai nėra jau taip blogai, ypač tiems, kurie Queen‘ų absoliučiai nesiklauso, o jau yra ir ištisa karta, kurie jų net nežino. Toks komercinis priėjimas yra neblogas būdas kaip ir su ABBOS „Mama Mia“ filmu, tiesiog pagerbti muzikos legendas, tačiau tai tik blizgus paviršius. Vis prisimenu, kaip puikiai buvo sukurtas prieš keletą metų dokumentinis filmas „Emy“ apie Emy Winehouse – išraiškinga dokumentinė forma, kuriame skausmas, šūdas, džiaugsmas ir ašaros – viskas paveiku.

Na, o šiame filme vis dar skamba nebent Queen‘ų muzika ir pagrindinio serialo „Pono roboto“ aktoriaus Rami Malek vaidyba.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Golgota" / "Calvary"

Sveiki,

Kino pavasaryje pristatyta airių juodojo humoro drama „Golgta“ (angl. Calvary) (2014) tikriausiai gali įsirašyti kaip dar vienas filmas apie pedofiliją, tačiau priešingai nei kažkada aštriai pasižymėjęs „Abejonė“ (Doubt) šįkart viskas perteikta kaip šiaurietiška Tarantino versija – per aplinkui apie pedofilijos paliktas žymes.

Priešingai nei „Abejonėje“, čia net nerasime konkretaus pedofilo, tačiau žaizdų ir traumų, kurias reikia nuplauti krauju – netrūksta. Kaip galima per humorą apie pedofiliją? Ogi dar ir kaip! Kunigui per išpažintį pagrasinta, kad jis po savaitės mirs už kito kunigo nuodėmę. Pats faktas, kad nekaltas kunigas turi mirti už kitą kunigą, kurio niekada nepažinojo, yra absurdiškas, tačiau jį galima pagrįsti nebent traumų padiktuoto ir psichiškai suluošinto žmogaus atoveiksmiu. Taigi per septynias dienas kunigas bendrauja su airių mažo miestelio vyrukais ir bando išsiaiškinti, kuris čia iš tų vyrukų galimai jam grasino ir nejučia ruošiasi mirčiai, bandydamas atpirkti ano kunigo nuodėmes ir taip apvalyti pasaulį, tačiau pamažu viskas vyksta tarantišniškai suręstu farsu, giliu absurdo vaizdavimu: kam iš vis reikia to kunigo pilnų nuodėmių miestelyje, kuriame dvasininkas nieko nesiskiria nuo duobkasio?

Juodojo humoro, savito ir netgi gurmaniško tikrai netrūksta, humoro, kuris pajuokia dvasininkijos luomą, kai kurias klišes ir dogmas, tačiau giliai išlaiko tas pačias nesuvaidintas dvasinio luomo nešamas vertybes: išsipasakojimą, atvirumą, apmąstymą... Filmas, pasitelkęs Biblijos simboliką, kuria šiuolaikinė kaltės ir atpirkimo istoriją, nepamiršdamas įpinti daug airiškos kultūros atributų: alaus barai, šiaurietiška jūra, žalios pievos, vietinių bendravimo kodas. Ir visa tai žavi, nes sukuria vizualiai simpatišką kultūrinį pasaulį, kuriame išryškėja apskritai dvasininkijos vieta pasaulyje. Daug subtilių kontrastų sukuria, sakyčiau, tobulai parašyti dialogai, kurie primena lengvą intelektualinį flirtą, per kurį išgaunama specifinis filmo intelektualumo ir humoro lygmuo.

Iš esmės filmas geras, gurmaniškas ir vertas ne tik juoko, bet ir susimąstymų. Šekspyriška filmo pabaiga gal pernelyg lengvabūdiška, bet kitą vertus galima kaip nors pasiknaisioti ir pabandyti įspėti, kodėl kunigas leidosi į pavojų, o Kristus kažkada nukryžiuojamas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Itin retas atvejis, kada serialams suteikiu antrą šansą mane sudominti. Kol visi dūsauja laukdami kiekvieno „Sosto karų“ epizodo, man net siutas ima: kodėl šis serialas manęs „nepaėmė“? Beveik prieš trejetą metų leidausi į pirmąjį sezoną ir beveik vienu ypu pažiūrėjau kokias 7 serijas, kol pasakiau: užteks, nebesikankink. Tąkart kažkaip serialas man nepasirodė itin vertas dėmesio, kuris sudomintų nebent Hario Poterio gerbėjus, tačiau ilgai vietos neradau, kol nusprendžiau vėl viską pažiūrėti iš naujo ir užbaigti pirmąjį sezoną. Nebuvo jau taip skausminga, kaip galėjau tikėtis, netgi priešingai – įdomu ir azartiška pasidarė, kad nusprendžiau po šio sezono pratęsti savo seansus ir antrajame sezone.

Koks įspūdis perplaukus pirmąjį sezoną? Įdomu. Intriguoja. Tai tikriausiai brangiausias HBO amerikiečių TV kanalo projektas, pirmasis sezonas atsiėjo 60 milijonų JAV dolerių. Ir šiaip dėl įdomumo – serialas įtrauktas į brangiausių serialų top 10-uką. Ko galima tikėtis iš brangaus serialo? Ogi prabangos, įspūdingų vaizdinių su kokybiškais vaizdo efektais. Serialas pastatytas pagal George R. R. Martino knygų seriją „Ledo ir ugnies giesmė“ – visas 7 knygas turime lietuviškai, kiek internetas kužda, tai netrukus turėtų pasirodyti anglų kalba ir aštuntoji šios serijos knyga, ar tai reiškia, kad serialas, kuris turėtų užsibaigti 7-uoju sezonu, irgi bus pratęstas? Kol kas viskas lieka neaišku. Romano pirmoji dalis „Sostų žaidimas“, pagal kurią pavadintas visas serialas ir pažodinis vertimas būtų tikslesnis, nei „Sostų karai“, pasirodė 1996 metais, serija buvo sumanyta kaip trilogija, bet netrukus ji išsiplėtė ir tapo tomais.

Grįžtant prie pirmojo sezono, galiu pasakyti, kad prikelti viduramžius televizijos ekranui buvo teisingas žingsnis. Visiems jau buvo kiek pabodę Hario Poterio nuotykiai, o „Saulėlydis“ išgyvenantis 2011 metais jau paskutinius šlovės metus, pamažu ėmė taip pat blėsti, tad strategiškai „Sostų karai“ startavo vietoj ir laiku, pelnydami vieną žiūrimiausių TV serialų planetoje. Ir šį reitingą jis išlaikė iki šių dienų. Magijos apsėstas karalystes, jų valdovų intrigas, žudynes ir strategijas – štai ką siūlo „Sostų karai“. Seriale suderintos batalinės kovos, masinės scenos, meilė, erotika, truputis nuogybių, žiupsnelis šeimos vertybių ant teisingumo ir neteisybės svarstyklių – tai ko reikia neišpuikusiems vidutiniams žiūrovams, kurie renkasi serialą pagal taip, kaip jis geba juos suintriguoti. „Sostų karai“ suintriguoja – tą kuo puikiausiai rodo reitingai.

 Broliai Starkai iš Šiaurės tikriausiai neatstiktinai parinkti mielais veideliais...

 Kokias intrigas ruošia karalienė ir jos sūnus?

 Viena iš netikėčiausių scenų - pakvaišusios valdovės maitinimas krūtimi savo išlepintą sūnų.

 Sean Bean vaidmuo.

 Pagrindiniai aktoriai duoda interviu.

 Kadras iš serialo.

 Vienas labiausiai kvailiausiai besielgiančių veikėjų pirmajame sezone buvo ji.

 Kit Harington'as Jon Snow vaidmenyje.

 Pirmojo sezono didžiausi intrigantai.

Kas būtent mane pat suintrigavo pirmajame sezone? Kol kas siužetas eina keliomis šeimos valdovų linijomis, pasklidusiomis po geografines vietovės. Akivaizdu, kad šiaurė nori sukilti prieš despotiškus pietus, tačiau užjūryje, dar piečiau, yra baltaplaukė karalienė drakono krauju, tik laiko klausimas, kada ji persikels į užjūrį ir įsilies į įtakingųjų konfliktą. Taip, įtakingųjų intrigos žavi, žavi visa tai, ką retkarčiais perskaitome antraštėse prie kriminalų – prievarta, kraujomaiša, šantažas, - visa tai tikrai rasite. Bene didžiausias siužeto laimėjimas – ne visada gėris nugali blogį ir ne visada teisingasis išlieka gyvas. Dėl viso pikto, soste kaip tik patenka „blogiečiai“, kurie mikliai sukelia nepasitenkinimą. Bene didžiausias šio sezono įdomumas yra didžiulė ledo siena šiaurėje, sauganti pasaulio galą nuo už jos glūdinčių paslapčių, keistų būtybių, tačiau šioji istorija dar kol kas šiame sezone neišvystyta, tačiau beveik neabejoju, kad kituose sezonuose tai bus tikrai įdomu.

Šio sezono žvaigždė aktorius Sean Bean, kuris atliko puikų karaliaus patikėtinio iš šiaurės vaidmenį, bet kaip ir buvo galima tikėtis, geriems ir prie manipuliacijos nepratusiems personažams, kurie yra arti karaliaus – ilgai išbūti nelemta. Iš esmės šis serialas iškėlė tokias iki tol nežinomas žvaigždes kaip Kit Harington, kuris puikiai pamažu adaptuojasi kine ir pradeda kurti gerus vaidmenis geruose filmuose. Pirmajame sezone pasirodęs laukinių karalius Jason Momoa, kuris atliko laukinio galiūno vaidmenį irgi stebina savo stotu. Apskritai kalbant, kiekvienas ryškesnis vaidmuo buvo atliktas įdomiai ir tiko pasirinktiems aktoriams. Tą įrodo ir netrukus po pirmojo sezono debiuto užgriuvę įvairūs apdovanojimai ir nominacijos.

Manau, mano sugrįžimas prie šio serialo buvo vasariškai teisingas. Kol kas atsikvėpsiu, stebėdamas serialą „Oranžinė – tai nauja juoda“, o po to grįšiu prie antrojo sezono, tikėdamasis neatsilikti ne tik nuo mados, bet ir nuo seriale kurpiamų intrigų. Ir dar – ačiū Dievui už mažą kiekį serijų skaičių sezone, nes kitaip fiziškai nebūčiau pajėgus visko sužiūrėti ir pasimėgauti! 

Jūsų Maištinga Siela