Filmas: "Atsiprašome, neradome jūsų" / "Sorry We Missed You"

 

Sveiki,

Airių režisierius Ken Loach tikriausiai yra vienas žymiausių ir labiausiai nusipelniusių Airijos nepriklausomo kino režisierių per savo ilgą režisieriaus karjerą sukūręs daugybę įsimintinų ir įvairiais apdovanojimais apdovanotų filmų. Mano įsimintiniausi tikriausiai būtų „Vėjas, siūbuojantis miežius“ bei „Angelų dalis“. Režisierius pasižymi gyvenimiškų situacijų, socialinių realijų pasakojimais, kuriuose sušmėžuoja kančios, dramatizmo ir humoro pustoniai. Naujausiame savo darbe, kuris buvo pristatytas „Kino pavasario“ festivalyje, „Atsiprašome, neradome jūsų“ (angl. Sorry We Missed You) (2019) režisierius vėl mus panardina į socialinių sunkumų kamuojamą šeimą.

Istorija pasakoja apie dviejų vaikų tėvus, kuris įsigijęs siuntų išvežiojimo furgonėlį įsidarbina įmonėje, kuri greitai ir operatyviai pristatinėja siuntas. Darbas nėra lengvas, suktis reikia greitai ir susitelkti į tikslą, tačiau namie paauglys sūnus krečia eibes, nelanko mokyklos, su draugais užsiima gatvės siautėjimais, o mažoji dukra vis dar šlapinasi į lovą, kai tėvai susirieja. Tėvui sunku suderinti intensyvų darbą ir pakankamai skirti dėmesį šeimai, jis nori išbristi iš skurdo, išsikelti iš namo ir įsigyti savo turtą, kurio neteko per banko bankrotą...

Filmas gana realistinio pelėkio, režisierius fokusuojasi į šeiminius ir darbinius santykius, o aštriausia filmo problema yra šeimos santykių balansas, kai turi aukotis vardan geresnio gyvenimo, nors turėtum būti su vaikais ir juos palaikyti sunkiausiais momentais. Visgi kad ir kaip vyriškis draskytųsi darbe, mane filme stebino labai humaniški, labai atviri vyro ir žmonos bendravimo momentai ribinėse situacijose. Pamaniau, tokia gera šeima ir tokia nelaimė jiems nutiko, o ir tie vaikai tikriausiai galėtų būti labiau prižiūrėti ir mylimi, jeigu tik tėvai taip sunkiai nevargtų bandydami išbristi iš skurdo ir skolų. Režisierius nieko pernelyg nedramatizuoja, neužaštrina, bet sudėtingose situacijos išlieka kažin koks sąžiningas prieš žiūrovą vaizduodamas šeimos sunkumus, perteikia šeimos gyvenimą, kuriame būna ir šviesių, ir tamsių dienų...

Visgi galvojau apie filmo pabaigą, kai vyrukas palieka šeimą ir bando išvažiuoti furgonu ir nebegrįžti, nes gyvenimas jį tiesiog ėda iš visų pusių, nors jis nėra blogas žmogus. Šiaip netikėtas filmų pabaigas, kurios nutrūksta, kad ir pačioje įdomiausioje vietoje, arba, kai palieka filosofinį klausimą be atsakymų, esu dažniausiai linkęs pateisinti, tačiau „Atsiprašome, neradome jūsų“ finalas absoliučiai man pasirodė neužbaigtas ir šiam žanrui, bent man, kiek netikėtas, nes buvau 100 procentų įsitikinęs, kad režisierius filmą užbaigs literatūriškai tvarkingai, kaip jam ir būdinga. Nepaisant visko, filmas socialiai atmosferinis, vaizduojamos šeimų emocijų spektras platus, yra dėl ko graudentis, užjausti, galiausiai labai greitai susitapatini su šia šeima, todėl finalas man toks liko be kompensacijos. Nepaisant visko, tai geras filmas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Golgota" / "Calvary"

Sveiki,

Kino pavasaryje pristatyta airių juodojo humoro drama „Golgta“ (angl. Calvary) (2014) tikriausiai gali įsirašyti kaip dar vienas filmas apie pedofiliją, tačiau priešingai nei kažkada aštriai pasižymėjęs „Abejonė“ (Doubt) šįkart viskas perteikta kaip šiaurietiška Tarantino versija – per aplinkui apie pedofilijos paliktas žymes.

Priešingai nei „Abejonėje“, čia net nerasime konkretaus pedofilo, tačiau žaizdų ir traumų, kurias reikia nuplauti krauju – netrūksta. Kaip galima per humorą apie pedofiliją? Ogi dar ir kaip! Kunigui per išpažintį pagrasinta, kad jis po savaitės mirs už kito kunigo nuodėmę. Pats faktas, kad nekaltas kunigas turi mirti už kitą kunigą, kurio niekada nepažinojo, yra absurdiškas, tačiau jį galima pagrįsti nebent traumų padiktuoto ir psichiškai suluošinto žmogaus atoveiksmiu. Taigi per septynias dienas kunigas bendrauja su airių mažo miestelio vyrukais ir bando išsiaiškinti, kuris čia iš tų vyrukų galimai jam grasino ir nejučia ruošiasi mirčiai, bandydamas atpirkti ano kunigo nuodėmes ir taip apvalyti pasaulį, tačiau pamažu viskas vyksta tarantišniškai suręstu farsu, giliu absurdo vaizdavimu: kam iš vis reikia to kunigo pilnų nuodėmių miestelyje, kuriame dvasininkas nieko nesiskiria nuo duobkasio?

Juodojo humoro, savito ir netgi gurmaniško tikrai netrūksta, humoro, kuris pajuokia dvasininkijos luomą, kai kurias klišes ir dogmas, tačiau giliai išlaiko tas pačias nesuvaidintas dvasinio luomo nešamas vertybes: išsipasakojimą, atvirumą, apmąstymą... Filmas, pasitelkęs Biblijos simboliką, kuria šiuolaikinė kaltės ir atpirkimo istoriją, nepamiršdamas įpinti daug airiškos kultūros atributų: alaus barai, šiaurietiška jūra, žalios pievos, vietinių bendravimo kodas. Ir visa tai žavi, nes sukuria vizualiai simpatišką kultūrinį pasaulį, kuriame išryškėja apskritai dvasininkijos vieta pasaulyje. Daug subtilių kontrastų sukuria, sakyčiau, tobulai parašyti dialogai, kurie primena lengvą intelektualinį flirtą, per kurį išgaunama specifinis filmo intelektualumo ir humoro lygmuo.

Iš esmės filmas geras, gurmaniškas ir vertas ne tik juoko, bet ir susimąstymų. Šekspyriška filmo pabaiga gal pernelyg lengvabūdiška, bet kitą vertus galima kaip nors pasiknaisioti ir pabandyti įspėti, kodėl kunigas leidosi į pavojų, o Kristus kažkada nukryžiuojamas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelų dalis" / "The Angels' Share"

Sveiki visi,

Smagu visada sugrįžti į rimtos komedijos žanrą ir šįkart teko pamatyti britų režisieriaus Keno Loacho (Ken Loach) filmą „Angelų dalis“ (The Angels' Share) (2012 m.), kuris visai neseniai praūžė pro tarptautinį Kauno kino festivalį ir šiais metais Kanuose gavo žiūri prizą. Tiesą sakant, tai ne pirmas šio režisieriaus darbas, kurį tenka matyti, prieš kažkiek tai laiko teko žiūrėti 2006 pristatytą juostą „Vėjas siūbuojantis miežius“ ir tąkart paliko gana neprastą įspūdį. „Angelų dalis“ – tai visai kitokio žanro darbas, kurį pavadinčiau vykusia komedijine drama. Po „Mėnesienos karalystės“ taip ir nebeteko sugrįžti prie šio žanro ir tai buvo puiki galimybė ir vėl įsitikinti, kad šis žanras dar visai nėra palaidotas po amerikiečių populiariaja produkcija.

Išties filmas prasideda intriguojančiai ir vystosi (neskaitant filmo aprašo) gana nenuspėjamai ir įdomiai. Manding, komedija turėjo būti apie viešųjų darbų nuteistų žmonių santykius, tačiau tapo įdomia ir netikėta – viskio degustavimo istorija, kuri išgelbėja vieno jauno tėvelio kailį. Romantinė britų komedija „Kartą Jemene“ nustebino savo lašišomis, o ši juosta (kuri, mano akimis, visai kitokio pobūdžio nei pastaroji) stebina savo viskiu ir pakankamai realistiniais personažais, nepripumpuojant jokių ilgesingų žvilgsnių, nereikalingos romantikos ir seksualių aktorių bei pupyčių. Kebli socialinė žmogaus kelionė, kuri baigiasi pakankamai sėkmingai. Pakankamai skaidri ir optimistinė mintis – žmogus pats apsprendžia ir pasirenka savo likimą, sakytum, holivudiškai, tačiau dovanoju, kadangi tai komedijinis žanras, kurio pabaigoje ir nereikia tikėtis mirties, kraujo bei ašarų, nebent laimės ašarų.

Manau, juosta pakankamai nebanali ir išraiškinga, praskaidrinanti britišku humoro pliūpsniais bei kartu gyvenimiškomis problemomis. Prie šio filmo neturėtų užmigti ir šiaip balalaikų mėgėjai, nes veiksmas pakankamai, kad ir dramai priskiriamas, dinamiškas, nenuobodus. Džiaugiuosi nuskynęs dar vieną perliuką iš šių metų Kanų festivalio repertuaro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėjas, siūbuojantis miežius" / "The Wind That Shakes the Barley"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Vėjas, siūbuojantis miežius“ (The Wind That Shakes the Barley) (2006 m.). Taigi, pagaliau ir vėl filmas iš „Kino pavasario“ repertuaro. Tai airių režisieriaus Ken Loach filmas su labai man gražiu pavadinimu, kuris aišku turi metaforinę reikšmę. Patiko ir šis filmas, nes nieko panašaus ir nebuvau matęs apie Airijos ir D. Britanijos karą ir nesutarimus. Ilgą laiką Airija buvo Britanijos sudėtyje ir pats režisierius ir pasakęs, kad šį filmą kūrė būtent tam, kad prabilti apie tiesą, kad ir Britanija iki pat xx amžiaus vidurio buvo imperialistinė valstybė – grobė, žudė, okupavo.

Filmas išties stulbina savo režisūra ir istoriniu kontekstu. Sunku pasakyti, kiek joje tiesos, kiek melo, tačiau istorija man pasirodė įtikinama ir netgi priminė man lietuvių partizaninį karą su okupantais. Taip, filme yra žiaurių scenų – viena iš tokių yra kankinimo scena, kada replėmis plėšomi žmogaus nagai. Ar jums nepanašu į KGB tardymus? Man tai panašu. Šiaip filme jaučiasi Airijos gamta, kalvos, keliukai, keista „nelietuviška“ žolė, akmeningos lygumos. Žiaurus britų elgesys su airiais rėžimo metu iššaukia pasipriešinimą ir Airija stoja prieš Čerčilio vykdomą politiką ir smurtą visoje Airijoje.

Vienas ryškiausių aktorių šiame filme – Cillian Murphy, kuris atlieka karštakošio Deimeno vaidmenį. Patiko šis aktorius ir ta jo mieguistiška veido povyza... Šiaip filmas man labiausiai patiko dėl istorinio konteksto, airiško dvasingumo ir kovos. Filmas kontraversiškas, jis nepuola vien tik britus, bet kartu kritikuoja ir suskaldžiusią pasipriešinimo Airiją, nes tai, kas dėjosi britams išvažiavus iš Airijos, buvo kažkas panašaus į pilietinį karą, tačiau režisierius to toliau nebeanalizuoja ir ačiū Dievui, nes filmas ir taip vienoje vietoje, manding, pasirodė užtęstas, jį būčiau sutrumpinęs 20 – 30 minučių, nes tos patriotinės airių kalbos ir pasitarimai buvo perdėm nuobodūs, o šiaip tai tikrai gan stiprus ir įdomus filmas, bent jau man, jei susidomėjote, tai rekomenduoju pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.5 


 

Jūsų Maištinga Siela