Filmas: "Tetris" / "Tetris"

 Sveiki,

 

Britų režisierius Jon S. Baird, labiausiai žinomas už 2013 metais pasirodžiusį ir plačiai aptarinėjamą filmą „Purvas“, šiemet pristatė istorinę biografinę dramą „Tetris“ (angl. Tetris) (2023). Filmas pasakoja apie maždaug 1989 metus, dar prieš suyrant Sovietų Sąjungai ir prasidedant kompiuterinei erai. Pagrindinis veikėjas realiai egzistuojantis ambicingas amerikiečių kompiuterinių žaidimų kūrėjas Henk Rogers, į kurio rankas patenka nelegaliais keliais po pasaulį paplitęs ruso Alexey Pajitnov sukurtas legendinis žaidimas tetris. Tiesą sakant, aš pats 1996 metais ar 1997 metais zyziau mamos, kad man nupirktų anuomet tikriausiai net kioskuose pardavinėjamą daugiafunkcinį teatrio žaidimą, kurį tikriausiai turėjo visi normalūs vaikai prieš atsirandant internetinėms mokamoms kavinėms. Žiūrėdamas tokį filmą supranti, kaip smarkiai per pastaruosius 30 metų pasikeitė pasaulis, o pirmieji nešiojamieji ant baterijų sukurti žaidimai dabar primena neandertaliečių akmenis, bet anuomet tokių geidėme dažnas.

 

Filmas pasakoja apie tetrio žaidimo atėjimą į rinką. Tiesą sakant, sunku patikėti, kad visų laikų populiariausias žaidimas buvo sukurtas Sovietų Sąjungoje! Apie tai nebuvau nieko girdėjęs. Pagrindinis veikėjas, priklausantis kapitalistiniam pasauliui, lankosi Maskvoje, yra sekamas saugumiečių, tad nelabai jaučia rusų kultūros ribas, todėl filme H. Rogersas perteikiamas kaip koks nutrūktgalvis, kuris rizikuoja tiek savo vaikais, tiek savo kailiu. Konkuruojant su melaginga korporacija ir bandant veikėjui įsigyti iš sovietų tetrio žaidimo licenciją, filmas atskleidžia ne tik šio žaidimo atėjimo į rinką sudėtingą kelią, bet iš esmės ir besikeičiančio pasaulio pradžią. Pasirodo, išsigimęs komunizmas tapo nebeįdomus, o tie patys rusai jau nori dėti sau apšorines sąskaitas Šveicarijoje, kas iš esmės atskleidžia, kad komunizmo asmenys kapituliavo ir pereina į kapitalistinę rinką. Būtent rusų bendravimo kultūra su žaismingais ir charizmatiškais kapitalizmo žmonėmis ir yra vienas įdomiausių dalykų šiame filme.

 

Žinoma, filmas nors ir istorinis, ir biografinis, tačiau autentiškumo nesiekia. Istorija perteikta prabangiai holivudiškai, su nuotykių Džeimso Bondo dirbtinokai dvasia. Filmas tampa pramoginio ir istorinio kino kokteiliu, kuris žiūrisi itin spalvingai, įtraukiančiai, o veiksmas retsykiais perteikiami kaip detektyvinis trileris. Tiesa, veikėjai karikatūriški, perteikti labiau kaip personažai, o ne istoriniai prototipai, todėl vertinti itin rimtai kaip istorinį filmą, manau, nevertėtų. Kita vertus, nemažai iš šio filmo sužinojau apie rinką, pateikiamas naujasis besikeičiančio pasaulio modelis. Tiesa, manęs neįtikino pabaigoje demonstratyvus pareiškimas, kad tetris sugriovė Sovietų Sąjungą ir Berlyno sieną – prisiimta pernelyg daug garbingos atsakomybės. Mes juk žinome visai kitas priežastis, apie kurias filme prabėgom tik užsimenama. Prie viso to norėčiau pagirti charizmatišką aktoriaus Taron Egerton pasirodymą, kuris labai tiko šiam vaidmeniui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalienė" / "The Queen"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Karalienė“ (The Queen) (2006), kuris taip pat yra įtrauktas į filmų talmudą „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“. Aš esu šiek tiek priešingos nuomonės, ar šis filmas turėtų tupėti šioje „biblijoje“. Tikriausiai jei nei aktorės Helen Mirren pelnytas „Oskaras“ už geriausios aktorės vardą, filmas nebūtų sulaukęs tiek daug dėmesio, bet tikiu, kad save gerbiantys britai, kurie visais laikais buvo pamišę dėl savo karališkosios šeimos gyvenimų, tikrai matė ir regėjo šią juostą.

Filmas, mano galva turėjo pasakoti apie Elžbietos II – osios gyvenimą, tačiau filmas orientuotas visai į kitus dalykus. Ją pavadinčiau princesės Dianos įtakos atšvaitu. Žinoma, iš filmo sužinojau nemažai faktų ir britų monarchijos užkulisių, mat, anksčiau mažai domėdavausi jais, todėl buvo įdomu, kodėl monarchai šitaip nemėgo Dianos, nors ši pagimdė net du jų palikuonis. Žinoma, centrine figūra galima vadinti Elžbietą II-ąją, kuri atstovauja britų monarchijos tradicijoms ir skeptiškai vertina Tonio Bleiro modernizaciją. Visas filmas labiau remiasi į monarchijos bendradarbiavimą su visuomene per viešuosius ryšius. Toks įspūdis, kad Elžbieta II-oji užtemdyta tradicijų, nemato, kad pakitusiai visuomenei reikia atverti savo asmeninio gyvenimo detales. Princesės Dianos portretas šiame filme be galo ryškus ir beveik prilygsta Elžbietai II. Ir visgi filmas apima labai mažą šios asmenybės laikotarpį, praktiškai Britanijos politinių permainų laikotarpį ir Princesės Dianos mirtis, praktiškai 1997 –ieji metai, kurie šiai šaliai atnešė milžiniškas permainas.

Taip, aktorių vaidyba puiki, nors tai jau ne pirmas atvejis, kada statomi filmai pagal britų karalius ir politikus aktoriai nuplėšia „Oskarus“ – prisiminkime Meryl Streep „Geležinė ledi“, Colin Firth „Karalius kalba“. Filmo nepavadinčiau įspūdingu, bet jį žiūrėti buvo įdomu, nors jame užfiksuota maža Elžbietos II-osios dalis, tačiau labai svarbiu momentu. Filmą vertinu palankiai, bet ne tiek, kad žiūrėčiau įsižiojęs ir springčiau liaupsėmis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelų dalis" / "The Angels' Share"

Sveiki visi,

Smagu visada sugrįžti į rimtos komedijos žanrą ir šįkart teko pamatyti britų režisieriaus Keno Loacho (Ken Loach) filmą „Angelų dalis“ (The Angels' Share) (2012 m.), kuris visai neseniai praūžė pro tarptautinį Kauno kino festivalį ir šiais metais Kanuose gavo žiūri prizą. Tiesą sakant, tai ne pirmas šio režisieriaus darbas, kurį tenka matyti, prieš kažkiek tai laiko teko žiūrėti 2006 pristatytą juostą „Vėjas siūbuojantis miežius“ ir tąkart paliko gana neprastą įspūdį. „Angelų dalis“ – tai visai kitokio žanro darbas, kurį pavadinčiau vykusia komedijine drama. Po „Mėnesienos karalystės“ taip ir nebeteko sugrįžti prie šio žanro ir tai buvo puiki galimybė ir vėl įsitikinti, kad šis žanras dar visai nėra palaidotas po amerikiečių populiariaja produkcija.

Išties filmas prasideda intriguojančiai ir vystosi (neskaitant filmo aprašo) gana nenuspėjamai ir įdomiai. Manding, komedija turėjo būti apie viešųjų darbų nuteistų žmonių santykius, tačiau tapo įdomia ir netikėta – viskio degustavimo istorija, kuri išgelbėja vieno jauno tėvelio kailį. Romantinė britų komedija „Kartą Jemene“ nustebino savo lašišomis, o ši juosta (kuri, mano akimis, visai kitokio pobūdžio nei pastaroji) stebina savo viskiu ir pakankamai realistiniais personažais, nepripumpuojant jokių ilgesingų žvilgsnių, nereikalingos romantikos ir seksualių aktorių bei pupyčių. Kebli socialinė žmogaus kelionė, kuri baigiasi pakankamai sėkmingai. Pakankamai skaidri ir optimistinė mintis – žmogus pats apsprendžia ir pasirenka savo likimą, sakytum, holivudiškai, tačiau dovanoju, kadangi tai komedijinis žanras, kurio pabaigoje ir nereikia tikėtis mirties, kraujo bei ašarų, nebent laimės ašarų.

Manau, juosta pakankamai nebanali ir išraiškinga, praskaidrinanti britišku humoro pliūpsniais bei kartu gyvenimiškomis problemomis. Prie šio filmo neturėtų užmigti ir šiaip balalaikų mėgėjai, nes veiksmas pakankamai, kad ir dramai priskiriamas, dinamiškas, nenuobodus. Džiaugiuosi nuskynęs dar vieną perliuką iš šių metų Kanų festivalio repertuaro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris su juodais drabužiais" (Moteris apsirengusi juodai) / "Women in Black"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Moteris juodais drabužiais“ (Moteris tamsoje) (The Women in Black) (2012 m.). Pasitaikė vienas iš šviežiausių siaubo mistinių filmų su žymiuoju Hario Poterio aktoriumi Daniel Radcliffe, o ir aprašymas kažkaip sudomino... Tiesą sakant su šiuo filmu nieko gero. Deja, šįkart prašoviau. Niekas neįtikino ir niekas beveik nepatiko – NUO-BUO-DU! Ir tuojau paaiškinsiu kodėl...

Visų pirma, pats pavadinimas jau nuvalkiotas, labiau jo vertimas, o kai sužinai žanrą, jau žinai bent pusę filmo net jo nematęs. Taip ir nutiko. Danielio vaidybai taip niekada ir nesimpatizavau, nes neturi jis tos „ugnelės“, kuri mane sužavėtų, tai susižiūrėjo jo vaidyba pakankamai šaltai, nors tenka pripažinti, kad keista matyti jį kitame amplua. Pasakojimo siužetas apgailėtinas! Kažkokios pelkės, po kurias brenda ir lenda herojus į seną ir pavojingą namą ir ten, žinodamas ir regėdamas visokiausias baisybes, vis tiek ryžtasi būti. Efektai gal ir pusė velnio būtų, jei nebūtų primityvūs šiurpuliui suskatinti triukai – visokios lėlės su labai dideliu garsu, kad išgąsdintų žiūrovą. Gliaudžiau siemkes ir po 40 minučių jau ėmiau kas kelias minutes žiūrėti, kada pagaliau ta šventa nesąmonė pasibaigs. Bet...

Pabaigop ėmė patikti nebent viena scena, kuri privertė šiek tiek suklusti. Tai berniuko palaikų traukimas iš tos baisios pelkės. Galvojau, kaip jie nufilmavo visą šią šlykštynę? Jaučiu kokiame baseine... Na, bet patiko ši vieta, tas paslaptingumas, ką gi ten tokio didelio jis ištrauks, o po to ir vėl prasidėjo eilinės nesąmonės, kurios šimtus kartų atsikartojo jau matytuose siaubo filmuose. Nieko naujo, net gaila biudžeto tokiam filmui. Tikriausiai patiko tik ta paslaptingai autentiška anglų XIX amžiaus dvasia. Va, į tokius namus, pritvinkusius pelkių ir rūkų, tokius dvarus, kažkaip bent ekskursijai norėtųsi nuvažiuoti už Londono apylinkių. Kažkaip Viktorijos laikų namukai man labai tokie seniai žavūs ir primena seserų Brončių romanų erdves. O šiaip... ką aš galiu pasakyti, brangieji, skonio reikalas, bet šis filmas mane gerokai nuvylė.

Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela