Filmas: "Stebuklas" / "The Wonder"

 

Sveiki,

Manau, kad Emma Donoghue puiki rašytoja. Jos knyga „Kambarys“, o tiksliau josios ekranizacija mane išties ne juokais paveikė. Panašios reakcijos tikėjausi ir iš lietuviškai išverstos kitos knygos pastatymo „Stebuklas“ (angl. The Wonder) (2022), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė įtaigioji jaunosios kartos aktorė Florence Pugh. Filmą režisavo „Glorija“ (2013) bei „Fantastiška moteris“ (2017) Čilės režisierius Sebastián Lelio. Matyt, kiekvieno rimtesnio ir geresnio Lotynų Amerikos režisieriaus svajonė yra dirbti su Amerikos ir britų aktoriais, gauti anglosaksų kino finansavimą ir prasimušti į kitą rinką. Tą juk ir padarė režisieriaus kraštietis Pablo Larraín, kuris sukūrė gan pasisekusius, nors ir prieštaringai pačių žiūrovų vertinamus biografinius filmus „Žaklina“ (2016) ir „Spencer“ (2021). Tik Larrainui pavyko tą padaryti įdomiai, o Lelio nelabai.

Negaliu būti itin šališkas, nes knygą „Stebuklas“ teko skaityti ir iškart sakau: knyga per visą pilvą yra įdomesnė ir įtaigesnė. Nekalbėsiu apie tai, kad vieniems filmams pavyksta perteikti knygos esmę, o kiti tiesiog „praplaukia“ daugmaž siužetiniais paviršiais. Istorija pasakoja apie nykius Airijos laikus, kai žmonės dar tikėdavo, kad ligos yra Dievo bausmė, o tarp paprastų valstiečių gali pasitaikyti ir šventųjų. Mergaitė Anna O'Donnell keturis mėnesius nieko nevalgė, tačiau laikosi puikiai, kol iš Dublino neatvyksta racionalioji slaugė Libė, kuri kartu su kita vienuole akylai stebi, ar Anna iš tikrųjų gyvena vien tikėjimo galia. Galiausiai sužinome, jog šios istorijos varomoji jėga yra ne tikėjimas, o kaltės jausmas. Šeimoje miręs vyriausiasis brolis tvirkino Aną ir netgi praskiedė kalbų, jog jiedu susituoks. Po sūnaus mirties motina rėžė mergaitei, kad ši kalta, jog jos brolis dega pragare, nes neva jį suviliojusi. Negalėdama pakęsti kaltės ir gėdos, Anna nustoja valgyti ir susigrąžina motinos prielankumą, atkreipdama aplinkinių dėmesį, jog Anna gali būti šventoji...

Žodžiu, incestas, „perteptas“ fanatizmu ir religinėmis stigmomis, luošina vaikų, tėvų ir visuomenės, kuri trokšta šventosios, racionalų protą. Deja, slaugė Libė visu šiuo cirku netiki. Visgi knygoje būta itin ryškių pagrindinės slaugytojos abejonių, svarstymų, didesnio susipriešinimo ir nepatogumo, o galų gale ir įtampos. Filmas viso to „neištempia“, nes didžioji ekranizacijos susitelkusi į formą ir estetinius dalykus, kuriems, tiesą sakant, jokių priekaištų neturiu. Filmas išties puikiai apgalvotas, sukurta atmosfera, tiesa, ne tokia, kokią menu knygoje. Didelį dalis filmo primena tiesiog kostiuminę dramą, netgi paryškinta meilės istorija, o tikrasis slaugytojos Libės, kuri prarado kūdikėlį, skausmas kažkur dingo tarp vaizdų. Pagrindinė aktorė F. Pugh išties puiki, kaip jai tinka vaidinti dramas stambiu planu, ne tas žodis, tačiau šįkart, manau, įtaigos ir dramatizmo, kurios knygoje netrūko, filme akcentai sudėti ne taip ir ne ten, kur reikia, nors siužetas, atrodo, gana tikslus pagal knygą. Tiesą sakant, žiūrėjosi nuobodokai.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Belfastas" / "Belfast"

 Sveiki,

 

Koks būtų filmas, jeigu kas pastatytų apie sovietinį 1949-1950 m. m. Vilnių? Toks pilkas ir šaltas sovietinis, dar esant Stalinui gyvam. Pilnas baimės ir svetimybės. Galbūt tai būtų spalvomis kažkuo panašus į Belfaste, Šiaurės Airijoje, gimusio aktoriaus ir režisieriaus Kenneth Branagh „Belfastas“ (angl. Belfast) (2021), kurį galima įvardyti kaip tikrą XX a. vidurio odę savo gimtajam miestui. Filme vaizduojamas Belfastas – didžiausias Šiaurės Airijos miestas, kuriame nuolatos vyko probleminiai poliniai karai tarp anglų ir airių, o šiame filme ypač išryškėja religinė katalikų ir protestantų nesantaika. Protestantai jaučiasi viso Belfasto kvartalo šeimininkai, jie naktimis su deglais patruliuoja ir gąsdina vietos katalikus išsinešdinti.

 

Kaip ir visais laikais, taip ir Belfaste šiais vaizduojamaisiais, religija tėra tik priemonė, ginklas būti agresyviam, vaizduoti, jog nekenti. Bet ši nesantaika, nors ir svarbi Belfasto istorinė detalė, iš tikrųjų filmas kur kas šiltesnis ir jaukesnis, nei galima numanyti. Kvartalo istorija papasakota per jaunos šeimos sunkmetį jauniausio sūnaus Badžio akimis. Kamera slampinėja paskui berniuką, renka kasdienes kvartalo istorijas, pirmąsias berniuko meiles, nuotrupomis perteikia gatvėse vykstantį reketą ir terorą, papasakoja apie finansinius tėvo ir motinos sunkumus. Kinematografiškai filmas išties žavus, nostalgiškas (jaudai baltos spalvos) suteikia retrospekcijos įspūdį, tarsi žiūrėtume savotišką intymią dokumentiką. Vizualiai gražiai nuaustas, sunkiais vaikystės pasirinkimais perteikta probleminė ašis kartu pasakoja ne tik apie šeimos santykius ir išgyvenimus, bet ir apie penkto-šešto dešimtmečio Belfastą, bandoma perteikti jausminį įspūdį, koks jis iš tikrųjų buvo.

 

Nesu tikras, ar man šis filmas sukėlė sentimentų pačiam Belfastui, veikiau tai britams ir airiams skirtas filmas, kurie tikrai suvoks, pajus ir perpras tikrąją šio filmo vertę ir energiją. Juolab, kad filmas nebuvo nepastebėtas, jis įtrauktas į įvairias nominacijas apdovanojimuose ir yra laikomas vienu geriausiu kūriniu 2021 metais. Visgi (bent man) šioje istorijoje kažko pristigo. Turiu galvoje, šis jaukus, vizualus, su puikiais žinomais aktoriais filmas man asmeniškai nieko naujo nepapasakojo, ko nebūčiau matęs ar nežinojęs. Noriu pasakyti, kad iš gerųjų filmų tikiuosi bent keletą dalykų, visų pirma, emocinio sukrėtimo, na, o jeigu to nėra, tai bent intelektualinių dalykų t. y. žinių praplėtimo, naujų horizontų. „Belfastą“ vertinti belieka, mano nuomone, už taikliai veikiančius estetinius ir techninius elementus, kurie sukuria filme išskirtinį pasakojimo toną, todėl filmas meniškas. Net neabejoju, kad daugeliui gurmanų patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmasis žmogus" / "First Man"

Sveiki,

Pradėsiu nuo to, kad šis įrašas nėra teisingas, nes viso filmo „Pirmasis žmogus“ (angl. First Man) (2018) taip ir nepamačiau. Kalbėti apie kūrinį visapusiškai negaliu, todėl, savaime aišku, kad jame objektyvumo tiek, kiek ant saulės paviršiaus randasi sniego, todėl šis įrašas veikiau man kaip asmeninė atmintinė, tačiau vis tiek galite skaityti, jeigu manote, kad verta.

Filmas apie Neilą Armstrongą – pirmąjį žmogų, nusileidusį Mėnulyje. Jo vardas įrašytas į visus istorijos vadovėlius ir visi jiems plojo ne vieną dešimtmetį ir garbino kaip amerikiečių tautos didvyrį. Filmas yra apie jo gyvenimą ir skrydį į Mėnulį. Čia tiems, kurie nori suvokti, kaip žmogus ten atsidūrė ir kartu nugyventi atskiro žmogaus gyvenimą t. y. „patirti“ tą gyvenimą per kiną. Pagrindinė vaidmenį atliko Ryan Gosling – merginų numylėtinis aktorius, kuris, mano galva, yra sukūręs kur kas įdomesnių vaidmenų.

Visgi filmo teįstengiau pamatyti kokį pusvalandį, o paskui tiesiog supykino. Būna gyvenime momentų, kada tiesiog širdis nepriima labai gerai visų įvertinto filmo ir tu pabučiuok karvei į vieną gerą vietą – na nepriima toji širdis filmo ir viskas. Nuobodus per visą pilvą. Neilas netenka dukrelės ir vedinas netekties skausmo jis sunkiai dirba ir kovoja savo profesiniame fronte, kol tampa... didvyriu. Tas begėdiškas režisierių ir scenaristų ėjimas per netektį ir apkaišiojimas įvairiomis „stiprybėmis-vertybėmis“ herojų ir jo iškėlimas ant stalo tiesiog sekina. Paskutiniuoju metu tokie dirbtino herojaus sukūrimo filmai, matyt, kad nebe man. Tiesiog nebetikiu ir... nebeįdomu.

Tiesa, visgi kyštelsiu trigrašį ir pasakysiu, kad amerikiečiai niekada nebuvo išsilaipinę Mėnulyje, bent jau pirmasis žmogus 1969 m. tikrai nebuvo Neilas Armstrongas. Visa tai yra istorinė klastotė, kuri maskuojama ir plokščiosios žemės teoretikai (iš dalies ir aš toks esu) puikiai atskleidžia dokumentiniuose filmuose, kad visa tai nufilmuota tiesiog dykumoje – visas tas „realus“ nusileidimas tėra didvyriška imitacija pakurstyti žmoniją tikėjimui. Žinoma, šioji skandalingoji dokumentika yra persekiojama ir dozuojama internete, bet tas, kas ieško, tas ir randa. 1969 metais žmonės su Armstrongu niekada nebuvo nusileidę Mėnulyje, o filmuota medžiaga neva iš Mėnulio dabar prieinama praktiškai visiems ir ten matosi ir lynai prie aktorių, ir atšvaitai, ir kitas mėšlas. Sunku patikėti, kad tiek dešimtmečių žmonės didžiuojasi istoriniu „feiku“. Taigi tai viena iš priežasčių, kodėl atmečiau tą filmą, nes juk Neilas Armstrongas joks astronautas, jis tėra tik NASA marionetė aktorius kaip ir daugelis viešai deklaruojamų skrydžių į kosmosą, kaip antai Apollo 13. Todėl filmo biografiškumas (kaip tikriausiai daugelis amerikietiškojo kino) tėra tik vienas didelis fiktyvus masalas patenkinti netikrą istoriją. Kaip galiu tikėti N. Armstrongo asmenine istorija, kai žinau tiesą?

Dabar galvoju, jeigu žmonėms įbruko, kad su folija aplankstyta skalbimo mašina nusileido Mėnulyje žmonės, ką jie dar yra suklastoję? Kad ir kaip ten bebūtų, visus istorijos vadovėlius ir faktus, kuriuos bruka, mes turėtume net nesimokyti, nes ten tėra tik melas. Žinau, kad čia rasis daug skeptikų, tačiau atsibuskite, žmonės – mano informaciją galima lengvai patikrinti netgi YouTube kanale yra lietuviškai apie tai informacijos, pavyzdžiui, linksmas ČIA ir rimtesnis video ČIA.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Stingdantis siaubas" (Teroras) / "The Terror"

Sveiki,

Apie labai gerai lietuvių žiūrovų vertinamą siaubo serialą „Stingdantis siaubas“ (kai kur verčiama ne taip improvizuojant „Teroras“) (angl. The Terror) buvau nusprendęs nieko nerašyti. Tam buvo labai svari priežastis – aš šio serialo net nepabaigiau žiūrėti.

Visų pirma labai mėgstu siaubo istorijas. Serialus ir filmus taip pat, todėl labai apsidžiaugiau, kada pamačiau, jog sukurtas serialas, kuris iš esmės atitinka mano siaubo istorijų koncepciją – bauginanti atmosfera, nežinomybė, sėlinanti mirtis, o kur dar puikūs jau mačiusiųjų atsiliepimai... Tiesiog vedinas naujų atradimų serialų fronte ėmiau žiūrėti „Stingdantį siaubą“.

Pirmosios serijos skirtos intrigai. Tiesą sakant, intrigos lyg ir netrūko – išplaukęs laivas staiga patenka į ledinės jūros ledo spąstus ir netrunka įstrigti su bjaurių vyrų (turiu galvoje charakterius) įgula. Jau pirmojoje serijoje aišku, kad yra kažkas itin siaubingo po vandeniu – tą pamato pirmasis naras, nuleistas į vandenį, išvaduoti laivo dalies. Kas tas padaras? Taigi čia intriga! Kita intrigos pusė labai žmogiška – kova tarp įgulos vyrukų dėl valdžios, pripažinimo ir įtakos.

Tiesą sakant, jie vaikšto įstrigę ant to ledo, juos ima puldinėti paslaptingas galgi net mitinis padaras, panašus lyg į lokį, lyg ir užsilikusį kardadantį. XIX amžiaus vyrukams, kurie neturi itin geros ginkluotės, sunku suvokti, kas čia dedasi ir tuo labiau apsiginti, bet netrukus prietarai ir aiškūs įrodymai sako, kad jiems lemta vienas po kito žūti. Kur pasislėpti, kai nėra kur? Iš vienos pusės paslaptingas padaras, iš kitos dėl įtakos besigrumiantys nužmogėję vyrukai...

Kadrai iš serialo.

Tiesą sakant, jau po ketvirtos serijos staiga suvokiu, kad kankinuosi. Tiesiog serialas bukas ir tiesmukas. Siužetinė linija banali – kažkoks padaras juos visus užpjudys ir visa likusi intriga tik įtakų klausimas. Minties aiškesnės ar idėjos už siužetinį banalų veikėjų išskerdimą  šis pasakojimas neturi. Ėmiau raukytis, kad serialas toks vienkryptis, nepatraukia originaliu scenarijumi ir tik apsiriboja vienkrypčiais ir gana banaliais nuo Tarzano laikų nieko naujo nepateikiančiais „civilizuotų vyrukų“ įvaizdžiais, kurie iš prigimties tokie pat žvėrys, kaip ir tas puldinėjantis padaras. Pasidarė apmaudu, kad serialas neužkabino ir po penktosios serijos, po kurios nustojau švaistyti laiką, jaučiausi ganėtinai apviltas.

Serialas gal būtų ir nieko, nes investuota daug – ypač dėl šiaurietiškos atmosferos, tačiau be kostiumų ir atmosferos daugiau šioje pernelyg ištęstoje, pramoginėje ir tiesmukoje istorijoje kažin ar ką daugiau rasite. Tik sužinojau, kad laivo kapitonai turi atskirus tualetus savo asmeninėse darbo kajutėse, ant kurių gali sėdėti, rašydami laivo dienoraštį ir kalbėdami su pavaldiniais, o iš apačios užpakaliuką glostys ledinis šiaurės vėjas. Ne kažin ką ir tegali pasiūlyti šis prastas serialas. Deja, kad ir koks jis man pasirodė prastas, net neabejoju, kad neišrankiems pramoginių nuotykių ištroškusiems žiūrovams serialas labai patiks.

Serialo pirmojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudonasis žvirblis" / "Red Sparrow"

Sveiki, skaitytojai,

Galvoju, kiek daug pastangų, darbo ir profesionalumo reikia įdėti, kad būtų sukurtas toks filmas kaip „Raudonasis žvirblis“ (angl. Red Sparrow) (2018). „Bado žaidynių“ režisierius pasikviečia vėl savo mūzą Jennifer Lawrence ir kuria filmą apie šiuolaikinę rusų ir amerikiečių šnipinėjimo mokyklą. Visgi filmas nors ir itin profesionalus, jis nemažai gavo kritikos...

Beveik pustrečios valandos juosta truputėli prailgsta ir nežinia, kas joje yra negerai. Lyg ir efektingai pasakojama žlugusios balerinos ir tapusios rusų šnipe istorija, ar ta rusiška nacionalistinė mokykla, primenanti Stalino epochą, ar dar kažkas... Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tiesiog šioji Džeimsą Bondą primenanti istorija apie į pogrindį nugrimzdusį Šaltąjį karą pernelyg kine išsikvėpusi. Na, kiek tokių panašių juostų jau matėme? Vien su aktore Angelina Jolie galima suskaičiuoti kelis – seksuali rusų agentė spardo vyrukams šiknas. Visgi yra vienas momentas, kuris jaudina t. y. pagrindinės veikėjos užsispyrimas, emocinis lūžis ir apsisprendimas būti stumdoma šachmatų figūra ir jos santykiai su dėde, kankinimai... Tačiau pati detektyvinė-kriminalinė, kitaip sakant, misija Vakarų pasaulyje atrodo nepasiteisinusi istorija ir pernelyg lėkšta. Tiesą sakant, nebuvo dėl ko jaudintis, netgi taip ir neaišku, ką ji turėjo iki galo įvykdyti, bet gal ir gerai, kad ne viskas sukramtyta žiūrovui?

Žinoma, J. Lawrence yra aukšto pilotažo aktorė ir šis režisierius ją be galo mėgsta ir ja naudojasi. Neturiu priekaištų tai visai prabangai ir dinamikai, kurią režisierius sukūrė šiame filme, tačiau pati istorija kiek lėkštoka, jau daugiau ar mažiau kine narstyta įvairiais rakursais ir, tiesą sakant, pabodusi – o šitiek pinigų sukišta! Norėtųsi, kad Holivudas investuotų į kur kas ambicingesnius projektus su originaliomis idėjomis. Po to besidomėdamas filmu, visgi aptikau, kad jame švysteli ir lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, tačiau nors mirk, jos niekur neprisimenu... Tokiam filmui reikia nusiteikti, jis ilgas, vizualus, patogus tiems, kurie atpažįsta Holivudinį kalbėjimą, tačiau originalumo nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyla" / "Silence"

Sveiki, 

Viena laukiamiausių juostų buvo Martin Scorsese ekranizacija „Tyla“ (angl. Silence) (2016). Daugybės pripažintų filmų autorius (Infiltruoti, Kuždesių sala, Volstryto vilkas ir t. t.) šįkart užuot gilinęsis į jam taip patinkančius kriminalinio pasaulio užkulisius, norėjo sukurti itin jautrų ir dvasingą filmą. Reklamine kone skrajute tapusi citata: „Šiam filmui režisierius ruošėsi jau trisdešimt metų“. Ko galima tikėtis? Tik paties geriausio arba pusėtino filmo, juk neretai daug žadančios citatos apie pasiruošimus linkusios neatspindėti realių dalykų.

Pasirodo, „Tylą“ jau dešimtmetį turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tačiau niekada neteko domėtis šia knyga tikriausiai dėl man nelabai patrauklios „Obuolio“ leidyklos, kuri niekaip „nelimpa“ su rimtos literatūros leidykla dėl savo absoliučiai komercinio orientyro. Kalbant apie beveik trijų valandų epą, būtų galima kalbėti ir kalbėti apie dviejų sunkiai suderinamų kultūrų ir religijų sandūrą septyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, kada misionieriai krikščionys buvo žiauriai kankinami budistinėje Japonijoje, kitaip sakant, Vakarų kultūros pelke, kuri praktiškai taip ir liko savita iki šių dienų. Apie naujų pasaulių užkariavimus sukurta nemažai įspūdingų ir gerų kino epų, manau, nuo šiol ir šis sėkmingas filmas bus įtrauktas į šį sąrašą. 

Nors filmas iš pažiūros apie žiaurius susidorojimus ir kankinimus, vidinius veikėjų tikėjimo išbandymus per religinių simbolių paniekinimus ir gilius tikėjimo vandenis. Visgi pagrindinis žvilgsnis krypsta į jauną ir tvirtą tikėjimą demonstruojantį Rodrigesą, kuris patenka į japonų nelaisvę ir kasdien su juo atliekami tikėjimo palaužimo pratybos. Brutalus japonų elgesys, išradingos kankinimų scenos ir spektakliai vis labiau smaugia pagrindinį personažą, kol šis galiausiai ima suprasti takoskyrą tarp veiksmų ir giluminio tikėjimų parametrų... Nors filmas iš esmės pasakoja apie dviejų kultūrų sąlytį, bet smagu, kad režisieriui pavyko dar kartą svetimoje žemėje nubrėžti panašaus į Kristaus tikėjimo išbandymo istoriją. Filmas daugiau filosofinis, dialoguose ir veiksmuose veriantis keistas prisitaikėliško ir tikro tikėjimo testavimo galimybes. 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Andrew Garfield, kuris, mano manymu, kol kas sukūrė patį geriausią savo karjeroje vaidmenį, kur kas geresnį nei „Pjūklo keteroje“. Apskritai kalbant, tai kruopštus filmas, kurtas dviem sluoksniais: kultūrų difuzijai nusakyti ir asmeninę žmogaus istoriją, todėl filmo tuščiu tikrai nepavadinsi. Kažkaip be didesnių mistifikavimų, gana realistiniu būdu pavyko sukurti išties gerą išmėginimą ir pačiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Reikalai Briugėje" / "In Bruges"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Reikalai Briugėje“ (In Bruges) (2008). Žinote, kai pamačiau režisieriaus Martin McDonagh režisuotą „Septynis psichopatus“ (2012), kuris man priminė žavųjį Tarantino, prisiekiau sau, kad su šiuo režisieriu tikrai turėsiu dar daug reikalų, nors jo darbų daug nesukurta. „Reikalai Briugėje“ žadėjo ir viliojo ne tik įspūdingu IMDb vertinimu ir dar geresniais negu puikiais kritikų atsiliepimais, tačiau ne visada skaičiai ir nuomonės sutampa su mano smegenų pavaromis. 

„Reikalai Briugėje“ yra žymiai silpnesnis darbas už „Septynis psichopatus“, ypatingai siužeto prasme. Puikiai žinomi aktoriai vaidina gerai, o kam patinka Colin Farrell‘as, tam tikrai verta pasižiūrėti tikrai ne prasčiausią jo darbą kine. Filme apčiuopiamas ir kriminalinis humoras, bet yra tokių makabriškų netikėtų scenų, kurios verčia iš koto, pvz. peršaunamas vyras nė necypteli, šliaužia, iškrenta iš įspūdingo aukšto bokšto ir dar dūsauja, kai realybėje toks veikėjas jau seniai būtų iškeliavęs į dausas. Žinoma, čia cinizmo kur kas mažiau, galime pasigėrėti Belgijos peizažu, europietiška atmosfera, bet, tiesą sakant, pasigedau kiek įmantresnio siužeto, nes dalis filmo prabėgo pro akis taip ir nesuprantant, kas iš tikrųjų vyksta, pernelyg daug išskydusių dialogų, daug beprasmiškų pokalbių, kurie galgi net erzino, ne taip kaip pvz. „Septiniuose psichopatuose“ ar Tarantino filmuose. 

Šiaip geri įvertinai rodo, kad filmas susižėrė žiūrovų simpatijas, bet negalėčiau teigti, jog tai vienas iš tų filmų, kurį reiktų pamatyti ir verta pasigerėti. Nors ir buvo iš serijos „visai nieko“, bet antrą kartą nė už ką nežiūrėčiau. Rekomenduoju stilingo ir ciniškai šiukštaus kriminalo trilerio mėgėjams, kurie žino, kad toks kinas neturi nieko bendro su realybe ir labiau primena parodiją nei griežto sukirpimo kriminalinę dramą. Atmiežtas juodu humoru, kuris kuriamas anekdoto pagrindu, tačiau tikėjausi kur kas daugiau, kur kas daugiau, kur kas daugiau, kur kas daugiau, kur kas...

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela