Filmas: "Belfastas" / "Belfast"

 Sveiki,

 

Koks būtų filmas, jeigu kas pastatytų apie sovietinį 1949-1950 m. m. Vilnių? Toks pilkas ir šaltas sovietinis, dar esant Stalinui gyvam. Pilnas baimės ir svetimybės. Galbūt tai būtų spalvomis kažkuo panašus į Belfaste, Šiaurės Airijoje, gimusio aktoriaus ir režisieriaus Kenneth Branagh „Belfastas“ (angl. Belfast) (2021), kurį galima įvardyti kaip tikrą XX a. vidurio odę savo gimtajam miestui. Filme vaizduojamas Belfastas – didžiausias Šiaurės Airijos miestas, kuriame nuolatos vyko probleminiai poliniai karai tarp anglų ir airių, o šiame filme ypač išryškėja religinė katalikų ir protestantų nesantaika. Protestantai jaučiasi viso Belfasto kvartalo šeimininkai, jie naktimis su deglais patruliuoja ir gąsdina vietos katalikus išsinešdinti.

 

Kaip ir visais laikais, taip ir Belfaste šiais vaizduojamaisiais, religija tėra tik priemonė, ginklas būti agresyviam, vaizduoti, jog nekenti. Bet ši nesantaika, nors ir svarbi Belfasto istorinė detalė, iš tikrųjų filmas kur kas šiltesnis ir jaukesnis, nei galima numanyti. Kvartalo istorija papasakota per jaunos šeimos sunkmetį jauniausio sūnaus Badžio akimis. Kamera slampinėja paskui berniuką, renka kasdienes kvartalo istorijas, pirmąsias berniuko meiles, nuotrupomis perteikia gatvėse vykstantį reketą ir terorą, papasakoja apie finansinius tėvo ir motinos sunkumus. Kinematografiškai filmas išties žavus, nostalgiškas (jaudai baltos spalvos) suteikia retrospekcijos įspūdį, tarsi žiūrėtume savotišką intymią dokumentiką. Vizualiai gražiai nuaustas, sunkiais vaikystės pasirinkimais perteikta probleminė ašis kartu pasakoja ne tik apie šeimos santykius ir išgyvenimus, bet ir apie penkto-šešto dešimtmečio Belfastą, bandoma perteikti jausminį įspūdį, koks jis iš tikrųjų buvo.

 

Nesu tikras, ar man šis filmas sukėlė sentimentų pačiam Belfastui, veikiau tai britams ir airiams skirtas filmas, kurie tikrai suvoks, pajus ir perpras tikrąją šio filmo vertę ir energiją. Juolab, kad filmas nebuvo nepastebėtas, jis įtrauktas į įvairias nominacijas apdovanojimuose ir yra laikomas vienu geriausiu kūriniu 2021 metais. Visgi (bent man) šioje istorijoje kažko pristigo. Turiu galvoje, šis jaukus, vizualus, su puikiais žinomais aktoriais filmas man asmeniškai nieko naujo nepapasakojo, ko nebūčiau matęs ar nežinojęs. Noriu pasakyti, kad iš gerųjų filmų tikiuosi bent keletą dalykų, visų pirma, emocinio sukrėtimo, na, o jeigu to nėra, tai bent intelektualinių dalykų t. y. žinių praplėtimo, naujų horizontų. „Belfastą“ vertinti belieka, mano nuomone, už taikliai veikiančius estetinius ir techninius elementus, kurie sukuria filme išskirtinį pasakojimo toną, todėl filmas meniškas. Net neabejoju, kad daugeliui gurmanų patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Filomena" / "Philomena"

 

Sveiki,

 

Paskutiniuoju metu į amerikiečių ir britų draminius filmus, kurie „apipilti“ nominacijomis ir apdovanojimais žiūriu gana įtariai, nes galiu iškart nujausti aiškią receptūrą, politinį kontekstą, už ką filmas pelnė tiek garbės. Jau kuris laikas didelė dalis tokių filmų tampa tiesiog neblogi arba vidutiniai, pernelyg mąstyti nereikalaujantys, tačiau lyg ir nebanalūs, kad būtų įveikiami emociškai bet kam. Anuomet, kai pasirodė Stephen Frears režisuota biografinė drama „Filomena“ (angl. Philomena) (2013), norėjau labai pamatyti, net neabejojau, kad Judi Dench, nuostabi savo kartos aktorė, įtrauks nuo pat pirmų kadrų, tačiau žiūrėdamas šiomis dienomis šį filmą pajutau tam tikrą atmetimo reakciją. Bent jau iš pradžių.

 

Žinoma, Judi Dench yra Judi Dench ir jai sunku prilygti. Pati istorija kaip iš kokio keistai atpažįstamo chrestomatinio vadovėlio: sunkmečiu vienuolės priglaudžia jaunas šeimų dėl gėdos atstumtąsias merginas, padeda joms pagimdyti už vergišką kasdienį darbą, o ir reikalui esant su kūdikiais elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jaunoji Filomena tą, aišku, patiria, o po 50 metų, jau senutė, kuriai netikėtai prabyla ilgai maldytas sąžinės balsas, leidžiasi ieškoti sūnaus. Jai dar talkina ambicingas žurnalistas su suteršta reputacija. Ilgą laiką galvojau, ką aš čia, po velnių, žiūriu? Istorija pasirodė bent pirmąsias 45 minutes tokia lėkšta, kad nesupratau, kaip šis filmas apskritai atsidūrė tokioje matomoje vietoje, tačiau netrukus veikėjai nuskrenda į JAV ir ten netikėtai Filomenos savastis „suskamba“ kažkaip įdomiai: netašyta, nepasiturinti moterėlė auklėja savo nuoširdžiu pavyzdžiu arogantišką žurnalistą, kuris ją visąlaik mato kaip visuomenės atsilikėlę, iš kurios galima išpešti naudos.

 

Žodžiu, beveik komikinė kontrastinga porelė (senutė ir žurnalistas) atranda sūnaus istorijos užuomazgas ir netgi išsiaiškina, kad jis buvęs dešimtame dešimtmetyje įtakingas tarp politikų ir negana to, dar ir homoseksualus. Mama besąlygiškai priima sūnaus homoseksualumą ir pamažu arogantiškam žurnalistui ima vertis kažkokia apčiuopiama Filomenos paslaptis. Ji nemoka smerkti, yra besąlygiškai atsidavusi sūnaus susikurtam portretui ir nesmerkia nei melagių vienuolių, net nesugeba pasiųsti sadistės dviveidės paralyžiuotos davatkos vienuolės, kurios vaginos nekaltybė yra pamatas viso jos krikščioniškojo tikėjimo, o visa kita – tai tų jau nuodėmingų paauglių seksualinių geidulių sugriauti gyvenimai, kurie neverti dangiškos malonės. Nepatikėčiau tokia istorija, jeigu nežinočiau, jog tai biografinis filmas apie katalikų vienuolių savavališkai išdarkytas šeimas, apie homoseksualų JAV politiką. Galiausiai Filomena apskritai tampa krikščioniškosios doktrinos ir Jėzaus mokymo apreiškimu, idėja, o teisiantis žurnalistas ir vienuolės nuodėmių verslininkės ir juodų avelių ganytojos tarsi paties Mozės perskeltos Raudonosios jūros pusės, kurioms nelemta susidraugauti. Žodžiu, Filomena tampa žiūrovams šventąja be jokių ceremonijų ar pompastikos, vien tik savo praktišku pasaulio priėmimu: niekindamas ir draskydamasis nieko nepakeisi, tik tuščiai išeikvosi laiką ir jėgas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Žmogžudystė Rytų eksprese" / "Murder on the Orient Express"

Sveiki,

Ar vėl prasidės rašytojos Agatos Kristi kino era, kol kas niekas nežino, tačiau filmo ekranizacija „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (angl. Murder on the Orient Express) (2017) gali tapti tyla prieš sprogstančią audrą, ypač, jeigu filmas susilauks komercinės sėkmės, tai beveik neabejotina, kad į šią detektyvų karalienę Holivudas vėl atsigręš 180 laipsniu kampu, bet...

Bet komercinės sėkmės negarantuoju, nes filmas gana vidutiniškas. Į sales žiūrovus gali sutraukti nebent ištisas pulkas pačių ryškiausių aktorių ir netgi aktorės M. Pfeiffer grįžimas į didįjį kiną. Režisierius Kenneth Branagh, praeityje sukūręs „Torą“ ir pasaką „Pelenę“, toliau ištikimai laikosi atsargių ir komercija grįstų kino kūrimo taisyklių – labiausiai stengiamasi visomis išgalėmis palepinti žiūrovą vizualiniais vaizdiniais, kad net šis A. Kristi romano ekranizavimo galutinis rezultatas truputį priminė ne šiurpią detektyvinę istoriją, bet irgi veikiau pasaką. Pasitelkęs jau turimus įgūdžius, režisierius kūrė holivudinio braižo juostą neišrankiai masei, tad paryškintų spalvų tiek daug (kas iš esmės man netrukdo, net gražu), kad net paskandina savo herojus. Traukinio peronuose vykstantys keleiviai iš esmės yra karkasiniai, negyvi, imituojantys skirtingo tipažo charakterių portretus, nejaučiant, kaip veikėjai tampa patys tik dar vienomis dekoracijomis.

Kas myli „kiną dėl akių“, tai juosta iš principo nėra prasta, nes ir A. Kristi, žvelgiat kaip į rašytoją iš šių dienų perspektyvos, deja, nėra genijus ir daugelį savo detektyvinių storijų apie Erkiulį Puaro sukūrė pagal vieną ir tą patį braižą... Tai ko norėti iš scenaristų? Lengvą žiūrėjimą kiek paįvairino truputį gyvesnis Ekiulis Puaro, kurio vaidmenį atliko pats režisierius, įdomi ir finalinė scena, Kristaus Paskutinės vakarienės kompozicinė imitaciją, kurią pustuštėje salėje, kur žiūrovai susimetę kojas ant tuščių krėslų, tikriausiai nė nepastebėjo, nes pradėjo patamsyje žiūrėti į laikrodžius, tikriausiai jausdami, kad filmas tuoj baigsis.

Filmas labai jau vidutiniškas, neįsimenantis ir pernelyg pataikaujantis lepiems vaizdiniams, trūksta gylio, charakterių gyvumo. Tokios istorijos pateiktos nemąsliu ir neintriguojančiu „feisbukiniu“ būdu visada kiek tuštokos ir tampa tik greitu maistu kino sraute.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai" / "Miss Peregrine's Home for Peculiar Children"

Sveiki,

Kultinis amerikiečių režisierius Tim Burton, sukūręs ne vieną filmą hitą-žudiką, šįkart vėl grįžta prie savo mėgstamo literatūrinės pasakos su siaubo elementais žanro „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (angl. Miss Peregrine‘s Home of Peculiar Children) (2016). Prisipažinsiu, kad man šis režisierius sunkiai įtinka. Man sunku pamėgti jo kūrinius, nes akivaizdu, kad tai kičas su tam tikrais manieringais elementais. Gal ir visai nieko, sakyčiau, juk „Mano gyvenimo žuvis“, kuri absoliučiai panašaus braižo ir pasakojimo pobūdžiu kaip ir naujausias darbas, rodos, susižiūrėjo pakankamai gerai, bet negali būti viskas tas pats ir dėl to gerai. Norisi visgi išvysti T. Burton įdomesnį, evoliucionuojantį, eksperimentuojantį, kokį mačiau jį filme „Didelės akys“.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad filmo pradžia pasirodė ypatingai nuobodi, neefektinga ir tiesiog be įdomesnių provokacijų: viskas daugiau ar mažiau matyta. Gal čia šiek tiek kaltas ir pats scenarijus, o gal ir knyga nėra tokia gera, kurią, beje, turime išsivertę į lietuvių kalbą. Apskritai sakant, filmo „gerumas“ prasideda tik jau įpusėjus juostai arba, geriau sakant, kai pusė salės žiūrovų metę popkornus į šiukšlių dėžes išeina iš salės. Filmas iš esmės prastokas, nes istorija rutuliojasi nuobodžiai, vienas įdomesnis dalykas – ypatingų vaikų gebėjimai, tačiau tų vaikų ne tiek ir daug, kad pajėgtų pritrenkti žiūrovą savo fantazija. 

Pagrindinį vaidmenį sukuria „Berniukas dryžuota pižama“ vaikinukas Asa Butterfield, kuris apskritai nemoka vaidinti. Tikrai, visa jo veido mimika, gestai tiesiog pribloškiamai „pro šalį“, neįtikinantys ir tiesiog, galvoju, netgi turėtų būti gėda pačiam režisieriui, kuris nepareikalavo daugiau iš vaikino, nes daryti tokį falšyvinį personažą sąmoningai yra tiesus šūvis sau į koją. Apskritai be kelių įdomesnių literatūrinių personažų dar vienas geresnis daykas yra efektingosios Evos Green pasirodymas. Ji jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, todėl žino su valgoma druska. Ji išties atrodo bauginančiai įtaigi – jauniesiems aktoriams yra ko pasimokyti, bet kalbant apie pačios Peregrinės personažą, darosi nuobodoka, o jos biografija ir likimas menkai ką besujaudina. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad tai tikriausiai vienas silpniausių Tim Burtin filmų, keli stiprūs pliusai neįtraukė į pasakojimą, kad akivaizdūs brokai tiesiog sunaikina bet kokias žiūrovų simpatijas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDB: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip svarbu būti rimtam" / "The Importance of Being Earnest"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kostiumuotą komediją, pastatytą pagal Oskaro Vaildo pjesę „Kaip svarbu būti rimtam“ (The Importance of Being Earnest) (2002). Na, pirmiausia galiu pasakyti, kad šio filmo tikriausiai niekada taip ir nebūčiau pažiūrėjęs, jeigu nebūčiau užkliuvęs už man patinkančių aktorių sąrašo gausos, kuri stulbina savo pavardėmis. Na, kai nušvito O. Vaildo pavardė, tada pamaniau, kad sąmojai turėtų visgi būti visuomeniškai tikslūs ir nebanalūs, beliko įvertinti tik patį filmą.

Filmas „Kaip svarbu būti rimtam“ nėra paralyžiuojančiai geras ar būtinas pamatyti kiekvienam, tačiau pats filmas tikrai vykęs, ir tik skonio reikalas, kas ir kaip jį priims. Puikus aktorių kolektyvas – talentingasis Rupert Everett, nuostabusis Colin Firth, veteranė Frances O‘Connor, jaunoji ir trapioji Reese Witherspoon bei, savaime suprantama, neprilygstamoji Judi Dench, kuri čia panašia gracija atliko vaidmenį, kokį buvo sukūrusi filme „Įsimylėjęs Šekspyras“, už pastarąjį buvo gavusi net „Oskarą“. Aktorių kolektyvas tiesiog puikiai sustyguotas pagal Vaildo laikų visuomenės mados klišes, kiekvienas charakteris įkūnija tam tikrą to meto idėją, neretai netgi ydą, iš kurių gimsta nuolatinis sąmojingumas, netgi savotiška ironija. Manau, kad filmas neužgožė pačios pjesės esmės ir gan taikliai atkūrė ne tik laikmečio kostiumus, elgsenos normas, bet ir gyvąjį laikmečio naivumą bei tradicijų apsėstą žmogų.

„Kaip svarbu būti rimtam“ – tai britiško tipažo juosta, kuriai nereikia perdėto nešvankybių modelio, čia humoras kuriamas iš to meto luomų sankirtų ir įdiegto Vaildo ironiško požiūrio į visuomenę. Filme apstu meilės, naivaus įsimylėjimo, kuris primena keistą šaškių žaidimą, keistą lėbavimą, bet kartu visa tai vyksta gan taktiškai, nenuobodžiai. Filmas, kaip pasakytų daugelis,  filmas kaip filmas, tik sėsk ir žiūrėk. O dėl ko? Dėl aktorių, kostiumų, sąmojingumo ir, žinoma, pramogos. Visgi šis filmas nors britiškas, nors ir pagal Vaildą, tačiau išliko pramoginio tipažo, lengvo Džeinės Ostin romanų rėmuose visuomeninio peizažo tik su O. Vaildui būdingu sąmojingumu. Man patiko, aišku, į mėgstamiausiųjų sąrašus nedėčiau, tačiau pažiūrėti buvo smagu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokoladas" / "Chocolat"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šokoladas“ (Chocolat) (2000), kurį režisavo „Kas kamuoja Gilbertą Greipą“ ir „Sidro namų taisyklės“ Lasse Hallstrom‘as. Filmas – tai garsaus romano (jį turime ir lietuviškai!) ekranizacija. Pamaniau, kad pats laikas pažiūrėti ką nors saldaus, tad jau vien pats pavadinimas „Šokoladas“ nuteikia optimistiškai, nors pats filmas gal ir nėra toks saldus, kadangi nuolat iš vienos vietos į kitą besikraustančiai herojai su dukrele ir nematoma kengūra tenka susigrumti ne tik su savimi, bet ir dievobaimingu grafu bei viso miestelio skeptikais.

Gražus filmas, kuris, mano akimis, turi dvasią, turi tą keistą filmo aurą, kuri verčia žiūrėti ir žiūrėti dar kartą. Tikrai labai vykęs filmas apie tai, kaip reikia džiaugtis gyvenimu. Miestelyje atsidariusi šokoladinė tampa tikra oazė visaip save mėgstantiems riboti gyventojams ir natūralu, jog ji dar vadinama ir nuodėmių užeiga, nesvarbu, kad kitoje gatvės pusėje vyrai geria alų ir lošia kortomis. Malonumas ir religija – štai kas šiame filme grumiasi, apsimestinis davatkiškumas ir būvimas savimi. O gal reikia labiau sakyti, kad religija daigoja besikeičiančio pasaulio šakas, kurioms anksčiau ar vėliau lemta užaugti ir pakeisti pasaulį. 

Pagrindinį vaidmenį šiame sukuria „Oskaro“ savininkė Juliette Binoche – jos būvimas šiame kine vėlgi kaip koks dvigubas šokolado įdaras – pilnas nepaaiškinamos ir tokios savaime suprantamos energijos. Filme taip pat pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės – puikioji Judi Dench, Johnny Depp, kuris šįkart visgi manęs nenervino, bet vis tiek negaliu jo pakęsti, „Matricos“ žvaigždė Carrie-Anne Moss. Aktorių būvimas beveik pasakinio pobūdžio filme nuteikia ypatingai maloniai. Gerai, kad šalia turėjau kelis itališko recepto lietuviškus saldainius, nes nebuvo jau taip pavydu žiūrėti, kaip J. Binoche nuolat trina šokolado pupeles ir maišo ypatingai viliojančias mases. 

Pats filmas ne šiaip sau apie šokoladą ir jo magišką galią priminti, kad reikia mėgautis gyvenimu ir pats mėgavimasis savaime nėra jokia nuodėmė, bet atrodo, kad režisieriui daugiau ar mažiau pavyko patį filmą sukurti kaip šokoladą. Nors jame iš esmės yra tokie patys vaizdai, kaip ir daugelyje filmų, tačiau jie kažkaip ypatingai išplakti, pasakos tipo pasakojimas apie realius žmones savaime virpina vaizduotės stygą. Nesitikėjau, kad filmas šitaip patiks, tad belieka laukti, kad ir į Lietuvos kaimus atkeliautų moteris su raudona mantija ir atidarytų kažką panašaus, ką galime išvysti „Šokolade“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devyni" / "Nine"

Sveiki, kinomanai,

Ir vėl draugauju su miuziklais. Šįkart su „Čikagos“, „Geišos išpažinties“ režisieriaus Rob Marshall filmu „Devyni „Nine“ (2009). „Devyni“ – tai antrasis režisieriaus miuziklas, bet tokios svaiginamos aukštumos, kokios buvo pasiekęs su „Čikaga“ jam jau nebepavyksta, atvirkščiai, jis dar ir gauna nemažai kritikos ir kandžių replikų.

Miuziklas „Devyni“ iš vienos pusės įdomus filmas, tai savigraužos ir kūrybinio išsekimo bei išsisėmimo tema. Vidutinio amžiaus vyras kamuojasi ir nori pabėgti nuo visų darbų, jį slegia visa atmosfera, kurioje jis dirba, todėl pamažu kraustosi iš proto visaip kaip įmanydamas trokšta pasislėpti po nepasislepiamu savo paties šešėliu. Savigrauža ir noras ištrūkti tokie dideli, kad jie jaučiami filme visomis prasmėmis. Bet visa ko šio filmo grožis ir gėris yra moterys, moterys, moterys! Moterų šiame filme tikrai nestinga ir šis filmas yra apie jas ir skirtas joms, žvelgiant iš vyro perspektyvų. Daug skirtingų moterų, bet svarbiausia, kad visos jos yra pačios svarbiausios ir artimiausios pagrindiniam personažui – motina, žmona, meilužė, sena mylimoji, draugė, paauglystės laikų kekšė... Tai visos moterys, kurios turėjo ir tebeturi kiekvieno vyro gyvenimui didžiulės įtakos ir su kiekvienas vis kitoks tonas, kitoks santykis. Čia tikriausiai visas įdomumas ir pasibaigia...

...nors nevisai. Įdomiausia yra tai, kad filme susitinka neregėtas pulkas žvaigždžių. Be talentingojo Daniel Day – Lewio, čia ištisas pulkas pačių ryškiausių Holivudo gražuolių – Penelope Cruz, Nicole Kidman, Marion Cotillard, Sophia Loren, Judi Dench, Kate Hudson bei labiau kaip dainininkė žinoma Fergie Duhamel. Na, išties labai skirtingos aktorės susitinka tokiame projekte, kuriame galime grožėtis ne tik jų sceniniu lankstumu ir balsais, bet ir pafantazuoti apie užkulisius, prisimenant, kad Penelope Cruz „paviliojo“ iš Nicolės Kidman buvusį sutuoktinį Tomą Cruzą. Kaip vyko darbas, šiek tiek galima pamatyti filmo pabaigoje pateikiamoje repeticijų vaizdų koliaže, ką labai mėgstu ir dievinu. 

Be visa ko, filmo nevertinu kaip labai įdomaus ir verto pamatyti. Žiūrėjau tik dėl aktorių, o ne dėl to, kad labai troškau pamatyti šią juostą. Filmas nepasirodė itin stiprus, savotiškai įdomus, jį žiūrėti ir juo mėgautis galima, tačiau jame pernelyg daug burleskiškų štampų, o ir dainų atžvilgiu nedaug kūrinių norėtųsi pasiklausyti ir vėl. Skirtingos ir temperamentingos moterys ir jų įtaka vyro gyvenime, karjeroje ir kūryboje. Štai apie ką filmas „Devyni“.

Mano įvertintinas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela